Istorija, nuolatinis atsigręžimas, pastangos ją iš naujo permąstyti ir suprasti yra tapę tokiu kasdieniu dalyku, kad to net nepastebime. Valstybės ir visuomenės pamatą vis dar stengiamės susikalti iš istorijos. Vertybes, etinius ir net estetinius orientyrus dabarčiai ir ateičiai mums yra pateikusi būtovė. Būtent ją stengiamės kramtyti ir perkramtyti, išsiryškinti tam tikras atramines patirtis, kurios mus gelbėjo praeities negandose, jas fiksuoti ir jomis remtis svarbiuose dabarties sprendimuose. Tai patirtys, kurias išryškino istorinių aplinkybių sukeltos individualios ir kolektyvinės kančios ir kova dėl išlikimo. Visa tai ir pasireiškia per svarbių asmenybių, įvykių įamžinimą, kurio vis negana, ir per rūpestį, kad nebūtų atmenami įvykiai ir asmenybės, kurias laikome istoriškai žalingomis. Kitaip tariant, esame patyrę istorijos traumą, kuri mus savitai valdo, įkalindama nuolatiniame rūpestyje dėl to, kas mūsų istorijoje reikšminga ir svarbu, o kas nusipelno šiandienos pasmerkimo.
Kristina Sabaliauskaitė po savivaldos rinkimų sulaukė didelio viešuomenės dėmesio, paskelbusi „Laišką Vilniaus merams (buvusiems, esamiems, būsimiems): Ar ilgai dar teršime gražųjį Vilnių nepavykusiais paminklais?“ Tai, kad Vilnius sėte nusėtas „beviltiškais, atsilikusiais, provincialiam ir primityviam skoniui pataikaujančiais paminklais, kurie atrodo šimtmečiu pavėlavę“, ji aiškina nevilniečių provincialų invazija į aukščiausius Vilniaus miesto valdymo postus ir noru per paminklus palikti savo pėdsaką. Apskritai šių paminklų radimąsi vertina kaip svetimą miestui Vilniui, teršiantį jį estetiškai.
Laiškas labai emocingas ir estetiškai pagaulus, kaip ir pritinka vilnietei autorei. Tačiau Vilnius nėra vien vilniečių miestas. Koks nors bažnytkaimis ir jo viešosios erdvės gali priklausyti tik nuo vietos gyventojų sprendimų, bet ir tai veikiausiai – tik iš dalies. Vilnius yra ir Lietuvos sostinė, į kurią bendra lietuvių savivoka projektuoja savo lūkesčius, ir tie lūkesčiai pirmiausia yra istoriniai.
Lietuviai yra patyrę istorinę traumą, nes sovietmetis labai stipriai perrašė Lietuvos istoriją, miesteliuose ir miestuose, taip pat ir Vilniuje, sudėjo ir paminklinius ženklus to, kas turėtų būti svarbu lietuviams. Lietuvių revoliucionierius Kapsukas susitiko su Leninu, kaip skelbė paminklas Saulėtekyje, ir tai pakeitę Lietuvos istoriją. Per visą nepriklausomybės laikotarpį lietuviai tarsi tą ir tedaro, kad viešosiose erdvėse įtvirtintų „teisingą“ istorijos versiją. Vienas po kito statomi paminklai svarbioms istorinėms asmenybėms. Paminklai dygsta karštligiškai, tarsi skubant pagerbti anksčiau iš istorinės pagarbos lauko išstumtuosius, atiduodant jiems istorinę skolą. Jei kokios istorinės asmenybės nėra viešojoje erdvėje, reiškia, mes ją nuvertiname kaip vertingą? Istorijos susigrąžinimas ir traumos įveika vyksta per viešųjų erdvių užstatymus. Todėl tai ir yra panašu į savitai patologinį veikimą.
Nenuostabu, kad Vilnius tampa didžiuoju šios kovos dėl teisingos istorijos lauku. Nestebina ir tai, kad paminklai yra neestetiški. Paminklas karaliui Mindaugui, Vincui Kudirkai, kunigaikščiui Gediminui, broliams Vileišiams – visi jie galėtų varžytis dėl nepatraukliausio statuso. Tačiau jų visuma įtvirtina tai, kas lietuviams yra istorija, o jų buvimas neabejotinai teikia tam tikrą istorinę ramybę, veikia kaip terapinė priemonė. Estetika šiuo atveju tėra antrinis dalykas.
Puikiai suprantame, kad nemaža grupė žmonių, tikrųjų ir netikrųjų vilniečių, apskritai nevilniečių niekaip nenusiramins, blaškysis ir imsis drastiškų priemonių, kol Vilniuje nebus pastatytas paminklas Antanui Smetonai. Jau dabar stebėti šį procesą yra gana skausminga, o kas bus, jei tai užsitęs dar keletą metų. O už Smetonos paminklo nugaros jau rikiuojami kiti potencialūs kandidatai į įpaminklinimą, ir jų gretos, regis, niekada nesusitrauks.
Stebina vien tai, kad Lietuva tiek ilgai kenčia ir vis negali išsivaduoti iš sovietmečio, ir dar caro laikų paliktų istorinių košmarų. Kolonializmo traumos ir jų padariniai gali tęstis ilgai, net ir du šimtus metų. Jungtinėse Valstijose vergija uždrausta daugiau nei prieš du šimtus metų, tačiau kai kuriose gyventojų grupėse vis dar ryškūs istorinių traumų padariniai.
Priklausymas nuo istorinės traumos reiškiasi ir tuo, kad kaip nepakeliami dirgikliai ima veikti „svetimi“ paminklai ar kokie vieši ženklai. Karas Ukrainoje į Lietuvos visuomenės savivoką sugrąžino kiek primirštą trauminę patirtį. Gegužės pradžioje įsigaliojęs „Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas“ savitai reaguoja į faktą, kad istorinė sveikata vis dar yra stipriai pašlijusi. Įstatymas vertintinas kaip terapinė priemonė. Jis numato, kad savivaldybių administracija drauge su „vietos bendruomenių, pilietinės visuomenės atstovais“ rinks informaciją apie tai, ką galima būtų vadinti viešosios erdvės tarša netinkamos istorijos ženklais. Numatoma viešas erdves išvalyti nuo visuomenės atstovams užkliūvančių totalitarinių ir autoritarinių režimų simbolių, ženklų, įamžinančių režimams dirbusius asmenis ar organizacijas. Viešos erdvės bus išvalytos nuo istorinių dirgiklių. Pilietinė visuomenė, manytina, pastebės ir fiksuos dalykus, kurie kelia neigiamas emocijas: penkiakampės žvaigždės sovietinių karių kapuose, „pionierių“, „kolūkiečių“ ir kitus gatvių pavadinimus. Tačiau kažin ar tai padės visuomenei sveikti nuo istorinių priklausomybių.
Įstatymas numato, kad visuomenė taip pat gilins žinias apie totalitarinių ir autoritarinių režimų pasekmes ir jų padarytą žalą. Tačiau iki galo neapibrėžia, kuo vadovaudamasis pilietinės visuomenės atstovas turėtų nustatyti, ar konkretų atvejį galima identifikuoti kaip režimo žalą. Kuo tie režimai buvo žalingi, ar vien tuo, kad okupavo Lietuvą? Statyti ar griauti paminklus Jonui Noreikai ir Juozui Krikštaponiui? Jie abu kovojo prieš totalitarinius režimus, tačiau taip pat vienas netiesiogiai prisidėjo prie žmonių žūties, o kitas – tiesiogiai atsakingas už daugelio žmonių nužudymą. Kas svarbiau, kova su režimu ar žmogaus gyvybė? Šiuo metu yra nusvėręs ne žmogiškumo ir vertybinis, o istorinis argumentas. Kol mūsų protus valdys istorija, neišspręsime dilemų dėl kai kurių istorinių asmenybių, kurių veikla vertintina pirmiausia remiantis vertybiniais orientyrais, susietais su žmogaus orumu ir gyvybe.
Tikrieji ir netikrieji vilniečiai ir Vilniaus merai istorines žaizdas besigydančios Lietuvos negali pakeisti. Vilnius negali tapti istoriškai neutraliu miestu, kai visa Lietuva istorijos tiesiog persmelkta ir negali nuo jos atsitraukti. Visos Lietuvos valia jis tampa savotišku vizualiniu priedu prie Lietuvos istorijos pamokos.
Vilnius iki galo nepasiduoda ir tam priešinasi bent dviem kryptimis. Jis priešinasi ir neįsileidžia bent dalies estetiškai visiškai beviltiškų paminklų, net jei ir patiria didelį spaudimą. Jis neįsileido dabar Kaune stovinčio Vyčio, vadinamo „Laisvės kariu“. Kokios estetinės baisybės neteko, gali įsitikinti kiekvienas, nuvykęs į Kauną. Vilnius kiek ir pragmatiškai naudojasi paminklų statybomis, tvarkydamas viešas erdves. Pavyzdžiui, paminklas Jonui Basanavičiui leido savivaldybei suformuoti aikštę, kurioje neliko automobilių, o atsirado kavinių staliukų. Be paminklo tai būtų buvę gana sudėtinga padaryti. Panašūs planai audžiami teikiant siūlymą aplink Jono Žemaičio paminklą formuoti skverą.
Kitas Vilniaus priešinimosi kelias – atskleisti, kad istorija nebuvo vien lietuviška, savitai perkeičiant Lietuvos istorijos sampratą, į ją įtraukiant žydiškąją ir lenkiškąją Lietuvos puses. Galbūt ilgainiui Vilniui pavyks į istorinę atmintį įtraukti ir rusiškąją ar net vokiškąją linijas. Vilnius priešinasi, rodydamasis kaip „kiek kitokia Lietuva“. Tačiau bent kol kas jis nepajėgus pakeisti lietuvių santykio su istorija.
Kokie būtų požymiai, rodantys, kad lietuviai pradeda gyti nuo istorijos priklausomybės? Jei sumažėtų susirūpinimas istorinių asmenybių įamžinimu, tai jau būtų vienas požymių. Tada ir visos Vilniaus vadovų jėgos galėtų būti sutelktos, kaip nurodė Sabaliauskaitė, „tvarkant, saugant ir puoselėjant“ miestą. Galbūt net atsirastų koks išskirtinai estetiškai patrauklus paminklas ar statinys, įtinkantis net ir tikrųjų vilniečių skoniui.
Kitas požymis, jei būtų imta diskutuoti apie nebūtinai naujus, bet ir senus paminklus, kurie galėtų tapti, pavyzdžiui, turistų traukos centrais. Kol kas toks tėra paminklas Frankui Zappai. Net ir Vilniaus senamiestis ar kitos Vilniaus vietos galėtų pagaliau būti suprastos kaip turistų traukos vietos. Jei taip nutiktų, Vilniaus centre nebyrėtų balkonai, senamiesčio kiemuose prie šiukšlių konteinerių neriogsotų kalnai šiukšlių, o ir šaligatviai būtų tokie, kuriais būtų galima eiti nesibaiminant užkliūti ar išsisukti koją pataikius į kokią atsivėrusią smegduobę.
Pagrindinis sveikimo nuo istorijos priklausomybės požymis būtų tas, kad nustotume savo dabartį ir ateitį vertinti per teisingos istorijos prizmę. Kad galiausiai pavyktų susidėlioti ir apsibrėžti tokias valstybės ir visuomenės atramas, kurioms papildomai nereikėtų patikrinimo ar parėmimo istorine patirtimi. Žmogaus orumas ir jo besąlygiškas gerbimas; teisingumas įstatymų, kurie tai palaiko ir gina; geranoriškumas kitų žmonių atžvilgiu ir suvokimas, kad pasaulis nėra tobulas; pagarba valstybei ir jos institucijoms. Tada nebereikėtų kiekvieną sprendimą ar nuostatą grįsti istorine patirtimi ir pamokomis, pagal tai spręsti, kas yra gera, bloga, teisinga ar ne. Tada ir istorija tebūtų vien istorija, į kurią nebereikėtų remtis gyvenant dabartyje ar žengiant net menkiausią žingsnį į ateitį, o gyvenimo mokytojų vaidmenį perimtų literatūra ir filosofija.
Tenka viltis, kad Lietuvoje gijimas nuo istorijos netruks dar du šimtus metų. Taip pat tenka viltis, kad naikinant blogosios istorijos dirgiklius, saldainių fabrikas „Pergalė“ nebus priverstas pakeisti savo pavadinimo, o kuriant teisingos istorijos ženklus – nebus didesniais ar mažesniais paminklais užstatytos visos Vilniaus viešosios erdvės. Labiausiai tenka viltis, kad žmogaus gyvybės ir orumo saugojimas artimiausiu metu ims atsverti istorinį kovos argumentą.
