Idant Lietuva turėtų ateitį, galėtų sklandžiai žengti per kliūtis ir kurti gerovės valstybę, visuomenė turėtų būti stipri. Kas galėtų ją stiprinti? Pastaraisiais metais nemažai kalbama apie visus vienijančios idėjos stoką. Tačiau gal stiprinant visuomenę, daug daugiau galėtų duoti ryšių tarp žmonių ir pasitikėjimo stiprinimas?
Posovietinėms visuomenėms, kaip yra pastebėta, sunku gyventi be tam tikros visus į priekį vedančios idėjos. Iš jos tikimasi, kad ji užpildytų prasmės vakuumą, atsiradusį žlugus sovietinei utopijai, kuri valdė, net jei žmonės ja netikėjo, su ja kovojo ar jos vengė. Lietuvoje taip pat vis pasigirsta minčių apie būtinybę „perkrauti“ mūsų vizijas. Manoma, Lietuva pasiekusi Vakarų integracijos tikslą, tapusi ES ir NATO nare, galiausiai įsivedusi eurą, tarsi prarado prasmingą tikslą. Jei ne Rusija, su kurios įtakomis reikia nuolat kovoti, tos prasmės būtų dar mažiau. Tai veda į tam tikrą baimę, kad jei nebus vienijančios atramos, prasmę praras ir pati Lietuva, visuomenė susilpnės ir pradės vykti vidinė valstybės entropija.
Nenauja, bet sustiprėjusi politinė mada, palaikoma ir Prezidento, remiasi vizija, kad šia vienijančia atrama, teikiančia mums kaip bendruomenei prasmę, galėtų tapti lietuviškasis etninis tautiškumas. Tačiau ypač akivaizdu pastaraisiais metais, kad bet kuri idėja, kuri tarsi galėtų vienyti, ima skaldyti. Tautiniai simboliai tapo labiausiai skaldančiais Lietuvos ir jos paskirų miestų bendruomenes. Kokia tauta: pilietinė ar etninė, – klausimas, į kurį nesam atsakę. Net ir „gerovės valstybės“ vienijanti galia veikė labai trumpai, ir juo labiau nebuvo visaapimanti. O šiandien, tik pamėginant pasiaiškinti, kas tai yra, ji ima skaldyti.
Jei kyla tokių problemų su vienijančia idėja, kol kas ją reikėtų palikti ramybėje ir imti stiprinti kitus visuomenės pagrindus. Tokius, kurie grindžia žmonių tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą.
Atsidavimas idėjai net ir labiau buitiniu lygiu visuomenėje sukelia prieštaringų minčių. Pavyzdžiui, berniukų choro „Ąžuoliukas“ peršlapimas šių metų Valstybės dieną. Choristams ant neuždengtos scenos sustojus giedoti Tautiškos giesmės pylė lietus, o prieš atlikdami giesmę, jie permirkę dar išklausė Gitano Nausėdos kalbą. Vienas dainininkas dar gavo ir dvigubą lietaus dozę, nes ant jo lašėjo ir nuo prezidento skėčio. Įvykis rodo, kad pas mus dar daug reiškinių, kai rūpestis žmonėmis supriešinamas su idėja ar savitai suprasta pareiga.
Vieniems buvo skaudu matyti drebančius ir dainuojančius vaikus, kiti sakė, kad nieko tokio, turi grūdintis. Pats choras paskelbė komentarą, kuriame ir klausiama, ir atsakoma: „Galbūt reikėjo choristams duoti apsiaustus nuo lietaus? Galbūt. Tačiau scena yra scena. Ir mums ji yra šventa. Joje egzistuoja tam tikras aprangos kodas. Tad nemanėme, kad būtų smagu matyti ąžuoliukus su plastikiniais apsiaustais Valstybės dienos proga giedant Tautišką giesmę viso pasaulio lietuviams iš svarbiausios scenos šalyje“. Toliau pareiškime dar paminėta, kad būtent gebėjimas dainuoti bet kuriomis aplinkybėmis chorą daro geru, ir kad choras yra „kiečiausia komanda mieste“.
Choro paaiškinimas rodo, kad tai yra minimali kopija bendruomenės ar visuomenės, kuri susitelkusi tam tikram tikslui pasiekti. O jei tai kainuoja kieno nors gyvybes ar sveikatą, tai tik patvirtina tikslo šventumą ir komandos ar net odos kietumą: nei lietus, ugnis ar kitos anomalijos negali priversti tikslo atsisakyti.
„Ažuoliukas“ įkurtas 1959 m. pagal Sovietų Sąjungoje beįsigalintį vaikų chorinės studijos pavyzdį. Pirmasis toks choras buvo Georgijaus Struvės įsteigta „Pionierija“, kuriame visi lavinimo uždaviniai buvo pajungti chorinio dainavimo tobulinimui. Tad choras buvo buriamas kaip disciplinuojantis kolektyvas. Siekiant kuo didesnės jo darnos, vaikų buitis ir pramogos buvo siejamos su choru, taikomi specialūs pedagogikos metodai. Kai kurie tyrėjai teigia, kad tokie visuomenės kontrolės eksperimentai buvo labai svarbūs postalininėje valstybėje, kai žmonėms drausminti nebesiryžta taikyti tiesioginių represijų. Asmenybės tokiam kolektyvui nėra svarbios, net nereikalingos, nes gali nukreipti nuo prisiimtos misijos kelio. Reikalingi individai, kurie atitiktų kolektyvo suformuotą standartą ir atsiduotų jo misijai.
„Ąžuoliukas“ neabejotinai yra pasikeitęs, tačiau dalis giluminės jį steigusios filosofijos yra išlikusi. Kodėl scenos šventumas yra nesuderinamas su galimybe apsisiausti lietpalčiais ir bent taip iš dalies apsisaugoti nuo lietaus ir šalčio? Būtent taip ir padarė greta buvusios „Liepaitės“. Ar lietpalčių buvimas jau reiškia, kad radosi neatsakingas vaikų požiūris į dainavimą, kad nusakralinamas scenos „šventumas“? Tačiau lietpalčių nebuvimas neabejotinai rodo, kad į šiuos vaikus nežiūrima kaip į tuos, kuriais reikia rūpintis, kurie turi savų jausmų ir emocijų. Nes rūpestis vienas kitu jau lyg nerodytų, kad tai yra „kiečiausia komanda“?
Pažiūrėję į „Ąžuoliuką“ kaip į visuomenės mikro modelį, galėsime suprasti, kodėl visuomenė, visas savo jėgas nukreipianti į susitelkimą dėl bendro tikslo, neišvengiamai nuvertina asmenybes ir jų skirtingumą. Žmogaus vertė apibrėžiama pagal tai, ką jie dėl tos idėjos nuveikia, ir dar daugiau – jei nuveikia paaukodamas save kaip asmenybę. Jis dar vertesnis, jei dėl to ir stipriai kenčia.
Kitas pavyzdys susijęs su neva rūpesčiu visuomene ar kitais žmonėmis, kuris iš tiesų išstumia rūpestį kitais, tampa panašus į kitos grupės diskriminaciją ir jos terorizavimą. Tai – lietuvių kalbos žinių tikrinimas. Valstybinė kalbos inspekcija liepė aštuoniems Vilniaus centrinės bibliotekos darbuotojams išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Tiems darbuotojams, kurie mokyklą baigė dar prieš valstybės nepriklausomybės paskelbimą, ir ta mokykla nebuvo lietuviška. Reiškia, jie nėra laikę ir valstybinio lietuvių kalbos egzamino. Toks reikalavimas, atrodo, kilęs iš rūpesčio visuomene, konkrečiai – bibliotekoje besilankančiais skaitytojais. Jie pagrįstai tikisi, kad bibliotekoje bus aptarnauti lietuviškai, ir, paprašę vienokios knygos, negaus kitokios. Jie tikėtųsi, kad bibliotekininkas aiškiai rekomenduos ir kokią knygą skaityti, jei patys nėra apsisprendę. Tačiau bibliotekos direktorė pasipriešino, teigdama, kad darbuotojos keliasdešimt metų dirba bibliotekoje, puikiai lietuviškai kalba ir rašo. Viena bibliotekininkė paminėjo, kad ji lietuviškai ir galvoja. Toks neva rūpestis skaitytojais galiausiai pavirsta grotesku. Jokių nusiskundimų nėra, darbuotojai puikiai kalba lietuviškai, bet jie neturi tai patvirtinančio dokumento. O idant gautų tokį dokumentą, turi išlaikyti testą, kuris patvirtintas turbūt tos pačios inspekcijos vadovo parašu. Pernelyg smulkmeniškas ir biurokratiškai suprastas rūpestis skaitytojais tampa pažeminimu bibliotekos darbuotojams, kurie nėra etniniai lietuviai.
Lietuviškasis patriotizmas ir taip dažniausiai perlenkia lazdą bei nuslysta į etniškai lietuvišką nacionalizmą. Vilniuje per pastaruosius dešimtmečius nebuvo pastatyta jokio ryškaus paminklo kokiam žymiam Vilniaus ar Lietuvos lenkui ar (ginkdie) rusui. Didžiausi paminklai buvo statomi ar planuojami statyti būtent Lietuvos lietuvintojams (Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai), tarsi lietuviai Lietuvoje vis dar gyventų apsupti juos besigviešinčių nutautinti svetimtaučių.
Daugiatautiškumas atsiranda politikų lūpose tik tuomet, kai reikia kokia oficialia proga pasididžiuoti neva „tolerantiška“ praeities Lietuva. Neetniniai lietuviai gauna labai mažai dėmesio ir rūpesčio iš valdžios institucijų. Nebent finansuojamas koks liaudies kolektyvas, kad galėtų pašokti kokioje nors šventėje. Jei koks daugelį metų Lietuvoje gyvenantis, ar net čia gimęs lenkas, rusas ar kitos tautybės žmogus norėtų patobulinti lietuvių kalbą, jam už kursus reikėtų susimokėti. Ką ir kalbėti apie imigrantus. Nematyti jokio valstybinio rūpesčio, kad žmonės, nebaigę lietuvių mokyklų, gerai mokėtų lietuvių kalbą. Todėl ir kalbos inspekcijos pasiryžimas tikrinti darbuotojų lietuvių kalbos žinias toli gražu nesuprastinas kaip viena paskatų jiems kuo geriau kalbą išmokti. Kai tokių galimybių nesudaroma, kalbos žinių tikrinimas gali būti suprastas kaip diskriminacija etniniu pagrindu ar net kaip pastanga iš valstybei priklausančių įmonių išstumti neetninius lietuvius.
Kiekvienas mūsų turbūt norėtume gyventi visuomenėje, kurioje skatinamas pasitikėjimas ir rėmimasis vienų kitais, kurioje žmogus gali tikėtis, kad ištikus didesnei ar mažesnei bėdai, ar net neištikus jokiai bėdai, gali tikėtis iš aplinkinių rūpestingo santykio. Ir kad tai nebūtų valstybiniais nurodymais ir įstatymais nustatytas privalomas rūpestis, bet pačios visuomenės kultūros ir egzistencijos dalis.
Galime daug kalbėti apie patriotizmą ir atsidavimą Lietuvai ar kokiai nors tautos vienijimo idėjai. Kam reikalinga visuomenė, jei joje žmonės nesirūpina vieni kitais? Kam reikalinga visuomenė, kurioje žmonės nesistengia sau ir kitiems sudaryti kuo palankesnių sąlygų, kad jie nealktų, nešlaptų, nešaltų, nebūtų engiami? Net ir pokario partizanai, kurie kovojo ir žuvo, tiek metų išsilaikė, nes jais buvo rūpinamasi.
Jei visuomenės pagrinde nėra to įrašyta, jei ji žmogų vertina vien pagal tai, kaip jis prisideda prie kurio nors iškelto tikslo, tuomet galbūt žmogui geriau gyventi vienam. Arba gyventi su gyvūnais, kurie, ypač šunys, dažniausiai rodo autentišką draugiškumą šeimininkui ir net savuoju šunišku būdu ir supratimu dažniausiai kaip gali padeda ištikus kokiai nelaimei.
Rūpestis nepanaikina nei pareigų, nei tikslų. Tačiau jis yra būtina sąlyga tų tikslų ir pareigų siekti. Kam reikalingi ekonomikos gerinimo planai, naujosios Lietuvos ekonomikos DNR, jei jos ir yra sau tikslas? Kam reikalinga Lietuva, jei žmogus tampa tik instrumentu kažkokios „Lietuvos“ gerovei? Ar tikrai mes stipresni tapsime tuomet, kai vieni kitus nepalankiomis aplinkybėmis „grūdinsime“ tarsi neišvengiamai blogai ateičiai? Tikslingiau būtų susitelkti į kūrimą visuomenės ir aplinkos, kurioje žmonės, neatsisakydami savo pareigų ir atsakomybių, imtų bent kiek geriau jaustis, ir kaip asmenybės, ir kaip visuomenės dalis, pratintųsi ieškoti stiprybės ne vien savyje, bet ir kituose.
