Kova dėl sovietmečio kolektyvinio atminimo pastaruoju metu pasiekė naują mūšių stadiją. Kaip priešas matomas tai, ką galima įvardyti kaip „nematoma sovietinė infekcija“. Šis priešas atsiskleidžia pastaruoju metu kovojamuose dviejuose mūšiuose, kurių vieta bent iš dalies yra Lietuvos Respublikos Seimas: Draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projekte ir diskusijose dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano Žali, kilusioje po sprendimo suteikti jam Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Abu šie reiškiniai, kad ir skirtingi, yra vienijami bendro įsivaizdavimo, kad sovietiniai (ar Lietuvai priešiški) dalykai mus gali užvaldyti kaip nepastebima infekcija ir kad žmonės nėra pajėgūs suprasti sudėtingus reiškinius ir juos atsirinkti.
Romanas Žali apie pokario pasipriešinimą pagrindiniu herojumi pasirinko Joną Žemaitį. Tik pasirodęs jis sukėlė diskusiją, kurioje daugiausia svarstoma, kiek literatūrinė fikcija gali atitolti nuo kolektyvinės istorinės atminties. Vytautas Landsbergis buvo bene pirmasis, dar 2003 m. akcentavęs, kad romane vystoma partizaninio karo kaip „savų karo prieš savus“ versija. Jis pateikė autoriui ir moralinių priekaištų – tikrų istorinių vardų naudojimas knygoje esą susijęs su komercinės sėkmės siekiu, ir tai daroma artimųjų ar bendražygių nuoskaudų sąskaita: „Įskaudintųjų nedera taipgi nurašinėti į meno nesupratėlių kategoriją“.
Laimantas Jonušys anuomet atsakė, kad meno kūrinys nesąs istorijos vadovėlis mokykloms. Kritikams nepatikę, kad romano herojai ne tik elgiasi herojiškai, bet ir neatitinka krikščioniškos moralės reikalavimų, ir kad apskritai vaizduojami „gyvi, netobuli žmonės, o ne paminklai“. Bet juk nereikia norėti, kad postmodernistinio romano autorius „pompastiškai kartotų politines tiesas“.
Pats autorius anuomet pripažino, kad kūrinio herojus pavadinti istorinių asmenybių vardais buvę klaida. Klausimas apie romano interpretacijos santykį su kolektyvine atmintimi neabejotinai būtų kilęs ir tuo atveju, jei vardai būtų fiktyvūs. Nors jis neperžengia tam tikrų demarkacinių linijų, kurias mūsų visuomenė brėžia kalbant apie pokario partizanus, tačiau ant jų balansuoja.
Dabartinė diskusija apie Žalius turi kitų atspalvių nei anuomet, kai romanas pasirodė. Ji yra daug aštresnė, nes romaną ir autorių kai kurie diskutantai įstato į sovietmečio propaguotojų, siekiančių visuomenę juo apkrėsti, gretas. Visuomeninės organizacijos, pasirašiusios kreipimąsi į svarbiausių Lietuvos institucijų vadovus ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją, siekė, kad iš jo būtų atimta nacionalinė premija. Jos Žalių autoriuje nemato paklydėlio išsišokėlio, siekiančio šlovės ar komercinės naudos. Jis joms yra grynasis sovietikas, panašus į anuometinių disidentų budelius, juos nuodijusius psichiatrinėse ligoninėse: „Nuodyti žmogų galima ne tik nuodais, bet ir jo sąmonę tokiais tekstais, kaip M. Ivaškevičiaus romanas Žali, nuodyti tautą, jaunimą, klastoti Lietuvos istoriją, vadinti Lietuvą žydšaudžių tauta, tyčiotis ne tik iš partizanų aukos, bet ir iš trečdalio lietuvių tautos netekties per sovietinę okupaciją“. Romano tekstas čia yra blogis, nuodai, kurie nepastebimai gali išplisti, o gal jau ir plinta, po visą Lietuvos kūną ir jį neišgydomai susargdinti. Su tokiu užkratu tegalima kovoti jį sunaikinant.
Draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projektas siekia, kad „būtų pakeisti arba pašalinti viešieji objektai, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką“. Kaip sakė vienas įstatymo projekto iniciatorių Audronis Ažubalis, jis svarbus „desovietizuojant Lietuvos viešąsias erdves ir taip siaurinant Rusijos kultūrinio veikimo erdvę“. Įstatymo projektas jau keliauja per būtinas institucijas ir jo iniciatoriai džiaugiasi, kad „ledai pagaliau pajudėjo“.
Įstatymas labai griežto tono ir remiasi itin neapibrėžtomis sąvokomis. Ką reiškia, kad konkretus objektas, o juo labiau – jo pavadinimas, „propaguoja komunizmą“? Jei remsimės projektu, į tokį sąrašą patektų ir objektai, kurių pavadinimas kelia įtarimą, kad jie susiję su sovietinėmis ideologemomis. Pavyzdžiui, pavadinimas „Pergalė“ pagal šią logiką neabejotinai reiškia Raudonosios armijos pergalę Didžiajame Tėvynės kare. Arba žodis „Draugystė“ pagal tą pačią logiką neabejotinai reiškia sovietinį nutautinimą ir internacionalizmą. Kaip juokauta po diskusinės „Aktualijų studijos“ laidos, pyragas „Draugystė“ atsidūrė realiame pavojuje. Ką ir kalbėti apie knygyną „Draugystė“ Vilniaus centre ar panašias struktūras.
Kas iš tiesų vyksta su pavadinimais ir kitomis sąvokomis, su objektais ir jų supratimu, praėjus jau trisdešimt metų nuo sovietinės eros pabaigos? Vienas sąvokų istorijos korifėjų Reinhardas Koselleckas ne vienu pavyzdžiu įrodė, kad, vykstant politiniams ir visuomeniniams pokyčiams, atsiranda sąvokų prasmių sluoksniai. Ta pati sąvoka užsidengia nauja prasme, nors po giliu šios sluoksniu išlaiko ir senąją. Pavyzdžiui, daugeliui žodis „draugas“ neabejotinai nekelia alergijos, jo buvusi ideologinė prasmė („draugas Sniečkus“) beveik nepastebima, ir jis vartojamas labai plačiuose kontekstuose.
Panašiai yra įvykę ir su kitais kadaise ryškią sovietinę reikšmę skelbusiais pavadinimais ar objektais. Jie apsikloję storu naujų apnašų sluoksniu. Tačiau jei ryt į Lietuvą sugrįžtų sovietmetis, senosios prasmės galėtų būti iš naujo aktyvuotos.
Naujų prasmių dengimasis yra neišvengiamas dėl kartų kaitos ir kitų procesų. Sovietinius paminklus, kitus objektus galime įvilkti į naujas prasmes juos analizuodami, prie jų įtvirtindami lenteles. Tai veikia ir formuoja visuomenės atmintį. Naujas prasmes galima suteikti agresyviausiems totalitarinių režimų objektams. Pavyzdžiui, Vokietijoje prieš keletą metų buvo išleista gausiai moksliškai komentuota Adolfo Hitlerio Mein Kampf.
Tokio interpretacijų ir įprasminimo kelio įstatymo projekto teikėjai nemato. Čia taip pat vadovaujamasi užkrato logika. Kai jis veikia, jis gali apimti bet kurį žmogų, jam to pačiam nesuvokiant ir nežinant. Ir užkratas yra nepagydomas refleksija, analize ar reiškinio supratimu. Todėl būtina iš viešosios erdvės išnaikinti visa tai, kas gali bent kiek to užkrato turėti ir juo spinduliuoti.
Priekaištas, kurį galime pateikti Lietuvos meno, kultūros ir mokslo žmonėms, yra ne provokatyvios idėjos, o tam tikras intelektinis tingumas sovietinius ir nesovietinius reiškinius įvelkant į daugiasluoksnį interpretacijų rūbą.
Vis dėlto romanas Žali per keliolika metų nuo jo pasirodymo buvo nemenkai studentų, mokslininkų ir kritikų vartytas iš įvairiausių pusių. Romanas tapo klasika, apie kurią diskutuojama paskaitose, rašomi kurso rašto darbai, bakalauro ir magistro darbai. Štai tik keli baigiamųjų studentų darbų, pirmiausia patekusių po ranka, pavadinimai: „Partizaninio karo refleksija lietuvių literatūroje: Marius Ivaškevičius Žali ir Mindaugas Milinis Partizanas“, „Mariaus Ivaškevičiaus romano Žali diskurso vertybinės sugestijos“, „Istorinė vaizduotė šiuolaikiniame lietuvių romane. Petro Dirgėlos Karalystė ir Mariaus Ivaškevičiaus Žali“, „Partizano įvaizdis Mariaus Ivaškevičiaus romane Žali ir Tadeuszo Konwickio romane Rojsty“, „Istorinė fikcija M. Ivaškevičiaus kūryboje“ ir taip toliau. Dažniausiai juose keliamas klausimas, koks romano fikcijos pobūdis, koks jo santykis su istoriografija, kas lėmė po jo pasirodymo kilusias reakcijas.
Pasirodė ne viena mokslininkų atlikta analizė. Jis įspraustas į įvairias literatūros, istorijos ar kito mokslo lentynėles. Kritikai sutaria, kad tai postmodernus romanas, kuris turi savitą santykį su tradicinėmis vertybėmis ar net jas neigia. Nerijus Brazauskas kalba apie kūrėjo intencijų ir skaitytojų patirties sankirtą: „Autorius kūrė meninę fikciją, tekstas į šią fikciją įtraukė istorinę realybę, o skaitytojai į jį atvedė istoriją“. Tai atskleidžianti negatyvi romano recepcija. Jūratė Sprindytė vertino, kad „talentingų kalbinių žaidimų dėka sužaidžiama sava partizanų karo versija, tyli ir beviltiška, kurios panašumo į tikrovę beprasmiška ieškoti“. Jūratė Baranova kritikavo romaną dėl tarsi neišbaigto postmodernumo. Sakė nepagaunanti pagrindinės idėjos, nerandanti saviironijos ar ironijos, nesuprantanti, apie ką veikėjai kalba su savo mylimaisiais, erotiniai įvykiai neįsilieją natūraliai į bendrą romano audinį, neaišku ir apie ką herojai kalba, ir kas į ką šauna. Taigi šie neaiškumai nebūtinai esą postmodernus rašytojo tikslas, bet gali būti ir nepavykusio romano ženklas. Sigitas Parulskis savo ruožtu vertino romaną kaip talentingai parašytą.
Didžiausia mokslininkų kritika buvo nukreipta į romano fiktyvaus pasakojimo nederėjimą su istorinio asmens (Jono Žemaičio) pavarde. Net jei romanas vertinamas ir kritiškai, kalbėti apie postmodernią lietuvių literatūrą, nepaliečiant romano Žali, yra neįmanoma.
Sukelta diskusija (dabar jau antroji) rodo, kad romanas savo tikslą pasiekė. Dar daugiau, jo postmodernistinis užtaisas vis dar duoda vaisių. Postmodernaus kūrinio funkcija ir yra kelti nepatogumus ar net pasipiktinimą, nes jis į įprastą konvencijų tvarką įneša kažką, kas tas konvencijas sujaukia. Panašiai kaip ir Krantinės arka (vadinamasis „Vamzdis“) prie Neries, vis dar turintis neslopstančios galios iš naujo įžiebti diskusijas. Įstatymo projekto ir Žalių atveju vis paminima dabartinė Rusijos grėsmė, kuri laisvės mėgėjus turėtų įtikinti, kad visa tai, ką sako iniciatoriai ar visuomenininkai, yra teisinga ir reikalinga. Tačiau jei mes patikėtume objektų ir žodžių infekcine galia, tai pripažintume, kad esame bejėgiai prieš bet kokią Rusijos propagandą ir melus, nes nesugebame interpretuoti ir suprasti. Tuomet visas pastangas turėtume skirti tik savai tvirtai nepajudinamai ir kūrybiškai ar moksliškai neinterpretuojamai kolektyvinio atminimo versijai, stabiliai, diegiamai nuo kūdikystės ir kruopščiai saugomai griežtos įstatymo rankos. Infekcinis galvojimas neišvengiamai veda prie totalitarinės kolektyvinės atminties kontrolės. Labiausiai stulbinamas dalykas yra tas, jog tokia kova prieš sovietizmą veda prie į sovietinę panašios kolektyvinės atminties kontrolės, net jei ir pridengtos tautiniais ornamentais ar Gediminaičių stulpais papuoštais lietuviškojo patriotizmo lozungais.
