Karo kontekste mes, Europos rytiečiai ir vakariečiai, regis, ėmėme geriau vieni kitus suprasti. Vakarų europiečiai stengiasi tapti bent tam tikru mastu nepriklausomais nuo Rusijos energijos išteklių. Prasidėjus karui gana greitai buvo sutarta dėl sankcijų Rusijai. Vakarų šalys, net jei uždelsdamos, padeda ukrainiečiams ginklais. Regisi, visa Europa galiausiai supranta, kad Rusija yra grėsmė, o ne bendradarbiavimo partnerė. Įsisąmoninta, kad dėl Rusijos užmojų perspėdavę rytiečiai buvo teisūs, o ne vien vadovavosi neracionaliais impulsais. Ar šis regimai išaugęs solidarumas paskatins visą Europą pasikeisti ir tapti glaudesne?
Kultūriškai Europos Rytai Vakarų visuomenėms vis dar yra mažai pažinta žemė. Populiariosios kultūros štampai ir stereotipai tikrovę atskleidžia gal net geriau nei politikų diplomatinės kalbos ar visuomenės apklausos. LRT laidos apie detektyvus „Nenušaunami siužetai“ autoriai vieną savo laidų skyrė klausimui, kaip rytų europiečiai vaizduojami vakarietiškuose detektyvuose, ir aptiko tai, ką pavadino „Ivan Banionis sindromu“. Lietuvis Ivan Banionis yra vieno detektyvinio serialo kriminalinis personažas, dėvintis treningus, susijęs su slavų mafija.
Panašių su Rytų Europa siejamų detektyvų personažų laidos kūrėjai atrado ne vieną. Jie padarė išvadą, kad „mes, lietuviai ir rytų europiečiai, esame matomi ir rodomi tampriame ryšyje su rusais“. Į mus žiūrima kaip į rusus, kultūrinius laukinius, kai kada – ir „kilnius laukinius“.
Net jei ir kilnus, europiečiui barbaras yra „kitas“, chaotiškas, nelabai vertas pasitikėjimo, nestabilus, nenuspėjamas. Tuo tarpu europietis save regi labiau kaip racionalų, emociškai nuosaikų ir patikimą. Kažin ar karas šiuos vaizdinius gali stipriai sušvelninti, veikiau jis tą keistumo įspūdį net labiau pagilins. Rusijos šokiruojantys sprendimai ir elgsena kare, jos pamišęs prezidentas, o taip pat nepaaiškinamas ukrainiečių užsispyrimas ir garsūs vadinamųjų Baltų ir kitų Rytų šalių atstovų pareiškimai, jų besąlygiška ir beatodairiška parama Ukrainai karo pradžioje tą Rytų keistumo jausmą veikiau sustiprins nei susilpnins. Barbarai rytiečiai, užuot ramiai svarstę ir elgęsi racionaliai pragmatiškai, veikia emocingai.
Iki šiol Rytų ir Vidurio Europa ir buvo saviti, Vakarų civilizacijos edukuojami barbarai. Stodami į ES susitaikėme, kad esame bemaž kolonizuojami senųjų postimperinių Sąjungos šalių. Daug nediskutuodami perėmėme vakarietiškas valdymo ir demokratines praktikas. Vakarų europiečiai ir elgėsi tarytum rodytų kelią į stipresnę demokratiją, globojo, patarė ir finansiškai rėmė mūsų veiksmus tapti panašesniais į Vakarus. Nemažai ką pamėgdžiojome ir ne iki galo suprasdami. Edukacinis laikotarpis baigėsi prieš kelerius metus. Jo ženklas – Lenkijos ir Vengrijos maištas, kuris reiškia, kad Europoje šalys siekia neapsiriboti antriniu vaidmeniu sprendžiant apie jos dabartį ir ateitį.
Lietuvoje šis lūžis iš barbarybės į civilizacinę savimonę taip pat vyksta. Mes pamatėme, kad gyvename geriau nei dalis Vakarų Europos valstybių. Jau šiandien lietuviams vis mažiau apsimoka vykti į kitas šalis užsidirbti dirbant paprastus darbus. Kai kuriose srityse esame daug toliau pažengę ir gebame efektyviau tvarkytis su negandomis nei vakariečiai. Nesame vien mokiniai, jau ir kitus galime nemažai ko pamokyti.
Karas labai stipriai sumenkino tai, ką būtų galima vadinti Vakarų Europos moraliniu autoritetu ar simboline moraline galia rytų europiečiams. Vakariečiai klydo vertindami Rusiją. Kas dar svarbiau, jie pernelyg pervertino ir ekonominio bendradarbiavimo įtaką kuriant demokratiją už ES ribų. Rytų europiečiai turi pagrindą klausti: jei suklysta čia, tai galbūt klystama ir dėl kitų iki šiol nepajudinamų nuostatų.
Eoinas Drea argumentuoja, kad dėl vykstančio karo galios balansas Europos viduje pasislinko labiau į Rytus. Karas atskleidė, kad ilgalaikė geostrateginių tikslų užmarštis Vakaruose ir susitelkimas į ekonominę naudą pasirodė netikusi strategija grubios Rusijos jėgos akivaizdoje. Iš Rytų ir Vidurio Europos pusės gali sustiprėti abejonės ir dėl kitų ES nustatytų strateginių krypčių svarbos: klimato kaitos mažinimo, migracijos, kai kurių demokratinių vertybių. Jei ateityje nebus paisoma rytų europiečių požiūrio į Rusiją, šalys gali imti blokuoti ES sprendimus įvairiais klausimais.
Nemažai ir kitų autorių kalba, kad didžiausia karo išryškinta Rytų ir Vakarų Europos perskyra yra požiūris į Rusiją. Jie kalba, kad karas į paviršių iškėlė iki tol nediskutuotą, bet esminį nuostatų skirtumą.
Judy Dempsey kalba apie fudamentalų skirtumą tarp Rytų Europos ir Vakarų Europos pasakojimų apie Rusiją kare. Pirmuoju atveju Rusija matoma kaip okupantė Ukrainoje, antruoju siekiama taikos santykiuose su Rusija, net jei tam būtų aukojama laisvė. Kol kas autorė mato tik gilėjantį skirtumą, o ne žengimą drauge siekiant sukurti bendrą Europos strategiją Rusijos atžvilgiu. Tai gali lemti, kad jei jau dabar nebus ieškoma sutarimo, po karo šie išsiskyrimai dar labiau gilės.
Panašių idėjų vedami Ivanas Krastevas ir Markas Leonardas atliko kelių šalių tyrimą aiškindamiesi, kurie europiečiai Rusijos atžvilgiu reikalauja teisingumo, o kurie pirmiausia siektų taikos. „Taikos“ stovyklai priklauso 35% europiečių, norinčių, kad karas kuo greičiau būtų užbaigtas. „Teisingumo“ stovyklai priklauso 22% europiečių, norinčių, kad Rusija būtų nubausta. Vakariečiai labiau pasisako už taiką, o rytiečiai – už teisingumą. Tyrėjai aptiko, kad net ir Rytų ir Vidurio Europa nėra vieninga, esama išsiskyrimų ir kiekvienos šalies viduje. Be to, europiečiai baiminasi karo ekonominių pasekmių ir galimo jo peraugimo į branduolinį karą.
Tai rodo, kad karas ne tiek vienija Europą, kiek atvėrė ir katalizavo jos vidinius skirtumus ir priešpriešas. Požiūris į karą kol kas meta labai didelį ir neatremtą iššūkį Europos vienybei. Didžiausia pagunda vidurio ir rytų europiečiams yra kaltinti vakariečius naivumu bei veidmainišku pragmatizmu, kelti radikalius ultimatumus ir ieškoti sąjungininkų už ES ribų. Vakariečiams pagunda kita: ignoruojant vidurio ir rytų europiečių nuostatas ieškoti būdų sandoriams ir kuo greitesnei taikai, pasirengus pamiršti Rusijos nusikaltimus. Toks pozicijų išsiskyrimas neabejotinai būtų pats blogiausias scenarijus Europai. Geriausia išeitis būtų bendra rytiečių ir vakariečių pastanga tartis ir sutarti. Tai reikalautų iš vakariečių į rytiečius žvelgti kaip į lygiaverčius partnerius, o iš rytiečių – pasirengti kompromisams.
Lietuvoje jau ir šiandien pasigirsta balsų, raginančių Lietuvą tapti labiau rytiečiais nei europiečiais. Siūloma Lietuvai po karo kurti koalicijas prieš Vokietiją: „kuo mažiau Vokietijos mūsų regione“. Svarstoma apie koaliciją, kuriai nepriklausytų Vakarų Europa, kuri „neklausytų Vakarų Europos“. Net jei į šią koaliciją, kaip svajojama, įeitų Baltijos šalys, Ukraina, Vidurio Europa, Jungtinė Karalystė, tokios koalicijos atsiradimas reikštų, kad silpnėja ES. Drauge silpnėtų ir Lietuva.
Krastevas vienas iš nedaugelio autorių, vis dėlto gana optimistiškai žiūrinčių į esamą karo sukurtą situaciją. Svarstydamas, kaip būtų galima permąstyti Rytų ir Vakarų perskyrą Europoje, jis nurodo, kad valstybės koreguoja savo ankstesnes nuostatas. Ankstesnis išsiskyrimas tarp Rytų ir Vakarų atsiskleidė per skirtingą požiūrį į iš Afrikos ir kitų šalių atplūstančius imigrantus: postimperinių Vakarų atvirumas konfrontavo su tautiniu Rytų uždarumu. Karas pakoregavo nuostatas. Postimperinės Vakarų valstybės suprato Ukrainos nacionalinio judėjimo ir nacionalumo apskritai lūkesčius. Nacionalinės Rytų valstybės peržengė nacionalinį uždarumą ir atvėrė sienas pabėgėliams ukrainiečiams. Be to, karas išryškino, jog Europa turi aiškią sieną, už kurios yra Rusija kaip Rytai, kurie niekada netaps Europa.
Tam tikras pokytis vieniems kitus geriau suprantant veikiausiai iš tiesų įvyko. Tačiau jis yra pernelyg menkas, kad vestų į karo išryškintų perskyrų išsprendimą. Vis dėlto karas atvėrė tam tikrą Europai bendrą tikrovę. Jis privertė visą Europą kartu diskutuoti apie Rusiją ir santykį su ja. Jis parodė, kad vien ekonominės naudos siekis ir jo pagrindu daromi kompromisai ar vertybinė dviveidystė gali vesti į dideles geopolitines problemas. ES, deklaruojanti vertybes, žmogaus teisių gynimą savo viduje, dėl pigių išteklių naudos užmerkė akis į stiprėjančius žmogaus teisių pažeidimus Rusijoje. Noras palaikyti taikius santykius su kaimynais beveik bet kuria kaina atvedė į karą. Ir tai nėra pirmas karas Europos pašonėje.
Beveik neabejojant galima numatyti, kad karo pabaiga pastatys Europą kryžkelėje. Ji galės rinktis tarp trijų kelių, priklausomai nuo to, kaip pavyks susitarti Rytams ir Vakarams. Pirma, jei pavyks susitarti dėl kitokio nei iki šiol požiūrio į Rusiją ir į kitas agresyvias šalis pasaulyje apskritai, ES stipriai pasikeis. Ji taps labiau teisingumo ir mažiau taikos Europa. Atsiras didesnis bendras supratimas tarp Europos Rytų ir Vakarų.
Antra, Vakarų Europa gali stengtis grįžti prie ankstesnio gyvenimo, užmiršti karo atvertas praeities klaidas, jas „sušluoti po kilimu“ ir toliau gyventi, tarsi karas nebūtų vykęs. Tačiau Europos tikrovė nebesugrąžinama į būklę po karo. Perskyra tarp Rytų ir Vakarų didėtų ir ilgainiui vestų į ES silpnėjimą ir dezintegraciją. Rytų europiečių maištas gali išplisti ir į kitas šalis. Bendras veikimas gali tapti neįmanomu.
Trečia, jei bus pripažintas galios centro pasislinkimas iš Vakarų labiau į Rytus, Europos vieningumui koją gali pakišti rytų europiečių ar jų dalies nenoras eiti į kompromisus. Jau šiandien nurodoma, kad viena didžiausių kliūčių Europos vienijimuisi gali tapti bekompromisinė Lenkijos konfrontacija su Vokietija. Tuo atveju Europos viduje rastųsi skirtingi šalių aljansai, kurie nuolat kovotų dėl įtakos bendriems ES sprendimams, taip Europą silpnindami.
Iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria Europos vienybė, gali tapti ir galimybėmis. Europa kuriama kiekvieną dieną. Kokia ji bus, priklausys ir nuo mūsų sprendimų ir pozicijos. Nuo mūsų kaip lietuvių, vis labiau europiečių ir vis mažiau rytiečių.
