Didžiausią triukšmą per visą karantino laikotarpį neabejotinai sukėlė svarstymai apie Stambulo konvenciją „dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“. Pirmiausia – „lyties socialiniu aspektu“ sąvoka. Iš tiesų ji nepainioja vyrų ir moterų lyčių. Jos pripažinimas būtų esminis, kad žmonės, vyrai ir moterys, bet labiausiai – vyrai, atgautų sovietmečiu sugriautą socialinį orumą.
Tikėtina, kad „socialinio vaidmens“ („ar lyties socialiniu aspektu“) sąvokos priešininkai iš tiesų supranta, ką tai reiškia. Yra prikurta įvairiausių su šiuo įvardijimu nieko bendra neturinčių pamėklių. Gana negausiai (nepilnai septyni šimtai) pasirašytoje peticijoje prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą sakoma, kad ji „teisėje įvestų „lyčių chaosą“ [situaciją, kai vien vyriškos ir moteriškos lyties nebepakanka], nes randama net iki keliasdešimt socialinės lyties tapatybių“, „sąlygotų belytės kalbos įvedimą viešojoje erdvėje, keltų problemas sporto varžybose ar sveikatinimo ir asmens higienos srityse (viešieji tualetai, dušai, persirengimo kambariai) ir kt.“ Gąsdinama, kad nebeliks skirtumo tarp vyrų ir moterų, mokyklose privalomai bus mokoma apie šeimą iš dviejų princų ir t. t. Prikalbėta tiek, kad net sveiko proto žmogus ima galvoti, kad „nėra dūmų be ugnies“, tad gal ir tuose pasakojimuose esama žiupsnelio tiesos.
Racionaliai svarstantieji pateikia įvairių argumentų, kodėl nereikia ar reikia ratifikuoti konvenciją. LRT „Forumo“ laidoje kalbėjęs Seimo narys Paulius Saudargas laikėsi nuostatos, kad agresija ir patyčios esantis visuotinis reiškinys, o moterys nukenčiančios tik todėl, kad yra silpnesnės. Mat agresijos pritvinkę žmonės atsigręžia prieš silpnesnius, vyrus ar moteris. Taip Saudargas apskritai „neutralizavo“ klausimą lyties atžvilgiu. Tačiau kažin ar taip lengva ranka galima numoti į visuomenėje priimtus lyčių vaidmenis ir jų susidūrimo su tikrove pasekmes. Milda Ališauskienė laidoje kalbėjo apie mizoginiją. Tačiau ir tai turbūt nėra problemos šaknis. Lietuvos visuomenė nėra tradiciškai nusistačiusi prieš moteris, lyginant su kitomis visuomenėmis.
Labai dažnai diskusijose minima „tradicinė šeima“, į kurią esą kėsinasi konvencija. Apie „tradicinę šeimą“ kalbama kaip apie tam tikrą istorijos paliktą turtą. Tarsi tai būtų išskirtinai vertingas šeimos santykių modelis, atitinkantis mūsų tautos lūkesčius ir garantuojantis jos išlikimą. Sugestijuota, kad jei tas modelis būtų per švietimą, auklėjimą ar kitais būdais keičiamas, tai reikštų pasikėsinimą į tai, kas stabilu ir vertinga. Tačiau koks „tradicinės šeimos“ turinys – teišeina spėlioti.
Galima mėginti rekonstruoti, kad „tradicinė šeima“, netiesiogiai nurodanti į „tradicinius“ vyro ir moters vaidmenis šeimoje, yra vadinamoji patriarchalinė šeima. Joje vyrui priklauso šeimos nuosavybė, jis uždirba pinigus. Moteris nedirba, pasilieka šeimoje, augina vaikus, tvarko namus, rūpinasi vyro buitimi, ir tai yra jos darbas. Vyro žodis svarbiausiais klausimais yra paskutinis. Turtingesnėse šeimose, kurios išgali samdytis tarnaitę ar guvernantę, moteris prižiūri jų darbą, valdo visą namų ūkį, taip pat užsiima visuomenine veikla. Tokia šeima ilgą laiką gana neblogai funkcionavo. Tačiau moderniais laikais, stiprėjant kapitalizmui, prireikė, kalbant techniniais terminais, papildomos darbo jėgos ir jos akivaizdus rezervas buvo moterys, iki to laiko buvusios šeimose.
Į Lietuvą modernybė įsiveržė ir sovietiniu pavidalu. Tradicinė patriarchalinė šeima, apie kurią čia kalbama, savaime pamažėle kitusi iki tol, buvo pradėta naikinti pokariu. Į jos vietą stojo sovietinė šeima. Joje moterys buvo ne tik skatinamos, bet net ir verčiamos eiti dirbti. Subjektyviai tai sąlygojo ir nedideli vyrų atlyginimai, iš kurių šeimos pragyventi negalėjo. Dar šeštame dešimtmetyje nemažai moterų Lietuvoje nedirbo, nes paprasčiausiai nebuvo tiek darbo vietų. Tačiau vėliau darbo prievolė buvo faktiškai įgyvendinta. Žinoma, dalis buvo „susitvarkiusių gyvenimą“, kaip anuomet sakyta: ištekėjusioms už įtakingų nomenklatūrininkų dirbti nebuvo būtina, dirbo tik „knygelės“ – ir buitis geresnė, ir tarnaitės vaikus pažiūrėdavo.
Ne vien moterų darbas naikino tradicinį patriarchalizmą. Sovietų valdžia beveik visiškai sunaikino privatinę nuosavybę, kuria bent iš dalies rėmėsi ir vyro bei tėvo autoritetas šeimoje. Vyrai ir moterys tapo lygiai beturčiais, ir tai neabejotinai labiausiai žeidė vyro orumą, pakirto pamatą jo išskirtiniam šeimos išlaikytojo vaidmeniui.
Įsivaizduokime vyrą, kuris gimė dar prieškariu, patriarchalinėje pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Nuo vaikystės matė orų, valdingą tėvą, kuriam vaikai jautė pagarbą, gal net ir baimę. Mama buvo darbšti, tvarkė ūkį, rūpinosi vyru ir vaikais. Jau suaugęs sovietmečiu toks vyras veda aukštąją mokyklą bebaigiančią merginą, kuri vėliau taps mokytoja. Gimsta vaikai, šeima galiausiai gauna butą daugiabutyje. Žmona nuolat pavargusi, už jį daugiau uždirbanti ir tenorinti, kad jis nesimaišytų jai akyse. Vyras negeba nei žmonai buities naštos palengvinti, nei užsiimti vaikų auklėjimu. Mat vyrams tas nepritinka, juk patriarchalinėje šeimoje berniukai to nebuvo mokomi. O ir visuomenės nuomonė būtų nepalanki. Galiausiai jis susitaiko su nereikalingojo vaidmeniu šeimoje, stengdamasis bet kuria proga iš jos ištrūkti, pažvejoti ar išgerti su draugais. Su ilgesiu prisimena savo tėvą ir jį supusią pagarbią aplinką. Jaučiasi nelaimingas ir nieko vertas, jam neretai norisi sudaužyti jį supantį pasaulį ar parodyti, kas čia svarbiausias. Ką kartais nevilties ir alkoholio apimtas ir daro.
Sovietinės visuomenės transformacijos metė iššūkį tradiciniam vyro ir tėvo vaidmeniui šeimoje. Sugriovus pamatą ankstesniajam, naujas nebuvo sukurtas, kad būtų prasmingas ir atitiktų vyro orumą. Tačiau vaidmenys liko pseudopatriarchaliniai, ir tai naikino šeimas ir pačius vyrus. Didelis skaičius vyrų savižudybių sovietmečiu, ir ypač jų didėjimas aštuntame dešimtmetyje, rodo agresiją, kuri nukreipta ne tiek prieš aplinką, bet ir prieš save pačius.
Sovietinė šeima stipriai žeidė ir moters orumą. Deklaruodama, kad vaikais ir buitimi pasirūpins valstybė, sovietų valdžia tą darė itin negrabiai. Visi sunkios buities rūpesčiai, vaikų auklėjimas prislėgė būtent moterį, nes tradiciškai ji tvarkėsi namuose. Greta to ji dirbo visą darbo dieną, lygiai su vyrais. Būtent moterys stovėdavo ilgose eilėse prie deficitinių ar būtiniausių produktų. Sovietinės moterų lygybės idėjos, jei jų atžvilgiu kas ir turėjo kokių lūkesčių, moteris apgavo. Ant senų socialinių vaidmenų buvo papildomai užkrautos naujos darbo, visuomeninės veiklos pareigos. Į buityje nepadedantį ir su vaikais negebantį, o ir nenorintį užsiimti vyrą nereta moteris žiūrėjo kaip į dar vieną vaiką, kuriuo reikia taip pat kažkiek pasirūpinti. Moterų agresija vyrų atžvilgiu yra žymiai mažesnė, nes patriarchaliniame vaidmenų pasiskirstyme ne moteriai buvo skirtas šeimos viršininko vaidmuo. Nors, žinoma, visais laikais pasitaiko atvejų, kad ir žmonos prikulia savo vyrus, ir nebūtinai vien fiziškai stipresnės.
Jei šiandien ir galime kalbėti apie kokią „tradicinę“ šeimą, kuri egzistuoja mūsų tikrovėje, tai nėra prieškarinė patriarchalinė šeima. Tai labiau – nelaiminga ir disfunkcinė sovietinė šeima, kurioje iš patriarchalinių vyro ir moters vaidmenų tėra likusios deformacijos. Iš sovietmečio į nepriklausomybę persikėlė įtampa tarp „tradicinių“ vaidmenų ir tikrovės. Ta įtampa gali būti išgyvenama kaip žeidžianti vyro ar moters orumą, ir gali pasireikšti agresija. Pirmiausia tai liečia vyrus, nes jų tradiciniam vaidmeniui šeimoje buvo labiausiai atimtas pagrindas.
Psichologai kelis dešimtmečius kalba apie gilumines sovietmečio traumas. Socialinių vaidmenų derėjimas su tikrove lemia žmogaus orumą, savivertę ir laimės pojūtį. Jei mūsų įsivaizdavimo apie mūsų socialinį vaidmenį nepatvirtina tikrovė, tai gali lemti pyktį ar agresiją, formuoti nelaimingus žmones ir nelaimingas šeimas. Todėl keičiantis tikrovei ypač svarbu, kad per švietimą ir ugdymą būtų keičiamas mūsų vaidmenų įsivaizdavimas ar plečiamas to įsivaizdavimo laukas.
Per trisdešimt metų yra įvykę nemažai pokyčių. Gana įprasta matyti vyrą, einantį pasivaikščioti su vaiko vežimėliu. Įprastas dalykas, kad būtent vyrai perka šeimai produktus. Vyrai kai kada tvarkosi ir buityje. Vadinasi, tai daryti vyrui jau nėra gėda ir „nevyriška“, kaip tai dar būtų buvę prieš tris dešimtmečius. Tačiau dauguma tų vyrų yra kilę iš sovietinės šeimos, kurioje pseudopatriarchalinės nuostatos diktavo, kas dera vyrui, o kas jau žeidžia jo orumą. Tyrimai rodo, kad nemaža dalis mokyklinio amžiaus jaunuolių savo būsimą šeimą suvokia patriarchališkai. Pavyzdžiui, toks vidutiniškai gabus jaunuolis veda išsilavinusią, gudrią, gerą darbą turinčią merginą, dažnai vykstančią į užsienio komandiruotes. Tėra laiko klausimas, kada jo socialinio vaidmens įsivaizdavimas suduš į šią tikrovę. Įvyks skyrybos arba jis ims smurtauti. Ir vien išimtiniais atvejais galime tikėtis, kad jis bus toks išmintingas, jog užsiims savo socialinio vaidmens įsivaizdavimo keitimu.
Grįžtant prie šio svarstymo pradžios, žmonės (dažniausiai – vyrai), mūru stojantys už „tradicinę šeimą“, yra arba padangėse skraidžiojantys romantikai, arba įsitaisę ant besiveržiančio ugnikalnio ir nesuprantantys tikrovės ženklų keliautojai. Šeima Lietuvoje yra trapiausia institucija. Dešimčiai santuokų tenka keturios ištuokos. Tai rodo, kad nemenkai daliai žmonių santuoka yra ne tiek ramybės oazė, kiek įtampų mazgas. Žinoma, galima romantizuoti šeimą, tačiau kažin kiek tai padės žmonių praktiniame gyvenime, nebent jie būtų poetai. Galima uždrausti skyrybas ir paversti šeimą kalėjimu, apie ką svarstoma Lenkijoje. Tačiau galima rimtai pažiūrėti į socialinius vaidmenis šeimoje, svarstant, kas turėtų keistis, kad joje atsirastų daugiau laimės visiems. Nuo laimės šeimoje neabejotinai priklauso ir laimė visuomenėje.
Seimas spręs, ratifikuoti ar ne Stambulo konvenciją. Net jei ji ir nebus ratifikuota, ji jau nuveikė tam tikrą savo darbą, nes paskatino kalbėti apie socialinius vaidmenis, į kuriuos nurodo griozdiškas terminas „lytis socialiniu aspektu“. Ji paskatino suvokti, kaip paviršutiniškai visuomenėje linkstama suvokti šeimų, vyrų ir moterų santykių problemas ir jų priežastis, ir koks didelis mūsų visuomenėje yra švietimo apie praktinius socialinius dalykus poreikis.
