Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt

Baltarusijos sieną nelegaliai kertančių migrantų gausėjimas mums pateikia naujų pamokų ir išryškina mūsų kaip bendruomenės bruožus. Arkivyskupas Gintaras Grušas dar birželį interviu LRT televizijai priminė, kad ir lietuviai istorijoje ne kartą buvo pabėgėliai, ir jiems reikėjo vietinių gyventojų pagalbos. Dažnai jie jos ir sulaukdavo. Kitame žmoguje reikia matyti brolį: „Reikia išmokti visus, kurie atvyksta ir jau atvyko, priimti kaip brolius ir seseris ir padėti jiems toj bėdoj, kurioj jie atsidūrė“. Santykis su migrantais esąs aspektas bendros problemos, kurią mes turime savo viduje.

Viešos reakcijos į migrantus rodo, kad mums sunkiai sekasi juose pamatyti ne tiek brolius, kiek tuos, kuriems reikia žmogiškos atjautos ir elementarios pagalbos. Idant migrantą išvystume kaip žmogų, esama kelių kliūčių, kurios lipdėsi dešimtmečiais, gal ir šimtmečiais, kurios statomos ir dabar. Įveikti šias kliūtis yra nemenkas ir, regis, neįveikiamas iššūkis.

Pirma kliūtis – istorinė mūsų bendruomenės patirtis, kai imigrantai Lietuvoje vertinti kaip okupantų dalis. Lietuva niekada nebuvo šalis, kurioje lankytųsi (turistiniais, prekybiniais ar edukaciniais tikslais) daug svetimtaučių. Kaip Europos užkampis, Lietuva vis dėlto yra tam tikra „pereinama“ žemė įvairioms svetimoms kariuomenėms. Tad svetimtaučiai, kurie Lietuvoje pasirodydavo, reikšdavo pirmiausia tiesioginę grėsmę valstybei, žmonėms ir jų turtui. Panašiai kaip į okupanto ginklą buvome linkę žvelgti ir į rusakalbius, kurie sovietmečiu į Lietuvą buvo atsiųsti įtvirtinti sovietų valdžios ar plėtoti pramonės. Dar ir šiandien liaudies mite apie LKP pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų ryškus motyvas, kaip jis „gudriai“ elgėsi vystydamas pirmiausia žemės ūkį, o ne pramonę, taip stabdydamas nelietuvių imigraciją. Sovietmečiu imigrantai buvo suvokti kaip besikėsinantys į lietuvių žemę, turtą ir bendruomenės savitumą. Tuo metu lietuviai įprato prie labai uždaro gyvenimo, bet kurį kitatautį matydami kaip potencialiai grėsmingą. 

Vadinamoji imigrantų krizė Lietuvos viešuose svarstymuose iš karto tapo susieta su „karu“. Taip imigrantai iš karto tapo matomo priešo sąmoningais ar nesąmoningais sąjungininkais. Tam tikra realia ar potencialia okupacine galia. Kalbėta, kad imigrantai yra Baltarusijos įrankis vykdant „hibridinį karą“. Tik vėliau įvestas švelnesnis „hibridinės atakos“ terminas. Tai esanti Baltarusijos valdžios ataka, mėginant paveikti Lietuvą ir ES. Situaciją komentavo ne vien vidaus reikalų, bet ir krašto apsaugos ministras. Minėta, kad mobilizuoti ir kariai, kurie drauge su pasieniečiais patruliuos palei valstybės sieną. Karas, okupacija, priešinimasis, apkasų kasimas, spygliuota tvora, cementinės užkardos yra tai, kas apeliuoja į dar neseną lietuvių patirtį. 

Sumaištis dėl nelegalių imigrantų, jų situaciją įpinant į hibridinio karo kontekstą, dar labiau stiprina jų kaip priešo sąjungininko vaizdinį. Mama su mažamečiu vaiku – ne vargšai žmonės, kuriems reikia pagalbos. Jie yra „žalieji žmogeliukai“, ženklinantys savitą okupacijos preliudiją. 

Vienintelė istorija apie pabėgėlius Lietuvoje ir parodytą žmogiškumą yra trumpas epizodas, kai Lietuva atvėrė sieną karo pabėgėliams iš Lenkijos 1939 m. rugsėjį. Tačiau tai yra tik ryški išimtis mūsų visai kitokioje istorinėje patirtyje.

Antra kliūtis, trukdanti imigrantą matyti kaip žmogų, yra dabartinės imigracijos politizacija ir sugrėsminimas. Politikai Lietuvoje jau yra išmokę pamoką, kad greičiausias kelias prisibelsti į žmonių jausmus yra nesaugumas ir grėsmė. Padidėjus imigrantų be dokumentų kiekiui, šis klausimas įsuktas į politinį suktuką, kai apeliuojama į Lietuvos žmonių nesaugumo jausmą. Iš to stengiamasi išpešti kuo daugiau politinės naudos. Tai daro pozicija ir opozicija. Vienas kitas Kapčiamiesčio gyventojas išreiškia nerimą dėl saugumo ar kad kaimynystėje apsigyvens migrantai. Ministerijų vadovai atsako, kad bus pastatyta siena, sustiprintos policijos pajėgos. Kalbama apie kitas labai griežtas priemones. Imigrantas šiose priemonėse tampa grėsmę keliančiu nusikaltėliu, kurį reikia gaudyti, persekioti ir uždaryti. Politikai įsuka žmonių nesaugumo jausmą, užuot raminę emocijas, jas dar labiau stimuliuodami. 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga renkasi politinius taškus kritikuodama migrantų gyvenimo sąlygas, prašymų svarstymo procedūras, kiauras sienas, pro kurias tuoj ims plūsti jau ne imigrantai, o priešiškų šalių „žalieji žmogeliukai“. Kritikuojama ir centrinės valdžios pagalba pasienio savivaldybėms, gąsdinant, kad šių gyventojai būsią palikti patys vieni dorotis su imigrantais. „Ar vėl nuspręsta finansavimą duoti Vilniui, pabėgėlius – regionams?“, – savo FB paskyroje klausė Ramūnas Karbauskis. Situacija piešiama taip grėsmingai, kad, regis, pasienio gyventojams telieka burtis į savigynos būrius, nukreiptus prieš imigrantus ir centrinę valdžią.

Į šį politinį triukšmą įsijungia ir radikalūs politiniai marginalai, reikalaudami neįsileisti į Lietuvą jokių imigrantų, kad ir iš kurios šalies ir dėl kokių priežasčių jie būtų atvykę. Neseniai vykusio „Didžiojo šeimų maršo“ organizatoriai piketuoja prie Lietuvos sienos: „Atvykome čia, kad sustabdytume nelegalius imigrantus“. Nacionalinis susivienijimas liepos 13 d. prie Seimo sukvietė mitingą, reikalaujantį ginti Lietuvos sienas ir „nebepriimti nelegalių migrantų“.

Pozicija ir opozicija, net jei siūlo ir skirtingas priemones, sutaria, kad reikia nusiųsti „žinią“ į šalis, iš kurių atvyksta migrantai, kad Lietuva nėra draugiškas kraštas svetimiems. Stiprus politinis žodynas, numatytos didelės kelių dešimčių milijonų lėšos sienai ir spygliuotai vielai nužmogina ir sužaliažmogeliukina emigrantus ir bendrąja prasme. 

Trečia kliūtis yra lietuvių laukinis pragmatizmas, susijęs su nenoru dalytis. Tai veikiausiai paaiškintina istorinėmis vergystės ir išnaudojimo patirtimis. Lietuviai ir šiandien jaučiasi gyvenantys bendrame nepritekliuje, naudojasi dosniomis ES išmokomis ir nėra pratę dalintis su kitais tuo, ką turi. Panašiai ir dalis lietuvių verslininkų veikiau iš valstybės subsidijų nusipirks brangius automobilius nei išmokės priedus ar kitą paramą prastovose buvusiems darbuotojams. Net ir į savo bendruomenės narius socialinės ar kitos pagalbos prašytojus linkstam žiūrėti kaip į nevykėlius ar veltėdžius. Imigrantai yra būtent tokios pagalbos prašytojai, nes atvykę jie dažniausiai neturi visiškai nieko. Kai kurie jų yra ypač menkai išsilavinę. Tad jų socialinis ir kultūrinis kapitalas iš karto patenka „anapus“ tam tikro lygio, kurio reikia, kad mūsų negailestingoje aplinkoje toks žmogus galėtų savimi pasirūpinti. 

Dar nesame išaugę iš laukinio pragmatizmo, ką ir kalbėti apie geranoriškumo tapimą kultūrine norma. Menkai čia padeda ir religinių lyderių priminimai, kad bet kurį kitą žmogų reikėtų traktuoti kaip brolį ir seserį.

Ketvirta kliūtis – lietuvių kultūrinis uždarumas. Romas Sadauskas-Kvietkevičius delfi.lt klausia: „Ar tikrai rasistais esame mes gimę?“, išgirdęs Druskininkų mero Ričardo Malinausko pastabas radijo laidoje apie „stipraus įdegio žmones“, o ir paprastų žmonių matomą grėsmę tautos baltumui. Tačiau tai platesnis reiškinys nei rasizmas. Karas, pokario deportacijos ir totalitarinė tvarka Lietuvoje suformavo kultūriškai gana homogenišką bendruomenę. Ji iki šiol linkusi užsisklęsti nuo bet kurių galimų kitokių žmonių, jų gyvenimo būdo ir požiūrių. Tai galioja ne vien kitataučių, bet ir lietuvių atžvilgiu. Lietuviai patys save yra uždarę į tam tikrą kultūrinį getą, į kurį ateinančios įtakos iš išorės atrodo kaip nenuspėjama grėsmė. Skurdi kultūrinė patirtis trukdo pamatyti, kad ir kultūriškai kitoniškas taip pat yra žmogus. 

Kaip į visiškai svetimus nežiūrime į nuo režimo pabėgusius baltarusius, gyvenančius Lietuvoje. Taip netraktuojame ir ekonominių imigrantų iš Ukrainos, Baltarusijos ar kitų buvusių sovietinių respublikų. Jų Lietuvoje šiuo metu gyvena nepalyginti daugiau nei tie nepilni du tūkstančiai vasarinių migrantų iš įvairių tolimųjų šalių. Pro-kremliškai nusiteikęs ukrainietis iš Donbaso srities politiniu ir saugumo atžvilgiu vertintinas kaip potencialiai daug grėsmingesnis demokratijai nei mergina iš Zimbabvės. Imigrantai iš tolimų šalių atvyksta iš visai kitokios kultūrinės aplinkos, ir dėl kultūrinės saviizoliacijos ją suvokiame kaip grėsmingą. Ukrainiečius, baltarusius ir rusus priimame draugiškiau ne todėl, kad juose labiau įžvelgtume žmones. Mes juos geriau pažįstame kaip tam tikros kultūros atstovus. 

Gintautas Mažeikis lrt.lt pateikė originalių siūlymų, kaip imigrantams būtų galima sugrąžinti „veidus“, įveikiant jų bevardiškumą. Reikia skatinti pabėgėlių savanorystę: „pabėgėlių stovyklos taptų demokratijos ir teisės pamokų centrais, tarptautiniais diskusijų forumais, įvairovės mokyklomis“. Tai turbūt būtų galima padaryti. Bet didesnė problema už prarastus ar atsikratytus dokumentus yra mūsų viešumoje besireiškiantis imigrantų nužmoginimas ir „nuveidinimas“, kurio laikosi visuomenė, palaiko ir stiprina politikai. 

Keturios minėtos kliūtys imigrante išvysti žmogų pirmiausiai išryškina mūsų pačių visuomenės, valstybės ydas, kurios ir mūsų kasdieniame gyvenime trukdo bendrapilietyje pamatyti žmogų. Tam įveikti tereikia, regisi, nedaug. Atsiriboti nuo grėsmes užkardančios didžiosios politikos, savų socialinių ir kultūrinių įpročių (kai kada laikomų tradicija), kuriuos suformavo istorinės traumos, minios rėkimo siųsti migrantus lauk. Tuomet galbūt imigrantą galėtume suvokti kaip pavargusį, laimės ieškantį žmogų, o ne kaip mūsų gerovės besigviešiantį nusikaltėlį. 

Liepos pradžioje Vilniaus Trakų gatvėje buvo atidaryta atminimo lenta Stefanijai Ladigienei, karo metais gelbėjusiai žydus, sovietų nuteistai ir ištremtai, rėmusiai režimo persekiotuosius. Jos gyvenimas parodė, kad viena išgelbėta „svetimo“ žmogaus gyvybė ar paguodos žodis persekiojamajam yra svarbesnis dalykas tautos ar bendruomenės išlikimui ir saugumui nei atsiribojimas nuo politiškai ar kultūriškai apibrėžtų „svetimųjų“ ir jų nužmoginimas.