Popiežius Pranciškus Lietuvoje nebuvo labai mėgstamas. Tą jam gyvam esant ir mirus atskleidė jo veiklos vertinimai. Tačiau vis dėlto jis paliko labai svarbių žinių pasauliui ir savo asmeniu atskleidė buvimo krikščionimi dabartiniame pasaulyje sudėtingumą.
Popiežiaus apsilankymas Lietuvoje 2018 m. jai minint Vasario 16-osios valstybės šimtmetį buvo neeilinis įvykis ir tarsi pranašavo, kad šis popiežius Lietuvoje taps mylimas. Vizito metu jis akcentavo, kas reikšminga mums visiems – laisvę. Prie paminklo okupacijos aukoms atminti Lukiškių aikštėje jis meldė: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę“. Jis meldė ypač ginti pažeidžiamus žmones, siekti sutaikinimo. Popiežius parodė Lietuvai išskirtinį dėmesį. Jo bendros veiklos kontekste galima matyti, kad maža šalis Lietuva, istorijoje patyrusi nemažai neteisybių, jam, ko gero, buvo viena tų „silpnųjų“, į kurias jis stengėsi atkreipti stipriųjų dėmesį.
Nepaisant šio įsimintino vizito, popiežius, deja, populiarus Lietuvoje netapo. Nebuvo suprasti kai kurie jo pasisakymai, o ypač – Rusijos agresijos Ukrainoje pradžioje. Jo raginimai prasilenkė su labai politizuotos Lietuvos viešosios erdvės ir visuomenės įsitikinimais, neatliepė mūsų visuomenės išgyvenamo nerimo ir grėsmės pojūčio. Popiežius anuomet pareiškė, kad kare pralaimintieji turi turėti drąsos pradėti derėtis, „iškelti baltą vėliavą“. Tai vienareikšmiškai buvo suprasta kaip raginimas Ukrainai pasiduoti ir nuolaidžiavimas Rusijai. Popiežius bent daliai Lietuvos visuomenės, nepaisant vėlesnės veiklos, taip ir liko tarsi iš kito pasaulio. Jo kaip politiniai suprastieji pareiškimai sulaukė neigiamų reakcijų ir trukdė už jų pamatyti krikščionišką rūpestį ir krikščionio poziciją. Bent lietuvių akyse popiežiui taip ir nepavyko atrasti balanso tarp krikščioniškos žinios ir politinių realijų vertinimo.
Lietuvos viešasis gyvenimas yra politiškai įelektrintas Ukrainoje vykstančio karo, griežtai nubrėžtos karo vertinimo demarkacinės linijos. Pagal jas vertiname ne vien pasaulio politinių lyderių, bet ir paskirų asmenų pareiškimus. Popiežiaus autoritetas kiek sulaikė nuo jo idėjų skelbimo „vatnikiškomis“, tačiau jis buvo priskirtas kairiesiems, marksistams. Ir tai paskatino didelį bendrą atšalimą jo visų pareiškimų, net krikščioniškos žinios atžvilgiu. Jo kaip krikščionio katalikų vadovo pozicija apskritai tapo nebematoma už labai sureikšmintos politiko figūros.
Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Sigita Maslauskaitė-Mažylienė išsamiame interviu priminė, kad pastaruoju metu popiežius nuolat meldėsi už kankinę Ukrainą, kad būtent Ukrainai jis skyręs išskirtinį dėmesį tarp kitų karinių konfliktų. Jis pavadinęs Rusiją agresore ir pripažinęs, kad karo pradžioje išsakytais pasisakymais nėra labai patenkintas. Tačiau net ir šie paaiškinimai nepagerins nusistovėjusio abejingo lietuvių požiūrio į popiežių.
Popiežiui mirus, pasirodė publikacijos apie jo laidotuves, tačiau tik viena kita – apie jo veiklą ir skelbtąją žinią. Vyriausybė paskelbė vienos dienos gedulą, įvertinusi popiežiaus mirtį kaip netektį visuomenei. Vis dėlto Lietuvos vadovų pasisakymuose apie popiežiaus veiklą buvo justi bendras gana formalus ir nuasmenintas gedulo tonas.
Valstybės vadovai apie jį pasisakė pirmiausia kaip apie pasauliui reikšmingą politinį lyderį, o ne apie katalikų, kurie sudaro didelę dalį Lietuvos visuomenės, ir kuriems priklauso patys pasisakantieji, dvasinį vadovą. Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris kitomis progomis nevengia labai suasmenintų pareiškimų, apie popiežių kalbėjo kaip apie politinį lyderį. Jis nurodė į popiežiaus „asmenybės ir veiklos pasaulinę reikšmę“. Kalbėdamas apie popiežiaus išsirinktą palaidojimo vietą, pabrėžė jos sąsajas su Lietuva: „Lietuva turi gilų ir istoriškai susiformavusį ryšį su Švenčiausiąja Mergele Marija, ji užima išskirtinę vietą mūsų tautos religijoje, kultūroje ir tapatybėje“. Popiežius amžinai išliksiąs Lietuvos žmonių širdyse.
Premjeras Gintautas Paluckas, pasirašęs užuojautų knygoje, panašiai ir gana neutraliai pakomentavo, kad popiežius „matyt, yra moralinis autoritetas ne tik tikinčiųjų bendruomenei, bet taip pat atspindi ir plačiai paplitusias pasaulietines vertybes“. Lietuvos svarbiausių politikų požiūris į popiežių ir labai santūrūs pasisakymai dėl netekties veikiausiai ir taiko į esamas ar spėjamas visuomenės nuostatas. Laidotuvės buvo paskutinė gera proga atrasti Lietuvos visuomenės ryšį su popiežiaus veikla, bent pamėginti išgirsti žinią. Ir ta proga buvo praleista. Mažai tikėtina, kad kada nors pasitaikys nauja proga. Šis popiežius veikiausiai taip ir liks atmintyje kaip „baltos vėliavos“ popiežius.
Teologė Anne-Marie Pelletier vienoje iš labai negausių publikacijų apie jo krikščionišką misiją nelietė popiežiaus politinės lyderystės. Ji priminė, kad jam labiausiai rūpėjęs gailestingumas ir brolystė. Jis siekęs Bažnyčios kaip institucijos reformos, didesnio krikščionių įsitraukimo į Bažnyčios gyvenimą. Tad jo trumpas vadovavimas Bažnyčiai buvęs gana ryškus.
Ne vien krikščionims katalikams, bet ir pasauliečiams labai svarbi jo žinia, raginanti nepamiršti žmogaus orumo, kurį jis suprato daug plačiau nei paprastai suprantama etiniuose svarstymuose. Šioje orumo perspektyvoje žmogaus gyvenimas kaip viena sąlygų yra daug svarbesnis nei pasaulio struktūrų, valstybės gyvenimas, išlikimas ar interesai.
Iš Pietų Amerikos kilęs popiežius kaip joks kitas ankstesnysis išsakė rūpestį dėl Europos. Viena ryškiausių jo kalbų – 2014 m. kreipimasis į Europos Parlamentą. Čia taip pat atsiskleidė jo pagrindinis rūpestis, kad ES valdymas ir institucijos neliktų nejautrios žmogui, negyvybingos. Jis ragino politikus nepamiršti Europos dvasinio prado, nes tuomet ji rizikuoja „prarasti savo sielą“.
Vėlesniais metais savo perspėjimus Europai popiežius išsakė kreipdamasis į Europos Sąjungos vyskupų konferencijos komisiją. Pavyzdžiui, 2020 m. kalbėjo: „Aš svajoju apie Europą, kurioje vyrautų sveikas sekuliarizmas, kur Dievas ir Cezaris būtų atskirti, bet ne priešingi vienas kitam“. Jis norėjo, kad tikintieji europiečiai norėtų ir galėtų veikti Europos visuomenę.
Popiežiaus pasisakymai apie Europą nesiekė evangelizuoti, atversti gana sekuliarią Europą į krikščionišką tikėjimą. Jis skatino Europą ne tiek keistis, kiek nepamiršti svarbiausių dalykų, tapti geresne savęs versija: „atrasti save, būti savimi“. Jam svarbiausi dalykai buvo žmogiškas požiūris į žmogų bet kurioje situacijoje. Dėl to jis ne kartą labai aiškiai ragino būti žmoniškesniems atvykstančiųjų ar į Europą norinčiųjų patekti imigrantų atžvilgiu.
Šiandien prisimenami popiežiaus pasisakymai ekologinėmis temomis. Jos taip pat radosi iš rūpesčio žmogaus dvasine gerove. Tam skirtoje 2015 m. enciklikoje Laudato si’ jis kalba, kad gyvenamoji aplinka, prasta ekologija žeidžia žmogaus orumą, naikina žmogaus gyvenimo prasmingumą: „Koks mūsų gyvenimo tikslas? Koks mūsų darbo ir pastangų tikslas? Kodėl žemei mūsų reikia? Todėl neužtenka pasakyti, kad turime rūpintis būsimomis kartomis. Privalome atsižvelgti į tai, kad ant kortos pastatytas mūsų pačių orumas“. Žmonių orumas priklauso ne vien nuo noro, bet ir nuo gebėjimo prisiimti atsakomybę, suvokiant, kad pasaulis yra ribotas ir baigtinis, kaip ir pats žmogus. Be to, išskirtinai užterštose ir nuskurdintose vietose gyvenantiems žmonėms esama mažiau galimybių oriai gyventi. Popiežiaus pasisakymai ekologijos tema suteikė jai žmogiškumo pavidalą, kuris neretai pasimeta klimato kaitos aktyvizme.
Popiežius nebijojo būti nepopuliarus ir kitais klausimais. Pavyzdžiui, sukėlė bevaikių žmonių pasipiktinimą pareiškęs, kad vaikų auginimo neturėtų pakeisti naminių gyvūnų auginimas. Bevaikystę siejo su tėvystės ir motinystės neigimu, žmogiškumo atsisakymu. Žmonių santykiai, kuo pilnesni ir gausesni, žmonių įvairialypiai ryšiai jam buvo viena svarbiausių žmogiškumo sąlygų, ir jis tai deklaravo.
Popiežiaus raginimai, susiję su Europa, migracija, ekologija, įskaitant ir raginimus bet kuria kaina nutraukti karą, pirmiausia ir turi būti suprasti kaip krikščionio, o ne kaip politinio lyderio ar valstybės vadovo raginimai. Pasaulyje popiežius buvo matomas kaip politinis lyderis, tad jo pareiškimai galėjo pasirodyti nepriimtini. Tačiau akivaizdu, kad daugeliu atvejų jis pirmiausia pasisakė kaip krikščionis, dvasinis vadovas, kuriam nėra nieko svarbiau už rūpestį konkrečiu žmogumi.
Konkretaus žmogaus likimas jam rūpėjo daug labiau nei konkrečios valstybės, konkrečios organizacijos likimas. Jis stengėsi būti nuoseklus krikščionis, perspėdamas valstybes, kad nepiktnaudžiautų žmonių likimais. Kita vertus, popiežius, regisi, ignoravo politinę žmogiškumo tapatybės pusę ir faktą, kad valstybių likimai yra glaudžiai persipynę su žmonių likimais. Šia savo pozicija Pranciškus labiau panašus į nuo politikos atsiribojusį paprastą kunigą nei į popiežių, kuris iš tiesų yra ir politinis lyderis.
Popiežius Pranciškus Lietuvoje netapo „savu“, veikiausiai juo netaps ir po mirties. Kita vertus, nemenką įspūdį palieka jo pastanga likti nuosekliam ginant žmogaus orumą ir žmogiškumą. Jis nevengė išsakyti kontroversiškai nuskambančių minčių apie labai konkrečius dalykus, nesislėpdamas už teologinių išvedžiojimų ir daugiapakopio argumentavimo. Jis skelbė savo krikščionišką žinią labai sudėtingame, painiame ir visokiausių krizių apimtame pasaulyje, ir labai dažnai likdavo nesuprastas. Bet ir šiuo savo pavyzdžiu jis buvo gana nuoseklus, nes nuolat siekė, kad krikščionys drįstų iš savo taško viešai vertinti pasaulio įvykius ir nebijotų atstūmimo. Jo veikla palieka žinią, kad pasaulyje būti nuosekliu krikščionimi yra ne vien misija, bet ir didelis iššūkis.
