Vilniaus užstatymas, nekilnojamojo turto projektai, viešųjų erdvių komercinimas jau kelintus metus yra konfliktų židiniai mieste. Naujais pastatais užstatyti Misionierių sodai. Ką tik pasirodė Vokiečių gatvės atnaujinimo projektai, apie kuriuos kol kas negirdėti nė vieno gero žodžio. Komercializacija ir jos pasekmės nėra būdingos vien Vilniui. Bet Vilniuje jos greičiausiai pastebimos ir sulaukia daugiausia reakcijų. Nevykusios architektūrinės idėjos daro žalą miestui. Tačiau ne mažiau svarbios ir pasekmės socialiniam miesto pavidalui ir jo integralumui. Netolygus miesto vystymas gali užprogramuoti aštrius socialinius konfliktus ir kelia grėsmę demokratijai.
Pasaulyje nemažai konfliktų miestuose vyksta dėl miestų dalių pavertimo komercinėmis, tiksliau, pinigus nešančiomis erdvėmis. Iš jų palengva ar greitai išstumiant tuos, kurie pinigų neturi, naikinant tradicinį socialinį miestų susisluoksniavimą. Antai įvestas nustatyto dydžio turto mokestis skatina per gana trumpą laiką iš „pabrangusių“ erdvių išsikraustyti tuos, kurie ten nugyveno dešimtmečius, ar net visą gyvenimą, per tą laiką šildėsi krosnimi ir turėjo tik šaltą vandenį. Tokie žmonės išstumiami, jų butai šiuolaikiškai suremontuojami naujų gyventojų. Socialiai įvairi aplinka, turinti šaknis ir vietos atmintį, paverčiama socialiai homogeniška. Lietuvoje atsirado turto mokestis, kuris kol kas nedidelis, nors būtent paliečia vadinamųjų „prestižinių“ vietų gyventojus, net jei jų pajamos neprestižinės.
Kitas reiškinys yra nekilnojamojo turto gausinimas prestižinėse vietose, jų komercializacija. Investuojama į naujas patalpas su „gražiu vaizdu“ ar apskritai naujas galimybes gyventi ten, kur įsisprausti sudėtinga. Ne todėl, kad miestui trūktų žemės, kur statyti, tačiau ieškant komerciškai naudingiausių investavimo vietų. Diskutuojama dėl tokių statybų žalos paveldui ar abejotinos naudos tiems, kurie naujuose namuose apsigyvens. Tačiau jos daro didelį poveikį ir kvartalo ar vietos socialinei struktūrai.
Vilniaus Užupis dažnai prisistato kaip menininkų ar kūrėjų kolonija, plg.: „Užupio Respubliką kaip bendruomeninį, kultūrinį, meninį ir socialinį judėjimą dažnai lygina su Monmartru (Paryžius) ar Kristianija (Kopenhaga). Užupio Respublika turi savitą filosofiją ir raiškos formas“. Tačiau tiesa ta, kad pagausėjus investicijoms, taigi ir apsigyvenimo prestižiškumui, Užupis vis mažiau tinka įsikurti menininkams ir kūrėjams. Jie paprastai daug lėšų neturi, tad gyvena tik todėl, kad gyveno anksčiau. Užupis gal ir lieka bendruomene, tačiau vis labiau – elito bendruomene, gerai uždirbančių ir galinčių investuoti į įvairius užupiečių projektus ir sumanymus bendruomene. Užupiui sparčiai plečiantis, nauji gyventojai kvartalo savitumą keičia labai sparčiai. Kelių metų dar reikės, kol Užupis taps išskirtinai nuglostytu, nutinkuotu, gėlėmis apstatytu Vilniaus rajonu su mažomis, ypač prabangiomis ekskliuzyvinėmis parduotuvėlėmis ir galerijomis?
Menininkams, protestuojantiems prieš komercijos ir konformizmo dvasią, teliks Užupį palikti ir keltis kur nors į kaimo sodybas, kur kasdien nesusidurs su socialiniu ir komerciniu spaudimu. Kur nereikės keliauti į kitą senamiesčio kraštą už įperkamą kainą nusipirkti būtiniausių produktų, nes greta esančios parduotuvėlės teparduoda išskirtines iš egzotiškų miltų keptas bandeles ar užjūrio krabų užtepėles. Jie Užupį veikiau jau yra palikę.
Užupio siejimas su tam tikra nonkonformizmo ar net meninio laisvumo dvasia vis dar yra labai svarbus ir reikšmingas komerciniam vystymui. Tai palaiko reikiamą įvaizdį, kuris didina ten esančių ir būsiančių statinių komercinę vertę.
Sovietinės Vilniaus senamiesčio nuotraukos kai kam kelia nostalgiją. Apsilaupę senieji pastatai gana apgriuvusiuose kiemuose (kad ir Alumnato). Kabo padžiauti skalbiniai, čia pat žaidžia vaikai, greta matyti purvinos balos. Tegalima pasigesti kokios žąsies ar kiaulės. Dabar senamiestis sutvarkytas, kiemai pagal dabartinį estetikos standartą beveik lygiai iškloti trinkelėmis ir plytelėmis. Nė nekyla mintis apie kiaulę, beknisančią kur už kampo. Net tipinėjantys balandžiai tokioje aplinkoje atrodo veikiau kaip socialinės rizikos paukščiai, nelabai tinkantys prie aplinkos. Toks senamiestis neabejotinai mielesnis akiai. Nostalgiją veikiausiai kelia ne tiek lūženos ir apleistumas, kiek su tuo susijęs gyvenimo ir žmonių įvairialypumas. Jie kadais tuose kiemuose vaikštinėjo, namuose gyveno, bet dabar jų nelikę nė pėdsako. Socialinė žmonių maišatis, net jei ir kelia tam tikrų asmeninių nepatogumų, formuoja bendruomeniškumo jausmą, kuris yra svarbus miesto gyvybei ir net tautos kaip vieningos bendruomenės pajautai.
Miestų centrų ar jų dalių komercializacija turi ir gerųjų pusių: aplinka tampa labiau sutvarkyta, mažėja nusikalstamumas, ten smagu užsukti ir pasivaikščioti. Tačiau visa tai pasiekiama gyventojų suvienodinimo ir socialinio išsluoksniavimo sąskaita. Mažiau pasiturintys gyventojai atsiduria prastesnėse miesto vietose. Čia ilgainiui randasi ir daugiau socialinių problemų. Didėja nusikalstamumas. Savo ruožtu tokias nesaugias vietas paliks gyventojai, kurie išgalės jas palikti. Nepaliks tie, kurie neturi nei kur, nei kaip išsikelti.
Pastaruosius dvejus metus mėginant savitai „atgaivinti“ Vilniaus stoties rajoną, į jį įsileidžiant triukšmingus jaunimo vakarėlius, pradžioje dalis gyventojų labai aktyviai protestavo ir priešinosi. Šiuo metu protestai nuslopę. Ir nebūtinai todėl, kad su miesto valdžia prieitas visus daugiau mažiau tenkinantis kompromisas. Dalis gyventojų, kurie matė stoties rajono ateitį kitaip ir buvo pasirengę ją kurti, veikiau palengva išsikrausto. Net ir su tam tikru nuostoliu labiau apsimoka pirkti butą ten, kur gyvenimas nėra nuolatinė kova dėl minutės ramaus poilsio.
Kai mieste nebeišsilaiko bendruomenės daugiasluoksniškumo ir komercinių interesų pusiausvyra, miestas ima skaidytis į rajonus pagal žmonių ekonominius ir socialinius pajėgumus. Miestuose, kas matyti ir Vilniuje, formuojasi saviti socialiniai getai su kiekvienam būdinga socialine tvarka, taisyklėmis, skurdo ar turto lygiu.
Skirtingos socialinės grupės ilgainiui turi vis mažiau galimybių gyvai susitikti bendrose erdvėse, mėginti spręsti drauge tas pačias problemas. Jie gyvena skirtingose erdvėse ir sprendžia specifines problemas, jei sprendžia apskritai. Investicijų daugiau ateina į tas vietas, kurios patrauklesnės. Pradeda didėti skirtumai tarp mokyklų. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų vienoje klasėje yra mažiau motyvuoti, nedrausmingi, geri mokytojai iš tokių mokyklų pasitraukia. Gilėjant skirtumams tarp skirtingų erdvių, vieniems gali kilti noras nuo kitų ir specialiai apsitverti. Kiti išgyvena apmaudą dėl to, kad atsiduria nepalankesnėje situacijoje, net ir gyvendami tame pačiame mieste, turi mažiau naudos: jų aplinka prasčiau prižiūrima, blogesni darželiai ir mokyklos, mažiau saugumo vakare išėjus į gatvę.
Randasi ne tik socialinio neteisingumo jausmas, bet ir nepasitenkinimas nušalinimu nuo galimybės spręsti apie miesto gyvenimą. Anksčiau ar vėliau socialiai nepasiturinčio geto gyventojai atplūs prie komerciškai klestinčio miesto kvartalų ribos ar net jį nusiaubs.
Vesti paraleles tarp Vilniuje matomos miesto komercializacijos galimų pasekmių ir dabartinių riaušių JAV miestuose būtų pernelyg pritempta. Tačiau net ir palengva vykstanti ar daug anksčiau susiformavusi socialinė getoizacija dalį žmonių skatina išgyventi, jog jų teisės pažeidžiamos, į jų poreikius nekreipiama dėmesio ar kreipiama mažiau nei kitų miestiečių.
Socialinio, teisinio ar rasinio neteisingumo, lyginant su įvairiais XX a. tarpsniais, įskaitant ir karą ar pokarį, šiandien veikiausiai nepadaugėjo. Tačiau sustiprėjo jausmas, kad ekonominė raida turi kurti didesnę gerovę daugeliui, o ne didinti gerovės atskirtį. Tai sietina su per pastaruosius keturiasdešimt metų pakitusiu demokratijos supratimu. Ankstesnioji samprata, sutelkta į teisę dalyvauti politiniame gyvenime, pagrindinių žmogaus teisių gynimą, dabartinės visuomenės nebetenkina.
Pastaraisiais metais demokratija vis labiau siejama ir su tuo, kas vadinama socialinėmis teisėmis ir dalyvavimu priimant socialinį bei kitą teisingumą liečiančius sprendimus. Tam tikra socialinė nelygybė, kuri anksčiau nebūtų kėlusi viešo pasipiktinimo ar protestų, šiandien jau deklaruojama kaip teisėtų lūkesčių nepatenkinimas, kaip dalies žmonių atribojimas nuo demokratijos procesų. Panašų supratimą, kad ir kokios jo ištakos, turime ir mes Lietuvoje. Nėra atsitiktinumas, kad regionų „darna“ ir visos Lietuvos „gerovė“ prisidėjo prie galimybės laimėti rinkimus.
Lietuvoje turėjome istorinių aplinkybių suformuotą situaciją, kurios palikimą imame tik dabar suprasti. Mūsų visuomenė per sovietmetį buvo socialiai ir kultūriškai gana stipriai homogenizuota. Homogeniška ji buvo ir tautiškai. Deficito ir nepritekliaus sąlygomis nesiformavo įvairialypės perskyros ir getai. Specialios parduotuvės nomenklatūrai šiandien atrodo kaip gana švelnios privilegijos. Vėlyvuoju sovietmečiu regėti socialiniai skirtumai tarp Karoliniškių ir Justiniškių gyventojų šiandien niekam nepadarytų jokio įspūdžio. Tačiau neišmokome stengtis valdyti socialines perskyras ir priešpriešas. Net tautinės mažumos ilgą laiką buvo ignoruojamos be didesnio nuostolio valstybei, nes jos tiesiog mažos.
Tautą, demokratinę pilietinę bendruomenę, miestą kaip visumą sudaro labai įvairūs žmonės. Šiandien susiduriame su visuomenės skaidymusi ir sluoksniavimusi. Nieko nedarant bus tik laiko klausimas, kada neteisingumo jausmo persmelkta kuri nors grupė išeis daužyti komerciškai sėkmingo kvartalo vitrinų. Kažin ar tam kelią gali užkirsti abstrakčiai suprantama gerovė kaip perkamosios galios didinimas. Reikia ieškoti būdų ir kurti vietas, kuriose skirtingos socialinės grupės galėtų susitikti, išlaikyti galimybes socialiai skirtingiems žmonėms greta gyventi, spręsti bendras problemas, net ir tikslingai stengtis, kad miestų kvartalai netaptų homogeniškais getais.
