XXI amžiaus pradžia pasižymėjo gana intensyvia liberalizmo ir liberaliosios tvarkos kritika. Buvo kritikuojamas liberalios demokratijos modelis, žmogaus teisėmis grįsta tvarka, laisvosios rinkos ekonomika, individualizmas, tradicijų ir bendruomeniškumo nykimas. Postliberalai siekė atverti žmonėms akis, parodydami liberalizmo ydas. Kritika buvo juo stipresnė, nes liberalizmas ir bendra vakarietiška tvarka atrodė nepajudinama ir nesugriaunama. Šiandien liberalizmo žlugimas atrodo gana realus. Tačiau ryškėjantis postliberalus pasaulis neatrodo toks, apie kurį buvo svajota keletą dešimtmečių.
Postliberalai tikėjosi, kad, atsisakius liberalizmo, būsią ištaisytos liberalizmo sukeltos problemos. Liberali tvarka kritikuota, kad individualizavo pasaulį sutraukydama bendruomeninius saitus. Kritikai nurodė, kad liberalizmui pirmiausia svarbus individas ir jo laisvė, saviraiška ir teisė rinktis gyvenimą, kurio nori. Visuomeninės dorybės tapo ne tokios svarbios. Palengva nyko tradicijos, silpnėjo tradicinės bendruomenės, taigi žmonių solidarumas, ant kurio ilgą laiką laikėsi valstybės.
Vakarų pasaulio demografines problemas taip pat galima susieti su liberalizmu. Šeimos tvarumas individualizmo pasaulyje nebėra toks reikšmingas. Skyrybos tapo įprastu dalyku. Liberali tvarka, susipynusi su rinkos ekonomika, tarsi įsuka žmogų į vien ekonominius santykius, jo tikslus supranta kaip ekonominius. Rūpestis kitais žmonėmis, pareigos jiems nustumiami į antrą planą. Liberalizmas sukūrė pasaulį, kuriame gyvena daug vienišų, atomizuotų žmonių. Jis kritikuojamas, kad išardė tradicinius rūpesčio artimaisiais saitus, o sukurti naujieji nepajėgia užglaistyti atsiradusio socialinio vienišumo ir atskirties. Svajota, kad postliberalizme sustiprės tradiciniai ryšiai, rasis daugiau tarpusavio rūpesčio.
Liberali tvarka pirmiausia kritikuota, kad ji neišpildė demokratijos lūkesčių. Politinis liberalizmas siekia taip sutvarkyti demokratiją, kad taptų suderintos įvairiausios nuomonės ir būtų išvengta visuomenę skaldančių konfliktų. Liberali demokratija kritikuota, kad jai anaiptol nepavyko į politinį gyvenimą įtraukti daug žmonių, jiems suteikiant galimybę dalyvauti valdyme. Priešingai, demokratijos valdymas tapęs labai technizuotas ir biurokratizuotas. Žmonių nuomonės ir interesai įpinami į procedūrų tinklą ar grandines ir taip „neutralizuojami“, konfliktai užglaistomi ar jiems užkertamas kelias dar prieš pasireiškiant. Pagrindinius sprendimus priima būtent biurokratai, o ne politikai, kuriuos renka žmonės. Liberali tvarka kaltinta, kad ji tampa vis uždaresnė, nemaža dalis žmonių palikta anapus politinio gyvenimo, o valdymo mechanizmas veikia tarsi pats iš savęs ir sau. Buvo tikimasi, kad postliberalizme, atsisakius biurokratizuotų sprendimų, „išlaisvinus“ žmones, autentiškai reikšis konfliktai, žmonėms rasis noras dalyvauti politiniame gyvenime. Tai būtų pasaulis, kuriame klestėtų bendruomenės, kur žmonės būtų empatiški vienas kitam, valstybės turėtų tvirtą bendruomenių palaikymą, politikai jaustųsi bendruomenių dalimi.
Liberalizmas kritikuotas ir dėl jo sukurtos pasaulio tvarkos. Ši tvarka skatino rastis globalią rinką, pasaulinei prekybai atvertas sienas, laisvam prekių judėjimui. Tai suintensyvino prekybą, tačiau susilpnino nacionalinių valstybių galias kontroliuoti ekonomiką. Nacionalinių valstybių ekonominiai interesai liko nustumti į šoną, o globaliais žaidėjais tapo pasaulinės korporacijos, diktuojančios savas sąlygas. Liberalizmas kritikuotas, kad jos, o ne rinkėjų valia daro didžiausią įtaką kai kurių valstybių sprendimams ir apsisprendimams. Tai silpnina ir pačias nacionalines valstybes, o demokratiniai sprendimai teliečia neesminius dalykus.
Globalus liberalizmas nepateisino lūkesčių ir todėl, kad pasaulinė rinka neišsprendė pasaulinio skurdo problemų, o kai kurios valstybės vis dar skursta. Turtingos šalys, regis, tampa dar turtingesnės, o skurdžios – skurdesnės. Tai sukelia ir masinės emigracijos bangas. Buvo tikimasi, kad postliberalizmas sugrąžins ekonominę galią į nacionalinių valstybių rankas, o kai kurioms valstybėms, jei jų nebeengs globalūs ekonominiai veiksniai, netgi leis praturtėti.
Liberalizmo kritika apskritai formavo svajonę apie postliberalų pasaulį, kuriame būtų tarsi grįžtama į laikus prieš liberalizmą, į tradicinių vertybių, veikimo ir bendruomenių pasaulį.
Lietuvoje liberalizmui buvo suteikti papildomi kreditai, nes jis sietas su laisve, laikytas kontrastu sovietinei tvarkai, planinei ekonomikai, valstybės reguliavimui, autoritarizmui ir neracionaliems sprendimams. Sovietmečio pabaigoje į vakarietišką liberalizmą buvo žvelgiama kaip į kuriantį laisvę, demokratiją, prekių gausą ir gerovę. Šie lūkesčiai buvo patenkinti. Tačiau šiandien, kai tapome Vakarų pasaulio dalimi, imame matyti ir liberalizmo ydas. Taip pat iš dalies esame tapę ir postliberalism svajotojais.
Postliberaliosios svajonės labai traukia, nes kas nenorėtų gyventi stabiliame ir subalansuotame pasaulyje? Tačiau šiandien ryškėja visai kiti postliberalios tvarkos požymiai. Jie radikaliai skiriasi nuo svajonės, kurią iškelia liberalizmo kritikai. Pasirodo „blogoji“ postliberalizmo versija.
Kritikuotą liberalinę toleranciją keičia neapykanta kitokumui. Panašu, kad postliberalizmas reikštų tai, jog tam tikros grupės, besiskelbiančios ginančiomis tradicines vertybes, siektų gauti absoliučią galią. Jos engtų ir persekiotų tuos, kurie turi kitokį požiūrį ar norėtų gyventi kitokį gyvenimą. Birželio pradžioje vykusiose Vilniaus „Pride“ eitynėse kontrprotestuotojai nešė plakatus, kurių viename buvo įrašyta; „Tolerancija, Liberalizmas, Solidarumas… Tai keiksmažodžiai!“ Postliberalizme „Pride“ eitynės veikiausiai būtų uždraustos, jų dalyviai – perauklėjami, paklydėliai sugrąžinami į „tradicines šeimas“, kad ir kaip jos būtų apibrėžtos. Tam tikras vertybių komplektas būtų įtvirtintas visuomenėje, pasitelkus galią ir prievartą.
Kritikuojant liberalųjį korektiškumą ir kovą prieš neapykantos kalbą yra tikimasi, kad postliberalizme žmonės galės sakyti ką galvoja, bus daugiau viešų konfliktų, kurie skatins rastis autentiškesniam visuomenės veidui. Individams atvirai išsakius, ką vieni apie kitus galvoja, dings įtampos ir visi taps draugais. Jau dabar besireiškiančio postliberalizmo tolerancijos ribas atskleidė socialiniai tinklai. Juose vietoj palaimingo išsilaisvinimo, atsikračius negatyvių vidinių emocijų, radosi didžiulis ir, regis, nesutaikomas skirtingų visuomenės grupių susipriešinimas, auganti neapykanta. Žmonių skirtingumas ir liberalizmo ribojamas egoizmas prasiveržė kaip noras visiems primesti savo vertybes. Prėskas individualizmas išstumiamas personalizuoto galios egoizmo. Tai rodo, kad apie tradicines taikias, dorybingas, sutelktas bendrų pažiūrų ir gyvenimo būdo bendruomenes galima pasvajoti, bet jos yra negrįžtamai suirusios ir nebeatstatomos.
JAV prezidento Donaldo Trumpo postliberali pastanga išjungti šalies ekonomiką iš pasaulinės rinkos ir įtvirtinti nacionalinius ekonominius interesus gresia išbalansuoti ne vien šalį, bet ir pasaulį. Ilgainiui vietoj postliberalios stiprios nacionalinės ekonomikos galima gauti iškreiptą valstybės reguliuojamą ekonomiką su ribotu kiekiu nekokybiškų prekių ir paslaugų. Tą mes jau esame išgyvenę ir patyrę.
Postliberalai mano, kad pasaulio tvarka, kur žmogaus teisės pasirinktos kaip svarbus universalus principas, nėra teisinga. Jie mano, kad žmogaus teisės tėra universalizuotas Apšvietos principas, primestas įvairioms pasaulio bendruomenėms, kurios laikosi ne vien skirtingų kultūrinių, bet ir moralės principų, ir turi į tai teisę dėl savo tradicijų. Postliberalai tikisi, kad žlugus liberalizmui, visuomenės galės eiti autentišku keliu, formuoti ir politines bei teisines taisykles pagal sau būdingas nuostatas. Tačiau vietoj šios gražios vizijos pasaulyje matome tokias valstybes kaip Rusija, kurios, prisidengdamos tradicijų ir moralės savitumu, pateisina terorą ne vien prieš kaimynus ukrainiečius, bet ir prieš savo visuomenę.
Rusija jau yra sukūrusi savo postliberalią „demokratiją“. Vietoj laisvų ir kultūriškai savitų bei klestinčių politinių bendruomenių postliberalizme galime turėti įvairiausio plauko represinius politinius režimus, kurie savo nehumaniškas priemones galiai išlaikyti teisins istoriniu savitumu. Vietoj daugiapolio kultūriškai įvairaus pasaulio, kuriame gerbiamos vietos tradicijos, religijos, autoritetai, panašu, sulauktume daugiapolio pasaulio su gausiomis diktatūromis ir įvairiopais būdais engti žmones ir jais manipuliuoti, vykdyti įvairiausius nusikaltimus žmogiškumui. Postliberalus pasaulis neturėtų instrumentų net ir tokioms praktikoms smerkti.
Liberalizmas padėjo nusistovėti tam tikrai pusiausvyrai visuomenėje ir pasaulyje, kur esama labai skirtingų asmenybių, įskaitant ir nuo kitų savivalės sunkiai galinčius apsiginti silpnuosius. Liberalizmas iš tiesų gali nuvilti. Todėl reiktų stengtis jį keisti kuriant konservatyviąją liberalizmo versiją. Negalime tikėtis, kad atsisakius liberalizmo stos tvarka, kur bus išpildyti dabartiniai lūkesčiai ir ištaisytos liberalizmo ydos. Tradicinė tvarka, kurią pakeitė liberalizmas, yra išnykusi visiems laikams. Postliberaline utopija tikėti šiandien nėra jokio pagrindo. Šios utopijos politinis pažadas klaidina žmones geresnio pasaulio galimybe. Kol kas bet kurios realiai besireiškiančios liberalizmo alternatyvos grasina sugriauti tai, ką sukūrė liberalizmas, nepasiūlant nieko geresnio negu naujo tipo diktatūros, kurių sąlygomis nenorėtume gyventi.
