Įpusėjusios vasaros įvykiai Naisius po ilgesnio laiko vėl trumpam iškildino į nacionalinio dėmesio centrą. Šiemet vėl organizuotas, dvejus metus dėl pandemijos nevykęs Naisių festivalis turėjo išsiskleisti pačiomis ryškiausiomis spalvomis, susirinkus ryškiausioms Lietuvos scenos popmuzikos žvaigždėms. Dviem dienoms Naisiai turėjo tapti savita Lietuvos kultūros sostine. Planuoto festivalio mastą sugadino tai, kad prieš pat prasidedant festivaliui, jame dalyvauti atsisakė prieš tai sutikusios pasirodyti grupės („The Roop“, „jautì“, „Graži ir ta galinga“, ukrainiečių „TaRuta“) ir atlikėjai (Donatas Montvydas). Vieni argumentavo tuo, kad festivalio rėmėjas Ramūnas Karbauskis esąs prieš LGBT+ teises, kiti – kad nepritaria jo nuostatai kreiptis į Konstitucinį teismą ginčijant įstatymą, pripažįstantį Vytautą Landsbergį buvus valstybės vadovu. Šis įvykis dar kartą paskatino įsitikinti, kad Naisiuose gyventi gal ir gera, bet Naisių Lietuvoje gyventi tikrai nenorėtume.
Naisiai yra eilinis Lietuvos kaimas. Neeiliniu jį daro tai, kad jį minkštuoju būdu užvaldęs verslininkas ir vienos partijos vadovas Ramūnas Karbauskis, 1969–1986 m. vietos kolchozo „Už taiką“ pirmininko, 2007–2010 m. UAB „Naisių investicijos“ generalinio direktoriaus Česlovo sūnus. Jis nėra Naisiuose rinktas seniūnas ar kitoks pagal Lietuvos įstatymus formalizuotas teisėtas vadovas. Tačiau jis veikia savo pinigais, skiriamais kultūros, landšafto ir pan. idėjoms realizuoti. Tuo, kaip galima suprasti, ir užsiima vietoje veikianti „Naisių bendruomenė“. Jokie valstybės skiriami pinigai kultūrai negalėtų „pramušti“ tos finansinės ir idėjų įtakos, kurią Naisių gyvenimui daro vieno mecenato (kaip pats save vadina šis verslininkas ir politikas) ištekliai. Paskutinę akimirką susitraukus planuoto festivalio mastui būtent Karbauskis, o ne bendruomenės atstovas pareiškė, kad šią vasarą, rugpjūčio 15 d., papildomai bus organizuotas ir antras festivalis. FB jis įrašė: „Sutrukdyti surengti Naisių vasaros antrąjį festivalį įmanoma tik perkasus visus kelius vedančius į Naisius “.
Iš pirmo žvilgsnio Naisiai yra iš tiesų puiki vieta gyventi ir apsilankyti. Čia gražiai sutvarkyta ir nuolat prižiūrima aplinka, aktyvus ir įvairialypis kultūros gyvenimas. Čia teikiamas džiugesys žmonėms, ir viskas nemokamai. Tie, kurie Naisių muziejuose ar renginiuose apsilanko, neišvengiamai patiria naujų įspūdžių, nusivylusių turbūt nebūna. Tad, sakytume, ko dar trūksta, gyvenk ir džiaukis.
NŽ-A bendradarbiai prieš 5 metų surengė tiriamąją ekspediciją į Naisius, kurių rezultatus žurnalas paskelbė 2017 m. Nr. 7 pavadinimu „Naisių civilizacija“. Tekstų korpuso įžangoje tuometinis vyr. redaktorius Tomas Vaiseta rašė: „Naisiai – nebūtinai tai įsisąmoninus – atrodė kaip mįslinga, periferijoje įsikūrusi miniatiūrinė, lyg iš kaladėlių sudėliota karalystė, būtum galėjęs beveik lažintis, kad ją juosia kuo tikriausia mūrinė siena. Tačiau staiga ši žaislinė naivi karalystė pretenduoja tapti simboliniu visos Lietuvos centru, tyro, gražaus, doro ir ramaus gyvenimo pažado išpildymu“. Kodėl nenorėtume, kad Naisiai taptų visiems trokštamu pavyzdžiu, pagal kurį galėtume konstruoti ir Lietuvos gyvenimą, versti ją džiugesio ir laimės šalimi?
Patys Naisiai kaip fenomenas leidžia išskirti bent tris priežastis, kodėl nesinorėtų gyventi tokioje Lietuvoje. Pirma priežastis jau minėta: Naisiai teoriškai yra vietos bendruomenė, tačiau vis dėlto pagrindinius dalykus čia sprendžia pinigingas mecenatas. Didžioji dalis Naisiuose įgyvendintų idėjų yra jo (piliakalnis, Triušių sala, geležiniai žalčiai, festivaliai). Daugelis sakytų, nieko čia blogo, žmonės gi džiaugiasi. Blogai yra tai, kad taip neutralizuojama žmonių sprendimo teisė, vienos asmenybės valia užvaldo visos bendruomenės valią. Nenuostabu, kad už mecenato valios menininkai įžvelgė, net jei ir labai pavėluotai, politinius interesus. Mecenavimas yra sveikintinas dalykas, tačiau Lietuvoje ne pagal Naisius tokie mecenato pinigai būtų atiduoti kokiam nors fondui, kad fondas juos skirstytų savo nuožiūra be tiesioginio mecenato kišimosi ir jo valios.
Festivalis yra bene ryškiausias renginys, kuris parodo labai glaudų ryšį tarp Naisių gyvenimo ir mecenato valios. Ir pats mecenatas muzikos grupių pasitraukimą iš karto įstatė į politinės kovos lauką, jas susiedamas su politiniais veiksmais jo atžvilgiu. Kaip jis teigė savo įrašuose, „su konservatoriais susijusių žmonių melas tapo priežastimi, dėl kurios festivalyje nepasirodė ukrainiečių atlikėjai TaRuta“, „konservatoriai sistemiškai naikina viską, kas prieštarauja jų ideologijai ir interesams“.
Tokiai reakcijai nepriimtinas ir galvojimas, kad muzikos atlikėjai yra laisvi žmonės, savarankiškai sprendžiantys apie savo dalyvavimą. Žmonės šioje vizijoje tėra politinių jėgų stumdomos marionetės. Lietuva pagal Naisius yra valstybė, kurioje nėra ne tik žmonių laisvės, bet ir pilietinės ar apskritai visuomenės.
Būtent reaguodamas į priešiškų jėgų veikimą Karbauskis paskelbė ir ketinimą iškart surengti antrą festivalį: jei kažkam nepatinka vienas festivalis, padarysime du. Nors žiūrint iš už Naisių sienos tiesiog atrodytų, kad liko neišnaudota paramai skirtoji suma, kurią mecenatas trūks plyš nori dėl jam vienam žinomų priežasčių išleisti, ar, biurokratiškai tariant, liko nepasiekti kokie nors iš anksto nusistatyti rezultatai.
Antra priežastis, kodėl nesinorėtų gyventi Lietuvoje pagal Naisius, yra pabrėžtinas vertybinis išskirtinumas, Naisius priešpriešinant likusiam pasauliui. Blaivybė ir dėmesys tradicinei šeimai išskirti kaip šio festivalio vertybės. Afišoje jis vadinamas „festivaliu šeimai“. Mecenatas savo įrašuose nurodo, kad „[Vertybė] festivaliui yra istorija, mūsų Tautos tradicijos, kalba, taika, pagalba ir palaikymas tiems, kuriems jos reikia. […] Galų gale mums vertybė yra žmogus, kuris yra laisvas dirbti, kurti, gyventi sveikiau“. Taip pat tai festivalis, kur neprekiaujama alkoholiu.
Naisiai vertybiškumu atribojami nuo likusios Lietuvos, kurioje palaikomos ir diegiamos pagedusios nuostatos. Joje palaikoma valdžios ideologija, kuri, perfrazuojant, kelia visokias vėliavas, trypia tradicijas ir šeimos vertybes. Apie pačius Naisius kalbėta, kad jie „gražūs, kultūriniu turiniu gausūs ir šeimoms saugūs“, todėl ir traukiantys žmones, ir visų laukiantys. Paminėtas ir naujai išlietas asfaltas kelyje Meškuičiai–Naisiai, rodantis šį laukimą ir lengvinantis privažiavimą. Tad kitur manomai persekiojamos tradicinės šeimos nesunkiai gali pasiekti Naisius ir rasti čia prieglobstį.
Vertybės anaiptol nėra kaip nors smerktinas dalykas. Tačiau Naisių pasaulyje brėžiama labai aiški skirtis tarp to, kas vyksta čia ir likusioje Lietuvoje. Naisiai parodyti kaip išskirtinė ir gal tik viena nedaugelio Lietuvos vietų, kuri yra sveika vertybiškai gendančiame, prieštarų skaldomame Lietuvos, o gal ir viso pasaulio kūne. Lietuva pagal Naisius būtų pasaulis, kuriame būtume „mes“ – draugiški, laimingi, puoselėjantys tai, kas visiems gera, ir „jie“ – puolantys tradicinę šeimą, besistengiantys žlugdyti nemokamus kultūros renginius ir daryti juos žmonėms neprieinamus, vienareikšmiškai blogi. Lietuva pagal Naisius būtų kovojanti su kitais ir kitokiais, juose įžvelgianti susimokiusius priešus ir neabejojanti savo pačios teisumu ir vertybiniu grynumu. Tai būtų pasaulis, kuris nepripažįsta, kad ir jame gali egzistuoti klaida ar nuodėmė, ir kuris netoleruotų vidinio kritiškumo. Tam tikras pseudoreliginis pasaulis, turintis sektos bruožų.
Trečią priežastį, kodėl nesinorėtų gyventi Lietuvoje pagal Naisius, atskleidė festivalio santykis su Ukraina. Mecenatas dar gegužę paskelbė, kad šių metų „festivalio svečias – Ukraina“. „Bendrystę su Ukraina“ patvirtina ir renginio afiša. Bet net ir formuluotė kiek neįprasta šiam karo metui. Lietuvoje su Ukraina siejami koncertai paprastai esti paramos renginiai. Juose atlikėjai koncertuoja be honoraro, o žmonės skatinami aukoti Ukrainos reikmėms, remti Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius ar kitaip prisidėti, kad karas Ukrainoje kuo greičiau baigtųsi.
Prie Naisių festivalio programos nebuvo pridėta sąskaitos ar telefono numerio, kuriuo lankytojai būtų raginami aukoti Ukrainai. Be to, buvo nuolat pabrėžiama, kad Naisių festivalis „nemokamas“, taip suponuojant, kad į festivalį atvykusiems nereikės prisidėti nė euru.
Naisiai ir Karbauskis priglaudė ukrainiečių teatro trupę, kuri pasirodė festivalyje. Trupės išlaikymas yra tikrai pagirtinas. Tačiau tuo ir baigėsi ukrainietiški akcentai. Lieka neaišku, kuo ta bendrystė su Ukraina konkrečiau reiškiasi, kur čia esama paramos. Be to, neteko girdėti, kad ir pats Naisių mecenatas būtų skyręs lėšų ukrainiečių kovą remiančioms organizacijoms ar bairaktarui, būtų raginęs aukoti kitus.
Lietuva pagal Naisius būtų tokia, kur žmonės nesiimtų atsakomybės, neatiduotų dalies savo gerovės tam, kad bent kiek padėtų skriaudžiamiems, šiuo atveju – kariaujančiai Ukrainai. Tokioje Lietuvoje žmonės negalvotų, kad „ir vienas lauke karys“, ir kad „jei ne aš, tai kas kitas“, ir net jei mano prisidėjimas tėra viena bairaktaro kniedė, bet galiausiai ir ji yra ypač svarbi. Lietuva pagal Naisius gyventų jaukų ir džiaugsmingą gyvenimą, į kurį pakoncertuoti ar sudalyvauti šou pakviestų kokį Ukrainos menininką ar liaudies ansamblį, tai pavadintų „bendryste su Ukraina“ ir viešai pasitenkintų savo prisidėjimu.
Naisių festivalis įvyko net iš jo paskutinę minutę pasitraukus kai kurioms grupėms ir atlikėjams. Jis veikiausiai praturtino tuos, kurie ten buvo nuvykę kaip žiūrovai. Tačiau pats projektas, kurį čia vadinome „Lietuva pagal Naisius“, atrodo išskirtinai nepatraukliai. Tokioje Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės, viską lemia pinigai ir jų turėtojų idėjos. Žmonės tokioje Lietuvoje užliūliuoti pabrėžtinai nemokamomis linksmybėmis, iš jų atimama galimybė patiems spręsti, jie nesiima atsakomybės už bendrą reikalą ir nesielgia kaip laisvi. Laisvė ir atsakomybė dažniausiai neturi ryšio su festivaliniu džiugesiu ir fejerverkais. Laisva Lietuva ne pagal Naisius grįsta pastangomis, darbu ir dalies patogumų atsisakymu.
