Nemažą mūsų dabartinės nepriklausomos Lietuvos laikotarpį užėmė dešimtasis dešimtmetis, kuris kelia prieštaringas asociacijas. Jis nevertinamas kaip pasididžiavimo laikotarpis nepriklausomos valstybės gyvenime. Tačiau galbūt galėtume įžvelgti pozityvių 90-ųjų prasmių?
Diskutuoti apie 90-uosius naujai skatina metų pradžioje pasirodęs Igno Miškinio režisuotas filmas Pietinia kronikas. Sukurtas pagal Rimanto Kmitos romaną, filmas pasakoja apie Lietuvos jaunimo gyvenimą dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje Šiauliuose. Tikėtina, neužilgo, kaip ir romanas prieš tai, filmas bus imtas vadinti „kultiniu“. 90-ieji jame vaizduojami kaip laikotarpis, kuriame įmanoma, ir gal net smagu gyventi.
Donatas Puslys ir Paulius Gritėnas, LRT radijo laidoje kalbėdamiesi su Kmita, klausė: „Kodėl romantizuojame 90-uosius?“ Kmita nurodė, kad jo interesas buvo atskleisti pozityvius to meto tapatybės, o ir šiaulietiškos tapatybės, momentus. Filmas iš tiesų yra vienas iš itin negausių kultūrinių bandymų „prijaukinti“ 90-uosius. Prisimintina ir prieš penkerius metus vykusi MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“.
Filme 90-ųjų kaip tam tikros virsmo epochos beveik nesama. Čia apskritai beveik nesama suaugusiųjų pasaulio. Visos įtampos ir konfliktai pasirodo kaip vykstantys vien jaunimo tarpe. Tokios epizodinės nuorodos kaip nelegalus valiutos keitimas naktį ar dešrų pardavinėjimas turgaus prieigose, išorinio stebėtojo žvilgsniui, galėtų būti priskirti nelaikiniam „Rytų Europos“ fenomenui: dalinis chaosas, skurdi buitis ir kasdienis gyventojų polinkis į smulkų nusikalstamumą. Pritariant kritikų liaupsėms, vis dėlto kol kas nepralenktas filmas apie 90-uosius lieka Eglės Vertelytės Stebuklas.
90-ieji yra įvairiopo virsmo laikotarpis, kuris pagrįstai siejamas su trauma. Radikalių socialinių ir ekonominių transformacijų laikotarpiai paprastai yra įdomūs tyrinėtojams, tačiau daug mažiau įdomūs tiems, kurie juos išgyveno. Šie veikiau tuos metus nori pamiršti kaip savitą „prarastą laiką“. Tad nestebina tai, kad iki šiol bent lietuviškoji transformacija yra sulaukusi gana nedaug dėmesio. Reikia naujos kartos tyrėjų, kurie šiame laikotarpyje nebūtų gyvenę.
Radikalių transformacijų laikotarpis reiškė, kad staiga žlugo iki tol veikusios ekonominio, politinio ir socialinio gyvenimo taisyklės. Jos buvo varžančios ir slegiančios, bet drauge garantavo savitą stabilumą. Bendras gyvenimas prarado iki tol jį laikančią struktūrą, kuri darė dabartį bent kažkiek saugią, o ateitį – bent iš dalies nuspėjamą. Šis žlugimas buvo juo skaudesnis lietuviškai visuomenei, kuri iki pat 1988 m. pradžios gyveno brežnevinėje stagnacijoje, kuri kūrė stabilumo ir nekintamumo iliuziją. Per sovietinio gyvenimo dešimtmečius žmonės buvo pripratinti, kad pagrindinius sprendimus priima ir už viską atsako valstybė. Ši tvarka žlugo ir kiekvienas atsidūrė prieš naujo pasaulio nežinomybę, kai suaugusiesiems teko priimti sudėtingus sprendimus, rasti bent laikiną atramą toje nesaugioje tikrovėje.
Šį laikotarpį sudėtinga suvokti ir apčiuopti, nes jame visuomenės ir politinis gyvenimas neturi aiškios struktūros ir jame labai daug prieštarų. Ryškiausi vaizdiniai yra siejami su žlungančiais kolūkiais, kurį laiką vegetavusiais, bet nebesugebėjusiais adaptuotis prie naujos tikrovės. Subyrėjus buvusios Sovietų Sąjungos prekybinėms grandinėms ir prasidėjus turto privatizacijai, viena po kitos nustojo veikti gausybė gamyklų. Erdvėje be taisyklių ėmė veikti nusikaltėlių grupuotės, reketuodamos turinčiuosius pinigų ir kariaudamos tarpusavyje dėl niekieno teritorijų. Konkurentų ir net ankstesnių bendražygių žudymas buvo šio karo dalis. Žurnalistas Dailius Dargis yra prirašęs gausybę knygų apie Lietuvos nusikaltėlių pasaulį, kuriose pasakojama ir apie anuomet veikusias gaujas bei grupuotes. Nusikalstamumas reiškėsi ir buitiniame lygyje, kurdamas bendrą fizinį nesaugumą. Žmonių užpuolimai gatvėje mažai ką stebino.
Veikė naujieji verslininkai, kurie pasitelkę liberalius šūkius ar naudodamiesi libertarinėmis idėjomis grindė savo iniciatyvas uždirbti (ar „susikombinuoti“) pinigus. Įgyvendindami idėjas neretai naudojosi valstybės silpnumu, žmonių patiklumu ir naujos situacijos atvertomis galimybėmis nesukti sau galvos dėl atsakomybės prieš visuomenę. Buvo kuriami ir žlugo bankai. Privatizacijos bangoje perkamos valstybės įmonės net negalvojant jose ką nors gaminti. Imtos didelės paskolos užstačius jų turtą, vėliau įmonės tikslingai sužlugdomos. „Išgaruodavo“ dideli pinigai, kurie turėjo būti skirti įmonių vystymui. Stambius reikalus sukę veikėjai dažnai likdavo beveik nematomi už įvairiausių tarpininkų nugarų. Turbūt nėra tokių stambaus ir smulkesnio pasipelnymo schemų, kurios anuomet nebuvo išbandytos.
Arvydas Stašaitis prieš kelerius metus pasirodžiusioje knygoje Kaip kūrėme kapitalizmą aprašo gausybę verslo iniciatyvų, kurių anuomet ėmėsi. Dažną jų pristato kaip laiką pralenkusias verslo inovacijas. Pavyzdžiui, ėmėsi draudimo verslo siūlydamas alternatyvą anuomet prastai veikusiai „Sodrai“. Įsteigė tris bendroves, kurios buvusios „draudimo verslo Lietuvoje pionierės“. Jos siūlė, tarp kitų paslaugų, ir kaupiamąjį pensijų draudimą. Draustis žmonės buvo viliojami ir nemažomis mėnesio palūkanomis nuo įdėtų pinigų. Bendrovės greit žlugo. Verslininko pasakojime labai sunku atsekti, ko šioje ir panašiose istorijose buvo daugiau: noro gausiai pasipelnyti, entuziazmo išbandyti vis ką nors nauja ar elementarios nepatirties ir neišmanymo. Ir vis dėlto tai, kuo Stašaitis, regis, labiausiai didžiuojasi – kad toje dešimtojo dešimtmečio makalynėje, kurioje labai aktyviai veikė, išliko gyvas.
Kita vertus, neapibrėžtoje ir neaiškioje tikrovėje reiškėsi įvairios naujos iniciatyvos. Net jei ir per didelius vargus, žmonės perkūrinėjo save, savas profesijas, atradinėjo naują santykį su gyvenimu. Senųjų griuvėsiuose steigėsi naujos profesijos, naujos kūrybinės iniciatyvos, nauji profesiniai ir socialiniai tinklai, naujas žinojimas. Radosi naujų galimybių ir atsirado žmonių, kurie turėjo drąsos jomis naudotis neišsižadėdami padorumo ir nesiekdami vien pasinaudoti kitais.
Prieštaringa ano meto tikrovė matyti Amerikos lietuvio Liutavaro L. Algmino atsiminimuose Statome kapitalizmą: Generatorius, dar vienas generatorius… Į posovietinę Lietuvą, tiksliau Panevėžį, jis atvyko vystyti verslo, nes čia – gamybai pritaikoma įranga (staklės), pigios žaliavos ir pigi darbo jėga. Susidūrė su komplikuota ir dažnai neaiškia situacija, biurokratijos nelankstumu, į privatizacijos procesus įsisukusiais nusikaltėliais. Pavyzdžiui, už slydimo įvorių stakles sumokėjo 65 000 dolerių, anuomet Lietuvoje milžiniškus pinigus. Bet staklės taip ir nepasiekė pirkėjo.
Tačiau stebina ne apgavysčių schemos ir kitos vakariečio akimis matytos keistenybės, o tai, kad ir toje situacijoje veikė ar naujai kūrėsi verslai, kurie siekė gaminti ir eksportuoti. Algminui pavyko kartu su lietuviais sukurti sėkmingą, jo vertinimu, verslą Marijampolėje.
Visuomenė, eidama per 90-ųjų ugnis ir vandenis, stipriai keitėsi, nors nusivylimai neabejotinai viršijo pasididžiavimą. Lyginant su žmonių prarastais pinigais, įskaitant investicinius čekius, dabartinių elektroninių ir internetinių sukčių išviliojami pinigai yra menkniekis, o sukčiavimui reikia nemažai pastangų. Anuomet visuomenė, tvarkydamasi su savo pinigais, buvo naivi ir patikli.
Mokyklas baigę gabūs jaunuoliai nestojo į aukštąsias mokyklas. Investuoti į savo ateitį kantriu darbu ir mokymusi įgyjant profesiją atrodė gana beprasmiška, kai gatvėje sukosi nemaži pinigai. Siekdami išgyventi jų tėvai kvalifikacijos reikalavusias profesijas jau buvo pakeitę į paprastus darbus. Dažniausiai važinėdavo po buvusios sovietinės valstybės ir kitų šalių turgus ieškodami paklausių prekių ir jas parduodavo. Kita vertus, jaunuoliams atsivėrė ir galimybės studijuoti užsienyje, kurių iki tol nebuvo.
Išlaisvėjo viešuma, kai būdavo peržengiamos bendravimo, kūno demonstravimo ir kitos normos, kurios dar taip neseniai atrodė nepajudinamos. Išplitę grožio konkursai vieniems galėjo pasirodyti naujo gyvenimo ženklas, kitiems – šokiruojantis ir nepriimtinas dalykas, kuriuo visuotinai mėgaujamasi. Įvairiausio realybės naujumo buvo tiek, kad jį reikėjo išgyventi ir išmokti su juo tvarkytis.
90-ieji yra nusivylimų, net asmeninių tragedijų, tačiau taip pat galimybių ir laisvės metas. Viena ir kita įgaudavo kraštutines formas. 90-ųjų centrifuga vienus nusviedė į erdves, kurias jie gali vertinti kaip gyvenimo paribius. Kitiems pavyko pasinaudoti galimybėmis. Todėl šis dešimtmetis ir negali sutilpti į kokį nors bendrą paveikslą.
Visuomenė, išjudinta Atgimimo entuziazmo ir atėjusi į Nepriklausomybės paskelbimą, buvo gana vaikiška. 90-ieji buvo metas, kai per kelerius metus jai teko suaugti, kurtis taisykles ir pasikloti pamatus, kaip toje tikrovėje gyventi.
Stebuklu kai kada vadinamas Nepriklausomybės paskelbimas 1990-aisiais. Tačiau nemažesniu stebuklu reikėtų vadinti išbridimą iš nesaugių, traumuojančių 90-ųjų. Kovo 11-osios nepriklausomybės aktas pareikalavo jį pasirašiusiųjų drąsos. Tačiau jo inicijuoti procesai metė iššūkį keistis visai visuomenei bendrai ir kiekvienam atskirai. Nepaisant daugybės žlugusių dalykų, visuomenėje ir asmeniniuose gyvenimuose, daugybės nepasisekusių iniciatyvų, išgyventų grėsmių, fizinių ir psichologinių, ano meto visuomenė rado drąsos ir jėgų neužstrigti nesėkmėse.
Stebina, kad 90-aisiais nenusivylėme nepriklausomybe, kad neužsimanėme stiprios autoritarinės valstybės su „viską žinančiu“ diktatoriumi, kuris nuimtų sprendimų „naštą“. Kad politinio gyvenimo neužvaldė oligarchai, kurių įtaka buvo stipri. Kad sugebėjome sukurti daugmaž normalų gyvenimą, kuriuo remdamiesi įstojome ir į Europos Sąjungą. Ko gero, tai ir yra pagrindinė pozityvioji 90-ųjų žinia.
