Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, sveikindama Lietuvos žmones su narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmečiu, priminė šio meto Lietuvos pasiekimus, o sveikinimo pabaigoje įvardijo, kad „Lietuva sustiprino Europą. O Europa sustiprino Lietuvą“. Kaip kitiems rodomą pavyzdį ji išskyrė lietuvių kovą prieš dezinformaciją, užsienio jėgų kišimąsi, dosnias aukas ukrainiečiams ir sutelktinį finansavimą. Dvidešimtmečio slenkstis mums reiškia, kad iš entuziastingo jaunystės laikotarpio ES žengiame į sudėtingą suaugusiųjų pasaulį.
Dvidešimtmetis yra išskirtinė data. Prisiminimai, kaip stojome į ES, kokie pokyčiai įvyko po to, dar gana švieži. Ne vienas prisimename ir anuomet gana gėdingą, o šiandien komišką momentą, kai dalyvavimą referendume dėl narystės vienas prekybos centrų skatino nemokamu alumi ir skalbimo milteliais. Prisimename netrukus pajaustus sparčius pokyčius. Veikiausiai net tie žmonės, kurie nebuvo pagrindiniai pokyčių laimėtojai, šiandien pripažintų, kad įstojimas į ES buvo įvairiais atžvilgiais teisingas ir reikalingas sprendimas.
Lietuvoje gyvena daug žmonių, kurie gali prisiminti ir įvertinti, kaip šis dvidešimtmetis palietė jų gyvenimus. Vyriausybė šiais metais paskelbė konkursą „Lietuvos narystė ES ir NATO: 20 metų sėkmės“. Vaizdo klipe kviesta dalytis asmenine sėkmės istorija ir išsakyti linkėjimus Lietuvai. Problemiška gali būti tai, kad mums šiandien sunku įsivaizduoti, kokie būtų mūsų gyvenimai, jei nebūtume ES. Būtume paribio valstybė, kurioje silpnai veiktų demokratija. Neišvengiamai iš dalies ar visiškai būtume Rusijos įtakos zonoje. Europa mums būtų tolimas pasaulis.
Daugelis galėtume nesunkiai rasti, kaip buvimas ES atvėrė mums galimybes keliauti, mokytis. Priklausymas išskirtiniam valstybių būriui veikė ir stiprino mūsų kolektyvinę ir asmeninę savivertę. Kad ir į kokią ES šalį nuvyktume, ilsėtis ar dirbti, nesijausime vargetos ar nevykėliai. Ne vien subjektyviai, bet ir objektyviai. Ir šis savivertės pokytis įvyko per gana trumpą laiką.
Šis pokytis yra bendras mūsų visų pasiekimas. Gerovė, saugumas, tvarka nebuvo duota ar dovanota šiaip sau. Europos Sąjunga mus rėmė didelėmis lėšomis, be kurių daugelyje sričių nebūtume įveikę atsilikimo. Tačiau tai, ką turime dabar, sukūrėme visi drauge didelėmis pastangomis. Ėjome per pakilimus ir nuosmukius, skandalus ir įtampas. Tačiau žvelgiant atgal nueitas kelias atrodo įspūdingas. Vertinant tai, kas įvyko Lietuvoje, europietiškumas ir jo standartai veikė kaip tam tikras nematomas veikėjas, į kurį lygiavomės ir nuo kurio stengėmės nenukrypti. Nueitas kelias stiprina mūsų kaip Lietuvos piliečių bendruomeniškumą. Įveikėme ne vieną krizę, įvykdėme ne vieną sunkią reformą. Su pasitikėjimu žvelgiame į ateitį, nes žinome, kad bent su daugeliu netikėtų krizių pajėgsime susidoroti.
Šis dvidešimtmetis rodo jau įvykusį didelį lūžį Lietuvos gyvenime. Dar prieš dešimt metų nebūtume galėję pasakyti, kad abiem kojomis stovime Europos Sąjungoje. Tik planavome įsivesti eurą. Vis dar buvome saviti išlaikytiniai: ES parama sudarė beveik ketvirtadalį Lietuvos valstybės biudžeto, o ir mūsų pragyvenimo lygis sudarė 72 procentus nuo europinio vidurkio. Tai taip pat buvo labai daug, o pokyčiai vyko labai sparčiai.
Per pastarąjį dešimtmetį toliau gerėjo Lietuvos ekonominiai rodikliai, pagal kuriuos aplenkėme ir kai kurias senąsias ES nares. Vyriausybė sukakties proga pateikė statistiką apie stipriai išaugusį vidutinį mėnesinį darbo užmokestį: per pastaruosius penkiolika metų jis išaugo tris kartus, BVP nuo narystės pradžios pakilo daugiau kaip penkis kartus, tiesioginės užsienio investicijos – septynis kartus. Statistika atskleidžia, kad lietuviai tapo daug laimingesni, patys silpniausieji, žmonės su negalia, turi daugiau galimybių dalyvauti darbinėje veikloje. Būtų galima beveik be galo vardyti ir kitą Lietuvos pažangą rodančią statistiką.
Gerovės valstybe tapome anksčiau, nei tai kaip tikslą deklaravo Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Ja tapome dėl to, kad esame Europa. Pasitikėjimo savo jėgomis jau nereikia ieškoti: šiandien jau galėtume išgyventi ir augti net ir be ES paramos. Jaučiamės, kad ES mums prieš dvidešimt metų suteikė išskirtinį šansą, ir mes juo labai gerai ir sėkmingai pasinaudojome. Šiandien ES mus skatina susitelkti į socialinės atskirties mažinimą, kryptingiau rodyti dėmesį silpniausiems ir pažeidžiamiausiems visuomenės nariams. Bendra gerovė dar turi tapti galimybėmis kiekvienam. Turima patirtis mums leidžia tikėtis, kad pavyks pasiekti ir šitai.
Nemažiau svarbu, kad Lietuva ir jaučiasi abiem kojomis stovinti ES ir Europoje. Galime jau sakyti, kad ir Lietuva yra Europa, ir kad Europa yra Lietuvoje. Drauge su ekonominiu lūžiu įvyko ir didelis mentalinis lūžis, apie kurį galbūt net sunku buvo įsivaizduoti.
Gintaras Beresnevičius 2003 m. parašė to meto lietuvių savivertę ir savijautą atskleidžiančią knygą Imperijos darymas. Joje siekė pažadinti lietuvių skaitytojų europinę vaizduotę. Apie lietuvius čia kalbama kaip apie Europos barbarus, kurie ES turi atrasti savo vietą: „Periferija visada yra jėgos ir atgimimo rezervuaras. Kai centras išsenka, į jį įliejama gyvybės vandens. Mes esame tas vanduo. Iš mūšių su demonais užgrūdintos periferijos“. Knygoje aprašoma, kaip energingi barbarai (lietuviai) žengia į išsisėmusią ir pavargusią menkai pažįstamą civilizaciją, joje energingai veikdami ir įsitvirtindami.
Reikia pripažinti, kad Europa dar prieš dešimtmetį mums vis dar buvo „jie“. „Jie“ gyveno geriau, turėjo geresnę tvarką, socialinę gerovę, prie jų taisyklių jautėme būtinybę prisitaikyti. Tačiau šiandien mes visai kitaip vertiname save Europoje.
Žvelgdami į nueitą kelią, galime teigti, kad Europa suteikė mums civilizacinių jėgų. Gal vis dar vertiname save kaip „kitokius“ europiečius, bet nebe kaip barbarus, kurie negebėtų kalbėti ta pačia kalba kaip kiti europiečiai ir ieškotų netiesioginių būdų veikti ES. Nebegalvojame apie tai, kad mūsų kelias Europoje yra būti kitokiais, egzotiškais, ar bent išsišokėliais kaip kokie vengrai.
Šiandien mums pakanka būti savimi, kad būtume ir europiečiais. Galime veikti ir veikiame savais keliais. Matome kai kuriuos trūkumus ne vien pas mus, bet ir kitose ES šalyse. Matome ir tai, kuo esame stiprūs, ar net stipriausi ir kuo yra stiprios kitos ES šalys.
Europos nebevertiname kaip tam tikros „kitoniškos“ visumos. Ją vertiname kaip mūsų namus ar šeimą, kurią sudaro labai skirtingi nariai. Vienais jų galime kliautis daugeliu atvejų, kiti – nelabai patikimi. Kai kuriose srityse galime mokytis iš kitų, kitose net ir pirmaujame.
Dvidešimt metų narystės buvo laikotarpis, kurį galima vadinti ne vien sparčių pokyčių, bet ir neišvengiamai optimistiniu. Mums buvo aišku, kokia yra ta Europa, kuria ir mes norime tapti. Prie jos sparčiai artėjome, ir tai teikė papildomų jėgų dar labiau stengtis ir lygiuotis. Mums tarsi nereikėjo imtis atsakomybės už pačią Europą ir jos ateitį, nes nesijautėme visaverčiais ES nariais. Apie ES ateitį palikome spręsti kitiems, kuriems stengėmės prilygti ir kurie mums suteikė tokią galimybę.
Šiandien jau esame Europa, ir būsimas dvidešimtmetis bus tam tikra prasme net daug sunkesnis. Visiškai įsikūrus Europoje, mums kyla kiti uždaviniai nei vien prilygti jos tam tikrai dabarties būklei. Drauge su kitomis šalimis atsiduriame Europos ateities nežinomybės akivaizdoje. Ant mūsų pečių gula atsakomybė ir dėl jos ateities, nuo kurios esame tiesiogiai priklausomi. Būdami ES matome, kad ji neturi labai tvirtų pagrindų. Ji nuolat keičiasi ir prisitaiko. ES labai daug jėgų turi skirti tam, kad suderintų įvairių valstybių interesus ir matymą. Ji labai susitelkusi į savų problemų sprendimą, tad nedaug dėmesio skiria pasaulio reikalams.
Būsimasis dvidešimtmetis mums nebus toks optimistinis, kaip praėjęs. Gerovės pokyčiai Lietuvoje nebus tokie spartūs. Daug labiau reikės remtis savo jėgomis, savo atsakomybe. Gyvensime ES realybėje, kuri labai sudėtinga, o kai kada – ir nuvilianti. Europos Sąjunga yra labai įvairi, ir mums reikės susitaikyti ir išmokti gyventi toje įvairovėje siekiant bendrų tikslų. ES yra griozdiška, nepaslanki ir gana trapi. Dėl kurios nors vienos šalies įnorių ji gali ilgai nepajėgti priimti reikalingų sprendimų.
Rusijos karas prieš Ukrainą pažeidė esminį ES įsivaizdavimą apie pasaulio tvarką. Todėl bent kol kas jo vertinimas vienija Europos šalis. Absoliuti dauguma europiečių mano, kad Rusija yra pagrindinė karo kaltininkė ir agresorė. Esama plataus bendro sutarimo, kad Ukrainai reikia teikti finansinę pagalbą, ir ES ją teikia. Tačiau užsitęsus karui, kai kurioms ES šalims ji gali pasirodyti pernelyg daug kainuojanti, gal net ir mums. Karas ilgainiui gali tapti ne ES vienijančiu, o skaldančiu veiksniu, pareikalaus daug išminties ieškant geriausio sprendimo. Tai yra vienas pirmųjų didžiųjų išbandymų, kuris netolimoje ateityje laukia Europos Sąjungos ir mūsų kaip Lietuvos politinės bendruomenės.
Mums neišvengiamai teks susitaikyti ir su kitais bendrais ES sprendimais, kurie mums atrodys ne patys geriausi. ES vienybės ir išlikimo tikslas gali mesti iššūkį ES vertybėms. Ar Europa pasirengusi atsisakyti dalies socialinės gerovės, kad liktų ištikima dešimtmečiais deklaruotoms vertybėms? O gal kils pagunda elgtis labiau pragmatiškai nei vertybiškai? Kurią pusę kilus šiems klausimams palaikysime mes?
Dvidešimtmetis buvimo ES reiškia, kad mūsų kaip ES narių jaunystė pasibaigė ir žengiame į suaugusiųjų pasaulį ir gyvenimą. Galbūt jau po dešimties metų šiandieną prisiminsime kaip tam tikrą išskirtinai džiaugsmingą žymą ar slenkstį, kurį peržengus prasideda realus sudėtingas gyvenimas. Gyvenimas, kuriame gali reikėti išskirtinai daug pastangų išlaikyti blaivią nuovoką, nenusivilti ir vis rasti jėgų žengti pirmyn. Ne vien žengti pirmyn, bet ir neišduoti vertybių, kurios per pastarąjį dešimtmetį mums padėjo įsikurti Europoje. To ir norisi palinkėti Lietuvai ir visiems mums.
