Medžio klausimas jau yra tapęs bene pagrindiniu Lietuvos pilietinės visuomenės katalizatoriumi. Protestuojama dėl to, kad miestuose kertami seni medžiai, kad kertami medžiai, kuriuose ką tik išperėti paukščiukai, kurie taip pasmerkiami pražūčiai, kad apskritai medžiai kertami ir genimi. Diskusijos dėl senų medžių kirtimo mieste nėra vien pastangos „išlaikyti“ ir „išsaugoti“. Nėra vien susierzinimas, kad medžiai nemeta šešėlio ant šaligatvių, net jei kurie projektai mieste stipriai, leiskime sau pasakyti, perlenkia lazdą.
Čia tiesiog susiduriame su nauju požiūriu į urbanizaciją, galvojimu, kaip turėtų sugyventi žmogus ir gamta. Dėl šių idėjų diegimo į konkretų miestą masto ir pobūdžio reikėtų atskiro sutarimo tarp įvairių įvairius požiūrius turinčių visuomenės grupių, kitokių diskusijų, nei šiandien vyksta tarp projektuotojų ir protestuotojų.
Medžių saugojimo protestai ir net akcijos prasidėjo Kaune prieš dvejus metus. Visuomenės grupė protestavo prieš senų kaštonų kirtimą Antano Smetonos alėjoje. Policija akivaizdžiai persistengė kelis aktyviausiuosius suimdama. Dar anksčiau kilo vienas kitas nepasitenkinimas dėl senų tuopų kirtimo Upės gatvėje Vilniuje.
Ypač pastaraisiais metais ne vienoje Lietuvos vietoje visuomenininkai stebi pažymėtus kirsti medžius, protestuoja. Po protestų dėl Reformatų sodo plano buvo nuspręsta iškirsti mažiau medžių, nei planuota iš pradžių. Medžių kirtimą Trakų Vokės dvaro sodybos teritorijoje sustabdė teismas. Kilus diskusijoms dėl Sapiegų parko Vilniuje pertvarkymo, daugiausia buvo protestuota dėl medžių kirtimo ir parko pertvarkymo, jį paverčiant kultivuotu „barokiniu“.
Pasireiškiantis didelis rūpestis medžiais tarsi turėtų būti susijęs su tradicine lietuviška pasaulėjauta, kai kiekvienas moralinio jausmo nepraradęs lietuvis jaučia bendrystę su liepa, ąžuolu, obelimi. Pernai Šiauliuose rekonstruojant aikštę nukirstos liepos nebuvo atiduotos malkoms ar baldams. Surengus plenerą, iš jų buvo drožiami angelai, tarsi perkeliant medžio sielą į žmogų saugančias būtybes. Skulptūros buvo daromos būtent iš taip nukirstų liepų, nors jos buvo šlapios, neišdžiūvusios ir netinkamos skulptorių darbui.
Lietuviškasis gamtinis sentimentalumas, kai nukirsto medžio skausmas išgyvenamas kaip savas, nepaaiškina pastaruoju metu vykstančių akcijų dėl medžių miestuose. Šios akcijos yra naujo ekologinio urbanizmo ženklas, net jei ir su lietuviškojo medžio sielos ženklu.
Rūpestį dėl medžių aiškiai įkontekstino Agnė Narušytė apžvalgoje „Lietuviškoji benzopjūklų simfonija“, aptardama Venecijos bienalėje rodomą Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės operą Saulė ir jūra (Marina) ir ją susiedama su aktualijomis. Operoje netikrame paplūdimyje dainuojančiųjų apie nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis, mąstančiųjų apie šią katastrofą sukėlusios homo sapiens rūšies neišvengiamą išnykimą mintis susiejama su Vilniaus miesto medžių likimu: „Aplink mano namus jau beveik viskas sunaikinta, bet, pasirodo, dar yra ką veikti. Vilnius žalias ir kai kur dar begėdiškai čiulba paukščiai“. Paaštrėjusio santykio su miestų žaluma turėtume ieškoti būtent naujajame ekologiniame galvojime, ir ypač – galvojime apie ekologinį miestą, palengva pasiekusį ir Lietuvą. Ne per politikų svarstymus, o per visuomenines akcijas, kuriose šis naujasis ekologiškumas nėra aiškiai artikuliuotas, juo labiau – išdiskutuotas. Jis ir reiškiasi ribotai – spontaniškomis, net iš dalies romantiškomis akcijomis prieš senų medžių kirtimą ir prieš parkų kultivavimą.
Europoje diskutuojama apie tai, koks turėtų būti ateities miestas, kuriami urbanizacijos projektai, siekiant atiduoti duoklę natūralumui. Vis plačiau svarstoma apie „laukinius miestus“ ar „bio-įvairius“ miestus, kuriuose paliekami plotai laukinei nekultivuotai gamtai, greta ar įsiterpiantys į industrines, gyvenamąsias miesto dalis.
Požiūris, kad žaliosios erdvės turi būti kultivuojamos ir kruopščiai prižiūrimos, formuojant medžius, gėlynus ir žolynus, priskiriamas „praeities“ požiūriui. Kultivuoti parkai ir sodai, kuriuose medžiai taisyklingai ir nuolat apkerpami, kur prižiūrima, kad jų būtų ne per daug, jie būtų ne per aukšti, kur gėlės skirstomos į tas, kurios gali augti, ir tas, kurios yra piktžolės, žvelgiant iš šio taško, nėra nepriimtina. Viskas, kas reikalauja akivaizdaus kultivavimo ir priežiūros, laikoma dirbtiniu ir neleistinu kišimusi į gamtą ir jos natūralumą.
Gamtos kultivavimo idėjas siekia išstumti galvojimas, kad žalios erdvės mieste turi būti paliktos sau pačioms. Galvojama, kad miestai turi tapti erdvėmis, kuriose žmogus ne primeta savo valią gamtai, o gyvena greta jos, kad mieste erdvės turi būti pasidalytos tarp skirtingų rūšių, paliekant vietą ir įvairiems gyvūnams. Šios mintys kyla iš savitos antropologijos, sumišusios su ekologija: žmogus tesąs viena rūšis tarp kitų, už jas ne viršesnis. Vartojami tokie pasakymai kaip: „gamtos atžvilgiu dažnai geriausia, ką mes galime daryti, tai nedaryti nieko“, „tyrlaukio ir miesto derinys“, „atnaujinti urbanistinę tikrovę“, „ryškūs pavyzdžiai, rodantys kryptį žaliajai ateičiai“, „visas rūšis tenkinantis miestas“, kalbama apie oro švarumą ir natūralų vandens tausojimą kaip ateities miesto tikslus. Priešingai šiai harmoningai vizijai, dabartinis įprastas miestas ir jo santykis su gamta vertinama kaip žmogaus kova su gamta ir gamtos kova su urbanizacija, kurioje gamta neišvengiamai pralaimi.
Žavėjimąsi laukine gamta ir jos santykį su civilizacija pavaizdžiai parodo prieš kelis metus pasirodžiusi Alano Weismano knyga Pasaulis be mūsų. Autorius sakė norėjęs pažiūrėti, kaip aplinka, kuriai žmonės daro nuolatinį spaudimą, atrodytų be žmonių, „atsipalaidavusi“. Knygai įkvėpimą suteikė Belovežo giria Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Joje autorius išvydęs, kokia kadaise buvusi Europa. Jis ir siekęs parodyti, koks gražus galėtų būti pasaulis be žmonių įsikišimo.
Knygoje autorius siekia kitų tikslų, bet ji rodo ir tai, kiek daug kasdien žmonės turi stengtis, kad išlaikytų tai, ką laikome civilizacija, kultivuotu gyvenimu miestuose: kasdien stengiamės erdves atkovoti iš gamtos – prižiūrint dambas, iš metro požemių išsiurbiant vandenį, prižiūrint ir tvarkant statinius. Gamtos lėtą, bet nenumaldomą galią Vilniuje galėjome matyti Žaliojo tilto skulptūrose. Neatnaujintos ir naujai neapsaugotos jos palengva iro, kol grėsė paprasčiausiai sugriūti.
Laukinio miesto šalininkai mažai kalba, kad ekologinis projektas suteikti daug erdvės laukinei gamtai nėra toks paprastas. Laisvai besireiškiančios gamtos ir miesto sugyvenimas taip pat reikalauja brėžti aiškias ribas tarp gamtos ir žmogaus. Tam reikia naujų medžiagų ir sprendimų. Į įprasto blokinio namo plyšius įsodinus augalus ir jiems leidžiant laisvai tarpti, namas greitai suirtų. Gražus laukinės gamtos ir miesto sugyvenimas reikalauja didesnio miesto tvirtumo, nei dabartinis. Ką ir kalbėti apie tai, kad laukinio miesto steigimas reiškia ir tam tikrus papildomus nepatogumus ar net pavojus žmogui. Natūralioje nekultivuotoje pievoje yra daug daugiau erkių, nei trumpai nupjautoje, pjaunamoje ir prižiūrimoje vejoje. Kažin ar norėtume, kad parkuose, kur vaikšto vaikai, bėginėtų ir meškėnai, ir taip toliau.
Vilnius, tiesa, kažkiek panašus į laukinį miestą. Nieko nestebina netoli centro, Neries prieigose besiganančios stirnos, ar kur nors prašuoliavęs kiškis, beveik kasmet girdime apie į miesto centrą užklydusį briedį. Vilnelės, o ir Neries pakrančių didelius ir mažesnius medžius reguliariai praretina bebrai. Kairiojo Neries kranto cementuoti skardžiai laukinių augalų įvairove primena laukines pievas. Vis dėlto Vilniaus bei veikiausiai kitų miestų tokios pusiau laukinės erdvės yra ne „laukinio miesto“ ar kultivavimo, o apleistumo pavyzdžiai.
Nemaža dalis Vilniaus parkų per pastaruosius metus vystėsi „natūraliai“, beveik netvarkomi ir neformuojami, minimaliai prižiūrėti. Buvo kertami medžiai, kurie nuvirsdavo po kokios audros ar dėl senumo, ar bebro pagraužti. Tereikia įdėmiau pažvelgti į Vingio parką, kurio miško plotai labiau nesutvarkyti nei sąmoningai palikti gamtiniam vyksmui.
Dabartinius protestus prieš medžių kirtimą iš dalies galima sieti ir su tuo, kad apskritai imta skirti daugiau dėmesio parkų tvarkymui. Visai neseniai imta steigti įmantriau kultivuotas žaliąsias erdves. Bernardinų sodas jo steigimo pradžioje, o ir dabar, yra išskirtinis. Jame – ne vien apgalvota augalų gausa, sukomponuota pagal žydėjimo metą ir veikiausiai kitus paprastam lankytojui iš karto nepastebimus kriterijus. Jo fontanėliuose plaukioja ir „auksinės žuvelės“. Toks Bernardinų sodas reikalauja daug ir kruopščios priežiūros, kad būtų išlaikytas pradinis kultivuotas jo vaizdas. Ir tai net atsižvelgiant, kad sodas yra tik iš dalies kultivuotas: didieji medžiai auga laisvai pagal savo pačių gamtinius dėsnius. Kultivuotos erdvės idėja glūdėjo ir Sapiegų parko sutvarkymo projektuose.
Savivaldybė projektuoja naujas kultivuotas žaliąsias erdves, kurių priežiūrai reikia kruopštumo ir išmanymo. Tai teisėta miesto vizija, kuriai neabejotinai pritaria nemaža dalis miestiečių. Tačiau esama rimto pagrindo nuogąstauti, kad įsteigus kultivuotas vietas, jos po metų kitų degraduos, bus apleistos, užgožtos pusiau kultivuotos gamtos, kad mieste steigsis „pasaulio be mūsų“ salos, kokia ilgus metus buvo Reformatų skveras.
Dabartiniai ginčai vyksta dėl medžių kirtimo, medžių kirtimo laiko, nupjautų medžių šaknų ir panašių dalykų. Kiekvienas senas medis yra tapęs naujo fronto linija. Aktyviausių visuomenininkų požiūris tarsi suponuoja, kad turi būti išsaugotas kiekvienas senas medis, medžiai neturi būti karpomi, kad visas miestas turėtų tapti laukiniu.
Dabartiniai protestai nukreipti prieš medžių kirtimą, ir tai užgožia pagrindinį klausimą apie tai, kokių norėtume žaliųjų miesto erdvių. Medžių gynėjų ir projektuotojų kaktomuša neskatina tartis, koks turėtų būti miestas. Sutarus veikiausiai paaiškėtų, kad ne kiekvienas medis savaime vertas būti išsaugotas, kad dalis jų turi būti reguliariai kertama ir genėjama, o dalis gėlynų ir erdvių – kruopščiai formuojami.
