Daugiau kaip 30 metų džiaugiamės laisve ir valstybės nepriklausomybe. Karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas. Žiūrėdami tikrovei į akis, negalime ranka numoti į galimą okupaciją. Turime klausti, kokių fizinių ir vertybinių įgūdžių reikia, kad galimą okupaciją atlaikytume kuo geriau? Neabejotina, kad tų įgūdžių turėtų būti mokomi vaikai.
Spalio viduryje vyko susitikimas, kuriame dalyvavo LR Prezidentas, Krašto apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos šaulių sąjungos, mokyklų atstovai. Susitikime buvo svarstoma apie papildomus ugdymo tikslus ir priemones mokykloje, kurias diktuoja nacionalinio saugumo situacija. Prezidentas kalbėjo, kad mokyklose reikia siekti visa apimančio pilietiškumo ugdymo, o „integruotas pilietinis ir patriotinis ugdymas yra neatsiejama nacionalinio saugumo užtikrinimo prielaida“. Atitinkamai reikia peržiūrėti ir pedagogų rengimą.
Susitikimas buvo tam tikra kulminacija kelis mėnesius trukusių diskusijų, katalizuotų Ukrainoje vykstančio karo. Ir anksčiau politikai pasisakydavo, kad Krašto apsaugos ministerijos sukurta ir pasirenkamai nuo 2017 m. siūloma „Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos programa“ taptų privaloma mokyklose. Programa siekia: įgyti krašto gynybos kompetencijų, suvokti savo indėlį nacionalinio saugumo sistemoje ir išugdyti „šalies gynybą stiprinančias vertybines nuostatas“. Jaunimo organizacijų atstovai dažniau argumentuodavo, kad programa neturėtų būti privaloma, o reikiamų gynybos įgūdžių mokoma neformaliame švietime ar per savanorystės veiklas.
Per kelis karo mėnesius prie klausimo apie „patriotinį“ ar pan. ugdymą buvo grįžtama vis iš naujo. Įsitraukusieji į diskusijas gana skirtingai suprato, ko iš tiesų tas ugdymas turi siekti: ugdyti stiprų patriotizmą vaikams, juos orientuoti į pilietinę elgseną ar mokyti išgyvenimo sudėtingomis sąlygomis? Ar tai turi būti atskiras privalomas, pasirenkamas ar į visas pamokas integruotas dalykas? Buvo ir lieka neaišku, koks jo santykis su pilietiškumo pagrindais. Atnaujintoje pastarųjų programoje esama ir tokių temų kaip nacionalinis saugumas ar neginkluotas pilietinis pasipriešinimas.
Galiausiai, minėtame susitikime, regis, prieita prie bendro sprendimo, kad visų mokyklų devintokams nuo 2024 m. bus privalomas Lietuvos šaulių sąjungos prižiūrimas trijų dienų Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas. Šiuo metu jis vyko kaip bandomasis projektas. Tris dienas mokiniai bus mokomi išgyventi lauko sąlygomis: kurti laužą, statyti palapines, pirmosios medicinos pagalbos ir kitų įgūdžių.
Galima pasidžiaugti, kad tai, ką Prezidentas vadino patriotiniu ir pilietiniu ugdymu, netapo kursu, kurio metu vaikai būtų indoktrinuojami vienaip ar kitaip suprantamu patriotizmu. Patriotizmas yra išvestinis dalykas, tegali kilti iš žmogaus praktikos, jo santykio su dabartimi, su artimaisiais ir draugais, jo dalyvavimo pilietinėse ir bendruomeninėse veiklose. Patriotizmo net kaip disciplinos dalies atsiradimas būtų nesusipratimas, jei ne absurdas.
Gerai, kad vaikai bus mokomi tam tikrų išgyvenimo įgūdžių. Mokymas kaip susikurti miške laužą, ypač kai miškas šlapias, tikrai nenueis veltui. Jis gali būti naudingas net ir gyvenant mieste. Kelių dienų žygis gamtoje gali būti naudingas ir pedagoginiais sumetimais, praktiškai parodant, kad gyvenimo sąlygos, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, yra didžiulis patogumas. Kita vertus, kažin ar mokėti kelias dienas išgyventi lauko sąlygomis yra būtent tai, ko labiausiai reikėtų galvojant apie galimą realią okupaciją ar karą.
Žygiai, net jei jų metu vaikai būtų mokomi kasti apkasus ar bunkerius, tėra labai menkas indėlis į tai, kas sietina su pilietine gynyba ir įgūdžiais šiuolaikinės okupacijos sąlygomis. Konkretūs partizaninio priešinimosi pavyzdžiai iš mūsų nesenos istorijos kažin ar gali praversti šiais laikais. Lietuvos ekonominė struktūra, gyventojų geografinis išsidėstymas yra tiek pasikeitęs, kad ginkluotas pasipriešinimas dabar, koks jis buvo pokariu, neįmanomas. Pokariu didelė gyventojų dalis gyveno kaimuose, užsiėmė žemės ūkiu. Ūkininkai buvo labai svarbi ar net pagrindinė pokario partizanų gyvenimo ir išlikimo bazė. Dauguma pačių partizanų buvo kilę iš kaimo, turėjo kaime gyvenančių giminaičių, pažįstamų ir kaimynų, kurie juos rėmė maistu ir pastoge.
Anuometinio kaimo nebeturime. Net jei saugumo ir gynybos tikslais politiškai nuspręstume atkurti kaimus ar dirbtinai palaikyti jų egzistavimą, jie jau nebegalėtų atlikti tokios reikšmingos funkcijos. Lietuviai ir šiandien mėgsta mišką, su mišku gal kai kas tradiciškai sieja savo išsigelbėjimą ir išgyvenimą. Vis dėlto realybė yra kita. Dabartinių laikų priešinimasis ir išgyvenimo kovos vyktų miestuose.
Didžiuosiuose šešiuose Lietuvos miestuose pagal prisirašiusių gydymo įstaigose skaičių gyvena virš milijono septynių šimtų tūkstančių žmonių. Įskaičiavus ir rajonų centrus atrasime, kad absoliučiai didžioji dalis Lietuvos gyventojų gyvena miestuose ir miesteliuose. Aplink gal ir yra miškų ar pievų, bet buvimas toje aplinkoje nėra kasdienybės dalis.
Aktualiausia yra mokytis išgyventi gyvenant mieste. Matant, kas vyksta Ukrainoje, pirmiausia kyla klausimas, kaip be elektros išgyventi ilgesnį laiką mieste, didesniame nei, tarkim, 30 000 gyventojų. Ką ir kalbėti apie tokio dydžio miestus kaip Vilnius ir Kaunas. Ar geriausia būtų likti, ar išvykti pas giminaičius, emigruoti? Kaip karo sąlygomis apsirūpinti vandeniu, maistu, kai neveikia parduotuvės? Kaip organizuotis, kad tokio miesto bendruomenė kuo ilgiau išliktų nemirusi badu ir nepalaužtos dvasios? Ką kiekvienas turėtų veikti, kad prisidėtų pozityviai ir nekurtų chaoso, kuris tokiomis sąlygomis neišvengiamai gali kilti? Tai yra klausimai apie gyventojų išlikimo įgūdžius, kuriuos diktuoja destruktyvus XXI a. karas. Linkėtina, kad kiekvienas mokyklą baigęs mokinys galvoje turėtų bent dešimties punktų planą, ką daryti ir ko imtis, jei visiškai ar iš dalies sunaikinta miesto infrastruktūra.
Išgyvenimo įgūdžių okupacijos sąlygomis mokymas turi apimti ne vien fizines, bet ir moralines ar dvasines išgyvenimo praktikas. Karas Ukrainoje ir reali okupacijos grėsmė skatina kiek kitaip žvelgti ir į savo istoriją bei į galimybes iš jos pasimokyti. Populiariausi istoriniai pavyzdžiai yra naudingi stiprinant pasididžiavimą tauta, tačiau nelabai ką moko, kas yra reali okupacija, ir kažin ar atkreipia dėmesį į moralinius ar kitus įgūdžius, kurie padėtų gyventi trumpos ar ilgos okupacijos sąlygomis neprarandant žmogiškumo, išlaikant, kiek įmanoma, asmenybės ir bendruomenės integralumą.
Mokyklose per šviečiamuosius ir kitus dokumentinius filmus mokiniai išmoksta įvairių romantizuotų vaizdinių apie pasipriešinimą okupacijai. Pokario partizanų priešinimasis, gyvenant bunkeryje miške ar kokioje sodyboje, vykdomos operacijos prieš sovietinius kolaborantus, valdžios pareigūnus, didvyriška mirtis, šlovė po mirties. Populiarūs pasakojimai ir apie vėlesnį priešinimąsi spausdinant pogrindinę literatūrą, rengiant bendraminčių susitikimus, tikrinant ir apžaidžiant leistinumo ribas ir žengiant žingsnelius į neleistinumo zonas. Galiausiai – Baltijos kelias, kuris jaunimo sąmonėje jau įtvirtintas kaip kažin koks didvyriškas ir drąsus maršas, kolektyvinio priešinimosi aktas. Greta to – revoliucija, kuri vyko tarsi dainuojant, roko maršai ir kitos akcijos. Toks per 30 metų susiformavęs pasakojimas apie tautos kančią ir priešinimąsi kiekvienai naujai kartai teigia, kad buvo sunku, bet kartais ir smagu apgaudinėti sovietinę valdžią, ir galiausiai mes kaip tauta nugalėjome. Realiai sugriauti likimai, skaudžios pasirinkimų pasekmės išsitrina iš tokios didvyriškos istorinės atminties paveikslo.
Galbūt mokinys, tai skaitydamas vadovėliuose, žiūrėdamas filmus (Emilija iš Laisvės alėjos, Kaip mes žaidėme revoliuciją), susiformuoja asmeninį įsitikinimą, kad įvykus naujai okupacijai būtinai ir neišvengiamai priešintųsi. Romantizuoti priešinimosi vaizdiniai uždengia labai komplikuotą tikrovę, realiai gyvenantiems žmonėms kylančias moralines dilemas, galiausiai – baimę, neišvengiamus kasdienius kompromisus ir visus kitus okupacijos padarinius, kurie griauna asmenybes ir palieka pėdsaką ne vienoje vėlesnėje kartoje.
Žinios, kurios pasiekia iš Ukrainos, kiek praskleidžia ir baisiąją, net trumpojo laikotarpio okupacijos pusę. Civilių kankinimai, žudymai, prievartavimas yra okupacijos kasdienybės dalis. Norima palaužti valią ir dvasią net ir tų, kurie norėtų ramiai pralaukti, kol viskas nusistovės. Prisitaikymas turi savo moralinę kainą. Fizinis pasipriešinimas ir nepaklusimas, jei veikiama pavieniui, regis, yra tiesus kelias į susinaikinimą.
Panašiai ir sovietinė pokario okupacija reiškėsi nesaugumu, nuolatine baime, žudynėmis ir persekiojimu. Šią nenormalią būklę ir išnykusią viltį, kad okupacija greitai baigsis, lydėjo vis stipresnis žmonių noras, kad gyvenimas kaip nors stotųsi į bent kokias normalesnes vėžes. Prisitaikyti yra daug įprastesnis žmonių noras nei priešintis ar ieškoti kokių įmantresnių gyvenimo strategijų. Ilgainiui prisitaikymas tapo norma ir net pateisinimas tokiomis daug kam įtikinamai ir šiandien atrodančiomis nuostatomis, kad „dirbame Lietuvai“, „saugome tautą“, o politiniai režimai ateina ir praeina, ir nėra idealiai geros valdžios, net jei ji lietuviška.
Išmokyti, kaip kiekvienas turėtų pasielgti kiekvienoje konkrečioje situacijoje, neįmanoma. Tačiau vaikus galima išmokyti atpažinti situacijas ir bent teoriškai pasiruošti tam, kas gali tapti praktika, reikalaujančia netoleruotinų moralinių kompromisų ar net išdavystės. Greta didvyriškų poelgių istorijos turėtų rastis vietos ir prisitaikymo situacijų aptarimui.
Galbūt ir nėra didelės vilties, kad kalbėdami apie įgūdžius, kurių reikia gynybai, nenuslysime į ideologizuoto patriotizmo mokymą ar nesitenkinsime palapinių žygiais, o imsime kalbėti apie dalykus, kurie ištinka realius šiuolaikinius žmones realios okupacijos ir karo sąlygomis. Tačiau tai yra svarbi karo Ukrainoje pamoka, kurios negalime praleisti.
