Šį pavasarį grėsmė Lietuvos išlikimui tapo realiausia nuo 1991 m. Sausio 13-osios. Prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, ištiko šokas dar kartą suvokus, koks trapus yra mus supančio pasaulio stabilumas. Tačiau buvo galima racionaliai suvokti, kad ir Rusija turi išorinės tvarkos brėžiamas agresijos ribas. Buvo galima pasikliauti NATO užnugariu. JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą, tapo prikišamai aišku, kokie esame pažeidžiami kaip valstybė ir visuomenė. Išryškėjo kontūrai naujojo pasaulio, grįsto vien apskaičiuojamais interesais. Pasaulio, kuriame mūsų šiaip nebūtų.
Labiausiai neramina, kad iš tarptautinių debatų išnyksta vertybinės atramos, kaip antai žmogaus teisės, valstybių sienų neliečiamumas. Trumpas nesismulkina ir JAV prekybinių bei ekonominių interesų nedangsto nė menkiausiomis vertybinėmis priedangomis. Lietuva kaip maža valstybė tokiame pasaulyje gali išlikti tik tada ir taip ilgai, kol jame naudos skaičiavimą bent kažkiek rems vertybinės atramos, su kuriomis siejame pasaulinės tvarkos stabilumą. Interesų pasaulyje mes esame pernelyg smulkūs ir nelabai kam rūpime. Juk neturime spalvotųjų ar nespalvotųjų metalų, kitų išteklių, kurie galėtų mums padėti derėtis sudėtingoje situacijoje. Tokio pasaulio žemėlapyje mūsų nėra ar beveik nėra. Situacija gali pasirodyti panaši kaip sudarius Molotovo-Ribbentropo paktą: priskirta Vokietijos interesų zonai, Lietuva netrukus buvo perleista SSRS. Kaip nelabai svarbi ir nedaug vertės turinti nedidelė teritorija. Tiesa, diskutuota apie vertę tos buvusios Lenkijos teritorijos, kurią sovietai mainais už Lietuvą atidavė naciams.
Iš Trumpo kasdien išgirstame vis ką nors naujo, pavyzdžiui, apkaltinant Ukrainą, kad ji esanti suinteresuota karu. Tai rodo, kad interesų kalba vis labiau įsitvirtina. Jei interesų retorika įsivyrautų ir ją perimtų kitos demokratinės šalys, tokiu atveju, aiškiai suprantame, susvyruotų ir NATO įsipareigojimai tam atvejui, jei Lietuva, o ir drauge su Latvija bei Estija, būtų užpultos. Juk tai pernelyg maža ir nereikšminga teritorija, kad dėl jos turėtų nukentėti didieji interesai. Net ir Europos Sąjunga dabartinėje pasaulio dėlionėje yra gana maža teritorija, galinti tapti vien kitų šalių, kaip JAV, interesų objektu. Tokiame naujajame pasaulyje ES tegalėtų funkcionuoti kartu su JAV nebent kaip paklusni vasalė.
Šis labai trumpas laikotarpis ypač atveria tarptautinių organizacijų silpnumą pasaulio tvarkai palaikyti. Jos patikimai veikia tol, kol jose nusveria stiprios demokratinės valstybės, pasirengusios ginti tam tikrą tvarką ir taisykles ir šį gynimą finansuoti. Jei JAV ilgesniam laikui susilpnėtų demokratija, o kartu ir parama demokratijai pasaulyje, neilgai truktų, kad žlugtų po Antrojo pasaulinio karo pasiekti susitarimai, įskaitant Jungtinių Tautų žmogaus teisių chartiją ir Helsinkio susitarimus. Nelikus vertybinių stabdžių, didieji veikėjai savo interesus imtų ginti karinėmis priemonėmis. Žlugtų esamas valstybių solidarumas, galiausiai liktume vieni, o netrukus ir vien geografine teritorija kitos valstybės pakrašty.
Esame pripratę prie demokratijos, kurioje veikia viešoji erdvė ir nuomonė, galinti pristabdyti politikų veiksmus. Viešai išsakoma kritika politikams, kad ir kiek ciniškiems, juos pristabdo. Politikai nori būti išrinkti, tad bent iš dalies savo elgesį turi derinti prie visuomenės. Šiandien jau galime įsivaizduoti pasaulį, kur net demokratinėje valstybėje ar tokių valstybių sambūryje šis viešosios nuomonės saugiklis gali nebeveikti. Pasirodžius Trumpo pareiškimams apie Rusiją, kuriuose maskuojama ar nematoma jos kaltė dėl karo Ukrainoje, buvo sukurta gausybė memų. Jie vaizduoja Trumpą kaip Rusijos agentą ar kitaip pašiepia jo poziciją. Tačiau naujajame pasaulyje, kuriame viešoji erdvė nustoja veikti politikus ir juos kontroliuoti, tai yra beveik tuščias darbas. Žmonės gali milijonus ar milijardus kartų tokiomis žinutėmis dalytis socialiniuose tinkluose. Taip veikiausiai jie randa paguodą, supranta, kad turi bendraminčių. Tačiau kažin ar taip, ar kitais būdais išreikšta kritika gali paveikti tokio politiko elgesį. Juk šitaip nutinka ir Europoje, kur esama daugiapartinės sistemos ir demokratijos galios centrai labiau išskaidyti. Galime įsivaizduoti, kad nepaisant konstitucinių saugiklių, veikiančių institucijų, tai laipsniškai galėtų nutikti ir Lietuvoje. Iš pradžių vienas ar keli politikai imtų kalbėti dalykus, kurie šokiruotų ir sukrėstų, vėliau, apribojus spaudos ir žodžio laisvę, taptų norma, įgyvendinama ir įstatymais.
Demokratija ir solidarumas su panašiomis valstybėmis yra mūsų išlikimo garantas. Ilgai netruko, kad mūsų politikai pasiduotų interesų retorikai. Netiesiogiai buvo palaikytas Trumpas ir jo pretenzija iš Danijos atimti Grenlandiją. Prancūzijos siūlomas branduolinis skydas taip pat pasirodė keliantis abejonių. Premjeras Gintautas Paluckas beveik savaime suprantamu dalyku laiko tai, kad ES dėl faktinės situacijos tariasi didesniosios valstybės, o Lietuva į šiuos apsitarimus nėra kviečiama. Nors tai akivaizdus ženklas, kad ir europinė tvarka, ir deklaruojamos vertybės pradeda eižėti. Paluckas ramina, kad rengiamas gynybos planas, o visuomenė neturėtų jaudintis, nes politikai esą viską kontroliuoja. Toks kalbėjimas gal būtų suprantamas normaliomis sąlygomis, tačiau naujojo pasaulio akivaizdoje tai žingsnis link visuomenės atribojimo nuo valstybei gyvybingų sprendimų ir demokratijos siaurinimo.
Iš savojo socialinio burbulo iliuzijų ištraukia ir LRT „Ryto garsų“ laida, kur žmonės skatinami pasisakyti apie nerimą grėsmių akivaizdoje. Skambinęs vyras kalbėjo, kad grėsmės būtų mažiau, jei žiniasklaida apie tai mažiau kalbėtų. Kiekvienoje visuomenėje, kaip ir mūsų, esama žmonių, kuriems viešas kalbėjimas, klausimų kėlimas ir noras gauti atsakymus regisi kaip visuomenės ir valstybės ramybės trikdymas. Juolab toks klausinėjimas neparankus politikams, bet kuria kaina norintiems išlaikyti savo valdžią, ypač regimą galią. Žiniasklaidos kontrolės stiprinimas yra vienas pirmųjų žingsnių siaurinant demokratijos veikimą. Lietuvoje pastaraisiais metais tai mėginta daryti ne kartą. Kovą LRT Tarybos komiteto pavedimu LRT pradėtas auditas, kurio metu tikrinama, ar žurnalistai laikosi politinio neutralumo principų kurdami ir valdydami turinį. Tai gali būti pirmas žingsnis link spaudos laisvės suvaržymo, kuris kartu su kitais procesais gali nuvesti į demokratijos išnykimą.
Viename susitikime su savo šalininkais Remigijus Žemaitaitis aiškino, kad buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis gavęs valstybinį apdovanojimą iš Vladimiro Putino. Nors iš tiesų gavo Taivano apdovanojimą. Šis prekiaująs su Rusija, ir tai leido Žemaitaičiui sudėlioti painią argumentų grandinę. Salėje buvo keliasdešimt žmonių, kurie išvedžiojimų klausė be ironijos ir neprotestuodami. Būtų galima surinkti žymiai didesnę auditoriją, rimtai klausančią argumentų, kad Ukraina pradėjo karą prieš Rusiją arba ją išprovokavo karui. Tam tikruose lietuviškuose socialiniuose burbuluose tokios nuomonės gana dažnos. Jie yra pagrindas rastis politikams, kurie šias nuomones viešai palaiko.
Įvairios demokratinės valstybės skirtingai brėžia ribą, kurie pasakymai ir nuomonės vertintini kaip naikinantys demokratijos principus. Galbūt naujojo pasaulio realybė skatintų šias ribas įvertinti naujai.
Knygų mugė žadėjo tam tikrą atokvėpį nuo pakitusios ir gąsdinančios tikrovės. Kitų išgyventos istorijos nelabai ko gali pamokyti. Bet niekas labiau nepaguodžia nei sužinoti istorijas apie tai, kad šiais ir kitais laikais, tose pačiose ar kitose vietose žmonės yra susidūrę su įvairiomis, net sudėtingesnėmis problemomis. Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič dalyvavo diskusijoje „Ar menas gali būti diplomatiniu tiltu?“ Buvo klausiama ir apie meną kaip tarpininką tarp demokratinių ir totalitarinių režimų visuomenių, ir apie baltarusių menininkų ryšius už ir anapus sienos. Dalydamasi ir savo ankstesne asmenine patirtimi, Aleksijevič užsiminė apie dvasingumą. Vidinio dvasingumo puoselėjimas diskusijos kontekste pasirodė kaip paskutinė tvirtovė, kuri lieka menininkui slopinančio totalitarizmo sąlygomis. Mugės kontekste kalbėjimas apie vidinį dvasingumą pasirodė kaip atgarsis iš praeities tikrovės. Dvasingumas kaip kompensacija išgyvenamai asmeninei bejėgystei ir prisitaikymui, kaip inteligento susikurta iliuzija, leidžianti jam neprarasti orumo. Guodžia, kad tai nebėra mūsų realybė, nes dvasingumas – menka išeitis.
Kaip elgtis metu, kai mums įprastas pasaulis stipriai susvyravęs, o naujasis pasaulis, nuo kurio tikėjomės visam laikui išsivadavę, labai stipriai priartėjo? Tinkamiausias atsakas yra visuomenės ir valstybės įvairialypė mobilizacija. Aiškiai suvokti, kurlink pasaulis juda. Skirti lėšų ginkluotei. Rengtis neginkluotam pasipriešinimui, sužinoti jo būdus ir galimybes. Ieškoti sąjungininkų ir draugų pasaulyje, jų neišduoti net esant sunkumams ir jais remtis. Būti budriems ir stebėti, kad mūsų politikai ir mes patys nepersiimtume apskaičiuojamų interesų retorika.
Ne mažiau, o gal ir labiau svarbu ginti kiekvieną milimetrą to, ką iki šiol vertinome kaip demokratinio pasaulio savaime suprantamybę: žmogaus teises, spaudos laisvę, kitas demokratinio pasaulio vertybes. Pirmiausia – Lietuvos viešojoje erdvėje. Naujojo pasaulio artėjimas aiškiai parodė, kokios svarbios pasaulio vertybinės atramos, kurias buvome linkę kritikuoti manydami, kad jos nepajudinamos. Žinia, mūsų valstybės nepriklausomybė ir demokratija yra mūsų visuomenės iškovojimas, jos valios išraiška. Tačiau taip buvo įmanoma tik dėl to, kad demokratinis pasaulis jau buvo anksčiau už mus. Dabartinė Lietuva atsirado tik todėl, kad tam tikras vertybes palaikė kitos valstybės ir jų neužgožė naudos interesai. Mūsų valstybė egzistuoja tik todėl ir egzistuos tiek ilgai, kiek mūsų valstybėje ir pasaulyje už mūsų sienų egzistuos demokratija, o politikai žais pagal jos taisykles.
