Lietuvoje, regis, esame kaip niekad susiskaldę. Pavyzdžiui, klausimai, kuriuos ankstesnius paminklus reikėtų nugriauti, o kuriuos naujus – pastatyti, visuomenę padalija į skirtingų nuomonių stovyklas, kurios radikaliai skiriasi. Vykę, o ir artėjantys rinkimai neišvengiamai skatina ir kai kuriuos politikus imtis istorinės atminties temų ir jas užaštrinti. Priešpriešos, regis, ne menksta, o net gilėja, ir joms galo nematyti. Galbūt visuomenę ilgam suvienijo vykusi Dainų šventė? Ar gal galėtų suvienyti kokia kita idėja ar projektas?
Vasaros pradžioje, regis, kiek nurimus aistroms dėl Salomėjos Nėries mokyklos pavadinimo keitimo, o ir jos vardu pavadintų gatvių pervadinimo, įsiplieskė nauja ugnis. Nacionalinio susivienijimo partija Vilniuje, negavusi savivaldybės leidimo, pakabino lentelę Kaziui Škirpai. Škirpa pirmiausia pristatytas kaip vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo iniciatorių. Lentkabininkai aiškino, kad ėmęsi iniciatyvos, nes trejus metus negavę reakcijos į savo keltą iniciatyvą tokią lentą pakabinti.
Savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai po kelių dienų, pasitelkę paprastus įrankius, lentą nukabino, grupelei susirinkusiųjų čia pat protestuojant ir net jiems susistumdžius su tvarką užtikrinusiais policijos pareigūnais.
Tai vėl suteikė progą viešumoje pasirodyti skirtingoms pozicijoms dėl Škirpos: lietuvių patriotas ar, net jei ir vien žodinis, antisemitas? Kuris Škirpa svarbesnis? O gal patriotinis nacionalizmas nusveria visas kaltes? Ar kalbos prieš žydus vertintinos panašiai kaip veiksmai, ar į juos neverta kreipti dėmesio? Škirpos klausimo iškilimo proga turėjo galimybių pasireikšti ir vietiniai antisemitai, gal net nesuvokiantys, kad tokie yra. Škirpos asmuo bent kol kas tikrai nevienija tautos.
Lentos kabintojai neabejotinai ir toliau tęs „kovą“, kaip jie tai supranta, ir Škirpos atminimo įtvirtinimo iniciatyvų neabejotinai bus ir daugiau. Atminimo kovos Lietuvoje niekada nebuvo vien kultūrinės, visada jos buvo ir liks politinės. Ir nepanašu, kad jos artimiausiu metu baigsis. Vieniems reikšmingos istorinės asmenybės iš kitų sulaukia priešingo vertinimo. Istorinės asmenybės, kad ir kurios ar kokio masto, kažin ar kada nors taps visuomenę vienijančiais simboliais: jos arba menkai aktualios, arba skaldančios.
Kaip beveik idealus visuomenės ar tautos telkimo ir vienijimo projektas buvo pasitelkta Dainų šventė „Kad giria žaliuotų“, šiemet minint tokio reiškinio šimtmetį. Nuolatinė tautos vienijimo misija nurodyta ir šventės koncepcijoje: „Kas mus, kaip bendruomenę, sutelkė 1924-aisiais, pirmojoje Lietuvos dainų šventėje, ir kas tebesies po amžiaus, 2024-aisiais, kai susitiksime vėl? Taip, mes būsime visai kitokie, bet vis tiek tie patys – ta pati dainuojanti ir šokanti Lietuva, ta pati mus vienijanti kalba, mus auginanti kultūra“. Nors tai ir skamba archajiškai, bet lengvai atpažįstama.
Pompastiškai viešinta dainų šventė į nematomus viešumos pašalius nušlavė abejojančiuosius jos prasme ar skatinančius refleksijai. Liaupsinant šventę visais etapais, net priskiriant jai vadavimosi iš sovietinės okupacijos galią ir neabejotiną tautos telkimo gėrį, o tautai džiaugiantis ir švenčiant, neišvengiamai buvo sukurtas vaizdas apie ypatingą jos istorinę reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime.
Dainų šventę galima vertinti kaip politinį mobilizacinį tautos projektą. Tauta bent kelioms dienoms tapo glaudžia bendrija, kuri galėjo savimi džiaugtis ir didžiuotis. Papasakota gausybė istorijų, kaip rengimasis šventei buria į kolektyvus rajonų senjorus, įprasmina chorvedžių ar šokių kolektyvų vadovų gyvenimą. Gausus būrys išeivių pasakojo savo istorijas apie tautiečių būrimą svetur per liaudies dainas ir šokius. Šiais metais išeiviai gausiai įsiliejo į bendrą šokančių ir dainuojančių tautiečių būrį Lietuvoje. Išeivių istorijos daugeliu atvejų svarbios ir reikšmingos.
Šventė toli peržengė vien kultūrinio renginio ribas ir lydė kultūrą su politika, tam tikrai kultūrai užklijavo patriotinę etiketę. Viešai pasakojant istoriją apie šventės istorinį unikalumą to buvo galima nepastebėti. Kaip ir nepastebėti šventėje sovietinio palikimo, primenančio autoritarinės valstybės santykį su masiniais kultūros renginiais. Nepaprastai gražu gali atrodyti, kai iš mažų žmonių kūnų buvo sudaromos didelės sinchronizuotos kompozicijos dideliame stadione. Žiūrovams „gražu“, ir negalima su skoniu ginčytis. O ir organizatoriai antrino, kad tas didelių figūrų „grožis“ ne taip lengvai pasiektas. Reikėję nemažai repetuoti, dėti pastangas. Bendro entuziazmo jūroje galima buvo nepastebėti, kad autentiškumo šventėje labai nedaug, nors kažin ar jo jau besiekta. Greta sovietinių harmonizuotų ir sukurtų „tautinių“ šokių jau radosi ir naujų, primenančių airišką ar kurią kitą ritmiką. Ansamblių vakaro montažai taip pat skatino manyti, kad išgyvenome reginį ir renginį, kuris vadintinas etninio tautiškumo New Age. Iš bendro konteksto išsiskyrė gal vien Folkloro diena, kai ir dalyvių rūbai buvo panašesni į tautinius, ir jų pasirodymai įvairiose vietose miesto centre trumpam pakeitė įprastą miesto rutiną.
Dainų šventę sukabinant su politiškai įkrautu visuomenės mobilizavimu, savitai pateisinamos ir valstybės prioritetiškai tam skirtos milijoninės kultūros lėšos. Valstybė finansiškai išlaiko ir kelerių metų pasirengimą šventei, įskaitant darbuotojų etatus visoje Lietuvoje, ir infrastruktūrą.
Dainų šventė nėra pigi, tačiau jai uždėtas politinis krūvis savaime neutralizuoja galimus klausimus. Politikams šventė taip pat yra puiki proga įvairių grėsmių akivaizdoje rodyti savo buvimą drauge su tauta ir nuostatas telkti bei palaikyti tautos vienybę.
Politikų teisė yra pasirinkti išskirtinai finansuoti vienus ar kitus kultūros įvykius ar reiškinius. Be to, būtų sunku paneigti Dainų šventės socialinę funkciją: rengimasis jai reiškia ir tam tikrų grupių socializaciją, ko iš tiesų labai trūksta ne vien regionuose, bet ir miestuose. Šventė turi įvairių naudų, tačiau tautos vienijimo nauda neabejotinai pervertinta. Proginė šventinė vienybė įvyksta ir pasibaigia. Euforija kyla ir praeina, šokių ir dainų repertuaras išsisemia, ir po šventės visi išsiskirsto į savo namus prie tų pačių problemų ir kasdienybės, neišspręstų kultūrinių kovų.
Jei ne kelių dienų savitai narkotizuojantį poveikį kūrusi Dainų šventė, tai kas dar galėtų mus kaip visuomenę vienyti ir didinti tarpusavio pasitikėjimą? Minčių kelia ir pati šventė. Bent dalis dalyvių dar prieš ją reguliariai skyrė laiką ir energiją repeticijoms. Tai iš principo labai panašu į savanorystę, tik neorientuotą į kokią nors apčiuopiamą naudą kitiems žmonėms.
Tokia veikla, pagal Savanoriškos veiklos įstatymą, apibrėžiama kaip „savanorio laisva valia neatlyginamai vykdoma visuomenei naudinga veikla“. Įvairios tarptautinės organizacijos pabrėžia išskirtinę savanorystės svarbą bendruomenei stiprinti. Savanorystę tarptautinės organizacijos ypač skatino pandemijos metais, kai dėl fizinės izoliacijos ėmė trūkinėti bendruomeniniai ryšiai.
Savanorystė apima įvairias veiklas, įskaitant pagalbą ligoniams, seneliams, švietimą, organizavimą ir kita. Kiekvienas žmogus gali rasti būdą prisidėti prie visuomenės naudų pagal savo išsilavinimą, pomėgius ir polinkius. Išvystyta savanorystė ne vien stiprina ryšius tarp žmonių, pasitikėjimą bendrapiliečiais, bet ir skatina pilietinį aktyvumą, padedančiųjų ir naudą gaunančiųjų reikalingumo jausmą, stiprina jų orumą ir kasdienį saugumą.
Mokslininkai pastebi, kad Lietuvoje savanorystė nėra labai žema lyginant su kitomis ES šalimis, tačiau drauge nurodo, kad mūsų valstybė menkai remia šias veiklas ir nevertina jų kaip reikšmingų.
Lietuvoje kasdienė savanorystė iki šiol įtakingiausių Lietuvos politikų nėra vertinama kaip svarbi valstybei, galinti tapti didesnio visuomenės konsolidavimo šaltiniu. Įprastai skambiose politikų kalbose pagalba tiems, kuriems jos reikia, ir visuomenės naudų kūrimas siejamas vien su valstybės institucijomis ir jų globa, ne su nevyriausybinėmis organizacijomis ar individų savanoriškomis veiklomis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skelbia, kad Lietuvoje savanoriškose veiklose 2021 m. dalyvavo 16,3 % gyventojų. Keliamas tikslas, kad iki 2030 m. šis skaičius pasiektų 22 %. Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į savanorystę, Seimas dar 2021 m. nutarė 2022-uosius minėti ir kaip savanorystės metus. Buvo numatytas visas sąrašas priemonių, daugiausia nereikalaujančių didelių politinių pastangų ir finansų. Antai kai kuriuose miestuose esantys Savanorių prospektai tikslingai komunikuojant turėjo įgauti naujų prasmių organizuojant Tarptautinės savanorystės dienos minėjimą ir taip juos apjungiant.
Prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės ir be institucijų skatinimo įsitraukė į savanoriškas veiklas. Jie spontaniškai suprato savanorystės reikalingumą ir svarbą. 2022 m. vien ukrainiečiams padedančiose savanoriškose veiklose dalyvavo 9 % gyventojų. Ir tai buvo neregėtai staigus savanorystės išaugimas. Šie metai vadintini ir didelio Lietuvos visuomenės pilietiškumo, pasitikėjimo ir pagalbos metais.
Praėjus karo pradžios šokui, savanoriškos veiklos banga neabejotinai yra atslūgusi, tačiau patirtis visuomenėje išliko. Ši pagalbos patirtis turbūt ne vieną paskatino daug labiau pasitikėti bendrapiliečiais. Tačiau politiniuose kontekstuose iki šiol kasdienei savanorystei skatinti nėra skiriama reikšmingo dėmesio. Ypač jei tai nėra su gynyba ir karinėmis veiklomis siejama savanorystė.
Lietuvoje veikiausiai dar ne vieną dešimtmetį velsimės į vienus ar kitus kultūrinius karus, kurie bus savo ruožtu politizuoti. Būtų klaidinga mėginti juos gniaužti ar slopinti po tautos vienijimo vėliava. Proginiai šventiniai tautos vienijimo projektai, tokie kaip dainų šventės, taip pat teduoda trumpalaikį vienybės emocinį efektą. Savanorystės skatinimas galėtų būti vienas būdų tvariai didinti visuomenės tarpusavio pasitikėjimą, nepaisant neišvengiamų kivirčų. Telieka vien pasvajoti, kad ir savanorystei Lietuvoje būtų skiriama bent tiek finansavimo ir politinio dėmesio kaip dainų šventėms.
