Viena ryškiausių šios vasaros pradžios kultūrinių naujienų – LR kultūros ministro Šarūno Biručio pasisakymas Lietuvos kultūros kongreso suvažiavime, skirtame šio kongreso šimtmečiui ir 150-osioms Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metinėms. Pasisakyme jis akcentavo būtinybę sukurti Lietuvos kultūros kanoną: „Jį galėtų apibendrinti sąvadas, sudaromas nepriklausomos ekspertų komisijos, užtikrinant mokslinį pagrįstumą ir visuomenės įtraukimą. Turint įtvirtintą Lietuvos kultūros kanoną, atsikvėptų ir švietimo sistema, nes galėtume įtvirtinti tikslą – švietimo programų orientaciją į Lietuvos kultūros kanoną“. Idėja apie tokio kanono sukūrimą, išsakyta būtent per tokį renginį, skatina klausti, ar nekyla pavojus, kad politinę paramą gavusi nedidelė grupelė kongresmenų uzurpuos Lietuvos kultūros politiką.
Lietuvos kultūros kongreso suvažiavimai įprastai vykdavo kaip marginaliniai renginiai. Organizuojami ratelio bendraminčių, toli gražu neatspindintys Lietuvos kultūrinių nuostatų įvairovės. Suvažiavimų bendras tonas įprastai būdavęs apokaliptinis, skelbiant tautos, kultūros ar net civilizacijos griūtį. Organizatoriai stengdavosi į globėjus pakviesti kuo iškilesnes politikos figūras, taip suteikdami kongreso mintims ir idėjoms didesnį svorį. Politinis dalyvavimas pridengdavo idėjų siaurumą ir teikdavo tam tikrą regimybę, kad kongrese reiškiamos mintys – išskirtinai reikšmingos visai Lietuvos kultūrai, o gal net ir valstybės gyvenimui. Kultūros kongreso renginius galima traktuoti kaip marginalijas bendrame įvairiausių suvažiavimų, konferencijų, simpoziumų lauke.
Iki šiol Kultūros kongresui, nepaisant kryptingų pastangų, patekti į didžios politikos lauką sekėsi sunkiai. Tačiau šiemet jam su trenksmu pavyko išplaukti į plačius vandenis, prie organizavimo ir politinio aktualizavimo aktyviai prisidėjus Kultūros ministerijai ir Seimo Kultūros komitetui. Kongreso globėjas – ministras pirmininkas Gintautas Paluckas, renginį greta jo sveikino būrys svarbiausių ir svarbių politinių asmenybių: Prezidentas, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, Kauno meras, Švietimo, mokslo ir sporto ministrė. Pats Birutis skaitė pranešimą.
Po jo išsakytos minties apie būtinybę kurti Lietuvos kultūros kanoną, kilo vieša diskusija, reikia to kanono ar ne. Tačiau pati idėjos autorystė priklauso būtent kongresui, ministras tik suteikė jai politinį palaikymą. Kongreso FB paskyroje minima, kad kanono idėją 2024 m. iškėlęs Arvydas Juozaitis, kuris laikytinas ir vienu kongreso dvasinių lyderių.
Apie kultūros kanoną pirmame pranešime pasisakė ir kongreso garbės komiteto narys Vytenis Andriukaitis tiesiai klausdamas, kodėl Lietuvai reikia turėti kultūros kanoną. Pasak jo, kanonas turėtų apimti tai, kas sudaro „Lietuvos aukso fondą“: „Būtent šis Lietuvos kultūros kanonas ir galėtų būti pristatomas šiuo metu kuriamuose ir statomuose Tautos namuose, kad su juo galėtų susipažinti ir jį pažinti jaunoji karta ar mūsų svečiai. Tai būtų mūsų tautos atmintis ir palikimas ateičiai“.
Kultūros kanono idėją kiek sukonkretina Juozaičio pasisakymas kanale „Nota Bene“ kongreso išvakarėse. Jis užsiminė, kad ir pats kongreso tikslas yra įvesti kultūros kanoną, – tai būtų „virš šimto vertybių vardų, pavardžių, kūrinių, kurie turi privalomai įeiti į vadovėlius ir mokyklose, ir bibliotekose, į švietimo sistemą“. Tarp kanoninių vertybių Juozaitis paminėjo filmą Niekas nenorėjo mirti. Kanonas, kurį galima suformuoti per metus, turėtų būti „pavyzdys tautai, jos tapatybei“, atmetant populiariąją kultūrą. Procesą koordinuoti turėtų idėjai pritariąs kultūros ministras, paminėta ir švietimo ministrė, ekspertų grupė.
Andriukaičio ir Juozaičio pasisakymai, jų pateikti pavyzdžiai nurodo, kad rūpestis, skatinantis kuo greičiau kurti kultūros kanoną, yra kurį laiką viešose erdvėse stiprėjantys desovietizacijos užmojai, žadantys tam tikrą sovietinės kultūros stabų saulėlydį. Juozaitis tame pat interviu minėjo, kad „tarybų Lietuvos kultūra išvadavo Lietuvą“. Šiandien kartkartėmis užduodami klausimai apie vieną ar kitą sovietinį kūrėją, suabejojant, ar jo visa, ar bent dalis kūrybos turėtų būti vis taip pat aukštai vertinama kaip sovietmečiu, galėtų būti atremiami pasirėmus Lietuvos „aukso fondu“. Veikiausiai tikimasi, kad su ministro pagalba tokius kūrėjus įrašius į kultūros kanoną, įtvirtinus Tautos namuose, jie būtų neliečiami ir nepajudinami, taptų ilgam įvertybinti Lietuvos kultūroje. Beje, interviu Juozaitis dar ir klaidino klausytojus teigdamas, kad štai latviai palikę paminklą sovietiniam rašytojui Andrejui Upyčiui, nors iš tiesų dar 2024 m. Rygos miesto taryba priėmė sprendimą paminklą nukelti.
Kongresas nesitenkino vien iškeldamas kultūros kanono idėją. Kaip rodo suvažiavimo programa, jame buvo svarstomas ir jau parengtas Lietuvos kultūros kanono projektas, dalyviai jam teikė siūlymus. Tad vėliau viešose diskusijose ministrui užduoti klausimai, kas ir kaip rengtų kanoną, kaip būtų atrenkami žmonės, galbūt buvo jau pavėluoti. Kanoną Lietuvos kultūros kongresas jau yra parengęs, ir, sprendžiant iš visos renginį gaubusios politinės pompastikos, turi ir bent simbolinį aukščiausių politinių vadovų pritarimą.
Viešai prieinamoje informacijoje apie kongresą nepavyko rasti nieko konkretaus apie kanono turinį, juolab jis nepateiktas ir viešesnėms diskusijoms. Tačiau sprendžiant iš pasisakymų, manding didžiausias dėmesys ir kreiptas į XX a. konkretaus penkiasdešimtmečio kūrybos suvertybinimą.
Kultūros kongreso politizacija reiškėsi ir per kitus jo dokumentus. Pavyzdžiui, buvo parengtas memorandumas dėl kultūros politikos, kurio nuostatos rodo kultūros vystymo kryptį, besiskiriančią nuo dabartinės. Vienas memorandumo punktų „Vartotojų visuomenė ir hedonizmas“ skelbia: „Šiuolaikinė kultūra vis labiau orientuojama į malonumus, o ne į ugdymą. Tai kelia pavojų profesionaliajai kultūrai. Kultūros politika turi mus apsaugoti nuo šio spaudimo“. Kitame punkte užsimota prieš pramogų kultūros dominavimą: „Masinė kultūra tapo verslo šaka – pigi, patraukli, bet išstumianti svarbias kultūros sritis: kalbą, dorovę, mokslą. Ji skatina paviršutiniškumą ir visažinystės iliuziją. Reikia atskirti tikrą kūrybiškumą nuo vartotojiško triukšmo“.
Memorandumų gali būti įvairių, jie gali rastis ir funkcionuoti kaip bendraminčių grupelės nuomonė. Demokratijoje legalu apie kultūrą bei kultūros politiką svarstyti ir iš metafizinio ar moralinio idealo pozicijų. Neramina tai, kad kongresas taiko į labai aukštą politinę įtaką, pretenduoja būti aukštuoju kultūros ekspertu, gal net kultūros ar mokslo bendruomenės atstovu, neabejotinai norėtų tapti išskirtiniu patarėju kultūros politikos klausimais, ir tam net gavo, kad ir dalinį, pritarimą iš politikų. Šie ima atkartoti kongreso idėjas savo kalbose. Tai reiškia grėsmę demokratiškai tvarkomam kultūros laukui. Be to, tai rodo, kad neįsijungia demokratinio veikimo filtrai, atstumas tarp keisčiausios idėjos ir politinio veiksmo yra labai nedidelis.
Kaip savaiminis kultūros kanono sėkmės ir reikalingumo įrodymas pateikiami Danijos, Latvijos ir Nyderlandų pavyzdžiai, neatlikus tyrimų, nepasigilinus, kokiu būdu kanonas sudarytas, kaip plačiai taikytas, ar iš tiesų davė kokios naudos.
Greta tyrimų kitas įvairių idėjų filtras yra viešoji erdvė ir diskusijos. Ministro Biručio pasisakymas atkreipė platesnį dėmesį į kultūros kanoną, sukėlė nedidelę viešą diskusiją, atskleidusią, kad tai nėra toks paprastas ir vienareikšmis dalykas. Istorikas Aurimas Švedas laidoje „LRT aktualijų studija“ minėjo, kad kanonas nėra „hitų sąrašas“, kurį gali suformuoti politikų paskirta komisija, mat kiekviena karta privalanti įvertinti, ką ji gavo iš tėvų, senelių, atsižvelgdama į situaciją, kurioje gyvena. Jis nurodė, kad skirtingų istorinių aplinkybių suformuoto Lietuvos kultūros kanono apraiškų galime rasti įvairiose kultūros įstaigose, kultūros kanonas yra nuolat formuojamas per įvairių nacionalinės reikšmės kultūros ir meno įvertinimų organizavimą. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas FB įraše pasišaipė iš galimų amžinybei sustingdytų kultūros kanono vertybių. Kaip „kanonizavimo aktą“ jis paminėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos darbą: „sprendimai visuomet kyla iš liepsnojančio diskusijų žaizdro, iš mikrochirurginių ekspertų analizių ir, galiausiai – iš mikroninius skirtumus fiksuojančių išvargusių komisijos narių galutinių balsavimų“. Nemažai kitų pasisakiusiųjų užsiminė, kad kanonas kuriamas įsitraukus skirtingoms bendruomenėms, ir šis procesas nuolat tęsiasi. Kurios nors komisijos sustingdytas ir visai Lietuvai nuleistas kultūros kanonas teatneštų žalą natūraliems procesams.
Kultūros kongresas, jo pretenzijos į išskirtinį reikšmingumą ir įtaką kelia dilemų kultūrininkams. Kultūros lauke aktyviai veikiantys ir kuriantys žmonės yra įsisukę į gausybę projektų, įsipareigojimų, jiems veikiausiai nelieka laiko reaguoti į įvairias hiperaktyvių entuziastų iniciatyvas ir norą visus valdyti. Įprastai tikimasi, kad marginalių grupių idėjos pereis per sveiko proto, biurokratinių smagračių, viešos diskusijos ugnis ir vandenis, ir jei ir pasieks politikos sprendėjus, iki to laiko bus jau nugludintos ir nukenksmintos. Šiemetis kultūros kongresas suformuoja dilemą: ar prisidėti prie keistų iniciatyvų, siekiant jas keisti iš vidaus, protestuoti tik joms pasirodžius, ar jas ignoruoti, tikintis, kad vis dėlto suveiks demokratijos saugikliai ir jos nebus užkrautos visiems. Deja, ima vis labiau atrodyti, kad tikimasi ir viliamasi bergždžiai.
