Laisvės klausimą pandemijos kontekste pirmiausia iškėlė Vyriausybės inicijuota akcija „Petys už laisvę“, raginusi skiepytis. Laisvė čia reiškė platesnes pasiskiepijusiųjų ar apskritai masinio skiepijimosi atvertas galimybes: laisvę keliauti, pramogauti, gyventi, vaišintis, sportuoti, iškylauti, apkabinti. T. y. laisvę turėti gyvenimą, kuris teikia smagumo ir daugmaž panašus į ikipandeminį. Tačiau tuoj klausimas apie laisvę pasisuko radikaliu kampu. Apie laisvę gyventi ar laisvę mirti. Nida Vasiliauskaitė prieš vakcinaciją nukreiptame rugsėjo mėnesio mitinge, kreipdamasi į Vyriausybę, pareiškė: „jeigu jūs mus gąsdinate, kad mes mirsime, tai mes mirsime kaip laisvi žmonės patys“. Ar tikrai laisvė mirti yra „laisvė“?
Regis, nėra nieko natūraliau žmogui kaip siekti gyvenimo ir vengti mirties. Žmonių norą susinaikinti bent kultūriškai esame linkę priskirti ligai, neišspręstoms asmeninėms problemoms ir negebėjimui jų spręsti, fiziškai nepakeliamoms aplinkybėms. Tai yra visam tam, ką laikome blogiu, nelaime, neganda. Žmogaus gyvybė nėra visiška jo nuosavybė, nes jis pats savęs negali sukurti. Tad ir laisvas disponavimas gyvybe, pasukant į sunaikinimą, nėra įprastas žmogaus pasirinkimas. Žmogaus laisvė sunaikinti gyvybę būtų neginčijama, jei jis galėtų ją vėl sukurti. Tačiau to nėra. Kai žmogus stovi ant tilto ketindamas nuo jo nušokti, stengiamasi visais būdais jam sukliudyti. Rinkimasis mirti yra tam tikra žmogaus laisvės patologija, net jei jo protas ir valia suteikia galimybę taip apsispręsti.
Žmonijos istorijoje būta daugybės atvejų, kai žmonės laisva valia aukojo savo gyvybę. Tačiau tokia auka yra laikoma prasminga vien tuomet, kai padeda apsaugoti kitų gyvybes ar palengvinti jų kančias. Mirtis dėl savo artimo yra ir krikščioniškosios žinios pagrinde. Todėl tai ir vadinama „auka“. Mirtis, nekreipiant dėmesio į natūralų žmogaus ribotumą, yra kvailumo ar beprasmybės išraiška. Astronautui iš kosminės stoties išeiti į atvirą kosmosą be skafandro estetiniu atžvilgiu būtų įdomus gestas, net tam tikras performansas, tačiau tai būtų visiška kvailystė gyvybės atžvilgiu, nes jis neišvengiamai ir greitai žūtų.
Tiesa, žmonės mėgsta stebėti tokius performansus, kai žaidžiama su riba tarp gyvybės ir mirties. Pavyzdžiui, kai koks nors veikėjas eina į liūtų narvą, ar į nuodingų gyvačių knibždėlyną, kelias valandas išbūna nuogas lede ar stoja į kovą su įniršusiu buliumi. Tačiau idant toks pasirodymas nebūtų vienkartinis, jo dalyvis turi ugdyti gyvenimo apsaugojimo meistriškumą. Ir kiekvieną kartą sėkmingai pasibaigęs, toks gyvybei pavojingas veiksmas veikiau liudija žmogaus gebėjimą išsaugoti gyvenimą mirties akivaizdoje, o ne laisvę mirti. Kita vertus, kai kada mirtimi pasibaigiantys veiksmai yra veikiau beprasmės mirties liudijimai. Tokia buvo ir australo laukinės gamtos provokatoriaus Steve’o Irwino mirtis, kai prieš keliolika metų jį nudūrė raja. Pasak liudytojų, jis dar spėjo ištarti: I‘m dying.
Ekstremalūs veikėjai neragina kitų kartoti jų elgesio. Ir kvailiais laikytume tuos, kurie be specialaus pasirengimo mėgintų daryti tą patį. Mes turime laisvę gyventi, bet ne laisvę mirti. Mirtis, išnykimas yra natūralus dalykas, mirtis visad yra greta, netikėta ir neišvengiama. Gyvenimas nėra natūralus ir neišvengiamas. Laisvė skleidžiasi ir reiškiasi tik gyvenime, o ne mirtyje.
Pandemija į politinį lygį iškėlė klausimą apie gyvenimą ir mirtį. Pasirinkimas nesiskiepyti ar raginimas nesivakcinuoti nėra šiaip įprastas mėginimas paveikti kitų sprendimus. Šis klausimas yra visai kito lygmens nei klausimai: valgyti mėsą ar būti veganu, gyventi kaime ar mieste, rūšiuoti atliekas ar viską mesti į bendrą konteinerį, galiausiai net – ginti vienos lyties partnerystę ar „saugoti tradicinę šeimą“. Nė vienas šių klausimų nėra taip tiesiogiai susijęs su galima realia žmogaus mirtimi kaip klausimas apie vakcinaciją. Taip pat nė vienas šių klausimų nėra taip tiesiogiai susijęs su galimu poveikiu kitam nesaugoti gyvybės ir mirti. Tai reiškia ir visai kito lygmens atsakomybę. Pandemijos sąlygomis vakcinacijos pasirinkimas arba ne gana gausiai grupei žmonių tampa gyvybės ir mirties klausimu. Ir ne vien tiems, kurie nepasiskiepiję patenka į reanimaciją. O ir tiems, kurie turi daug ligų, pasiskiepija, tačiau vis tiek užsikrečia stipriai plintant virusui. Taip pat ir tiems, kurie pasiskiepiję, tačiau dėl perpildytų ligoninių laiku negauna pagalbos dėl kitų ligų.
Vasiliauskaitė minėtame mitinge akcentavo: „Teisė į sveikatą, saugumą, į gyvybę ir mirtį priklauso mums, piliečiams, žmonėms. Ne Vyriausybei. […] Mums nereikia, kad jūs mus saugotumėte nuo mūsų pačių ir padėtumėte mums sirgti ir mirti“. Argumentas yra stipriai klaidinantis. Teisė ir atsiranda tik ten, kur esama valstybės ir kur nustatomos atsakomybės bei pareigos. Daug labiau argumentas klaidina, deklaruodamas teisę į mirtį kaip lygiavertę ar net reikšmingesnę už teisę į gyvybę. Nėra to, kas tokią teisę žmogui būtų suteikęs. Kiekvienas mūsų turbūt nesunkiai prisiimtų atsakomybę už tai, kad sustiprino kito žmogaus teisę ir norą gyventi. Tačiau neigtume savo kaip žmonių žmogišką pagrindą, jei manytumės lengva ranka galintys pastūmėti žmogų mirti.
Vedama tokių idėjų žmonija jau seniai būtų išnykusi. Priešingai, bent mūsų civilizacija ir jos pasiekimai remiasi idėjomis apie laisvę gyventi ir paties gyvenimo svarbą. Didžioji dalis civilizacijos pasiekimų ir žmonių pastangų buvo ir yra nukreipta į tai, kad sustiprintų gyvenimo aplinkybes, neutralizuotų sąlygas, kurios jį griauna, sukelia žmonėms kančių ar skausmo. Mūsų civilizacija stipriai brangina laisvę gyventi.
Kuomet politinis klausimas sukasi ne apie įprastus pasirinkimus, o apie tokius, kurie veda į gyvenimą ar mirtį, atsakomybė už savo viešas nuomones tampa ypač svarbi. Irwinas neragino savo gausių gerbėjų leistis į krokodilų medžioklę plikomis rankomis. O jei taip būtų daręs, tuoj būtų sulaukęs pasmerkimo už neatsakingą elgesį, jo šou čia ir būtų pasibaigęs. O jei koks entuziastas po tokio raginimo būtų sudraskytas krokodilo, Irwinas nebūtų išsimokėjęs iki gyvenimo pabaigos.
Pandemijos kontekste dėl vakcinacijos verda diskusijos, tarsi tai būtų elementarus kasdienio pasirinkimo klausimas. Tarsi tai būtų klausimas, kuriam tiktų įprasti galios žaidimai ir politinių taškų rinkimasis.
Prieš vakcinaciją agituoja ne vien paskiri asmenys, bet ir organizacijos. Ir ta agitacija turi mirtinų pasekmių. Neseniai įsisteigęs Sveikatos teisės institutas deklaracijoje „Dėl kovos su Covid-19 priemonėmis“ kalba, kad tam tikriems žmonėms vakcina reikalinga, tačiau „masinio gyventojų, ypač vaikų, nėščių ir žindančių moterų, skiepijimo skatinimas vakcinomis, kol jų klinikiniai tyrimai dar nebaigti bei minėtų grupių atžvilgiu iki galo nežinomas veiksmingumo ir nepageidaujamo poveikio santykis, yra mediciniškai abejotinas“.
Kuomet spalio pabaigoje mirė instituto postais besidalijusi ir nesiskiepijusi gimdyvė, instituto atstovai kratėsi bet kokios atsakomybės. Portalui lrt.lt paklausus instituto tarybos nario teisininko Justo Sakavičiaus apie atsakomybę, jis pareiškė, kad institutą sudaro privatūs žmonės, kurie laisvalaikiu reiškia savo nuomonę ir neprisiima atsakomybės „už medicininius sprendimus, kuriuos padaro žmonės laisvu apsisprendimu“. Instituto agitacija paskatino žmogų priimti sprendimą, kuris jį nuvedė į mirtį, o ne apsaugojo jo gyvenimą. Ir gana ciniškai atrodo Visų Šventųjų dieną instituto įrašas feisbuke apie žmogaus gyvenimą: „Nesupaprastinkime žmogaus iki nuogos biologijos, iki statistinio vieneto. Žmogaus gyvenimas yra neaprėpiama paslaptis. […] Todėl tik pats žmogus gali spręsti apie savo gyvenimą. Santykyje su begalybe“. Ar tai reiškia, kad institutas, deklaruodamas, kad žmogus nėra vien biologinė būtybė, ir tiesia kelią jo susiliejimui su begalybe? Kai žmogus nuo viruso numiršta kaip biologinė būtybė?
Net ir prezidentas Gitanas Nausėda vakcinacijos klausimu veikia tarsi įprastame įprasto meto galios žaidimų lauke. Oponuodamas valdantiesiems dėl jų sprendimų, jis tampa nuolat matomas ir girdimas. Tai būtų suprantama, jei klausimas suktųsi apie socialines išmokas ar žaliąjį kursą. Tačiau vakcinacija nėra įprastas politinis klausimas. Prezidentas vasaros pabaigoje pasisakė apie „forsuotą skiepijimą“ ir „perlenktą lazdą“ dėl skiepijimosi. Nežinome, ar tokie labai autoritetingo ir svarbaus valstybėje žmogaus žodžiai ką nors sulaikė nuo skiepijimosi ar, neduokdie, tas žmogus vėliau sunkiai susirgo.
Jau rudenį prezidentas vetavo pateiktą įstatymą dėl mokamo testavimo dirbantiesiems sakydamas: „Kovokime su nesiskiepijimo priežastimis, didinkime žmonių sąmoningumą“. Niekas negalėtų prieštarauti, kad dalis žmonių paveikti dezinformacijos ir jiems trūksta sąmoningumo, tačiau sąmoningumo ugdymas yra dešimtmečių kryptingo švietimo dalykas, o žmonės serga ir miršta šiandien. Nepalaikydamas įvairiausių paskatų vakcinuotis, prezidentas taip pat tampa atsakingas, – jei ne teisiškai, tai bent moraliai – dėl žmonių galimo pasirinkimo, kuris juos vestų į mirtį.
Mirties prisiminimas Lietuvoje, kaip rodo kasmetinis kapų lankymas lapkritį, yra tapęs tam tikru performansu. Įvairiaspalvės gėlės, žvakutės, gražiai sutvarkyti kapai. Žmonės jau tamsoje lankosi kapuose, po to dalijasi nuotraukomis su romantiniais žvakučių liepsnelių vaizdais. Gražu ir malonu. O ir mirtis taip pasibuvus ima atrodyti kaip ilgalaikės neterminuotos atostogos gražioje aplinkoje. Po gyvenimo, kuris pilnas kasdienių rūpesčių, negandų, pinigų trūkumo, pandemijų, valdžios priimtų sprendimų dėl suvaržymų. Taip ir norėtųsi pasibūti ilgiau kapinėse, kai mirtis, regisi, tokia jauki ir miela. Bet realus mirties artėjimas tikrai nėra mielas šiomis dienomis gydomiems reanimacijoje, negalintiems kvėpuoti, pergyvenantiems dėl to, kaip gyvens jų šeimos po jų mirties. O galbūt tai, ką išgyvena šis ligonis, ir yra tikrasis anapusinės tikrovės dvelksmas?
Ištęstos Vėlinės tampa beveik pagrindine metų švente, nepavejančia gal tik Kūčių. Ar tikrai mūsų bendruomenės pasaulėjauta yra tokia, kad viltis esame linkę sutelkti į mirtį, užuot stengęsi sukurti saugesnį gyvenimą? Gyvenimą, kuriame visaip siektume sumažinti kančią sau ir kitiems, o „teisę mirti“ vertintume ne kaip laisvės deklaraciją, o kaip patologiją.