Sausį kultūros leidinys Kultūros barai paskelbė nutraukiąs leidybą, nes, panaikinus senąją, iki šiol neveikia naujoji kultūros leidinių rėmimo tvarka. Hipotetiškai ji turėtų pradėti veikti kada nors šiais metais. Lėšų neturi ne vien Kultūros barai, bet ir kiti kultūros leidiniai. Naujasis Židinys-Aidai irgi vegetuoja iš nedidelių projektų lėšų likučio.
Tai skatina kalbėti ne vien apie dabartinę bėdos situaciją, tačiau apie kultūros leidinių konkrečiai ir kultūros bendrai rėmimo lygį. Ir apie tai, kam ir kodėl reikia remti kultūros leidinius. O gal remti visai nereikia?
Situacija ši susidarė todėl, kad Kultūros ministerija uždarė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, steigdama naują Medijų rėmimo fondą. Perėjimo į naują finansavimo sistemą procesas buvo taip blogai valdomas, kad tuomet, kai praėjusių metų rudenį jau reikėjo skelbti konkursus kultūros leidiniams finansuoti, tepasibaigė konkursas į naujo fondo vadovo vietą.
Naujo fondo steigimas neabejotinai yra pozityvus žingsnis, nes senasis buvo moraliai ir administraciškai pasenęs. Tačiau pokyčio proceso nesuvaldymas yra skandalingas, palikęs kelių mėnesių, o gal net vienerių metų finansavimo spragą leidiniams. Ir visa atsakomybė dėl situacijos tenka tiesiogiai kultūros ministrui Simonui Kairiui. Kalbėdamas LRT radijo aktualijų studijos laidoje ministras nuo bet kokios atsakomybės kratėsi teigdamas, kad finansavimas leidiniams didinamas dvigubai, ir kad nuo šiol į lėšų skirstymą nesikiš politikai. Kad klostosi finansavimo pertrūkio situacija, ministras neabejotinai žinojo jau rudenį, tačiau nieko nepadarė, kad ją kaip nors sušvelnintų.
Tikrovėje tai reiškia, kad pusmečiui ar net ilgiau kultūros leidiniai paliekami jų pačių malonei. Per tą pusmetį turėtų būti paskelbti konkursai, parengti projektai, įvykti projektų vertinimai, laimėjusius pasiekti pinigai. Nuveiktinų darbų daug, tad tikėtina, kad lėšos išgyvenusiuosius pasieks gal rugsėjį.
Gal ir nereikia tų lietuviškų kultūros leidinių? Įvairios distopijos aprašinėja, kaip atrodytų pasaulis, jei staiga išnyktų žmonės. Pradžioje įvyktų viena kita katastrofa, kiltų radiacijos lygis dėl nuotėkių iš atominių elektrinių, išsilietų į aplinką nuodingos medžiagos, suirus damboms, būtų užlietos kai kurios teritorijos ir net miestai. Tačiau galiausiai gamta paimtų viršų. Pasaulis, išsivadavęs nuo nenatūralios žmonių kuriamos taršos, grįžtų į pradinę gamtinę harmoniją.
Daug sunkiau įsivaizduoti žmonių gyvenamą „pasaulį be kultūros“. Nes nėra aišku, kas yra ta kultūra. Klaipėdos miesto savivaldybė pakeitė festivalių ir kolektyvų finansavimo tvarką. Nebus skiriamos lėšos kai kuriems anksčiau vykusiems, kaip matyti, labiau nišiniams renginiams. Tačiau negalima sakyti, kad Klaipėda liks be kultūros. Jūros šventę miesto vicemerė Lina Šukytė-Korsakė įvardijo kaip pavyzdinį kultūros renginį. Pavyzdinis šventės statusas turbūt susijęs su masiškumu. Jei nyks visa kita kultūra Klaipėdoje, Jūros šventė išnyks paskutinė. Jai galbūt net pavyktų išlikti, jei savivaldybė ir visai neskirtų finansavimo. Kaip ir Kaziuko mugė Vilniuje. Keičiasi epochos ir santvarkos, bet Kaziuko mugė vyksta kaip vykusi. Ir net jei visi kultūros leidiniai atsisakytų apie ją rašyti, ar rašytų su pašaipa, mugė išliks. Nes žmonės tokius renginius mėgsta ir jų tikrai pasiges.
Kas pasiges, jei per pusmetį išnyks lietuviški kultūros leidiniai? Neabejotinai bus pasigesiančių, tačiau tai – gana nedidelė žmonių grupė. Ir jie veikiausiai nepajėgtų sukelti didelio politinio triukšmo. Net jei skelbtų, kad „Kultūra – Lietuvos ateitis“, įtikintų neabejotinai daug mažesnį žmonių skaičių nei Vilniuje streikavę ūkininkai, skelbę, kad „Kaimas – Lietuvos ateitis“. Kultūros leidiniai užgestų tyliai.
Ką prarastų Lietuva jiems mirus? Prarastų ploną civilizacijos sluoksnelį iš tų civilizacijos atributų, kurių dar esama. Civilizacija yra tai, kas nėra būtina, tačiau kas kuria gyvenimo kokybę. Civilizacija kuria aplinką, kurioje žmonės tampa žmogiškesni, geba subtiliau jausti ir patirti. Civilizacija kuria pagrindą jautresniam žmonių bendrumui, o taip pat ir atveria daugiau galimybių žmogui justi gyvenimo pilnumą ir prasmę. Žmonės gali gyventi ir išgyvendavo dūminėse pirkiose. Prie jų būdavo pripratę. Tačiau jei būtų galėję rinktis, mieliau būtų rinkęsi šviesius ir erdvius dvarų kambarius. Akis gali prisitaikyti ir nepastebėti aptrupėjusių tinklais aptrauktų balkonų, nušiurusių daug metų nedažytų namų. Tačiau civilizacijos požymis yra sutvarkyti balkonai ir reguliariai perdažomi namų fasadai. Žmonės gali išgyventi ir puikiai gyvena skaitydami vien parduotuvių reklaminius leidinius su prekių nuolaidomis. Tačiau parodos, ar net kultūros leidiniai gali parodyti ir įvairesnių pasaulio matymo kampų.
Be civilizacijos žmonės ir net žmonija gali išgyventi. Gali išgyventi ir Lietuva. Ir be kultūros leidinių Lietuva gali išgyventi, apsiprastų net ir tie, kurie juos šiuo metu skaito. Imtų skaityti kitų šalių kultūros leidinius, gal net ten rašyti. Tačiau Lietuvos gyvenimas prarastų tam tikrą civilizuotumo sluoksnį. Kultūros leidiniuose rašoma apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir ką tie leidiniai laiko kultūra. Jie atskiria kultūros vyksmą nuo kitų vyksmų ir tai perteikia kitiems. Leidiniai suteikia kultūrai refleksiją, kuri leidžia kultūrai tapti apčiuopiamai ir būti matomai.
Girdėti ir leidiniams priekaištaujančių balsų, esą jie pernelyg mažai nuveikę, kad pritrauktų daugiau skaitytojų, neieškoję naujesnės formos, nesukūrę įdomesnio turinio. Tegu įrodo, ką sugebantys, o tada jau bus galima žiūrėti, ar juos verta finansuoti.
Diegti daugelį naujovių kultūros leidiniams trukdė pasenęs finansavimo modelis ir chroniškas lėšų stygius. Kultūros leidinių atstovas Gytis Norvilas 15min.lt komentavo, kad dėl nuolatinio finansavimo stygiaus leidžiant kultūros leidinius, „visos jėgos yra skiriamos išgyvenimui, o ne kūrybiniam proveržiui ar naujoms idėjoms įgyvendinti“.
Sunkiai galima įsivaizduoti kultūros žmogų, kuris galėtų išgyventi vien iš to, kad rašo straipsnius ar apžvalgas į kultūros leidinius. Honorarai rašantiems yra apverktini. Rašymas yra tam tikra papildoma veikla, kurios paskatos tikrai nėra finansinės. Redaktoriai ieško jaunų autorių, kuriems rašymas ir skelbimas vis dar gali būti svarbi saviraiškos dalis. Akademinėse įstaigose dirbantys žmonės tik tam tikrais atvejais gali savo rašinius sieti su mokslo ar meno populiarinimu. Bet mokslo populiarinimas nėra papildomai skatinamas ar kaip nors specialiai vertinamas. Jų rašymo motyvas gali būti įsipareigojimo kultūros laukui jausmas ir nenoras, kad kultūrinė refleksija visai išnyktų. Tačiau tokios būklės kultūros leidiniai tikrai negali tapti aistringų polemikų, diskusijų ir idėjų kaitos vietomis.
Kultūros leidinių finansavimo modelis labai mažai arba niekaip neprisidėjo, kad kurtų pagrindą kultūros idėjų apykaitai ir polemikai. Nesudarė ir galimybių kultūros leidiniams įvairesniais būdais nei vien straipsnių kopijos įsitvirtinti interneto erdvėse. Brangūs glianciniai spausdinti leidiniai su kokybiškomis spalvotomis reprodukcijomis, kaip daro Kultūros barai, turbūt yra praeities stilius. Tačiau nebuvo finansuojamos ir naujovių paieškos.
Kažin ar apskritai esama kultūros leidiniuose dirbančių žmonių ar net redaktorių, kuriems tai yra pagrindinis darbas, iš kurio jie gali išgyventi. Daug dažniau tai yra darbas, iš kurio jie „prisiduria“ prie pagrindinės algos, kurią gauna kitur. Ir prie to per daugelį metų visi yra pripratę. Tai laikome normalybe. Iš kultūros darbo, net ir valstybės remiamo, išgyventi neįmanoma. Kultūros leidinių valstybinis rėmimas yra apgailėtinas.
Gal tegul leidinius išlaiko patys jų skaitytojai? Iš dalies jie ir išlaiko. Leidinių prenumerata nėra labai pigi. Tačiau Lietuva yra maža valstybė, ir net jei kultūrą vartotų didesnis skaičius žmonių nei kitose šalyse, valstybės rėmimas yra būtinas.
Galėtume kiekvienas mūsų sugalvoti gausybę idėjų, kuo tokie leidiniai galėtų prisidėti, įsukdami kultūros reiškinius į platesnę kultūros apyvartą, plėsdami kultūros vartotojų, taigi ir leidinių skaitytojų ratą. Pavyzdžiui, kurdami virtualius diskusijų forumus apie kultūros įvykius, įtraukdami juose apsilankiusius žmones, su jų nuomonėmis ir kylančiais klausimais. Kad ir apie ką tik MO muziejuje pasibaigusią parodą „Vilniaus pokeris“.
Kultūros leidiniai galėtų tapti vartotojus pritraukiančiais ir formuojančiais kultūros branduoliais. Tačiau jie turėtų turėti finansavimą žmonėms, kurie tokias idėjas galėtų įgyvendinti. Ir ne vien prisidurdami prie kitų darbų ar veiklų, bet dirbdami nuolat. Kultūros leidinių potencialas nėra išnaudojamas. Ir prie to prisideda ne vien menkas finansavimas, bet ir jo modelis, primityviai skiriant lėšas leidinio parengimui ir tam tikro skaičiaus „rubrikų“ publikavimui.
Keletą dešimtmečių nesikeičiant finansavimo sąlygoms lygis, kurį didelėmis pastangomis išlaiko kultūros leidinių redakcijos, yra labai aukštas. Įstabi yra ir kultūros leidinių įvairovė, taikanti į labai skirtingus skaitytojus.
Ar galima tikėtis, kad situacija pasikeis atsiradus Medijų rėmimo fondui? Kažkiek pakis, nes ir leidinių redaktoriai sutaria, kad blogiau nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo laikais būti negali. Didėjant bendram finansavimui, kažkiek jis, tikėtina, didės ir kultūros leidiniams. Tačiau ar keisis pati finansavimo filosofija? Ar kultūros leidinius politikai ims matyti kaip svarbią kultūros politikos lauko dalį, ar vien kaip nedidelei grupelei žmonių kažkodėl reikalingus leidinius, kuriuos reikia „paremti“? Tokiu būdu ir toliau nebūtų išnaudojamas leidinių potencialas. Ar leidiniai bus finansuojami, kad įgyvendintų naujas idėjas, ar bus remiami labiau nauji leidiniai, klaidingai manant, kad naujumo ir veržlumo potencialas iš principo geriau nei susiformavusios kultūrinės bendruomenės? Taip sunaikinant ilgametį įdirbį? Gal net ši finansavimo pauzė yra ne atsitiktinė, o apmąstyta, kad senieji išmirtų? Šitie klausimai neramina ne mažiau nei klausimas, ar rudenį Naujasis Židinys-Aidai, kur mano skiltis skaičiuoja jau trečią dešimtmetį, dar nebus išleidęs dvasios.
