NATO viršūnių susitikimas ir jo išvakarėse vykęs Valstybės dienos minėjimas skatina permąstyti, ką reiškia mažai Lietuvai būti dideliame pasaulyje. Džiaugiamės dėl pavykusio NATO susitikimo surengimo, tačiau mūsų savivoka rodo, kad labiausiai mums rūpi savas kailis ir jam kylančios grėsmės, mūsų savimonė labiau etnografiškai muziejinė, o rūpintis pasauliu kol kas nelabai varginamės.
Liepos 6 d. lrt.lt paskelbė painų ir vietomis sunkiai suvokiamą profesoriaus Alvydo Jokubaičio interviu, kur dalis dėmesio skirta Lietuvos politinei savivokai. Jokubaitis mėgsta kalbėti apie ištikusias ar ištiksiančias krizes, o ir šį interviu galima apibendrinti kaip nuorodą į dabartinę Lietuvą ištikusią identiteto krizę.
Jokubaitis kalbėjo apie tam tikrą mūsų nebrandumą, kad „veliame ir jaukiame istoriją, kultūrą su politika“. Buvusi senoji (viduramžiška) valstybė jau esąs užverstas puslapis, ir dabar reikią statyti visai kitokią valstybę. Lietuvai reikia tiesiog „atrasti savo tapatumą, dalyką, kuris būtų grynai mūsų sugalvotas ir padarytas, o ne nukopijuotas nuo kitos valstybės“.
Interviu galima išskaityti ir kitą mintį, ką būtų galima įvardyti kaip vengimą prisiimti atsakomybę ir veikti. Jokubaitis pastebi lietuvių polinkį būti nepatenkintiems, triukšmauti dėl įvairių dalykų, džiaugtis pasiekimais, kuriuose pats nedalyvavai, bet kurie įvyko. Iš tiesų visi šie neva pasiekimai tesančios kalbos: „Tai nėra padarymas, tai yra savęs apgaudinėjimas“. Drauge jis pateikia tarsi receptą, kad dėl savo mažumo turime elgtis kitaip nei didžiosios valstybės, turime „išmokti pakelti dvylika kartų už save sunkesnį akmenį“, turime kaip tauta stengtis šį tą reikšmingo nuveikti, palikti po savęs.
Lietuvos savivokos krizė pasireiškia per pomėgį susitelkti vien į savo reikalus ir nuolat spekuliuoti apie praeitį. Tačiau gyvename pasaulyje, kuris nuolat kinta ir reikalauja mūsų suvokimo, kur link norime žengti ir kaip tai turėtume daryti. Turbūt tik naiviausi galvoja, kad mūsų rūpestis Ukraina kyla iš bendro įsijautimo į pasaulio reikalus ir vertybes. Lietuviams tai yra pirmiausia rūpestis dėl savo kailio, nes grėsmes Ukrainai tiesiogiai siejame su grėsmėmis sau. Užsiimti reikalais, kurie liečia pasaulį, reikštų domėjimąsi ir kitais karais, kitų žmonių likimais kituose kraštuose, kur žmonės patiria tironų priespaudą ar kaimynių okupacijas.
Lietuvai būdinga dabarties tapatybės duobė labai aiškiai atsispindėjo ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos liepos pradžios kalbose. Pirmoji – Valstybės dienos proga, antroji – kreipiantis į svečius per NATO viršūnių susitikimo proga surengtą vakarienę Prezidentūroje. Abi kalbos buvo skirtos visiškai ar bent iš dalies nelietuviškai auditorijai. Liepos 6 d. Lietuvoje viešėjo Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda ir kalboje buvo net kelios nuorodos į Lietuvos ir Lenkijos santykius.
Kalbose Prezidentas daugiausia dėmesio skyrė labai seniems Lietuvos istorijos įvykiams ar net mitams. Liepos 6-ąją jis Lietuvą palygino su ąžuolu, tarsi perfrazuodamas Justino Marcinkevičiaus Mažvydo žodžius. Ji atlaikiusi visas audras: „Šaknimis tvirtai įsiskverbę į gelmę – savo turtingą istoriją, šakas nepaliaujamai kėlėme aukštyn, į naujai brėkštančią aušrą. Ir tikėjome“. Mindaugas pažadėjęs Lietuvą „krikščioniškajai civilizacijai“, ir dabar „mes stovime europinių vertybių sargyboje. Padedame Ukrainai“. Kaip vertybės, kuriomis remiamės, paminėtos sveikas užsispyrimas, nenuolankumas, laisvės siekis, pastanga nepasiduoti priešininkams. Kalba sudarė įspūdį, kad Lietuva šiandien, kaip ir kai kada anksčiau, yra tarsi apsupta tvirtovė, kurios pagrindinis rūpestis – kovoti dėl išlikimo, apginant savą istorinį palikimą.
NATO vadovų vakarienės kalba paliko netgi egzotiškesnį įspūdį. Jau iš pradžių Nausėda paminėjo kalbėsiąs apie „lietuviškas tradicijas ir mūsų bendras vertybes“, tad didžiausią dėmesį ir skyrė istorinėms legendoms bei mitams. Pradėta nuo Vilniaus jubiliejaus ir kunigaikščio Gedimino laiškų: „Gediminas ne tik ženkliai sustiprino Lietuvos valstybę, bet ir puoselėjo idėją atsiverti pasauliui“. Vėliau Nausėda paminėjo kunigaikščio sapną, jį aiškinusį krivį ir Geležinio vilko legendą, kurią susiejo su NATO susitikimu, dėl kurio „Vilniaus vardas skamba visame pasaulyje“. Lyg to dar būtų negana, prisimintas ir senasis herbas Vytis, kuriame priešus veja šarvuotas raitelis: „Nuo neatmenamų laikų Vytis simbolizuoja drąsą, atkaklumą ir ryžtą ginti tai, kas mums, lietuviams, ypač brangu – mūsų žemę, mūsų artimuosius ir draugus, bei mūsų laisvę“. Pabaigoje beliko pasidžiaugti, kad ir NATO būdingos tos pačios vertybės, o Lietuva dar niekada neturėjusi tiek daug artimų sąjungininkų ir draugų.
Kalba glumina ne tiek klišinėmis istorinėmis nuorodomis, kiek pačiu prisistatymu pasaulio lyderiams kaip egzotinės šalies, kuri jėgų ir prasmių semiasi iš senovinių sapnų aiškinimo ir mitinių vaizdinių. Abiejose kalbose Prezidentas iš tiesų akcentuoja dalykus, kurie lietuvių savivokai tarsi savaime suprantami – kabinimąsi į praeitį, rūpestį savo laisve ir džiaugsmu, kai ji turima. Kitaip tariant, susitelkiama į nuosavą kiemą ir jo problemas. Nė neužsimenama apie ateities Lietuvą, jos siekius, apie tai, ką Lietuva norėtų nuveikti pasaulio labui. Nė užuominos apie tai, kokią misiją pasaulyje Lietuva, būdama maža šalis, norėtų įgyvendinti nuosekliai ir nepertraukiamai dirbdama.
Prezidento kalbose taip ir neperžengta ne visai subtili riba tarp rūpesčio vien savimi ir rūpesčio bendrai dėl principų ar vertybių. Ji dažniausiai nėra peržengiama ir mūsų galvose. Su pasauliu bendraujame kalba, kuri mus rodo esant ne tiek šiuolaikišką visuomenę, kiek egzotinį civilizacijos pakraštį. Pakraštį, kuris savo neįprastomis keistenybėmis gali patraukti prašalaičio akį. Pakraštį, kuris tegali pasididžiuoti keliais gilios praeities epizodais ir yra nusipelnęs pasaulio lingvistikai išsaugodamas seną kalbą.
Jei Lietuvai taip svarbi laisvė ir valstybės suverenumas, gal ji pasirengusi jį ginti ir užstoti visur, kur jam kyla grėsmės? Imtis atsakomybės ne vien už save, bet ir už kitus? Ar ir toliau triukšmingai reaguosime tik tada, kai pajusime grėsmes sau patiems?
Kaip galėtume išlipti iš šios savivokos krizės, kurią buvo galima įžvelgti oficialiose kalbose? Komunikacijos specialistė Ieva Koncevičiūtė šventiniu laikotarpiu paskelbė įrašą Facebooke, kuris veikiai plačiai pasklido ir išpopuliarėjo. Įrašas skleidė radikaliai pozityvią savivoką, grindžiamą pasididžiavimu ir džiaugsmu dabarties Lietuvos pasiekimais. Autorė rašė apie per pastaruosius metus pakitusį Lietuvos įvaizdį jos pažįstamų ar sutiktų užsieniečių akyse. Lietuva anksčiau buvusi provincija, maža neturtinga šalis geografiniame pakraštyje. Dabar Lietuva matoma kaip atsidūrusi sujudėjusios pasaulio tvarkos epicentre, „didingų moterų tauta“ (turint galvoje moteris lyderes), sukūrusi ekonominės sėkmės istoriją, Fintech sektoriaus vystymo lyderė, o ir dėl NATO viršūnių susitikimo tapusi pasauline saugumo sostine, visko epicentru. Mes turime ką švęsti, nes mes punching above our weight!
Šis pasididžiavimo srautas liejasi jau ant dabartinės Lietuvos. Ir jam nereikia nuorodų į Gedimino laiškus ar Geležinio vilko stūgsmą. Tačiau jis labai paviršutiniškas, estetinis, nesuteikia jokių veikimo atramų, nebent tam tikrą pasitikėjimą savimi.
JAV prezidento Joe Bideno kalba Vilniaus universitete bent lietuviams tapo baigiamuoju NATO susitikimo akcentu. Pasakęs gana įprastą kalbą kaip pasaulio lyderis, Bidenas vis dėlto paminėjo dalykų, kurie mūsų savivokai labai neįprasti. Nors jau dabar aišku, kad lietuviams nebuvo pasiųsta žinia, kuri bus įrašyta ant atminimo lentos universiteto sienoje. Lietuva, kad ir kaip triukšmautų, jaučiasi gana saugi ir sustiprėjusi, turi daug saugumo garantijų, lyginant su laikais, kai 2002 m. Rotušės aikštėje kalbą sakė kitas JAV prezidentas George’as W. Bushas. Nesitikima kokių naujų specialių JAV sprendimų, nuo kurių priklausytų, ar Lietuva išgyvens, ar pražus. JAV nuosekliai priima sprendimus ir remdama Ukrainą, priešinantis Rusijos agresijai.
Net pateikdamas nuorodų į Lietuvos netolimą praeitį, Bidenas kalbėjo apie pasaulį, kurį norėtų sukurti ir kurio bendram kūrimui kviečia prisidėti ir kitas tautas, įskaitant ir lietuvius. Tai ateities pasaulis, kuriame yra „daugiau taikos ir gerovės, laisvės ir orumo, įstatymu grįsto teisingumo, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, kas yra žmonijos palaima ir prigimtinė teisė“, pabrėždamas bazinius principus, kurių niekada neatsižadės, ir tautų teisę nuspręsti dėl savo ateities.
Jis kalbėjo ne vien apie saugumo, bet ir kitus iššūkius, į kuriuos būtinai reikia atsakyti, kad jie negriautų taip brėžiamos pasaulio ateities: inovacijas, klimato kaitą ir skurdą. Dabarties pasirinkimai lemsiantys bendrą ateitį. Vertybių ir laisvės gynimas, geresnio ateities pasaulio vizija reikalauja nuolatinių pastangų ir būtinybės likti jai ištikimiems: „Niekada neturime pamiršti, kaip tai svarbu, ir niekada nepasiduoti siekdami geresnio rytojaus. Laisvės gynimas nėra dienos ar metų darbas. Tai mūsų gyvenimo, visų laikų pašaukimas“. Jis kelis kartus ragino siekiant šio tikslo niekada nepasiduoti, niekada niekada neprarasti vilties.
Šitaip kreipdamasis į klausytojus, jis kiekvienam žmogui tarsi uždėjo atsakomybę už tai, kokia bus ateitis ir į kiekvieną kreipėsi kaip į svarbų istorijos dalyvį ir kūrėją. Praeitis joje tėra patirtis, kurią atsinešame, klaidos ir pasiekimai, tačiau kasdien pradėti veikti turime iš naujo.
Net jei Bideno kalba tėra grįsta amerikietiškame kontekste įprastomis klišėmis, jos mūsų savivokai meta iššūkį. Pakeitus žiūrėjimo perspektyvą, gal ir mums pavyktų pajusti dabarties pokytį, išdrįsti žengti žingsnius į ateitį, nuolat negalvojant apie Mindaugo posūkį į Vakarų civilizaciją ar Geležinio vilko staugimą, rūpintis pasaulio ar bent Europos ateitimi. Galbūt pavyktų pažvelgti ir į tai, ką darome ir kuo labiausiai rūpinamės (Ukrainos likimu), kaip mūsų įnašą į geresnio ir teisingesnio pasaulio kūrimą, kurio neturime pamiršti ir pasibaigus šiam karui. Galbūt pavyktų dar kartą atrasti, kad kiekvienas esame atsakingas ne vien už tai, kad Lietuva išliktų, bet ir už tai, koks bus pasaulis, ir tai suformuoti kaip tam tikrą savo ilgalaikę misiją.
