Pagrindinė šio rudens žinia – ne tiek Seimo rinkimai, apie kuriuos žinota iš anksto ir kurie buvo iš dalies prognozuojami. Iš dalies buvo prognozuota ir tai, kad nauja partija „Nemuno aušra“ gaus nemažai rinkėjų balsų. Neprognozuota tik tai, kad šią partiją Lietuvos socialdemokratų partija priims į vyriausybę. Ką tai reiškia mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime?
LR Konstitucinis Teismas dar šių metų balandžio pabaigoje pripažino, kad kai kurie „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio pasisakymai prieštarauja Konstitucijai. Dėl to tuomet parlamentaras Žemaitaitis, vengdamas apkaltos ir numanomo su tuo susijusio draudimo kandidatuoti į Seimą, iš jo pasitraukė. Rudenį po rinkimų sugrįžo, vesdamas naują partiją ir gavęs beveik 200 000 rinkėjų palaikymą.
„Nemuno aušrai“ tapus koalicijos nare, nepasitenkinimą išreiškė užsienio šalių diplomatai ir politikai. Prie Seimo du kartus vyko visuomenininkų suorganizuoti mitingai. Galiausiai, kaip veikiausiai ir tikėjosi koalicijos lyderiai socialdemokratai, politinio gyvenimo paviršius kiek aprimo. Vis dar besisielojančių dėl naujos koalicijos balsus gožia ir prasidėjusios ikikalėdinės linksmybės.
Valstybė išties nesugriuvo, ir galbūt nemažai kam gali atrodyti pernelyg audringa reaguoti į vieno žmogaus antisemitinius ir neapykantos pareiškimus. Net jei jis tapo partijos lyderiu, o partija – naujos Vyriausybės nare. Tačiau vieši antisemitiniai ir neapykantos pareiškimai taiko būtent į silpnąsias demokratijos vietas ir gali išklibinti jos pagrindus.
Konstitucinis Teismas mini tokius Žemaitaičio pasakymus kaip „Lietuvos žydai kartu su rusais išžudė Pirčiupių kaimą ir ten gyvenusius žmones“, „kiek dar ilgai mūsų politikai toliau klaupsis žydams, kurie žudė mūsų tautiečius, prisidėjo prie lietuvių sekimų, kankinimų ir mūsų valstybės naikinimo“, sugestijuojama, kad žydai vykdė lietuvių tautos „holokaustą“ ir pan. Pirčiupių painiojimas su veikiausiai Kaniūkų kaimu čia, ko gero, taip pat ne atsitiktinis, o sąmoningas. Žydų tautai šiuose pasisakymuose priskiriama kaltė dėl lietuvių nelaimių, ir tuo pateisinama ar net ir skatinama neapykanta visų žydų atžvilgiu. Todėl šie pasakymai yra neapykantos pasakymai.
Visų pirma, tokie pasakymai destabilizuoja pasitikėjimą žodžio laisve ir demokratija. Demokratija garantuoja žodžio laisvę. Vien todėl Žemaitaitis ir galėjo viešai paskelbti įrašus su neapykantos samprotavimais. Demokratinės šalys labai atsargiai brėžia ribą tarp žodžio laisvės ir neapykantos kalbėjimo. Demokratinei žodžio laisvei bet kuri cenzūra yra potencialiai pavojinga. Jei rastųsi kokia pastoviai veikianti valstybinė žodžio kontrolės ir cenzūros institucija, ji netrukus gali tapti laisvą žodį draudžiančia institucija. Juo labiau, jei jos kontrolę perimtų politikai.
Ėmus riboti žodžio ir minties laisvę, politikai gali imti spręsti, apie kuriuos istorinius įvykius istorikai gali viešai kalbėti, apie kuriuos – ne; kuriuos konkrečių politikų veiklos aspektus žiniasklaida gali viešinti, o kurių – ne; kurios piliečių nuomonės priimtinos, kurios – ne. Cenzūra gali tapti parankiu instrumentu išlaikyti valdžią, apribojus oponentų raišką. Cenzūros įvedimas veda į totalitarizmą.
Dažniausiai neapykantos kalbėjimo raudonąsias linijas demokratijoje brėžia teismai, ką šį kartą ir padarė Konstitucinis Teismas. Sprendimus priims galbūt ir kiti teismai. Tačiau net ir Žemaitaičio atveju kai kada sunku atskirti, kur jo žodžiuose yra antisemitizmas, o kur – kritika Izraelio kaip valstybės veiksmams. Net ir teismai savo sprendimais potencialiai gali peržengti ribą ir imti riboti žodžio laisvę.
Antra, tokie pasakymai normalizuoja neapykantą. Juo labiau kai kalbantiesiems suteikiamos aukštos politinės pozicijos. Jei demokratijos kontekste viešai išsakoma kokia nors radikali nuomonė, ji iš karto patenka į diskusijų lauką. Vieni jai prieštarauja, kiti ją palaiko. Nuomonę, net jei iš pradžių ir kontroversišką, netrukus bent dalis visuomenės ims vertinti kaip visai normalią ir turinčią galimybę viešai egzistuoti „nuomonę“. Nuomonės atžvilgiu kilę ginčai papildomai ją normalizuoja.
Viešas žodis turi didelę galią, nes juo ne vien išsakoma, kas galvojama, bet ir kuriamas visuomenės suvokimas, kas priimtina kalbėti. Bet kurioje visuomenėje atsiras žmonių, kurie manys, kad žydai patys kalti dėl Holokausto. Ir plačiąja prasme jie manys, kad aukos pačios kaltos dėl to, kad buvo kankinamos ir žudomos, nes išprovokavusios savo kankintojus. Atsiras ir manančių, kad vien lietuvių tauta buvusi auka, tad ir bet kurie tautiečių veiksmai prieš žydus ar kitos tautos atstovus buvę pateisinami. Jų požiūrį atitinkantys vieši pasakymai šiuos galvojimus dar labiau sustiprina. Viešai matomas jų požiūrio reiškėjas tampa tarsi tokios nematomos bendruomenės vienijimosi centru. Neapykanta gali tapti ne vien nauja norma, bet ir politinio judėjimo pagrindu. Žemaitaičio vedamai partijai tapus vyriausybinės koalicijos nare, neapykantos kalbėjimui tapo suteiktas ir aukštas politinio normalumo statusas.
Žemaitaitis ar net ir socialdemokratai ne kartą minėjo, kad tokia esanti rinkėjų valia, jog Žemaitaitis patektų į koaliciją. „Nemuno aušra“ yra trečioji partija pagal rinkėjų preferencijas. Tačiau gali būti, kad toks didelis partijos ir Žemaitaičio palaikymas labiausiai atskleidė visuomenės negalavimą. Mūsų visuomenėje neveikia tam tikri moraliniai kompasai, kurie svarbūs, kad demokratija gyvuotų. Tai yra ženklas, kad politiniai elitai, užuot tai priėmę kaip valstybės ir visuomenės normalumą, turėtų vertinti kaip nenormalų dalyką. Pirmiausia tai turėtų kelti susirūpinimą ir skatinti imtis švietimo ar kitų priemonių situacijai keisti.
Trečia, viešas neapykantos kalbėjimas gali tapti ir vyraujančiu politinio kalbėjimo stiliumi. Pastarosiomis savaitėmis koalicijos partneriai mėgino nureikšminti ne vien priešrinkiminių, bet ir porinkiminių Žemaitaičio pasisakymų vertę. Buvo sakoma, kad Žemaitaitis atsiprašęs vėliau, kad jis ne taip suformulavęs.
Prezidento vyriausiasis patarėjas Frederikas Jansonas pastebėjo, kad jau rinkimų metu Žemaitaičio retorika keitėsi (į gerąją pusę): „Žmogus bent jau bando paaiškinti, ką yra pasakęs, prikalbėjęs“. Tai suprasta ir kaip Prezidento visuomenei perduota žinia, kad „Nemuno aušros“ įsijungimas į koaliciją nesąs problemiškas. Socialdemokratas Algirdas Sysas pusiau rimtai bylojo, kad Žemaitaitį reikią kurį laiką ne vien atitraukti nuo socialinių tinklų, bet ir iš jo paimti kompiuterį. Tai sakydamas Sysas tarsi patvirtino, kad problema yra ne vien vienkartiniai pasakymai, bet pats Žemaitaičio, tapusio vienu įtakingiausių politinių lyderių, bendras veikimo stilius. Jis nesikeis ir nedings.
Paskelbus apie naują koaliciją, kilus visuomenininkų protestui, Žemaitaitis ragino žmones rinktis prie Vytauto Landsbergio namų ir ten protestuoti. TV3 laidoje „Dienos pjūvis“ jis visuomenininkų organizuotą mitingą prie Seimo aiškino kaip bandymą jį asmeniškai „išprovokuoti ir išerzinti“. Taip pat minėjo, kad didelis rinkėjų palaikymas „Nemuno aušrai“ rodąs žmonių reakciją į jo „persekiojimą“ (už antisemitinius pasisakymus). Užsiminė apie galinčius prasidėti „dekonservatizacijos projektus“. Visa tai rodo, kad jo neapykantos kalbėjimo nepakanka aiškinti vien per antisemitizmą. Žemaitaitis nepakantą nukreipia ir į politinius oponentus, teismus. Ji nesunkiai gali būti nukreipta ir į kitaip galvojančius.
Tai yra tam tikras totalitarizmo ženklas, į kurį demokratiją palaikantys piliečiai, ką ir kalbėti apie partijas, turėtų pažiūrėti rimtai. Partijos, tokius ženklus nurašydamos paprastam „plepėjimui“ ar „žodžio nelaikymui“, veikiausiai nesuvokia, kad jos turi imtis atsakomybės ir už valstybę, ne vien derintis prie rinkėjų. Neapykanta yra Žemaitaičio bendras kalbėjimo ir veikimo stilius. Kažin ar tokią viešą raišką koalicijos partneriai taip lengvai neutralizuos, kad ji nepaveiktų jų pačių ir visuomenės.
Tai nėra demokratijos triumfas, kad koalicijoje greta tradicinių pažiūrų partijos atsidūrė jėga, kuri žaidžia alternatyviomis idėjomis. Neapykanta žmones mobilizuoja ne mažiau, o gal net ir daug geriau nei pozityvios programos. Tai puikiai suprato ir naudojosi totalitarizmai. Demokratijoje partijoms tai yra nemenka pagunda.
Demokratijos viduje esama vidinio silpnumo, kuris gali ją nesunkiai sunaikinti, jei visuomenėje ir tarp elitų nepakaks noro demokratiją išlaikyti. Rugsėjį, dar prieš rinkimus nemaža grupė Lietuvos intelektualų, mokslo ir meno žmonių pasirašė laišką Respublikos prezidentui, politinių partijų lyderiams, piliečiams. Jame perspėjama dėl politikų, sėjančių „antisemitizmą, homofobiją, rasinę neapykantą ir susiskaldymą“, kasdien savo žodžiais ir veiksmais neigiančių „europietiško civilizuoto elgesio, elementarios moralės ir gyvenimo demokratinėje visuomenėje taisykles“. Didžiausias rūpestis laiške išsakytas dėl grėsmių iš Rusijos, valstybės saugumo ir galinčio susilpnėti sąjungininkų palaikymo. Laiškas yra svarbus ženklas, kad kultūros ir mokslo elitai mato procesus ir nerimauja. Tačiau laiškas buvo beveik viešai nepastebėtas priešrinkiminių kovų verpete. Vėlesni įvykiai rodė, kad į jį dėmesio nelabai kreipė ir politikai, ką jau kalbėti apie nemenką dalį rinkėjų.
Lietuvoje geriau suprantamos išorinės grėsmės. Tai mobilizuoja visuomenę. O demokratijos vidinis irimas politiniam elitui gali pasirodyti mažiau svarbus. Demokratijos erozija vyksta palengva. Pokytis gali būti menkai pastebimas vienos politinės kadencijos metu. Pradžioje stebinęs neapykantos kalbėjimas palengva didesnės visuomenės gali tapti priimtas kaip norma. Tradicinės partijos gali perimti neapykantos kalbėseną, kad neliktų „rinkėjų valios“ užribyje. Po kurio laiko imtų stiprėti ir politinė žiniasklaidos kanalų kontrolė ir pan. Intelektualų grupelėms teliktų skėsčioti rankomis.
Toks scenarijus dar prieš metus atrodė nelabai tikėtinas. Tačiau po pastarųjų rinkimų tapo aišku, kad demokratijos anomalijos, kurias pastaraisiais metais stebėjome vien kitose šalyse, pasiekė ir Lietuvą. Jų neutralizavimas parodys, kiek ne vien elitai, bet ir visuomenė
vertina demokratiją ir kiek per nepriklausomybės laikotarpį esame sukaupę realios atsakomybės už valstybę.