Klausimas apie meilės artimui suderinamumą su žmogaus laisvėmis nėra naivus ar paradoksalus. Artimo meilę galima įsivaizduoti itin skirtingai. Ji gali skatinti daryti įvairias išvadas, kokio platumo laisvės ir teisės žmogui suteiktinos. Gegužės 25 d. Seimas priėmė sprendimus, susijusius su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pirmasis – rezoliucija „Dėl Baltarusijos įvykdyto valstybinio terorizmo akto prieš civilinį orlaivį FR 4978“, kur Lietuva kviečia tarptautines partneres imtis veiksmų dėl „Baltarusijos režimo keliamų grėsmių įvertinimo bei Ramano Pratasevičiaus, Sofijos Sapegos ir kitų dėl politinių motyvų Baltarusijos režimo sulaikytų ir nuteistų žmonių išlaisvinimo“. Po to Seimas nepritarė Partnerystės įstatymo projekto ir jį lydinčių projektų pateikimui. Įstatymu siekta greta kitko reglamentuoti „partnerystės sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, partnerių tarpusavio turtines ir asmenines neturtines teises“. Abu sprendimai susiję su žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pirmasis paliečia teises ir laisves, susijusias su pilietiniu veikimu, žodžio laisve, o antrasis – su gyvenimo būdu ir asmeniniais santykiais. Tačiau jie remiasi skirtinga artimo meilės samprata. Rūpinamės, kad žmonės turėtų žodžio laisvę, pilietines teises, tačiau taip pat – ir kad nenukryptų nuo su žmogaus gerove ir jo laime siejamos gyvensenos.
Tą galima pailiustruoti remiantis klasikine pozityvios ir negatyvios laisvės perskyra, kurią ryškiausiai atskleidė Isaiah Berlinas. Pozityvi laisvė yra laisvė save realizuoti, įgyvendinti savo gyvenimo tikslus. Ji drauge suprantama ir kaip pareiga realizuoti man kaip žmogui pritinkančius tikslus. Posakis „pasodinti medį, pastatyti namą, užauginti sūnų“ yra viena tokių žmogaus gyvenimo tikslą išreiškiančių formulių. Šio priesako galime rimtai netraktuoti, tačiau esama kitų, kuriuos traktuoti ironiškai esama daug mažiau pagrindo. Antai savo gyvenimu prisidėti prie to, kad neišmirtų tauta, gimdant kuo daugiau vaikų. Jei esama tokių išskirtinių tikslų, tuomet mums aišku, kaip išreikšti savo artimo meilę. Mylėdami artimą tikrai stengsimės, kad jis šią prasmę ir laimę pasiektų, tai iš didelio rūpesčio jam nuolat primintume. Stengtumės nustatyti tokias teisines taisykles, kad žmonėms kuo mažiau pagundų būtų iš šio kelio nuklysti. Apgailestautume dėl tų, kurie jau nuklydę.
Viktoras Uspaskich kovą pareiškė, kad vyrai ir moterys turi „savo prigimtį šioje žemėje“. Moters paskirtis esanti gimdyti vaikus. Darančios karjerą moterys nelaimingos, nes „neatlieka savo prigimtinių užduočių“. Tad jam esą gaila Dalios Grybauskaitės, kuri esanti nelaimingiausia moteris. Uspaskicho pasakymas grįstas būtent tokia artimo meilės samprata. Jis manosi gerai žinąs, kokia žmogaus paskirtis žemėje, ir gaili tų, kurie to nesupranta, elgiasi kitaip ir gyvena nelaimingai, o ir kiti dėl jų kenčia. Jei toks žinantis žmogus turėtų realią galią valstybėje, jis galėtų sukurti visiems privalomas taisykles, numatančias bausmes už tokius nukrypimus. Noras, kad artimas žmogus kuo geriau realizuotų „tikrąjį save“, naudotųsi savo laisve, gali vesti prie autoritarinių taisyklių ir prievartos dalies žmonių atžvilgiu. Tai paprastai vadinama pozityvios laisvės paradoksu.
Negatyvi laisvė siejama su pastangomis mažinti valstybės ir visuomenės nustatomas kliūtis žmogui veikti ir gyventi, kol jis nepažeidžia kitų žmonių norų veikti ir gyventi. Ja grįsta artimo meilė pasitikės žmogaus sprendimais, tikslais ir siekiais. Šis pasitikėjimas tam tikra prasme taip pat paradoksalus, nes skatina leisti žmogui veikti, net jei tas veikimas atrodytų klaidingas ar net žalingas pačiam veikiančiajam. Rūpestis artimu ir jo autonomijos gerbimas čia gana paradoksaliai susijęs su jo galimais veiksmais, kurie griautų jo paties gyvenimą.
Šiuolaikinės demokratijos grįstos pirmiausia negatyvia laisve, net jei ir ne gryna forma. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teisės ir laisvės suformuluotos remiantis negatyviai suprantama laisve, tačiau esama ir pozityvios laisvės elementų. Teisės ir laisvės apibrėžtos gana taupiai. Įvardytos teisės į gyvybę, nuosavybės teisė, teisė „turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“, teisė laisvai pasirinkti religiją ir tikėjimą, rinkimų teisė, teisė į teismo nešališkumą, įvairios socialinės ir ekonominės teisės. Nurodoma, kad niekas negali savavališkai kištis į žmogaus asmeninį ir šeimyninį gyvenimą. Nurodyti ir kiti su teisėmis ir laisvėmis susiję baziniai principai: kad naudodamasis savo teisėmis ir laisvėmis žmogus privalo „nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Tačiau kai kalbama apie apribojimus reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, numatomas ir toks dalykas kaip „dorovės“ apsauga: „jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“.
Dorovė įprastai yra bendruomenės sutartas dalykas, susijęs ir su vienokiu ar kitokiu bendruomenės pageidaujamu ir nepageidaujamu gyvenimo būdu. Dorovės paminėjimas Konstitucijoje taip pat rodo, kad mūsų valstybės pagrinde, nepaisant garantuojamų teisių ir laisvių, esama autoritarinio momento, kai kalbama apie žmogaus gyvenimo būdo pasirinkimus. Valstybė nežada būti neutrali žmogaus asmeninių pasirinkimų atžvilgiu. Ji palieka erdvės tokiai artimo meilei, kuri gali nepripažinti ir smerkti gyvenimo būdą, jei jis neatitiktų bendros dorovės sampratos.
Diskusijose dėl Partnerystės įstatymo projekto dažnai buvo akcentuojama, kad vienos žmogaus teisės ir laisvės yra svarbesnės nei kitos, tad ir valstybė turinti pirmiausia joms skirti dėmesį. Socialinių ir ekonominių žmogaus teisių būtinybė tarsi niekam nekelia abejonių. Antai filosofas Alvydas Jokubaitis interviu delfi.lt minėjo, kad trys šimtai tūkstančių žmonių gyvena „žemiau skurdo ribos, bet socialistai ir liberalai rūpinasi mažesnėmis grupėmis – galbūt homoseksualais, bet ne tais 300 tūkst. skurstančiųjų“. Taip pat ir kitur sakė abejojąs, „ar mūsų visuomenėje nėra kitų klausimų, ar šitas klausimas nėra pritemptas ir per daug sureikšmintas“. Taip, be abejo, galvoja nemaža dalis visuomenės, net jei ir neformuluoja taip sklandžiai. Šitie argumentai atrodo bendrai įtikinantys. Tačiau gal Lietuvoje esama ir daugiau kaip 300 000 partnerystei pritariančių žmonių, įskaitant ir homoseksualus? Niekas lyg neskaičiavo. Ar tuomet skaičiai nusvertų? Veikiausiai ne, nes argumentas kitas. Lietuviška artimo meilė, ja grįsta teisių ir laisvių samprata – gana selektyvi ir negailestinga žmogaus gyvenimo pasirinkimams.
Argumentas apie valstybės meilę ir dėmesį skurstančiajam ir intuityviai atrodo daug įtikinamesnis nei valstybės dėmesys ir rūpestis homoseksualu. Skurdas suvokiamas kaip doroviškai neutralus, o štai homoseksualumas – ne. Nors tikrovėje gali būti priešingai. Kuris nors konkretus skurstantis žmogus gali būti patekęs į šią situaciją dėl girtuoklystės ir tinginystės, t. y. dėl savo ydingos gyvensenos. Homoseksualų gyvenimo būdą linkstama pagal apibrėžimą traktuoti kaip ydingą ir doroviškai nepriimtiną. Visuomeninė dorovė besąlygiška artimo meile apgaubia tinginį skurdžių, kuriam dar moka ir kitų žmonių uždirbtas išmokas, iš jo beveik nieko nereikalaudama. Tačiau sąžiningai dirbančiam, mokesčius mokančiam ir pilietiškai aktyviam homoseksualui ji kelia reikalavimą keisti gyvenimo būdą. Priešingu atveju jis lieka savitame valstybiniame pogrindyje ar užribyje. Nesukuriami teisiniai pagrindai, kurie tam gyvenimo būdui suteiktų teisinę formą. Visuomenės dorove grįsta artimo meilė agresyvaus vyro smurtą žmonos ir vaikų atžvilgiu, verčiantį jų gyvenimą pragaru, toleruoja labiau nei homoseksualų partnerystę. Nes šeima yra visuomenės pagrindas ir dorovinė norma. Neratifikuota Stambulo konvencija greta nepriimto Partnerystės įstatymo projekto tai puikiai iliustruoja.
Esame išėję iš sovietinės autoritarinės sistemos, kurioje žmogaus teisės ir laisvės buvo pajungtos politiniams tikslams, remiantis pozityvios laisvės nuostata. Valstybė griežtai apibrėžė, kuris gyvenimo būdas priimtinas, o kuris baustinas. Tai priklausė nuo darbinės ir reprodukcinės naudos, kurią žmogus galėjo duoti valstybei. Dirbantis, net jei ir alkoholikas, buvo toleruojamas, o benamiai persekiojami ir suimami. Pasitelkus kolektyvų ir visuomenės spaudimą kovota prieš šeimų iširimą, kad ir kokios disfunkcinės jos būtų. Homoseksualūs santykiai bausti. Politinėmis ir teisinėmis priemonėmis kontroliuotas žmonių asmeninis gyvenimas, prižiūrėti nukrypimai nuo standartizuotos normos.
Atgimimo metais greitai buvo susigrąžintos iki tol ribotos žodžio ir kitos pilietinės bei politinės teisės ir laisvės, susijusios su pamatiniu demokratijos veikimu. Jomis remiantis buvo steigta ir Nepriklausomybė. Šiandien neįsivaizduojame, kaip galima už pilietinį veikimą ar politines pažiūras bausti ir sodinti į kalėjimą. Todėl labai nuoširdžiai palaikome ir Baltarusijos žmonių kovą už demokratiją. Piktinamės klastojamais rinkimais, valstybės kontrole žiniasklaidai. Tačiau laisves, susijusias su žmogaus asmeninio gyvenimo, gyvensenos pasirinkimais esame linkę riboti. Manomės suvokiantys, kas yra geras gyvenimas kiekvienam, ir linkstame bendrapiliečius saugoti nuo nukrypimų. Linktume apsaugoti bendrapiliečius ir nuo to, kas mums atrodo kaip laisvė klysti, o kitus – nuo tos laisvės pavyzdžių.
Kol kas susišnekėjimas tarp dviejų visuomenės pusių dėl skirtingų artimo meilės ir laisvės sampratų atrodo sunkiai įmanomas. Šias dvi pozicijas skiria ne tiek skirtinga tolerancija, kiek skirtingas pasitikėjimas žmogumi. Vis dėlto pilietinių teisių ir laisvių įtvirtinimas tėra tik dalinis, jei negarantuotos ir asmeninės laisvės. Jei manome, kad žmogui suteikus kuo platesnę laisvę gyventi, kaip jis supranta, grius pasaulis, Lietuva, o lietuvių tauta pateks į neišbrendamą ydų liūną ir netrukus išnyks, ir tuo pretekstu tas laisves ribojame, – tuomet nebuvo prasmės skelbti Lietuvos nepriklausomybę ir visiems vargti kuriant demokratiją. Kokia prasmė kurti valstybę, jei ji nesiremia laisvu žmogumi?
