Pavasarį atsinaujino protestai dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pataisų. Mat atsinaujino pataisų svarstymas Seime, jis vėl forsuojamas, Seimo Kultūros komitetui dirbant viršvalandžius. Balandį įstatymo pataisų priešininkai, vedami žurnalistus vienijančių organizacijų, sukvietė žmones į du protesto mitingus. Šie buvo gana gausūs. Jų dalyviams buvo priekaištaujama, kad mitingų emocingumas nėra tinkamas visiems geriausiam rezultatui pasiekti. Tad klausimas, kaip dera protestuoti, tapo aktualus.
Apie tam tikrų protesto formų netinkamumą diskutuoti paskatino emocinga Ritos Miliūtės kalba mitinge prie Seimo ir jos parodytas „fakas“. Jausmingo pasisakymo pabaigoje Miliūtė kalbėjo: „Vieną laivą ukrainiečiai, kovojantys už savo laisvę, 2022 m. pasiuntė labai konkrečia kryptimi. Iki tol buvęs vulgarus ženklas tapo politiniu manifestu. Aš iš jų tai pasiskolinu. Žiūriu į Seimą ir aš, Rita Miliūtė, rodau vidurinį pirštą šios valdančiosios daugumos teisiniam neraštingumui ir kompetencijos valdyti valstybę stokai“. Ir vidurinį pirštą ji į Seimo pusę iš tiesų parodė.
Įprastu šis gestas nei tame, nei kitame, prie Katedros surengtame mitinge netapo. Tačiau Miliūtė buvo apskųsta policijai dėl necenzūrinių žodžių ar gestų viešose vietose, jai gresia administracinė bauda iki pusantro šimto eurų. „Fakas“ buvo turbūt emocingiausia raiška per visas kalbas, pasakytas iki šiol vykusiuose mitinguose dėl pataisų. Jis buvo ir vienintelis, už ką protesto dalyvius buvo galima apskųsti policijai. Tad būtų neprasminga svarstyti, ar mitingai peržengė įstatymo ribas. Tačiau galima svarstyti, ar peržengė pilietines, etines, ar kurias nors kitas ribas.
Kultūros ministrė Miliūtės elgesį įvertino kaip neetišką, krašto apsaugos ministras – kaip netinkamą būdą diskutuoti. Apie tai, kad emocingi kalbėjimai mažai ką sprendžia, o reikėtų kalbėti argumentais, pasisakė ir kiti protestams nepritariantys politikai. Apžvalgininkas Paulius Gritėnas, palaikantis protestus, po šių pasisakymų FB įraše taip pat gana emocingai svarstė, kad protestuotojus moralizuojantys valdantieji kalba iš galios pozicijų: „Čia tokia laikysena, kai tu bendrauji iš galios pozicijos, užčiuopdamas kažkieno silpnybes. Ar tai, ką tu laikai silpnybėmis. Primeti savo bazarą (naratyvą) ir paniatkes (vertinimo kriterijus). Matai, kad jis silpniukas ir tuo naudojiesi“.
Sunku sutikti, kad bet kurie galios santykiai, kurių apstu politiniame gyvenime, būtų prilyginami nusikaltėlių pasaulio santykių aiškinimuisi. Tačiau tikslus pastebėjimas, kad sprendimus galintys priimti ir priimantys Seimo nariai stovi ant aukštesnio galios laiptelio nei gatvėje emocingai besireiškiantys protestuotojai. Sprendimus priimantys politikai svarstymuose gali nesunkiai ignoruoti kitokias nuomones, ypač jei jas reiškia visuomeninių organizacijų atstovai. Vėliau, šiems pratrūkus dėl patiriamo neteisingumo, iš tų pačių galios pozicijų gali juos moralizuoti dėl blogų manierų ir dėl to, kad šie nesielgia, kaip iš jų politikai tikisi.
Situacija kiek primena vėlyvuosius perestrojkinius metus, kai sovietiniai funkcionieriai vienu metu mėgino apsimesti, kad jiems svarbios žmonių pilietinės pozicijos, ir kartu juos tramdyti dėl, jų požiūriu, pernelyg didelių reikalavimų. Kaip 1989 m. rugsėjį kalbėjo Algirdas Mykolas Brazauskas: „galime labai daug pasiekti Lietuvoje, galbūt netgi daugiau, negu šiandieną sugebame sugalvoti, atsisakę dviejų lozungų: šūkio išeiti iš Tarybų Sąjungos ir „Šalin okupantus““.
Pilietinė visuomenė mitingais, kurie nėra išskirtinai gausūs palyginus su Sąjūdžio, negali tiesiogiai paveikti Seimo daugumos sprendimų. Galios pozicija leidžia ją turintiesiems kaip „kompromisą“ paskelbti tai, ko kitos pusės visai nelaiko kompromisu. Galios pozicija leidžia dirbtinai pabrėžti didelę ant politiko pečių užgriūvančią atsakomybę, pavyzdžiui, kad biudžeto lėšos būtų leidžiamos pamatuotai. Galios pozicija leidžia protestuotojus pasiųsti pasiskaityti siūlomų pataisų projekto ir racionaliai argumentuoti savo siūlymus, nesikarščiuoti, nereaguoti emocingai. Kalbėdamas iš paternalistinių galios pozicijų, Seimo pirmininkas Juozas Olekas protestuotojus pasiuntė sodinti medžių, nes tai esą daug prasmingesnė veikla nei mitinguoti.
Politikų galios akivaizdus demonstravimas veikiausiai ne tiek „paprotino“ potencialius protestuotojus neiti į mitingus, kiek paskatino ateiti kai kuriuos, kurie neketino to daryti. Mitingas negali būti neemocingas dėl šių galių disproporcijos. Į mitingus susirenka silpnieji, kurių galia yra netiesioginė ir kurie veikiausiai pralaimės. Silpnieji čia ateina ne pasidalyti racionaliais argumentais ir ne sudalyvauti į akademinę panašioje diskusijoje, kurioje siekiama išlaikyti aiškią argumentavimo logiką. Mitingas ir randasi todėl, kad kažkurioje kitoje vietoje, kur tokia diskusija turi ar turėtų vykti (šiuo atveju – Seime), ji nevyksta.
Mitinge emocijos yra svarbios ir todėl, kad jos vienija labiau nei politinės programos. Į mitingus įprastai susirenka labai skirtingų pažiūrų ir vertybių žmonės. Mūsų aptariamuose mitinguose susirinkę žmonės neabejotinai skirtingai įsivaizdavo, kokios galėtų ar turėtų būti prasmingos radijo ir televizijos įstatymo pataisos, jei tokių apskritai reikia. Konkrečius programos punktus stumiantis mitingas būtų rinkiminė kampanija ar partinis suvažiavimas, o ne protestas.
Į mitingus žmones atveda emocijos, todėl negalima tikėtis, kad jos nepasireikš. Žmonės jaučia pasipiktinimą dėl valdžios neteisingumo, baimę ir netikrumą dėl galimų politinio sprendimo pasekmių. Nors jie galbūt tuo metu iš tiesų mieliau sodintų medžius, žiūrėtų serialą, būtų gamtoje su šeima ar užsiimtų kuriomis kitomis kiekvienam skirtingai maloniomis veiklomis. Emocingai žmonės reiškiasi ne todėl, kad nesugeba būti racionalūs, bet todėl, kad emocijomis reaguoja į racionalaus dialogo žlugimą.
Išskirtinai emocingas buvo ir protestas Katedros aikštėje balandžio 27 d. Silpnieji paleido nemažai įžeidimų turinčiųjų galią atžvilgiu. Antai Antanas Terleckas svarstė, ar valdančiųjų elgsena yra kvailumas, naglumas, vertybių devalvacija, ar planas užvaldyti Lietuvą. Fone nenuilstamai skambant varpams, Nerijus Šepetys riaumojo. Donatas Puslys kelis kartus kartojo kaip laisvas žmogus nesutinkantis su stumiamomis įstatymo pataisomis. Emocingiausiai pasisakė poetas Gytis Norvilas sakydamas, kad Lietuva nuo 1990-ųjų tokioje situacijoje dar nebuvo: „Politinis projektas „Nerimo zaria“ yra paėmusi įkaitu ir pačią Kovo 11-osios idėją“. Partijos buvimą valdančiojoje koalicijoje prilygino karštą vasaros dieną į užpakalį įlindusiai rudai suknelei, kurią dabar jau socialdemokratams viešai išsitraukti kažkaip nepatogu. Jis ragino: „Turime būti sarginiai šunys, pasiutę šunys. Jie turi mūsų bijoti ir bijo. Sakydamas „jie“, visgi turiu minty, kad jie yra ir manyje, yra ir mano dalis. Turime pripažinti, kad ir mumyse yra dalelė to meluojančio socdemo, neapykanta apsinuodijusios „Nerimo zarios““.
Didelės emocijos, kraštutiniai palyginimai kildintini iš silpnojo protesto, kai jis išgyvena ir nori pasidalyti bejėgiškumu keisti situaciją.
Emocingi pasisakymai peržengė puritoniškai suprastos dorovės rėmus. Tačiau tokie mitingai toli gražu neperžengė leistinumo ribų, už kurių gali prasidėti demokratijos žlugimas ir sunaikinama dialogo galimybė ateityje. Mitingai, priešingai, parodė, kad Lietuvoje visuomenės susipriešinimas gana menkas, o ir protestuotojų kaip silpnųjų susipriešinimas su dabartine valdžia yra labai švelnios formos.
Protesto emocijos neperžengė ribos, už kurios atsivertų pražūtingos melo, manipuliacijų, nužmoginimo ir smurto klampynės. Ne vien todėl, kad valdžia ar vieši visuomenės kritikai, kaip Ainius Lašas, protestams tegalėjo priekaištauti dėl racionalaus argumentavimo stokos ir grėsmių sutirštinimo. Kalbėtojai neperžengė ribos, už kurios atsiveria plati ir skandinanti priešininko nužmoginimo ir smurto erdvė. Pavyzdžiui, protestuotojai nebuvo raginami imtis iniciatyvų laužyti įstatymus ir veikti iš galios pozicijų, kad ir fiziškai smurtauti prieš valdžios atstovus. Politikai, rengiantys įstatymo pataisas, tikrai nebūtų patyrę jokios fizinės grėsmės, jei būtų atėję į mitingą.
Aštrindami situacijos rimtumą, protestų organizatoriai ir kalbėtojai drauge neskleidė kraštutinės panikos ir baimės. Pavyzdžiui, nesakė ir nesuponavo, kad Seimui priėmus siūlomas įstatymo pataisas, žlugs valstybė, o visuomenę ištiks visiška katastrofa. Jie labiau akcentavo, kad tai yra nedidelis žingsnis, po kurio žengiant kitus žingsnius, galime prieiti prie katastrofos situacijos.
Mitingo kalbėtojai ir dalyviai anaiptol nesilaikė pozicijos, kad nuo šiol joks dialogas su valdžia nebėra įmanomas, kad reikia imtis kitokių, smurtinių priemonių. Net emocingos kalbos paliko dialogo galimybę ar net ragino tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, jį užmegzti.
Mitingų kalbėtojai ir organizatoriai neskelbė, kad dabartinė valdžia yra blogio įsikūnijimas, ir juos reikėtų sunaikinti ar uždaryti į kalėjimą. Jie nestatė kartuvių ar ešafotų. Priešingai, net ir emocingai kalbėdami labiau akcentavo jų klydimą, siaurų interesų iškėlimą virš bendrojo gėrio, vertybių nepaisymą ar elementarią nekompetenciją. Profesorius Alfredas Bumblauskas dar praėjusių metų mitinge išvadino valdžią „trejetukininkais“. Tad visos šios ydos iš principo ištaisomos uoliai mokantis, grįžtant prie vertybių, labiau rūpinantis bendruoju gėriu, ne vien partijos išlikimo reikalu.
Lietuvoje mes tikime protestų galia keisti padėtį be smurto ir kraštutinių priemonių. Pastaruosiuose protestuose dalyvaujantys jauni žmonės užsimindavo apie Sąjūdį, apie kurį šiandien pasakojama kaip apie masinį protestą, kurio veikiami net ir komunistai, dabartinių socialdemokratų pirmtakai, parėmė nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
