Pastaruoju metu vienas įdomiausių dalykų yra sumažėjęs prezidento Gitano Nausėdos populiarumas. Beveik triuškinamai, galėtume sakyti, laimėjęs 2019 m. rinkimus su beveik 66% balsų, per dvejus metus jis prarado dalį populiarumo. Balandį surengta „Vilmorus“ apklausa parodė, kad gyventojai premjerę Ingridą Šimonytę kaip atstovaujančią jų interesams vertina jau beveik taip pat palankiai, kaip prezidentą. Kovą paskelbta
delfi.lt užsakymu daryta „Spinter tyrimų“ apklausa, pagal kurią tarp geriausiai pareigas atliekančių prezidentų Nausėda aplenkia tik Rolandą Paksą ir labai ženkliai atsilieka nuo kitų trijų prezidentų. Tokią situaciją galima sieti su Nausėdos politiniu nepatyrimu. Tačiau ne mažiau svarbu, kad jo pasirinktos veikimo strategijos neatitinka simbolinių vaizdinių, kuriuos lietuviai sieja su prezidento postu.
Prezidentas ne vien Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, kaip mums atskleidė ir Mažvydas Jastramskis knygoje Mums reikia vado? Prezidento institucija nuo Landsbergio iki Nausėdos, yra daugiau nei vien jam realiai suteiktos galios. Svarbu, kaip jis pasinaudoja „formaliaisiais įgaliojimais, aplinkybėmis ir galimybėmis“. Pasitikėjimo Nausėda sumažėjimą Jastramskis sieja su mažu rodymusi viešumoje ir aktyvumu, formalių įgaliojimų neišnaudojimu ir per rinkimų kampaniją rinkėjams sukeltais labai dideliais lūkesčiais. Jastramskis ir knygos pavadinime kalba apie „vadą“, tačiau pernelyg mažai dėmesio kreipia į prezidento kaip „vado“ institucinę simboliką. Ji yra svarbus veiksnys, kad prezidentas atitiktų žmonių su pozicija siejamus vaizdinius ar bruožus.
Prezidento postą galima prilyginti drabužiui, kuris tinka arba ne konkretaus asmens pasirinktai veikimo strategijai. Ir, kaip matyti iš konkrečios Lietuvos patirties, šio drabužio konkretus prezidentas negali ignoruoti. Visuomenė į šį postą sudeda tam tikrus lūkesčius, kurie nebūtinai tiesiogiai atitinka prezidentui Konstitucijos priskirtas funkcijas. Tai ignoruojant, gali įvykti taip, kad konkretaus asmens pasirinktos prezidentinės strategijos visiškai prasilenks su prezidentine simbolika, ir visuomenėje bus imama abejoti, ar toks asmuo vertai užima šį postą.
Kokia yra lietuviškojo prezidento simbolika? Tai yra karo vadas, aktyviai veikiantis Rytuose ir turintis autoritetą Vakaruose, nesiveliantis į smulkias vietinio politinio dvaro intrigas ir rietenas. Apie vado simbolikos įsišaknijimą lietuvių mentalitete yra kalbėjęs Gintaras Beresnevičius. Senovę siekianti barbariška lietuvių prigimtis lemia, kad lietuviams prezidentas įkūnija genties vadą: „Ir šiandien vietoj interesus vienijančio Prezidento mes vis vien renkamės vadą“. Lietuviui pasibodėjimą kelia administracinės struktūros, bet jis gali pakęsti karo vado valdžią. Prieškarinis Antano Smetonos kaip prezidento vaidmuo ir įvaizdis neabejotinai taip pat prisideda prie dabartinės prezidento simbolikos. Smetona savęs nesiejo su kuriuo nors istoriniu diktatoriumi, tačiau jis nebuvo prezidentas demokratinėje tvarkoje ir veikė kaip autoritaras. Be to, jis propagandai naudojo ir Vytauto Didžiojo pavyzdį, pirmiausia – jo sėkmingus žygius Rytuose ir diplomatiją Vakaruose.
Šiandien mes gyvename demokratinėje valstybėje, realiai daug galių turi Vyriausybė, greta veikia gana chaotiškas Seimas. Prezidento galios nedidelės. Tačiau prezidento vaizdinys susijęs su autoritarine asmenybe, nepriklausančia nuo partijų ir nesiveliančia į jų tarpusavio kivirčus. Žvelgdami į prezidentą tikimės jame matyti valstybės vadą, tarsi iškilusį virš partijų priešpriešų ir nepasiduodantį jų manipuliacijoms ar net gebantį visą tą šurmulį sutramdyti į jį nesikišant. Iš prezidento tikimės, kaip iš didžiojo kunigaikščio, kad jis statys į vietą Maskvą, bus aktyvus Rytuose ir gerbiamas Vakaruose, Briuselyje ar Vašingtone.
Ankstesnieji populiarūs Lietuvos prezidentai šį vaizdinį atitiko, nors ir kiekvienas savaip. Algirdas Brazauskas sunkiai galėjo būti palygintas su Vytautu Didžiuoju užsienio politikoje, nes pernelyg mažai žvangino ginklais Rytuose ir menkai tegalėjo susikalbėti Vakaruose. Tačiau jo kaip genties vado įvaizdis Lietuvoje neabejotinas. Puse žodžio tramdė besipešančius politinius pavaldinius ir jų oponentus. Valdas Adamkus, net jei taip stipriai negrūmojo kumščiais Lietuvoje, aktyvumu Rytuose ir vakarietiškumu niekam abejonių nekėlė. Dalia Grybauskaitė, beveik visiškai nusišalinusi nuo Lietuvos vidaus politikos, politines niautynes net ignoruodama kaip tarsi jos dėmesio nevertą dalyką, taip pat atitiko Lietuvos prezidentinio vado simboliką. Valdymo pradžioje kažkiek „slystelėjusi“ megzdama gerus santykius su Aliaksandru Lukašenka, vėliau grįžo į lietuviškosios simbolikos vėžes: daužė Maskvos vartus lietuviška kuoka, ir tam rado simbolinių ar realių sąjungininkų Vakaruose.
Prezidentas Nausėda turi keletą bruožų, sąmoningai prisiimtų į prezidento veikimo strategiją, kurie neištempia iki vado simbolikos ar net jai prieštarauja. Tai neišvengiamai menkina jo populiarumą. Pirmas bruožas yra aktyvus įsivėlimas į vietinius politinius debatus ir ginčus. Lietuvos prezidentas yra gaujos ar karo vadas, kuriam tinka būti „iškilusiam“ virš politinių rietenų. Nebent jos taptų tokios triukšmingos, kad prezidentui tektų pamojuoti kumščiu. Nausėda dalyvauja vidaus politiniame gyvenime kaip vienas veikėjų ir jame skęsta. Dar kaip kandidatas į prezidentus Nausėda deklaravo, kad imsis tarpininkavimo tarp politinių partijų ieškant geriausių sprendimų Lietuvai. Ir to ėmėsi pačiu netinkamiausiu būdu, prasilenkiančiu su lietuviškojo prezidentinio vado simbolika.
Užtrukus pandemijai, prezidentūra 2020 m. spalį subūrė Sveikatos ekspertų tarybą, kuri, kaip skelbiama, „analizuoja, vertina ir atsakingoms institucijoms teikia rekomendacijas dėl viruso plitimo stabdymo“. Taryba toliau veikė ir po rinkimų, kai nauja Vyriausybė ėmė remtis analogiška gruodį premjerės suformuota Nepriklausomų ekspertų patariamąja taryba. Prezidentūros grupė akivaizdžiai dubliavo jos veiklą, o ji pati neišvengiamai įsivėlė į kasdienio lygio politinius kivirčus. Negana to, pats prezidentas asmeniškai taryba nesinaudojo, viešai reikšdamas savo poziciją. Kita vertus, kaip prezidentūros nuomonės reiškėjai pasisako ir prezidento patarėjai, ir patys prezidentinės tarybos nariai, pačiam jam tąsyk aiškios pozicijos neišsakant. Toks prezidentas yra ne aktyvus vadas, o vienas iš daugelio politinio dvaro veikėjų.
Antras vado simbolikos neišreiškiantis bruožas yra asmenybinio išskirtinumo vengimas. Nausėda stengiasi išryškinti savo prezidentinės šeimos ir pirmosios ponios svarbą. Tai menkina jo kaip individualios asmenybės svorį. Vadas turi būti labiau vienišas karys, o ne jaukios šeimos narys. Prezidentas Adamkus vienintelis iš trijų populiariausių prezidentų buvo matomas su žmona, tačiau neakcentavo savo buvimo „šeimos žmogumi“. Jo valdymo metais būtų neįsivaizduojama, kad ponia Alma skelbtų savo pyragų receptus oficialiame prezidentūros puslapyje. Čia viešinamos ir ponios Dianos viešai pasakytos kalbos jos globojamose ir prezidentūroje vykusiose konferencijose. Pavyzdžiui, konferencijoje „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“ ir Marijai Gimbutienei skirtoje „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“. Jei prezidentūrai vadovauja karvedys, tai ji ir turėtų priminti kariuomenės stovyklą, o ne didelės šeimos lizdą. Ir tokią prezidentūros simboliką puikiai išnaudojo Grybauskaitė.
Nausėdos kaip gaujos vado galimą vaizdinį menkina dengimasis minios nuomone. Prezidentūros kanceliarija užsakė visuomenės nuomonės apklausą klausimu „Ar pritariate, kad Lietuva turi ratifikuoti Stambulo konvenciją?“ Seimui Stambulo konvenciją ratifikuoti prezidentūra pateikė dar prieš Nausėdai perimant šias pareigas. Tačiau tik šis Seimas parodė ketinimus imtis jos ratifikavimo. Tai sukėlė diskusijų ar net tai, ką būtų galima pavadinti rietenomis. Užuot nurodęs Seimui vienaip ar kitaip spręsti tą klausimą, aiškiai ir vienareikšmiškai pasisakęs už ar prieš konvenciją, prezidentas pareiškė nusivylimą pačiu procesu ir viešumai pateikė labai abejotino patikimumo visuomenės apklausos duomenis. Anksčiau prezidentas yra iškėlęs Piliečių asamblėjos idėją, kuri veikiausiai turėjo atlikti tą pačią beasmenės nuomonės, kuria prezidentas galėtų prisidengti, funkciją. Vadas turi stovėti visuomenės priekyje ir elgtis vienareikšmiškai arba ignoruoti esamą situaciją kaip nevertą jo dėmesio. Šiuo atveju prezidentas pasislėpė už anoniminės masės nugaros. Taip elgdamasis prezidentas gal ir nepagausina savo kritikų gretų, tačiau tikrai sunaikina bet kokį pasitikėjimą savo kaip vado gebėjimais.
Trečias vado simbolikai netinkamas dalykas yra Nausėdos užsienio politika. Jis nesielgia kaip karo vadas, formuojantis savo įtaką Rytuose (mosuodamas kardu Maskvos prieigose) ir Vakaruose (derėdamasis). Prieš metus Nausėda savo iniciatyva, ruošiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimui, ilgai kalbėjosi su Lukašenka. Pokalbis gal ir turėjo kokios naudos, tačiau, pagal lietuviškojo vado simbolikos logiką, su Lukašenka reikėjo ne derėtis, o jam kelti sąlygas ir jas viešai paskelbti. Galima minėti ne vieną prezidento praleistą progą sužibėti kaip karingam vadui, kuriam išskirtinai rūpi, kas vyksta Rytuose. Tuščią vado vietą užėmė užsienio reikalų ministrai. Net ir Rusijai stiprinant karines jėgas prie Ukrainos sienos, daug matomesnis buvo Gabrielius Landsbergis, kuris šiaip veikia labiau pasyviai ir kaip diplomatas. Įtakos Vakaruose, potencialios ar realios, vaizdinį silpnina ir prasidėję konfliktai su premjere dėl to, kas Lietuvai turėtų atstovauti Vadovų Taryboje. Premjerė nėra linkusi nusileisti, ir tai savo ruožtu silpnina prezidento kaip autoritetą Vakaruose turinčio vado vaizdinį.
Šie svarstymai toli gražu nereiškia, kad Nausėda negalėtų būti labai aukštai vertinamas prezidentas kurioje nors kitoje šalyje. Tačiau sumažėjęs jo populiarumas rodo, kad, nepaisant su instituciniu postu siejamos simbolikos ir vaizdinių, susiformavusių per dešimtmečius ir stiprintų jo pirmtakų, jis gali patirti skaudžių nesėkmių.
