Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Sunuožmėjus lukašenkiniam režimui Baltarusijoje ir Rusijai atvirai užpuolus Ukrainą, mes į Lietuvą atvykusiems imigrantams atvėrėme širdis. Tačiau jau šiandien matyti, kad jausmai ilgai netrunka ir meilė gali tapti nemeile. Pats laikas imti protu suvokti imigrantų svarbą Lietuvos bei kiekvieno mūsų ateičiai ir rūpintis, kad jie Lietuvoje gerai jaustųsi ir integruotųsi.

Metų pradžioje švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas sukėlė ne tiek diskusiją, kiek sumaištį, netikėtai pareiškęs, kad esą svarstoma, jog rusakalbių mokyklose būtų galima atsisakyti mokymo rusų kalba, ir ministerija per kelias savaites pateiksianti siūlymą. Tame pat kontekste jis užsiminė apie problemišką situaciją, kai mokoma „nedraugiškų šalių kalbomis“ ir kad mokymasis vien tautinės mažumos kalba veda į tai, kad vaikai sunkiau integruosis į visuomenę.

Jau vasario viduryje ministerija pateikė analizės duomenis, kad tris valstybinius brandos egzaminus (minimalų reikalavimą stojant į aukštąsias mokyklas) išlaiko 74,1 proc. mokyklų lietuvių mokomąja kalba abiturientų ir 48,7 proc. – rusų mokomąja kalba. Ministras jau labiau raminamu tonu skelbė, kad skubotų sprendimų nebus.

Ministerija viešoms diskusijoms pateikė siūlymus „dėl lygiaverčių sąlygų užtikrinimo tautinių bendrijų mokyklų mokiniams“, kurių pagrindinė nuostata – stiprinti lietuvių kalbos mokymą ir vartojimą tautinių bendrijų mokyklose. 

Ministro pradiniai pareiškimai buvo neapgalvoti ir net stigmatizuojantys kitataučius. Vis dėlto labai svarbu, kad aukštas politinis pareigūnas atkreipė dėmesį į dešimtmečiais už politinio akiračio likusias tautinių bendrijų mokyklas. Labai svarbu, kad viešų diskusijų rezultatas ir siūlymų apibendrinimai neišsisklaidytų ore pučiant priešrinkiminiams vėjams.

Tautinių bendrijų mokyklos ypač svarbios, nes jose mokosi nemažai rusakalbių imigrantų vaikų, ukrainiečių ir baltarusių. Jos tampa ypač svarbios Lietuvos ateičiai, jei apie ją mąstysime racionaliai. Imigracija yra sėkmingos Lietuvos ateities garantas. Ir šioje ateityje sklandi imigrantų jaunimo integracija per švietimą tampa bene pagrindiniu politiniu uždaviniu.

Rūpestis, kad imigracija būtų gausi, mes imigrantams – svetingi, o imigrantų integracijos mechanizmai – kuo efektyvesni, turi būti pirminis kiekvienam mūsų. Lietuvos visuomenė stipriai sensta. Be to, ji sensta kitaip nei Vakarų visuomenės. 

Lietuvos portalai kai kada perspausdina Vakarų visuomenėse atliktus tyrimus, kad laimingiausi yra žmonės, sulaukę šešiasdešimties. Jie nesijaudina dėl ateities, jaučiąsi ramūs ir atsipalaidavę. Išsivysčiusiose visuomenėse kalbama apie „sidabrinę ekonomiką“, kuri apima būdus vyresniems darbingiems žmonėms kuo ilgiau išlikti darbo rinkoje. Išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse nemenka dalis pensinį amžių pasiekusių žmonių yra gyvybingi ir darbingi, turi planų ir sumanymų, savanoriauja ar yra kitaip visuomeniškai veiklūs.

Populiarūs ir filmai apie senatvę, kuri atveria daug galimybių. Pavyzdžiui, Paolo Sorrentino filme Jaunystė du senjorai draugai Fredas Ballingeris ir Mickas Boyle’as ilsisi aukščiausios kategorijos viešbutyje Šveicarijos Alpėse ir stebi aplink vykstančią pasaulio ir jaunystės tuštybę. Jie apmąsto praėjusio gyvenimo bergždumą, tačiau prieš juos vis dar veriasi ateities galimybės. Vakarietiškos laisvos ir auksinės senatvės svajonė.

Lietuvos televizija transliuoja laidą „Mano pasas meluoja“ apie darbingus ir aktyvius senjorus. Pasakojamos senjorų istorijos žavi ir kelia nuostabą. Tačiau apskritai tikrovė yra kita. Jos neslepia laidos kūrėjai, pateikdami vieną kitą nuorodą į tai, kas lieka už kadro. 

Lietuvoje didelė dalis senjorų – prastos sveikatos, yra nedarbingi. Kaip sakoma vienoje iš strategijos „Lietuva 2050“ ataskaitų, „didelė dalis šalies gyventojų senatvės sulaukia būdami prastos sveikatos, t. y. turėdami lėtinių ligų arba negalią (Eurostat, 2022). Tai yra viena svarbiausių kliūčių siekiant sveiko senėjimo proceso ir įgyvendinant sidabrinės ekonomikos plėtrą“. Prasta senjorų sveikata reiškia, kad jie nepasilieka darbo rinkoje. Negali būti ir planų ilginti pensinį amžių. Net ir prie dabartinio pensinio amžiaus labai daug žmonių miršta jo nesulaukę.

Su prasta sveikata susijusios ir kitos pasekmės – senjorai skursta, yra menkai integruoti socialiai, stigmatizuoti, susilpnėjęs kartų solidarumas. Jie tradiciškai turi kur gyventi, tačiau būstai – prastos kokybės, be patogumų ar neatitinka seno žmogaus poreikių. Nedidelė dalis senjorų įsitraukia į visuomenines veiklas. Tad Lietuvos senjorai toli gražu nėra laimingi. Į būsimą senatvę jaunesnės kartos turėtų žvelgti su nerimu ir baime.

Lietuvos visuomenės senėjimo pobūdis reiškia, kad sparčiai senka darbo rinka. Be to, prastos sveikatos būklės senjorams reikia vis daugiau sveikatos (slaugos) paslaugų. Šias lėšas turėtų uždirbti darbingo amžiaus žmonės, kurių Lietuvoje mažėja kasmet. EBPO tyrimas skelbia, kad dabartinis Lietuvos jaunimas, neseniai įžengęs į darbo rinką, gaus pensijas, nesiekiančias trečdalio jų uždirbto atlyginimo. Dabartiniai skurstantys senjorai tegalės kelti pavydą ateities senjorams.

Vienas strategijos „Lietuva 2050“ siūlymų, kaip spręsti visuomenės senėjimo problemą, yra keisti požiūrį į pabėgėlius ir imigrantus. Nėra ko tikėtis stipriai padidinti lietuvių gimstamumą. Imigrantai papildytų mažėjančią darbo rinką, rastųsi daugiau lėšų ir senjorų socialinėms bei sveikatos paslaugoms. Nebūtų užprogramuotas Lietuvos senjorų augsiantis skurdas ir vargas senatvėje. Ką ir kalbėti apie tai, kad net jei darbo vietose žmones pakeis robotai, Lietuvos vystymuisi gyvų dirbančių žmonių reikės ir ateityje.

Imigracija yra gyvybiškai reikalinga, jei norime, kad Lietuva ateityje išliktų ir stiprėtų. Kaip šiandien dirbantieji turime aiškiai suvokti, kad imigrantai yra kiekvienam mūsų gyvybiškai svarbių socialinių garantijų pagrindas po dvidešimties ar trisdešimties metų, kai tapsime senjorais.

Į imigrantus iš kaimyninių šalių nemaža Lietuvos visuomenės dalis žvelgia palankiai ar bent iš dalies palankiai. Neramina tai, kad su jais viešosiose diskusijose imamos sieti įvairios neigiamybės. Vis dažniau erzinamasi ar net piktinamasi, kad Vilniaus centre jau esą kalbama tik rusiškai. Prie imigrantų iš Rytų kaimynių, ypač baltarusių, imamos kabinti su Lietuvos saugumu siejamos problemos. Į viešumą vis iš naujo patenka su radikaliomis baltarusių nacionalistų grupuotėmis siejamas litvinizmas. Kai kurie politikai tai pakelia iki emociškai labai aukštos temperatūros. Žadama, kad Lietuvos valstybės santykis su baltarusių imigrantais artimiausiu metu bus svarstomas Seime.

Kovą garsiai nuskambėjo istorija apie Lietuvoje dirbantį baltarusį, kuris interviu neigiamai atsiliepė apie Lietuvą. Neilgai trukus jam buvo atimtas leidimas gyventi Lietuvoje dėl klaidingai deklaruotos darbo vietos. Lietuvos žvalgybos tarnybų ataskaitoje kalbama apie Lietuvoje gyvenančius Baltarusijos piliečius, kurie turi ryšių su priešiškomis tarnybomis. Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja sureagavo į šią analizę stipriai emociškai, kad Rusija ir Baltarusija per skleidžiamą propagandą norinčios supriešinti lietuvius su baltarusiais. Ji taip pat nurodė, kad litvinizmas neegzistuojąs baltarusių galvose.

Neabejotina, kad jos reakcijos kyla iš to, jog apie imigrantus iš Baltarusijos pastaruoju metu pasirodo beveik vien neigiamos žinios. Jos visuomenės akyse, labiau nesigilinant, gali būti imtos sieti su visa baltarusių imigracija.

Dauguma Lietuvoje apsistojusių baltarusių neabejotinai nėra šnipai ar įtakos agentai, jie galbūt net nenori turėti jokios nuomonės apie Lietuvą. Nemažai ir lietuvių neigiamai atsiliepia apie bendrą Lietuvos situaciją, politikų sprendimus, galbūt dalis net niekina valstybę.

Neturėtume būti naivūs ir manyti, kad galime priimti tik tuos imigrantus, kurie iš karto integruotųsi į mūsų visuomenę, kurių vertybės visiškai atitiktų demokratines nuostatas, iš kurių ir mes patys galėtume šio to pasimokyti. Tokių imigrantų yra ir bus vienetai. Jų istorijos išskirtinės ir išimtinės.  

Būtume naivūs tikėdamiesi, kad iš lukašenkinės Baltarusijos atvykę suaugę imigrantai, net ir tie, kuriems režimas yra atgrasus, per vienerius ar dvejus metus perims ir įsisavins Vakarų vertybes, perims demokratinio veikimo standartus. Atvykusiųjų kasdienė patirtis nuo vaikystės formavosi autokratijos sąlygomis. Neturėtume tikėtis, kad jie taps labai jautrūs mūsų saugumo rūpesčiams. Ką ir kalbėti apie tuos, kurie nenori turėti apskritai jokio santykio su politika. Gal kiek geresnę, tačiau taip pat ribotą demokratijos patirtį turi ir atvykę ukrainiečiai. 

Neseniai atšventę Kovo 11-ąją galime prisiminti, kad griūvant Sovietų Sąjungai teturėjome demokratijos nuojautas ir tam tikrų įgūdžių užuomazgas. Visai visuomenei demokratijos teko mokytis keletą dešimtmečių, einant ir per skaudžias patirtis. Demokratijos mokomės ir šiandien. 

Kaip demokratinė visuomenė, kūrusi ir stiprinusi nepriklausomybę, o per dvidešimtmetį buvimo Europos Sąjungoje sustiprinusi ir demokratijos įgūdžius bei įgijusi pasitikėjimą savimi, turime du kelius. Pirmas – įsileisti pastoviai gyventi vien tuos imigrantus, kurie atitinka labai aukštus mūsų keliamus standartus imigranto kultūrai, jo santykiui su demokratija ir ištikimybe Lietuvos valstybei. Antras kelias – priimti atvykusius imigrantus remiantis svetingumu, pasitikėjimu savimi ir investuojant į imigrantų jaunimo integraciją. Imigrantų vaikų integracija per lietuviškas ar tautinių bendrijų mokyklas taptų pagrindiniu politiniu rūpesčiu, į tai sutelkiant ne vien dėmesį, bet ir lėšas. Tai net pajėgtume padaryti, jei imigrantams atvertume ne vien širdis, bet ir protus.