Šią vasarą bene garsiausia kilusi diskusija – dėl vadinamosios desovietizacijos komisijos priimtos išvados nukelti Salomėjai Nėriai skirtą paminklą Vilniaus senamiestyje. Net ir atsižvelgiant į tai, viešųjų erdvių desovietizacija, regis, ilgai neužtruks. Kiek šio pavidalo desovietizacija svarbi mums kaip visuomenei?
Karas Ukrainoje naujai suproblemino gal labiau emociškai išgyvenamą nei racionaliai kylančią būtinybę visiškai atsiriboti nuo sovietmečio. Toks yra ir 2022 m. pabaigoje priimtas vadinamasis „desovietizacijos“ įstatymas, tiksliau – Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas. Jo paskirtis gana siaura, skirta panaikinti viešose erdvėse matomus su sovietmečiu susijusius ženklus. Juo remiantis nustatytos taisyklės ir procedūros, pagal kurias pašalinami ar pakeičiami (dažniausiai pridedant papildomus paaiškinimus) viešieji objektai, identifikuoti kaip propaguojantys „totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas“. Buvo sudaryta Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau – Komisija), nustatytas mechanizmas, kada jos priimtos išvados tampa privalomos savivaldybėms.
Dalykai, į kuriuos įstatymas, tad ir Komisija, turi kreipti desovietizuojantį žvilgsnį, yra ne vien vieši objektai, bet ir viešos erdvės bei jų pavadinimai: „viešosios paskirties įrenginys, paminklas, skulptūra, obeliskas, memorialinė lenta, kitas atminimui įamžinti skirtas objektas“, „gatvė, aikštė, parkas, skveras, laidojimo vietos ar kita visuomeninės paskirties erdvė, taip pat šių objektų pavadinimas, renginiai ir įvykiai – vardinės premijos, konkursai“.
Sisteminė, jau daugiau kaip metus trunkanti viešų objektų ir vietų desovietizacija vienaip ar kitaip palietė bene visą Lietuvą. Komisija priėmė nemažai sprendimų. Jie nemaža dalimi palietė paminklus ar paminklus-obeliskus sovietinės armijos kariams jų palaidojimo vietose, dėl kurių dažnai siūlyta pašalinti sovietinius simbolius, paliekant tik pačius paminklus.
Kita nemaža grupė Komisijos svarstytų objektų buvo paminklai sovietiniams veikėjams ar neseniai pastatyti paminklai, pavyzdžiui, Juozui Krikštaponiui Ukmergėje. Siūlyta pašalinti ir atminimo akmenis bei lenteles ar paminklus žuvusiems veikėjams, įtvirtinusiems „tarybų valdžią“ ar kitiems sovietiniams aktyvistams įvairiuose rajonuose. Kiek stebina, kad tie paminklai ir atminimo lentos pasižymėjusiems vietos komunistams ir komjaunuoliams vis dar buvo užsilikę.
Komisija svarstė ir buvo priimti sprendimai pašalinti gatvių pavadinimus įvairiuose rajonuose ir miestuose: Jurijaus Gagarino, Petro Cvirkos, Salomėjos Nėries, Liudo Giros, Vytauto Montvilos, Butkų Juzės, Tarybų ar Kolūkiečių gatvių. Taip pat nuspręsta pervadinti ir įvairių pasižymėjusių vietos komunistinių ar komjaunimo veikėjų gatves rajonuose. Kai kurių veikėjų, pavyzdžiui, Kosto Korsako, įamžinimą gatvės pavadinimu siūlyta palikti, bet pridėti paaiškinimą. Vienų veikėjų vardais gatvė pavadinta vien konkrečiame rajone, kitų, kaip Cvirkos, Nėries, Giros – daugelyje rajonų ir miestų. Kita vertus, komisija siūlė palikti Juliaus Janonio, Aleksandro Puškino, Pergalės, Pirmūnų, Mechanizatorių, Melioratorių, Partizanų ar Kosmonautų gatvių pavadinimus kaip nepropaguojančius sovietinio režimo.
Komisijos sprendimai gali kelti abejonių, pavyzdžiui, kad ir dėl Aleksandro Puškino, sovietinės propagandos labai aktyviai pasitelkto įtvirtinant rusų kultūros civilizacinį išskirtinumą kitų sovietinių tautų kultūrų atžvilgiu. Tačiau Komisija yra patvirtinusi vertinimo kriterijus ir jų, kaip matyti, stengiasi nuosekliai laikytis. Sprendimai nebuvo priimti mechaniškai. Pavyzdžiui, daugeliui savivaldybių rekomenduojant pakeisti Nėries gatvės pavadinimus, drauge rekomendavo jį palikti Marijampolėje, pridedant papildomą paaiškinimą. Argumentuota, kad Nėris mokėsi Marijampolės mergaičių gimnazijoje.
Pagrindinė Lietuvos viešųjų erdvių desovietizacija buvo įvykusi jau nepriklausomybės pradžioje. Buvo labai sparčiai pašalintos Lenino, kitų reikšmingų veikėjų skulptūros, pakeistos jų vardais pavadintos gatvės, mokyklos, universitetai, miestai, organizacijos. Šiuo metu vykstanti „desovietizacija“ kažin ar tokia gali būti vadinama, nes daugiausia tai yra savita sanitarinė viešųjų erdvių peržiūra, pašalinant sovietizacijos likučius. Todėl ir neturėtų stebinti gana nedidelis sovietizacijos likutis. Nemaža dalis komisijos sprendimų yra akivaizdūs, nes jie liečia savitą „tyliąją atmintį“ – atminimo ženklus seniai visų užmirštiems, dažniausiai – vietinės rajoninės reikšmės sovietiniams veikėjams. Tokiai tyliajai atminčiai priskirtini ir sovietiniai simboliai ant paminklų žuvusiems sovietinims kariams. Jei komisija taip aktyviai dirbs ir toliau, po kelių mėnesių, neabejotina, darbo nebeturės. Sovietizuotų objektų ir erdvių įvairovė, o ir kiekis nėra didelis.
Komisijos darbas vyko sąlygiškai ramiai, išskyrus gyventojų nepasitenkinimą, kad pakeitus gatvės pavadinimą, teks įdėti papildomų pastangų keičiant dokumentus. Didžiausios Komisijos sukeltos kontroversijos kol kas liečia rugpjūčio mėnesio jau patvirtintą išvadą nukelti paminklą Nėriai Vilniaus senamiestyje. Šiuo sprendimu Komisija peržengė vien „sanitarinės“ desovietizacijos lauką ir įžengė į sudėtingą, nenusistovėjusį sovietinės atminties formavimo lauką.
Sprendimas sukėlė dalies visuomenininkų ir akademinio pasaulio žmonių, daugiausia filologų, nepasitenkinimą. Imta abejoti Komisijos kompetencija. Nėris – kolaborantė, tačiau talentinga poetė, kentėjusi dėl savo pasirinkimų ir atgailavusi. Po sprendimo kilusioje diskusijoje rodyta į jau karo metų poezijoje pasireiškusią jos kančią, pabrėžta jos išskirtinė atgaila, raginta nebūti teisėjais, net kalbėta, kad visi mes buvę saviti kolaborantai, tad neturime teisės teisti. Argumentuota, kad ir pats paminklas yra aukštos meninės vertės, išreiškiantis poetės kančią.
Nepriklausomai nuo to, ar Komisija sprendimą dėl Nėries paminklo persvarstys ar ne, ar paminklas išliks, ar bus prie jo pridėta lentelė, tai klausimo dėl bendro Nėries vertinimo galutinai neišspręs. Desovietizacija yra sutarimas. Sutariame, kad vietos sovietiniai aktyvistai neverti mūsų atminties. Juos gana lengva pamiršti. Tačiau tokias ir sovietinei propagandai buvusias išskirtinai reikšmingas figūras kaip Nėris atminsime dėl jų talento ir kūrybos. Diskusija „kaip“ juos atminti nėra paprasta ir neabejotinai užsitęs. Kyla klausimas, ar tikrai visas su atmintimi susijusias pastangas turime skirti būtent aiškinimuisi, kaip atminti talentingus sovietinius kolaborantus.
Alfredas Bumblauskas rugpjūčio mėnesį lrytas.lt portale publikavo savo tekstą „Kodėl nuo istorijos bloga?“ Čia svarstė apie įprastą istorijos supratimą, pagal kurį tam tikri įvykiai vertinami kaip prieš tai vykusių įvykių priežastinės grandinės pasekmė. Bumblauskas, priešingai, įvykius vadina „stebuklais“, nes galėję būti ir visai kitaip. Šiuos istorinius stebuklus, kaip galime manyti, jis sieja su konkrečių žmonių apsisprendimais: „svarbiau pamatyti didžiąją kovų su tironijomis kelią nuo graikų Termopilų ir polių santvarkos, prie romėnų respublikos ir imperijos teisės bei privačios nuosavybės sistemos, prie frankų alodo ir feodo, prie Italijos Renesanso su Roma, Florencija ir Venecija, su naujosiomis Europos sostinėmis prie Lamanšo ir Atlanto, su Prancūzijos revoliucija ir JAV bei mūsų Respublikos konstitucija“. Istorija turi mokyti, nes nuo datų gali pasidaryti bloga. Konkrečių žmonių veikimas, vedęs į didžius įvykius, ir duoda šias pamokas.
Audros aplink desovietizaciją ir konkrečius jos paliestus veikėjus skatina manyti, kad esame pernelyg susitelkę į tą istoriją, kuri žeidžia ir skaudina, o ne į tą, kuri moko. Nėries asmenybė yra labai įdomi, nes kontroversiška, bet jos pasirinkimai mūsų nieko negali išmokyti. Jos biografija veikiau yra pavyzdys apie netinkamus pasirinkimus, kurie jokiais būdais negali būti priskirti kovai prieš tironiją. Jos gyvenimas veikiau gali kelti gailestį ar apgailestavimą.
Kovose dėl desovietizacijos į šešėlį patenka asmenybės, kurios iš tiesų gali būti priskirtos kovotojams prieš tironijas. Jos padarė sprendimus ir jų nuosekliai laikėsi. Jų veikla laisvės ir gėrio kryptimi stipriai veikė žmonių ir visuomenių gyvenimus. Šios asmenybės kuria įvykius bendrame istorijos vyksmo „liūne“, apie kurį kalbėjo ir Bumblauskas.
Beveik kiekvienas mūsų esame labiau linkę pasinerti į inertišką istorijos liūną nei imtis veikti, t. y. esame linkę būti nėrimis. Onos Šimaitės ar Antano Terlecko vardu yra pavadintos gatvės Vilniuje. Galime prisiminti ir gausybę tyliųjų žydų gelbėtojų, padėjusių rengti ir platinti pogrindinę sovietinę spaudą ar teikusių pagalbą į Lietuvą grįžusiems ir čia atstumtiems tremtiniams. Kai kurios asmenybės ypač išsiskiria, o jų veikla lėmė, kad konkrečių žmonių gyvenimas pasuko tam tikra kryptimi, kad formavosi visuomenės supratimas, kas teisinga ir gera, ir kad už tai galima kovoti. Jų užsispyrimu, nuoseklumu, gerumu ar dar kitomis savybėmis galima mus pamokyti nemažai dalykų. Šie pasirinkimai yra drąsūs, tad gali mus gąsdinti ir trikdyti. Tačiau jie moko, kad istorija nėra vien liūnas.
Pasibaigus sovietmečiui buvo įtvirtinta tautinė nacionalistinė atmintis, sieta su tautos kūrimu ir stiprinimu, tautiškumo atgimimu. Paminklai statyti Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, karaliui Mindaugui, Vydūnui ir kitiems veikėjams. Ši atmintis nebuvo visiškai ištrinta sovietmečiu, ji naujai sustiprėjo Atgimimo metais. Šiandien būtų naudinga svarstyti apie naują atmintį, užmirštas ar vis dar nepastebimas asmenybes, nepanirusias į istorines aplinkybes ir išlaikiusias ištikimybę žmogui ar laisvei.
Siūlyti, užuot peštis, dėl paminklų griovimo ar gatvių pervadinimo, svarstyti išskirtinių asmenybių įamžinimą yra gana rizikinga. Mūsų protas nėra desovietizuotas. Tuoj pat rastųsi, ir randasi, gausybė iniciatyvų įamžinti sovietinius veikėjus, kurie buvo truputį prisitaikę, truputį buitiškai maištavo, o pasikeitus istoriniams vėjams paskui ryškias asmenybes žengė į ateitį. Tokius, kurie panašūs į mus ir kurių pavyzdys mūsų netrikdytų. Naujas žvilgsnio nukreipimas į asmenybes, kurios nepaklūsta įvairaus masto tironijoms (ne vien totalitarinių režimų, bet ir pasireiškiančioms kai kuriose demokratijose), galėtų mums padėti nenugrimzti į menamos istorinės būtinybės liūną, būti mažiau nėrimis.
