Kaip suprasime tai, kas vyksta šiandien, priklausys nuo atskaitos taško. Galima aiškinti kaip įvairialypę krizę, sukeltą pandeminės finansų politikos, Rusijos karo Ukrainoje ir kitų veiksnių. Galima aiškinti ir kaip dabartinių laikų pabaigą, atveriančią perspektyvą naujai pradžiai. Galima aiškinti ir kaip mūsų civilizacijos ženklą, rodantį, kaip trapu visa, ką žmonės sukuria ir laiko savaime suprantama. Nuo aiškinimo priklausys, ar šiame neramumų vandenyne rasime kokį tvirtesnį pagrindą, kad vis naujų naujienų bangos nenugramzdintų mūsų į dugną.
Blogos naujienos žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose veja viena kitą. Dar nepasibaigė pandemija, prasidėjo karas Ukrainoje, pajutome, kad fizinė grėsmė dėl mūsų pačių ir valstybės išlikimo yra čia pat. Vykstant karui, išaugo energijos kainos. Tapo aišku, kad ši žiema bus ir skurdesnė, ir šaltesnė. Kiekvienas pastebime brangstant maisto produktus. Blogų naujienų bangos ritasi viena per kitą, ir jomis plaukti tampa sunku ar net neįmanoma. Patogiausia išjungti medijas, bet sąskaitų išjungti nepavyks. Galima pradėti jausti, kad artėja pasaulio pabaiga. Kas vakar atrodė stoka ir trūkumas, šiandien atrodo kaip buvusi pilnatvė.
Dar prieš dvejus metus LR Prezidentas Gitanas Nausėda iškėlė tikslą Lietuvos politikams ir visuomenei kurti gerovės valstybę. 2020 m. birželio mėnesį jis skaitė pirmąjį savo metinį pranešimą, kur kaip didžiąją siekiamybę įvardijo „Teisingą, Žalią, Inovatyvią Gerovės valstybę“. Tokia valstybė „būtų pajėgi išspręsti įsisenėjusias skurdo, pajamų nelygybės ir socialinės atskirties, korupcijos ir šešėlinės ekonomikos, neracionalaus viešųjų išteklių panaudojimo problemas“, joje būtų kuriama aukštos pridėtinės vertės ekonomika, vyrautų pagarba, teisingumas, atvirumas ir vienybė. Prezidento oficialiame tinklapyje net atsirado rubrika „Gerovės valstybė“. Seimo rinkimams besiruošiančios partijos ėmėsi svarstyti, kaip kuo geriau tą gerovės valstybę pasiekti, kokios papildomos gerovės dar galima ateities Lietuvai pageidauti. Šiandien anų dienų situaciją galėtume įvertinti perfrazuodami gerai žinomas eilutes: jie gyveno gerovės valstybėje ir gerovės valstybės nepastebėjo.
Lūkesčiai, kad viskas bus tik geriau ir geriau, kad mes gyvensime vis turtingiau, šiandien yra žlugę. Daugiau galvojame apie tai, kada pagaliau pasieksime tą buvusios gerovės trupėjimo dugną ir kas tame dugne iš jos dar bus likę.
Gerovės valstybė bent dešimtmečiui, o gal ir ilgesniems laikams yra žlugęs idealas. Be to, nežinome, ar tai, ką išgyvename šiandien, tėra laikina krizė. Galbūt tai – epochos, kurioje valstybės gyvavimas ir tapatybė buvo grindžiama gerove, pabaiga. Kol kas tai labai sunku nuspėti.
Ką su savimi į nebūtį nusitemps žlugęs gerovės valstybės idealas, jei krizė bus ilgametė? Galime labai viltis, kad jis nenusitemps Europos Sąjungos. Ši po Antrojo pasaulinio karo buvo kuriama pirmiausia kaip ekonominė sąjunga, kuri valstybių piliečiams garantuotų taiką ir saugumą. Pasibaigus Šaltajam karui gerovė, piliečių socialinė apsauga buvo pagrindinės atramos, kuriomis grįsta ES prasmė ir egzistencija. Pasaulyje, manyta, esama visko, tačiau ES išlieka kaip tam tikra sala ekonominio nestabilumo, socialinės nelygybės ir skurdo vandenyne. Kalbėta net apie piliečių socialines teises. Lietuvoje, ir net ne vien politinėse marginalijose, pasirodė svarstymų apie visiems garantuojamą pajamų minimumą, nepriklausomai nuo gaunančiojo darbo ar nedarbo.
Mes patys ES labiausiai vertinome kaip socialinių garantijų ir gerovės erdvę tikėdamiesi, kad kada nors gyvensime jei ne kaip Švedijoje, tai kaip Vokietijoje. Dabartinės krizės akivaizdoje šluote iššluoti brangūs nauji atomobiliai ir butai, nemenkos elektroninių sukčių išviliotos sumos rodo, kad dalis visuomenės taip ir gyveno.
ES socialinė magija šiandien stipriai susvyravusi. Jei energetikos krizė bus ilgesnė, ji gali visai prarasti žavesį. Ar nuskurdusi ES vis dar mums bus tokia pat patraukli, kad kartu su ja norėtume ieškoti būdų rasti sprendimus? Ar po šių krizių ir kitoms Europos valstybėms atrodys prasminga būti drauge, o ne po vieną? O galbūt paskiros šalys per žiemą kiek sušalusios ir praalkusios panorės eiti labiau savu keliu, bendradarbiaujant kad ir su Veln… t. y. Rusija, kad būtų išlaikyta bent gerovės idealo iliuzija?
Didžiąja dalimi ir mūsų pasitikėjimas savo valstybe grįstas tuo, kad, remiantis ES finansine parama, sparčiai didėjo jos gerovė. Ar išliks toks tvirtas pasitikėjimas savo valstybe ir noras ją palaikyti, jei ji nuskurs ir nebevykdys gerovės programos?
Vėlyvojo sovietmečio reformatoriaus Michailo Gorbačiovo mirtis primena mums, kokios trapios gali būti ilgai tvėrusios sistemos. Sovietinės sistemos ekonominis nuosmukis vedė į neramumus ir gilią valstybės politinę krizę, o galiausiai – žlugimą. Gorbačiovas stengėsi išlaikyti pasenusią planinės ekonomikos ir politinę sistemą bei negebėjo sėkmingai ir iki galo įgyvendinti ekonominių reformų.
Ekonominės krizės akivaizdoje atsivėrė visi sovietinės valstybės trūkiai ir negandos, kurios nebuvo matomos po propagandos paviršiumi. Pirmiausia – nacionalinis nepasitenkinimas, kuris vairavo ir lietuviškosios nepriklausomybės vairą.
Kol kas vis dar esame laisvo kritimo būklėje, kuri nuo mūsų pastangų labai mažai priklauso. Tegalime kelti klausimus, ar išgyvens ES? Kaip ji keisis, galbūt net sustiprės? Ar mūsų ekonominis ir politinis pasaulis, idant išgyventų, turi pasikeisti iš esmės, ar pakanka ir dalinių reformų? Galime braižyti ateities scenarijus, nuo paties blogiausio iki paties geriausio. Galbūt gyvename žmonijos lūžiniu metu, kai baigiasi epocha, šiandien vadinama „vėlyvaisiais moderniaisiais laikais“, o galbūt tai tėra viena iš daugelio nedidelių negandų, kurios netrukus bus išspręstos. Galbūt po krizės, išmokę jos pamokas, atrasime atramas tolesniam gyvenimui, o galbūt pateksime į dar didesnį netikrumą, chaosą ir griūtį.
Šiandien kaip niekad gali pasirodyti naudinga istorija ir iš jos pešami atsakymai, kodėl vyksta tai, kas vyksta. Istorijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kaip keičiasi epochos, radikaliai transformuojasi politinės struktūros, ekonomika, visuomenės gyvenimas, žmonių kasdienybė. Civilizacijų istorijoje esama pakilimų ir nuosmukių, o negandos gali ateiti iš ten, iš kur visai nesitikima. Istorijos primena, kad tam tikrus raidos dėsningumus galima nustatyti jau po įvykių, bet ne prieš juos. Pasaulio ateitis yra visiškai atvira, ir nebūtume labai išmintingi ką nors tiksliai prognozuodami.
Krizės, kuri yra pokyčio ženklas, akivaizdoje labai svarbūs filosofiniai atsakymai. Kas išlieka, kai nieko nelieka, ko galima įsitverti šiame pasaulyje, kai įsitverti beveik nėra į ką? Galime imtis svarstyti apie pasaulio pabaigą ir laukiantį civilizacijos žlugimą. Tačiau galime ieškoti ir to, kas išlieka pastovu, nepaisant visų negandų.
Dažniausias labai skirtingų mąstytojų ir poetų, krikščionių ir nekrikščionių, atsakymas yra labai panašus – išgyvenamas jausmas ar patyrimas, kuris vadinamas grožiu. Tai – išgyvenimas, atveriantis realybę anapus žmogaus kasdienybės ir pasaulio negandų. Immanuelis Kantas dažniausiai cituojamas dėl jo svarstymų apie didingumą. Tačiau Kantas nemažiau svarstė apie grožį, kurį siejo su žmogaus prigimtimi, jį išskiriančia iš šio pasaulio ir jo vyksmo („moraliniam jausmui palankiu sielos nusiteikimu“). Jis mini žavėjimąsi, kurį žmogus patiria vienatvėje žiūrėdamas į gražią laukinės gėlės, paukščio, vabzdžio formą: „stebėdamasis bei gėrėdamasis ir nenorėdamas, kad gamtoje jų apskritai nebūtų“. Taip stebėdamas gamtą žmogus atranda tam tikrą savos dvasios raišką, kuri neatrandama jokiomis kitomis aplinkybėmis.
Tomas Venclova interviu 15min.lt savo jubiliejaus proga kalbėjo apie neišvengiamą blogio buvimą pasaulyje, XX (o taip pat ir dabartinio) amžiaus chaotiškumą, nestabilumą, nesaugumą ir būtinybę suteikti šiai entropijai priešpriešą. Greta tam tikros moralinės pozicijos priešintis blogiui jis pamini ir meną, per kurį yra „sukuriamos tvarkos ir grožio, taisyklingumo ir atsparumo salelės, kurios šiame nuolatos kintančiame ir putojančiame pasaulyje kartais išlieka šimtus ir net tūkstančius metų“. Venclova čia pirmiausia kalba apie meną, kurį žmonija ir civilizacija išsaugojo nepaisant epochų kaitos, politinių kataklizmų ir krizių.
Paolo Sorrentino filme Didis grožis pasakoja apie asmeninę ir civilizacinę krizę. Ši krizė tampa pakeliama, kiek ji yra pakeliama, gyvenant Romoje kaip amžinajame mieste. Romos miesto grožis kurtas kartų, kurios įkūnijo savo vizijas ir idėjas, viršijančias kasdienybės poreikius ir rūpesčius.
Gilbertas Keithas Chestertonas yra didelis meistras grožį, o per jį – ir stebuklą pamatyti ir kitiems parodyti pačiuose paprasčiausiuose dalykuose. Esė „Romantikas lietuje“ jis jį įžvelgia lietuje, kuris nemažai kam gali pasirodyti labai nemalonus ir erzinantis dalykas. Lietaus stebuklas, „nors jis sumažina šviesos kiekį, bet kartu jį padvigubina. Nors jis aptemdo dangų, tačiau nušviečia žemę. Jis suteikia keliams šiek tiek Venecijos grožio (žvelgiant prijaučiančia akimi). Sekliuose vandens ežerėliuose atsikartoja kiekviena žemės ir dangaus detalė, ir mes apsigyvename dviguboje visatoje. Kartais žmogus, vaikštantis tuščiais ir žvilgančiais šaligatviais, šlapiais, apšviestais gausybės žibintų, atrodo lyg juoda dėmė ant viso to auksinio veidrodžio, ir galėtų įsivaizduoti, kad skraido geltoname danguje“.
Dabartinę krizę, net neįsivaizduodami kurlink ji mus gali nuvesti, galime vertinti kaip pastarojo šimtmečio epochos ženklą. Tai ženklai, rodantys, kokios trapios yra žmonių pastangos ilgam susikurti stabilumą ir ramų gyvenimą. Didelių politinių ir visuomenės pastangų reikalavę projektai gali žlugti stebėtinai greitai. Tai nereiškia, kad turėtume liautis stengęsi ir kūrę valstybės stabilumą. Vis dėlto žvelgiant iš asmeninės perspektyvos tai, ką filosofai ir poetai vadina grožiu pasaulyje, gebėjimas jį pastebėti ir išgyventi yra kaip niekad aktualus. Grožis, atsiskleidžiantis per meną ar įžvelgiamas paprasčiausiuose kasdieniuose dalykuose, yra properšos, kurios leidžia aptikti ryšį su pasauliu ir jo pagrindu, kurio nepaveikia jokios krizės.
