Svarstymai apie demografijos būklę, ypač gimstamumą, Lietuvos viešojoje erdvėje suaktyvėjo dar pavasarį. Intensyviai siūlomos įvairios priemonės, teikiamos ir rengiamos įstatymų pataisos. Tačiau tokia demografijos klausimo politizacija visai nedžiugina. Matant, kad dėmesys daugiausiai susiveda į menamas gimstamumo skatinimo priemones, beveik akivaizdu, kad pats klausimas paskęs politikų stereotipuose ir išgalvojimuose, o rimti sprendimai bus palikti ateičiai.
Gana netikėtai kilusi iniciatyvų banga susilaukė nemažai visuomenės diskusijų. Už demografinių klausimų sprendimą atsakinga Ruginienės vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė užsiminė, kad ketinama organizuoti ar prisidėti organizuojant diskotekas jaunimui, kur šis galėtų susipažinti. Iš šio pasakymo buvo šaipomasi, tačiau būta ir palaikymo, esą išties jaunimui sudėtinga susipažinti. Gediminas Karoblis lrt.lt portale gana painiai svarstė, kad dabartinės technologijos visuomenėje sumažino geismą ir aistrą: „Be šokių mūsų laikų lytiškumas iš tiesų kenčia ir nuo atbukimo, ir nuo kūniško vienišumo“. Tačiau tiesiogiai net jis nepalaikė minties, kad vyriausybė turėtų užsiimti šokių organizavimu.
Dvi valdančiosios daugumos parlamentarės, Aušrinė Norkienė ir Rita Tamašunienė, inicijavo „propagandines“ kelių įstatymų pataisas. Švietimo įstatyme jos siūlo naują švietimo tikslą – „parengti asmenį santuokinei šeimai, motinystei ir tėvystei, darniam bendravimui šeimoje“, taip pat perduoti „krikščioniškos kultūros tradicijas ir vertybes“. Lietuvos radijo ir televizijos įstatyme jos siūlė įrašyti, kad LRT privalo „skatinti palankų požiūrį į santuokinę šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikų gimimą“, rodyti jų svarbą valstybės vystymuisi. Pataisos kol kas pakibusios Seime.
Santuokinė šeima, motinystė, tėvystė yra svarbūs dalykai. Tačiau vien kartojimas, kaip tai svarbu, ir ypač – kartojimas vaikams, yra indoktrinacija, kuri gali duoti priešingą efektą. Pasiūlymuose justi ir žmogaus instrumentalizacija valstybės interesams, dėl ko visuomenėje taip nemažai piktinamasi.
Neabejotina, kad atsiras ir daugiau politikų pasiūlymų, kurie jau yra „nunešioti“. Pavyzdžiui, didinti vaiko pinigus, jaunoms šeimoms lengvinti galimybes įsigyti būstą, plėsti vaiko priežiūros atostogų ir dirbtinio apvaisinimo galimybes. Tai siūlymai, kurie išbandyti ir davė mažą efektą, bet iš esmės nekenksmingi, tad ir viešumoje nesukels rezonanso.
Svarstymai apie gimstamumo problemas ir ribotai veikiančias paskatas įneša tam tikrą priešpriešą tarp lyčių. Moterys jaučiasi moralizuojamos ir paverstos vienintelėmis kaltininkėmis dėl menko gimstamumo. Politikų (dažniausiai – vyrų) pastebėjimai socialiniuose tinkluose sukelia bangas komentarų (dažniausiai – moterų). Pavyzdžiui, V. M. sudėjo pagrindines mintis, kurios kartojasi ir kituose komentaruose: „Realybe yra negailestinga moterims. Nes tai moterys iškrenta iš darbo rinkos kai eina auginti vaikų, moterų pajamos mažesnės, moterų bijo samdyti su mažais vaikas, moterys lieka vienos, kai vyrai nusprendžia, kad jiems per sunki našta. Ir kas man šioje situacijoje yra labiausiai neteisinga, kad moterys gauna mažesnes pensijas, nes jos tuo tarpu kai vyrai užsidirbinėjo sau pensiją, augino abiejų vaikus. […] Niekam tu nerūpi kaip tu tuos vaikus užauginsi, o statistinio vieneto gimdyti, tam kad mokesčių valstybė daugiau surinktų nereikia“ (netaisyta, – T. D.). Viešos komentatorės taip pat dažniausiai nurodo neteisingai nelygiavertę vyro ir moters atsakomybę šeimoje auginant vaikus. Šios reakcijos rodo didelį prasilenkimą tarp politikų siūlymų ir visuomenės nuostatų.
Neabejotina, kad jau rudenį kils nauja, gal dar didesnė idėjų, siūlymų banga, bus ir konkrečių įstatymų pataisų. Kils daug triukšmo, rasis daug radijo, televizijos laidų su naujomis politikų ir specialistų diskusijomis. Politikai naudosis proga reikštis viešumoje, apžvalgininkai bus patenkinti, nes turės darbo. Ir tai normalu, nes demografijos pusiausvyra iš tiesų tiesiogiai susijusi su valstybės gerove ir sėkminga ateitimi. Kuriai nors priemonei, pavyzdžiui, vaiko pinigams, kitiems metams bus numatyta viena kita papildoma dešimtis milijonų. Klausimas ir toliau bus populistiškai eskaluojamas, ir tai kliudys specialistams įvardyti problemas bei ieškoti ilgalaikių sprendimų.
Koks galėtų būti alternatyvus kelias? Lietuvos politikai galėtų sutarti, kokio nori tikslo. Tarkime, kad Lietuvoje gyventojų skaičius būtų bent nemažesnis nei trys milijonai, bet drauge kad išliktų subalansuota Lietuvos kultūrinė tapatybė. Iškėlę šį tikslą, jie pasikviestų mokslininkus specialistus, kad šie pasiūlytų sprendimus. Patys politikai įsipareigotų, kad pasirinks kurį nors sprendimą iš pasiūlytų ir jį įgyvendins nepriklausomai nuo to, ar tas sprendimas jiems patiks. Kelias remtis tyrimais ir analizėmis būtų racionaliausias, net jei kol kas neatrodytų tikėtina, kad politikai jį rinktųsi. Kai kurie pavyzdžiai, antai realistiškai grįsti energetinės nepriklausomybės sprendimai, suteikia tam tikrų vilčių.
Tyrimai padėtų pamatyti ir blaiviai įvertinti esamą situaciją, atsiriboti nuo stereotipų, kurie trukdo ieškoti ir siūlyti racionalius sprendimus. Daug politinių siūlymų yra labai vienpusiški ir kyla iš sufantazuotos Lietuvos vizijos, grįstos norais ir tikėjimais, o ne realybe. Ryškiausia tarp tokių yra fantazija, kad ateities Lietuva būsianti etniškai beveik homogeniška (lietuviška), kurioje darnios ir stabilios šeimos auginsiančios daugiau nei po tris vaikus. Tai trukdo pamatyti, kur esame ir kur galime nueiti.
Lietuvos mokslininkai yra parodę, kad didėti populiacijai etninių lietuvių pagrindu šiuo metu nėra net ir teorinių galimybių. Nėra tam reikalingo skaičiaus tam tikro amžiaus lietuvių moterų, kurios galėtų populiaciją atkurti. Nebent visos imtų gimdyti po daug vaikų. Žinoma, tai teoriškai galėtų įvykti radikaliai pasikeitus politinei sistemai, ekonominei ir kultūrinei situacijai, gal įvykus kokiam nors sukrėtimui. Galima įsivaizduoti tam tikrus antiutopinius scenarijus, kai moterų pensijos ir socialinės garantijos Lietuvoje būtų susietos su pagimdytų vaikų skaičiumi, o darbinė veikla tokias garantijas mažintų. Tačiau kažin ar už palankią demografiją mokėtume tokią kainą.
Pagal naujausius Eurostat duomenis, Lietuva yra viena iš keturių ES šalių (greta Estijos, Latvijos ir Danijos), kur vieniši tėvai sudaro didžiausią procentą namų ūkių (29,5 proc.), kai ES vidurkis yra 12,7 proc. Absoliuti dauguma tokių namų ūkių yra vienišos mamos, auginančios vaikus. Lietuvoje mamoms tenka išskirtinai didelė atsakomybė auginant vaikus, ir šie skaičiai nemažėja. 2024 m. pabaigoje EBPO paskelbė, kad Lietuva išsiskyrė iš tirtų šalių tuo, kad joje didžiausias procentas visų vaikų (virš 30 proc.) yra auginami tik vieno iš tėvų.
Šie ir kiti rodikliai rodo gana sudėtingą tikrovę, kai tėvai (ypač mamos) daug labiau nei kitose panašaus išsivystymo šalyse apsisprendžia auginti vaikus vieni. Tai galėjo sąlygoti per kelis dešimtmečius vykę socialiniai ir kultūriniai procesai, net ir tam tikros istorinės traumos. Išsiaiškinti situacijos priežastis ir pasiūlyti priemones šioms pasekmėms sušvelninti tegali išsamūs ir gilūs tyrimai, nepasiduodantys politikų fantazijoms ir stereotipams.
Akivaizdu, kad situacijos nepakeis propagandos srautas, tarkime, per LRT laidas ir portalą, nurodantis santuokinio gyvenimo svarbą valstybei. Sunku įsivaizduoti, kokius nediskriminacinius būdus mokykla galėtų atrasti rengdama asmenį „santuokinei šeimai“ ir „darniam bendravimui šeimoje“, kai bent trečdalis klasėje sėdinčių vaikų yra auginami vienišų tėvų, o ir auginami abiejų tėvų vaikai nebūtinai auga darniose šeimose.
Politikai yra stoję į kova su mažu gimstamumu, ir tai užgožia kitas realias problemas, kurios svarbios demografijai ir kurioms reikia politinio dėmesio ir racionalių sprendimų. Pavyzdžiui, „Lietuva 2050“, kurią formuojant buvo remiamasi ir mokslininkų tyrimais, demografinės pusiausvyros atkūrimą siejo su veiksmais trimis kryptimis: „Ateities Lietuvoje bus palanku kurti šeimą ir auginti vaikus. Šalies vyresnieji ilgiau mėgausis savarankišku gyvenimu. Išmintinga migracijos ir integracijos politika leis atvykstantiesiems tapti visaverčiais Lietuvos gyventojais“. Tad, greta priemonių, kuriančių palankias sąlygas kurti šeimą ir auginti vaikus, dėmesys kreipiamas į paslaugų pertvarkymą, jas labiau susiejant su pagalba vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau gyventi savarankiškai. Susitelkus vien į lietuvių moterų gimdymo paskatas, į politinio dėmesio centrą nepatenka esami ir būsimi senoliai, kurie dėl negebėjimo efektyviai reguliuoti demografijos disbalansą yra paliekami skurdui ir atskirčiai.
Etniškai vienalytės Lietuvos vizija trukdo pamatyti ir tai, kaip imigracija galėtų padėti subalansuoti demografiją. Tai trukdo svarstyti ir numatyti racionalias ilgalaikes priemones, kurios leistų pakeisti požiūrį į imigrantus. Juos laikyti ne grėsme tautinei kultūrai ir valstybei, o ateities Lietuvos piliečiais, kurie sustiprins mūsų valstybę.
Dabartinės Vyriausybės programoje iš tiesų numatyta parengti ir įgyvendinti „ilgalaikes gimstamumo politikos gaires, paremtas gimstamumo ir šeimos tyrimo rezultatais, siekiant nuosekliai gerinti sąlygas kurti šeimą ir auginti vaikus Lietuvoje“. Taigi bent teoriškai matoma būtinybė imtis priemonių, kurios kyla iš situacijos supratimo. Kita vertus, integracijos rūpestis apsiriboja tautinėmis mažumomis ir lietuviais reemigrantais, kitus imigrantus tepaminint vieną kartą. Kompleksinių sprendimų būtų sunku tikėtis, o artėjant rinkimams įvairių pakraipų politikai gimstamumo klausimą, pastiprintą „tradicinės šeimos“, „tautinės tapatybės“ ir imigrantų „grėsmės“ lozungais, neabejotinai išnaudos rinkėjams mobilizuoti. Drauge ir atitolins būtinus sprendimus.
