Mitingas per Sausio 13-osios minėjimą prie Seimo rūmų šiemet buvo išskirtinis dėl kelių dalykų. Dalis jo dalyvių, sakant kalbas ministrei pirmininkei ir Seimo pirmininkei, stengėsi sukelti tokį triukšmą, kad anųjų nebūtų girdėti. Panašiai nutiko ir žodį tariant Laisvės premijos laureatei Bernadetai Mališkaitei SJE. Tai sukėlė didelę audrą viešumoje. Diena, turėjusi suvienyti tautą, ją tarsi dar giliau suskaldė.
Vertinant įvykį buvo išsakyta įvairių nuomonių. Teigta, kad kiekvienas turi teisę protestuoti, bet aukų pagerbimas tam – „ne vieta ir ne laikas“. Protestuotojai išvadinti „jedinstvininkais“, juos susiejant su 1991 m. sausio 8 d. mitingo, nukreipto prieš Lietuvos valstybingumą, dalyviais. Tačiau taip pat vertinta, kad protestuoti demokratinėje valstybėje kiekvienas galįs bet kuria proga. Juolab Lietuvoje iš tiesų per ilgą laiką susikaupė reikšmingų ir nesprendžiamų problemų. Daug svarbiau, kad mitingas yra labai aiškus ženklas, jog nebeveikia senos valstybės gyvenimo formulės, kurių laikėmės atkūrus nepriklausomybę, ir mums reikia atrasti naują.
Valstybės gyvenimo „formule“ čia vadinama tam tikra schema ar kelios susijusios schemos, per kurias aiškiname tai, kas vyksta valstybėje. Tokia formulė padeda žmonių vertybes, jų veiksmus ir įvykius sudėlioti į suprantamą ir viduje derantį paveikslą. Jos dėka ir save pastatome į vieną ar kitą paveikslo vietą. Be tokių formulių politinis ar socialinis gyvenimas būtų nesuvokiamas chaosas.
Dar Sąjūdžio ir nepriklausomybės pradžios metais susiformavusios valstybės formulės neveikimą išduoda tai, kad ji, užuot sutelkusi, ima skirti žmones. Sąjūdžio metais ir juo labiau paskelbus nepriklausomybę, pasaulis skilo į valstybės draugus ir priešus. Galvojimas apie nacionalinę valstybę rėmėsi jos atsiradimo ir išlikimo formule. Ji sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji skelbia, kad reikia keisti valdžią, kuri neatitinka su valstybingumu siejamų tautos lūkesčių. Antroji nurodo, kad pasaulyje ir jos viduje draugai yra tie, kurie palaiko nepriklausomos valstybės išlikimą, o priešai – kurie jam priešinasi.
Nepritariantieji Lietuvos reikalui galėjo būti ne vien išorėje (sovietinė Rusija), bet ir viduje. Tai – papirktieji, suklaidinti ar kitaip įtikėję žmonės, penktoji kolona, kuriems priskirti ir priklausiusieji 1988 m. sukurtai sovietinei provaldiškai Jedinstvo. Kuriantis ir susikūrus Lietuvai, nuo Jedinstvo buvo siekiama atsiriboti, nekontaktuoti, nediskutuoti. „Jedinstvininkų“ įvaizdis iki šiol yra kaip tam tikrų „nežmonių“, priešo rankos valdomų marionečių, provokatorių. Valstybei susikurti reikėjo stiprios gyventojų dalies mobilizacijos. Dialogas su tokią galimybę neigiančiais būtų reiškęs valstybingumo atsisakymą. Tad ši formulė anuomet gerai veikė.
Šia priešo savoje tvirtovėje formule buvo naudojamasi ir atliekant svarbius valstybingumo žingsnius: stojant į NATO ir ES. Ji tokia patogi naudoti, kad nutrynė skirtumą tarp to, kur ir koks žmonių nepasitenkinimas yra teisėtas ir pagrįstas, o kur – jau antivalstybinė veikla. Ji leidžia bet kurį, net ir spontanišką protestą lengva ranka nurašyti kaip priešo, antivalstybininko veiksmus.
Pandemija užaštrino ir apnuogino valstybės ir visuomenės problemas. Ji tęsiasi gana ilgai, turi kompleksinių pasekmių gyvenimams ir net vertybinėms nuostatoms. Jos kontekste ypač aiškiai pasirodė sąjūdinės valstybingumo formulės negaliojimas. Didžiojo šeimų maršo praeitų metų gegužę, atsižvelgiant į jo dalyvius, o ne organizatorius, jau nebegalima lengva ranka priskirti „priešams“. Ten dalyvavo itin marga publika. Sunku būtų ką nors įtikinti, kad visuomenės poliarizacija ir protestų balsai yra vien priešiškų jėgų kurstymo pasekmė. Ir kad izoliavus tuos priešus, į valstybę ateitų taika ir ramybė. Tampa vis aiškiau, kad tam tikra poliarizacija, griaunanti tautos vienybės mitą, yra ne tiek blogio, kiek demokratijos sveikatos požymis.
Panašiai keistai atrodo ir radikalų protestuotojų pasitelkta kita šios sąjūdinės formulės pusė. Zigmas Vaišvila sausio 13 d. surengė spaudos konferenciją, kurioje buvo kalbama tautos vardu, mėtomi lozungai, kad reikia nedelsiant versti valdžią. Radikalai antivakseriai, tradicinės šeimos gynėjai įvairiomis progomis mėgina įtikinti, kad gyvename totalitarizmo santvarkoje, iš kurios išvaduoti tegalėtų valstybės perversmas.
Sąjūdinė valstybės formulė ne tik nebeleidžia paaiškinti to, kas vyksta valstybėje, bet dar ir gilina prieštaras. Niekur neveda pomėgis už grupių nepritarimo valdžios veiksmams įžvelgti destruktyvią priešo ranką ar kabinti ant problemas sprendžiančios valdžios „blogio“ etiketes. Jei iš tiesų esama vieno kito valstybės priešo, tai jie ne prieštaras sukelia, o gali jomis nesunkiai pasinaudoti.
Kaip galėtume atnaujinti valstybės formulę? Po Sausio 13-osios mitingo diskutavę mokslininkai, visuomenės veikėjai pateikė vieną kitą receptą, kaip būtų galima mažinti visuomenės susipriešinimą. Ainė Ramonaitė pabrėžė, kad valdantieji yra stiprioji pusė, ir ji pirmiausia turėtų švelninti konfrontaciją: „kuris yra galios pozicijoje, tas turi būti iniciatorius“. Triukšmingus mitinguotojus ji prilygino purvinam sumuštam vaikui, kuris įbėga į bažnyčią ir ima rėkti. Siūlomas kelias: „kad pagaliau kažkas išgirstų, kodėl yra tas protestas“, t. y. įsiklausytų į realias žmonių problemas. Donatas Puslys užsiminė, kad reikalingas dviejų pusių dialogas, tačiau jis neturįs peraugti į minios diktatūrą: „jeigu mums klausimas nepatinka, susiburiame, pašvilpiame, parėkiame ir tada tie klausimai šalinami iš darbotvarkės“. Jis apeliuoja į abiejų pusių sąžinę ne siekti savo sekėjų mobilizacijos, o ieškoti problemų sprendimo. Abu receptai gali kažkiek padėti, nors kažin ar demokratija gali remtis požiūriu, kad dalį valstybės sudaro vaikams prilygintini piliečiai. Abu siūlymai nurodo, kad reikalinga nauja visuomenės solidarumo formulė. Tačiau jai nepakanka nei didesnio valdžios atvirumo, nei moralinio geranoriškumo. Reikia keisti pačius bendro gyvenimo įpročius.
Sąjūdinė valstybės formulė per keletą dešimtmečių suformavo tam tikrą modus operandi, kuris persmelkė visas mūsų bendro gyvenimo sferas. Jis rėmėsi keliomis atramomis ar įsitikinimais.
Pagrindinis įsitikinimas, kad Lietuvos žmonės yra nepriklausomos valstybės plytos, atlaikančios ugnį ir vandenį. Sunkumus reikia ištverti, nes jie reikalingi valstybei stiprinti. Net jei pereinamuoju laikotarpiu šis įsitikinimas buvo reikalingas, dabar jis tampa vis labiau parazitinis. Jis suformavo praktiką, kai ne valstybė yra žmonėms ir žmonių, o žmonės yra valstybei. Valdžios įstaigos imasi pokyčių, nesitardamos su žmonėmis, jų grupėmis, kurios tiesiogiai paliečiamos. Seimas priima gausybę įstatymų pataisų. Dėl jų valstybės gyvenimas vis dar yra nuolatinių pokyčių karuselėje, užkraunančioje naujas finansines naštas gyventojams ar ribojančioje jų veiksmus. Tai gali liesti gyvūnų ženklinimą, naujus mokesčius, automobilių vaistinėlių komplektaciją ar kitas taisykles.
Verslo apmokestinimas išimtinai mažas, visą mokesčių naštą neša žmonės. Argumentuojama, kad nuo to valstybei (visiems) geriau, nes ateis daugiau investicijų. Vieši finansiniai komentatoriai, dažniausiai dirbantys stambiajam verslui, tą intensyviai propaguoja. Darbdaviai (viešojo ir privataus sektoriaus) stengiasi išspausti iš dirbančiųjų kuo daugiau už tas mažiausias algas, kurias moka naudodami juos kaip instrumentus savo pelno ar įmonės tikslams.
Naujos ES iniciatyvos tuoj imamos užkrauti kaip našta ant žmonių pečių, nesiekiant kur nors kitur tų naštų nukrauti. „Žaliasis kursas“ veikiausiai taip pat reikš dar didesnius sunkumus, kurie paprasčiausiai bus užmesti ant žmonių pečių, apie tai net nediskutavus.
Žmonių pajungimas valstybės tikslams turi kelias kitas pasekmes. Jis yra išvirtęs ir į nužmoginantį socialinį santykį, kuris reiškiasi mūsų gyvenime. Politikų reakcija į pirmųjų migrantų pasirodymą prie sienos, neminint, kad jie yra žmonės, atskleidė per dešimtmečius įsitvirtinusį santykį su piliečiais ne kaip su žmonėmis, o kaip su medžiaga gerovei arba grėsme valstybingumui. Valstybėje teturime vieną kitą visuomeninę ar pilietinę organizaciją, dažnai turinčią ir labai ribotus finansus, kuri rūpinasi silpnaisiais. Kenčiantis šuo narve ar audinė žvėrelių fermoje sulaukė didesnės užuojautos ir dėmesio nei narve uždarytas neįgalus žmogus.
Žmonių ar visuomenės instrumentalizacija yra tapusi tarsi savaime suprantamu dalyku, veikiančiu mūsų visą gyvenimą. Jis yra didesnė ir gilesnė blogybė nei tai, kas kai kada įvardijama kaip pernelyg menkas „valstybės rūpestis žmonėmis“. Tai yra tam tikra elgsenos ir galvojimo formulė, būdinga mums kaip visuomenei, atverianti įvairiopas bedugnes valstybės gyvenime.
Šiandien galime ir toliau kartoti sąjūdinę valstybingumo formulę, kad gyvename sunkiais laikais, apsupti priešų, ir bet koks valstybės laivo išsiūbavimas gresia valstybingumui. Kad turime būti vieningi kaip kumštis. Tačiau akivaizdu, kad yra stipriai susilpnėjęs tikėjimas valstybe, kurios tikslams žmonės turi nuolat aukoti savus tikslus. Jo savaime negali sustiprinti tokie simboliniai vieši renginiai kaip Sausio 13-osios minėjimas, valstybingumo jubiliejų šventimai ar Baltijos kelio metinės.
Reikalinga nauja valstybės supratimo formulė. Kuo ji galėtų remtis ir ko vengti? Dabartinė patirtis leidžia išryškinti tris aksiomas. Piliečiai nėra medžiaga ar žaliava valstybės tikslams pasiekti. Nepatenkinti valdžios sprendimais ir valstybės būkle žmonės nėra valstybės priešai ar valstybės priešų suklaidinti žmonės, keliantys grėsmę nepriklausomos valstybės išlikimui. Valstybės piliečiai yra racionalios atsakingos būtybės, prisiimančios atsakomybę už savo veiksmus ir gyvenimą.
Guoda Azguridienė apie Sergejaus Loznicos filmą Mr. Landsbergis Facebook’e rašė: „puikiai pamenu kaip tada jaučiausi tuose rodomuose įvykiuose, bet žiūrint matėsi kitaip, lyg seniau būtų buvę , kažkada „seniai labai seniai kitoje karalystėje“. Įspūdis neabejotinai sukurtas ne vien režisieriaus meistriškumo, bet fakto, kad mūsų karalystės tikrovė iš tiesų yra stipriai pasikeitusi. Jei pajėgsime ją iš naujo atrasti ir joje įsikurti, galėsime ir ateityje didžiuotis, kad įstengiame ją apginti.
