Net ir įprastame Lietuvos politiniame gyvenime ima reikštis populizmo elementai, ką ir kalbėti apie ryškėjantį populistinių politikų matomumą viešumoje. Kur link tai gali nuvesti mūsų demokratinį gyvenimą?
Populizmas apibrėžiamas įvairiai, tačiau bendrąja prasme jis reiškiasi tada, kai populistiniai politikai kritikuoja valdantį politinį elitą kaip nepaisantį liaudies ar tautos, „paprasto žmogaus“ interesų. Jie teigia, kad valdžioje esantys žmonės, o taip pat administracija, biurokratai, kiti valstybės tarnautojai yra korumpuoti, tarnauja grynai savo ar „savo grupės“ interesams. Populistinis politikas deklaruoja, kad būtent jis geriausiai žino žmonių rūpesčius ir atstovauja liaudžiai ar tautai.
Populizmas turi ir gerų pusių, nes į viešumą iškelia neretai kitų politikų pamirštas problemas, per populistus dalis žmonių politiškai suaktyvėja. Tačiau gerosios pusės vargiai atsveria blogąsias, – radikalų visuomenės susipriešinimą ir nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis bei pačia valstybe. Populistai klibina demokratijos pagrindus. Visas valstybės gyvenimas, žvelgiant iš populisto perspektyvos, yra supuvęs, neskirtas paprastam žmogui. Jie deklaruoja prarają tarp valdančiųjų elitų ar jų rėmėjų ir tautos ar paprastų žmonių. Vienintelis matomas kelias – savita revoliucija, esamos tvarkos nutrūkimas ir jos pakeitimas nauja. Jie kovoja prieš „sistemą“ ar „valdžią“, o tai reiškia kovą prieš demokratines institucijas.
Lietuvoje pirmąjį pusmetį vyko keli rinkimai, per kuriuos progų pasireikšti gavo nemažai politikų. Didelė jų dalis reiškėsi kaip populistai. Pavyzdžiui, gana tipinį populistinį įrašą FB paskelbė aktorius ir modelis Žilvinas Tratas, su Taikos koalicija šiais metais kandidatavęs į Europos Parlamentą. Jis uždavė sau klausimą: „Ko labiausiai norėčiau, būdamas politikoje?“ Ir atsakė, vardydamas viziją, kad norėtų „įsilieti į tą pasaulinį chorą, kurio balsas vis garsiau kviečia: žmonės, pabuskite“, „atrasti, kur yra tas gyvatynas, kurio nuodais yra nuodijama viso pasaulio žmonių sąmonė“, į pasaulį žvelgti akimis, neapdujusiomis „nuo propagandos ir iškreiptų ideologijų“, „nieko bendro neturėti su parsiduodančia žiniasklaida, kuri mus veda į prarają“. Galiausiai konstatavo, kad tiesiog norėtų „būti savimi ir savo vertybių tarnu“. Radikalios deklaracijos populistiniam tramplinui į politiką yra patogios, nes išvaduoja nuo būtinybės gilintis į sudėtingas problemas ir siūlyti kompleksinius sprendimus. Tam tikrais atvejais gali pakakti geros išvaizdos, daug sekėjų socialiniuose tinkluose, stimuliuoti galinčio vieno kito milijono kišenėje.
Globalus ir technologijų perskrostas pasaulis sudėtingėja, žmonės ima jausti, kad niekaip nepaveiks procesų, kurie vyksta tarsi savaime ir nevaldomai. Ir čia pasirodo populistas, žmonėms pažadantis sugrąžinti pasaulį į jų rankas, atkurti jo stabilumą ir nuspėjamumą, reiškinius išvaduoti iš sudėtingų sąryšių ir struktūrų.
Populizmui Lietuvoje būdinga neigti kai kurių visuomenei reikšmingų klausimų svarbą. Orientuojamasi į įsivaizduojamo „paprasto žmogaus“, kuris gyvena ignoruodamas pasaulio įvairovę ir sudėtingumą, vidinę ramybę. Tokie klausimai kaip partnerystės įteisinimas įsukami į populistinio argumentavimo malūną, kur sukasi be galimybės ištrūkti. Prieš pirmąjį Prezidento rinkimų turą vienoje diskusijų kandidatų buvo paklausta, koks jų požiūris į Lietuvoje ilgai neratifikuojamą Stambulo konvenciją.
Didžioji dalis atsakiusių argumentavo panašiai, orientuodamiesi, kaip galima suprasti, į įsivaizduojamo paprasto žmogaus lūkesčius. Stambulo konvencija esanti nereikalinga, nes tai, kas joje svarbiausia ir atitinka Lietuvos visuomenės vertybes, jau įgyvendinta, o visa kita ir neverta įgyvendinimo. Antai Andrius Mazuronis teigė, kad didžioji dalis priemonių ribojant smurtą prieš moteris Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtintos. Susidarantis vaizdas, kad konvenciją siekiama ratifikuoti vien dėl „socialinės lyties“ apibrėžimo, kad būtų galima tą sąvoką vėliau „vynioti per kitus teisės aktus“. Panašia kryptimi argumentavo ir didžioji dalis kitų kandidatų. Ignas Vėgėlė pasisakė, kad tai „ideologizuota konvencija“, nes „socialinės lyties“ įteisinimas reikštų pokytį, nukreiptą „ir į teisę, ir į kultūrą, į mūsų bendrą tradiciją, ideologiją“. Kandidatai išsilavinę, ir tikrai nebūtų galima įtarti, kad nesuprato, jog Stambulo konvencijoje lytis socialiniu pagrindu reiškia visuomenėje įtvirtintus socialinius vaidmenis. Ji skatina keisti tokias visuomenės nuostatas, kad tik ant moters pečių gula buities reikalai ir vaikų auginimas. Socialinių vaidmenų pokytis iš tiesų reikštų kultūros pokytį, kas gali nepatikti įsivaizduojamam paprastam Lietuvos žmogui, kuris yra primityvus, šeimoje palaiko patriarchalinius santykius ir įsiaudrina, jei žmona persūdo sriubą. Socialinių vaidmenų problema populistiškai neutralizuojama socialinių vaidmenų keitimą suplakant su biologinės lyties keitimu. Sukuriamas paprastam žmogui protu nesuvokiamas baubas, o populistinis politikas tampa vertybių gynėju.
Pernelyg supaprastinta būtų manyti, kad populizmas reiškiasi vien per konkrečius politikus ar politines jėgas. Lietuvoje populizmo elementų įgauna ir pats politinis vyksmas. Valstybės mastu įgyvendinami pokyčiai neretai nėra rengiami gilinantis į problemas, jie būna staigūs ir fragmentiški. Galvojama apie dabartį ir netolimos ateities efektą, ne apie ilgalaikę perspektyvą ir tvarius pokyčius.
Šiuo populizmu persiima ir tradiciniai kairieji bei dešinieji, net jei mato, kad nemažai problemų, liečiančių paprastus žmones ir jų gyvenimus, yra sudėtingos ir jų sprendimai neduoda greitų rezultatų. Populistinė politika reikalauja pateikti paprastiems žmonėms lengvai suprantamus receptus. Net jei vėliau pasirodys, kad jie atneša daugiau žalos nei naudos ir kad juos reikia taisyti. Pavyzdžiui, diskutuojant apie bendrojo ugdymo kokybę, buvo priimtas sprendimas keisti bendrojo ugdymo programas, atnaujinant jų turinį. Tam atlikti buvo numatytas labai trumpas terminas. Buvo diegiamas visiškas naujumas, iš anksto neįvertinus, kuo netinkamas ankstesnis turinys, kokius dalykus reikėtų koreguoti. Sudėtingas procesas paverstas paprastu ir greitu. Tai sukūrė daugiau vargo nei naudos. Naujos programos „paleistos“ į mokyklas be vadovėlių, metodinės medžiagos ir mokytojų pasirengimo.
Populizmas keičia visą politinį vyksmą. Pradedami spartūs pokyčiai, reformos, ryžtingai koreguojant kurį nors siaurą visuomenės gyvenimo aspektą, nekreipiant dėmesio, kad jis susijęs su kitais ir juos neišvengiamai paveiks, nebūtinai į gerąją pusę. Tradiciniai administracinio veikimo metodai, kurių mes Lietuvoje veikiausiai dar ir nesame iki galo įvaldę, yra nustumiami populistinio pobūdžio sprendimų ir pokyčių sūkurio.
Populistai ima į savo rankas ir dabartinę lietuviškąją atminimo politiką. Vilniuje praėjusiais metais kilo audringa diskusija, ketinant skverelyje prie Rašytojų sąjungos šeimos iniciatyva pastatyti paminklą sovietiniam poetui Justinui Marcinkevičiui. Diskusijoje sutarimo nebuvo prieita, savivaldybė paminklo statymo klausimą atidėjo ateičiai. Į tai sureagavo Širvintų merė Živilė Pinskuvienė. Be diskusijų, greitai ir efektyviai Širvintose buvo pastatyta ir atidengta Marcinkevičiui skirta skulptūra „Skaitanti mergaitė“. Paulius V. Subačius Lietuvos televizijai komentuodamas šį įvykį tiesiogiai ir nurodė, kad nesą sveika ir normalu, kai „paminklų statymas tampa populizmo forma“.
Greičiausiai ir efektyviausiai paminklus Lietuvoje stato Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis. Jis yra pareiškęs, kad „miestas tapęs savotišku muziejumi po atviru dangumi. Jo eksponatus žmonėms miela pamatyti, nusifotografuoti“. Mero valdoma savivaldybė 2023 m. pabaigoje nusprendė KaunoRamybės parko prieigose statyti paminklą Aleksandrui Jogailaičiui. Miestiečiams buvo leista išsirinkti vietą. Panašiu metuKaune atidengtas obeliskas policijai „Paminklas Lietuvos policijai – Ginti. Saugoti. Padėti“. Dar tų pačių metų pradžioje prie įvažiavimo į Kauną pastatytas septynių metrų aukščio nerūdijančio veidrodinio plieno Tauras su auksuotu kryžiumi kaip miesto simbolis. Verta prisiminti ir didžiulį Vilniaus nepriimtąjį Vytį, pastatytą dar 2018 m. Šių metų pradžioje gana netikėtai meras pareiškė, kad siūlo Kaunui statyti paminklą Algirdui Brazauskui. Turint galvoje mero veikimo efektyvumą, lieka nedaug abejonių, kad netrukus Kaunas pasipuoš ir šiuo paminklu.
Vilnius įsipynęs į sudėtingas diskusijas apie istorinę atmintį, miesto viešųjų erdvių paskirtį, Vilniaus tapatybę. Diskusijos neveda į paprastą sprendimą. O štai minėtieji merai nesivargina patys ir neįtraukia visuomenės į sudėtingas diskusijas, kas vertas ir kas nevertas paminklo, koks konkretus miesto ryšys su vienu ar kitu įamžinamu asmeniu. Jiems kyla idėja, ir paminklas atsiranda.
Populistinės politikos raiška Lietuvos demokratiniame gyvenime skatina klausti, kur tai gali nuvesti, jei ji ir visai įsivyraus. Ji skatina prisiminti hipotetinį „sąvaržėlių apokalipsės“ scenarijų, kurį svarstyti 2014 m. pasiūlė filosofas Nickas Bostromas, mąstydamas apie galimas dirbtinio intelekto (DI) pasekmes pasauliui. „Sąvaržėlių apokalipsė“ gali ištikti tada, jei labai efektyviai veikiančiam DI suformuluosime vienintelį uždavinį – pagaminti kuo daugiau ir kuo geresnių sąvaržėlių. DI taip pat geba mokytis ir tobulėti. Ilgainiui įgyvendindamas šį uždavinį jis sąvaržėlių gaminimui ims skirti visus jam prieinamus ir pasaulyje esančius resursus. Sąvaržėles jis gamins iš visko ir bekompromisiškai kovos su kliūtimis tikslui pasiekti. Žmonėms susivokus, kad tiek sąvaržėlių nereikia ir mėginant apriboti DI veiklą, jis sunaikins žmoniją kaip grėsmę jo tikslui ir jam pačiam.
DI veikimas primena populistinę elgseną. Populistai tarsi užsiprogramuoja įsitvirtinti politiniame lauke, veikti greitai ir efektyviai, siūlyti paprastus sprendimus, nekreipti dėmesio į pasaulio sudėtingumą ir visuomenės įvairovę. Populistinė apokalipsė Lietuvos gal ir neištiks, tačiau populizmas meta iššūkį tradiciniam politiniam veikimui, užuot ieškant veikimo būdų, negriaunančių demokratijos ir valstybės pagrindo.