Perfrazuojant žinomą posakį, žmogų iš totalitarinio kalėjimo ištraukti galima, bet kaip totalitarinį kalėjimą ištraukti iš žmogaus galvos? Pastaraisiais metais Lietuvoje tai reiškiasi siaurinant asmeninės laisvės ribas ir palaikant lietuvių tautos kaip istorijos aukos savivoką.
Totalitarinis kalėjimas šiandien reiškiasi pastangomis įsteigti gausybę taisyklių, kurios palengva naikina tai, kas įprastai laikoma negatyvia laisve. Tai yra asmeninė laisvė nuo visuomenės prievartos ir kiekvieno laisvė pačiam sau kelti savo gyvenimo tikslus. Totalitariniai režimai šią laisvę visiškai sunaikina, visus žmogaus asmeninius tikslus pajungdami valstybės ir bendruomenės tikslams. Šiandien tai pasirodo kaip pastangos kontroliuoti, kokį gyvenimo būdą žmonės turi rinktis. Šių metų liepą Seimas patvirtino Sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gaires. Jomis siekiama „įtvirtinti, kad sveikatos puoselėjimas turi tapti svarbia Nacionalinio saugumo strategijos […] dalimi, nes gera piliečių sveikata yra stiprios valstybės požymis“. Vien ši nuostata rodo, kad pilietis, nesirūpinantis savo sveikata (rūkantis, išgėrinėjantis ar šiaip kuo nors piktnaudžiaujantis), gali būti kvalifikuotas kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Žmogaus sveikata pagal šias gaires yra ne žmogaus, o valstybės reikalas. Kaip ir žmogus, plėtojant toliau, nėra pats sau laisva būtybė, galinti klysti, bet – valstybės reikalas. Totali kontrolė, siaurinanti žmogaus autonomijos ribas, pastaraisiais metais vis griežtėja.
Nestebintų, jei būtų suformuotos ir Seimo patvirtintos kokios gairės, kurios nurodytų tėvams, ko jie šeimoje turėtų mokyti vaikus. Pavyzdžiui, tam tikro pavidalo pilietiškumo ir, žinoma, sveikos gyvensenos. Nenustebintų ir kokie algoritmai, kurie visapusiškai išmatuotų vaikų gabumus ir iš anksto kreiptų juos į tam tikras specialybes, kuriose jie galėtų daugiausia nuveikti ir duotų didžiausios naudos valstybės stiprinimui. Kažin ar kiltų visuotiniai streikai, jei Seimas patvirtintų tam tikrą visiems privalomą ir neginčijamą patriotinę ideologiją. Tokių iniciatyvų randasi nuolat, ir atkirtis joms nėra toks stiprus, kaip būtų galima tikėtis.
Galvose glūdinčio totalitarizmo didžiausias priešas yra žmogaus laisvė ir jo gebėjimas priimti kvailus sprendimus bei, kitų požiūriu, gyventi netinkamai. Totalitarizmas negali pakęsti laisvo, bet silpno ir klystančio žmogaus, kuris savo gyvenimo energiją eikvoja ne valstybės, kaip ji suprantama, reikmėms.
Lietuviškasis galvų totalitarizmas turi kitą ryškų bruožą – aukos savijautą ir savivoką. Ji reiškiasi pirmiausia tuo, kad mums iki šiol rūpi, ką vienu ar kitu klausimu apie tai, kas vyksta Lietuvoje, galvoja Rusija. Viešumoje net savitai džiaugiamasi, kai Rusijos propaganda reaguoja į kokį Lietuvos įvykį, dažniausiai su pagieža. Imamas interviu iš Kremliaus propagandisto, kuris turi progą pasisakyti ir apie tai, ką galvoja apie lietuvių nuostatas (jų tuštumą), ir apie Vakarus. Kaip tipinei aukai, vidujai neišsivadavusiai iš nelaisvės, yra svarbu, kad ji kažkam rūpi, net jei tai – buvęs kankintojas ir okupantas.
Vasarą kilus nedidelei visuomeninei sumaiščiai dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ir atminimo lentos Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai nuėmimo, kaip argumentas, kad to nereikia daryti, galiausiai buvo pateikiama Rusijos propagandos reakcija. Pasigirdo svarstymų, kad blogai daro Vilniaus valdžia, nes štai mes tarsi patys patvirtiname savo veiksmais tai, ką ir skelbė iš pradžių sovietinė, o dabar – ir Rusijos propaganda. Kad pokario partizanai tebuvę banditai, kiršinę žmones, nes jiems tai buvę naudinga. O iš tiesų jie visi buvę nacių kolaborantai ir žydšaudžiai. Pasirodė antraštės „Rusai ploja Šimašiui“ ir panašios. Politikai net kalbėjo, kad mero žingsnis „pasitarnavo Rusijos propagandai“.
Rusijos propaganda iš tiesų nepaiso niuansų ir juos net sąmoningai trina. Jei mes akistatoje su savo istorija pripažįstame, kad kai kurie pokario partizanai buvo buvę ir žydšaudžiai, tai nereiškia, kad pripažįstame, jog pokario pasipriešinimas buvo žydšaudžių akcija. Kad netrūksta pokario partizanų, kurie nekolaboravo su naciais. Rusijos propaganda, labai nesunkiai paverčianti „kai kuriuos“ į „visus“, neturi būti kliūtis mums pripažinti tiesą. Agresoriaus propaganda ir minta mūsų baime pripažinti istorinę tiesą bei mūsų kaip aukos savijauta. Rusija pati suinteresuota, kad kuo mažiau tautų imtų vertinti savo istoriją iš tiesos pozicijų. Priešingu atveju jos pačios propaganda neteks pagrindo. Rusijos propagandistai santykyje su istorija remiasi ne tiesos, o „įprastų praktikų“ argumentu.
Įprastų praktikų argumentą naudoja ir
neseniai delfi.lt
paskelbtame interviu žurnalistu vadinamas propagandistas Vladimiras Pozneris.
Prikišus Sovietų Sąjungos įpėdinei Rusijai, kad ji tautų neatsiprašė dėl
neteisybių kitų atžvilgiu, Pozneris bedė pirštu į kitas šalis, argumentuodamas,
kad atsiprašymas nesąs įprasta praktika: „O Lietuva pripažino savo klaidas
vykdant žydų naikinimą? […] O Rūtai Vanagaitei net neduoda gyvenimo Lietuvoje
dėl to, ką ji kalbėjo ir rašė. O ar Latvija atsiprašė? Bet viena aš jums
pasakysiu: Vokietija – taip. Bet Vokietija buvo okupuota. Juk Vokietija
pralaimėjo karą, o ne laimėjo“. Pripažįstama, kad Vokietija atsiprašiusi, bet
tik todėl, kad buvusi kitų priversta, ne iš laisvos valios. Pasitelkiamas
propagandinis argumentas, kad taip nedaroma, nes taip nėra įprasta daryti.
Tikrovėje atsiprašymai kitų tautų atžvilgiu esantys labiau išimtis nei
taisyklė. Gyvenimas esąs visai kitoks. Tad kodėl Rusija turėtų elgtis kitaip?
Šiai propagandinei argumentacijai labiausiai ir kenkia pavyzdžiai šalių, kurios
stoja akistaton su savo praeitimi ir keičia tai, kas yra laikoma įprasta
praktika.
Kita Rusijos propagandos atrama, – kuria ir mes galime nesunkiai užsikrėsti, – kad pagrindinė politikos vertybinė atrama esąs valstybės interesas. Visos priemonės pateisinamos, jei atitinka Rusijos interesą. Prikišus, kad SSRS pasielgusi netinkamai okupuodama Baltijos valstybes ir dalį Lenkijos, atkertama, kad tai tebuvęs grynas pragmatinis išskaičiavimas ir savo intereso gynimas. Jei sovietai nebūtų užėmę dalies Lenkijos, tą būtų padariusi Vokietija, ir tai nebūtų naudinga. O ir karą su Suomija SSRS pradėjusi todėl, kad Suomijos siena ėjusi pernelyg arti Leningrado, o suomiai nesutikę „keistis“ teritorijomis. Tad telikęs toks pasirinkimas.
Nesunku suprasti, kad tai yra logika, palaikanti visų karo prieš visus idėją, besiremianti išimtine stipriojo teise. Tokioms šalims kaip Lietuva ar Suomija čia ir sakoma: jūs esate silpnos istorijos aukos, tad geriau nestovėkite skersai kelio Rusijos interesui. ES buvimas yra didžiausias priekaištas tokiai argumentacijai.
Propagandinės atramos yra labiau vertybinės nei faktinės. Todėl jas tik iš dalies susilpnina interviu pabaigoje pateikiami faktai, kuriuos minimas Pozneris esą iškraipė. Argumentuotai paneigti klaidingus faktus, prieš tai juos patikrinus, yra daug sunkiau nei juos sugalvoti. Tai dar sunkiau, kai kalbama apie mažai kam prieinamus informacijos šaltinius. Romanas Skaskiwas kaip vieną iš pagrindinių Rusijos propagandos bruožų nurodė tyčiojimąsi iš pačios tiesos idėjos. Ji tikslingai naikinanti tiesą, pateikdama melagingus intriguojančius tikrovės aiškinimo pasakojimus, remdamasi nuostata, kad niekas nėra teisinga ir viskas yra įmanoma.
Iš galvose esančio totalitarinio kalėjimo gali išvesti tik supratimas, kad tiesa nepraranda vertės, net jei dauguma ją vengia pripažinti, net jei laikomasi „visiems įprastų praktikų“. Iš jo gali išvaduoti ir suvokimas, kad „Lietuvos interesas“ ar valstybės stiprumo interesas nėra tikslas, pateisinantis visas priemones. Jei nepripažinsime šių dviejų dalykų, tai ne tik neišsivaduosime iš totalitarinio kalėjimo, bet ir neturėsime jokių patikimesnių atramų brėžti ribas propagandai.
Tas pat galioja ir kalbant apie kitą minėtą klišę – galvojimą, kad nuolat esame istorijos aukos. Net išsivadavus iš sovietinės okupacijos ši klišė nemirė ir tarsi užprogramavo mūsų mąstymą. Mums patinka apie save galvoti kaip apie engtus kitų tautų, besigviešusių lietuviškumo ir kitų išskirtinių tautinių vertybių. Dabar šio engimo tikimės iš ES, ir Europos apskritai, besikėsinančios į tautinį savitumą. Drauge piktinamasi, kad Europa esanti pernelyg silpna, tuoj žlugsianti, tad mums tarsi ir nėra į ką įsikabinti. Iš pažiūros lyg ir nekaltas pasakojimas išreiškia stipraus okupanto ilgesį.
Rusijos propaganda kuo puikiausiai realizuoja šiuos įsivaizduotame kalėjime gyvenančios tautos lūkesčius. Prieš kelerius metus jos vidaus rinkoje labai sėkmingai sukosi propagandinis filmas Aš, Rusijos okupantas. Jame Rusija prisistato kaip stipri šalis, stiprinusi visus su ja drauge ėjusius okupuotuosius. Nuo Rusijos atsiskyrusius (filme – Rusijai išėjus) ištiko įvairiausios nelaimės. Rusija neša taiką ir gerovę. Filme yra žinia ir Baltijos šalims. Prieš jas neva (kaip sugestijuoja filmas) okupuojant tai tebuvo žemdirbystės kraštai, kuriuose rusai pastatė gamyklas. Pribaltikos respublikos gamino pažangią elektroninę techniką. „Išėjus“ rusams šios valstybės žlugo, jų ekonomika remiasi konservuotų šprotų gamyba, o dalis gyventojų verčiasi plaudami tualetus Vakarų valstybėse.
Rusija – „stipri“ šalis, su kuria draugystė apsimoka. Bausi Rusiją – pats gausi skaudžią pamoką. ES įvedus embargą Rusijos prekėms jos propaganda skelbė, kad nuo to labiausiai nukentėjo Europos ekonomika. Kaip pavyzdys būdavo pateikiami „žlugę“ Lenkijos obuolių augintojai.
Stiprios Rusijos klišė papildo silpnos Lietuvos silpnoje ES klišę, ir, regis, tik laiko klausimas, kada save į kalėjimą užsidariusios aukos galvosenoje tai galiausiai „susives“, o pasyvi auka atras savęs vertą okupantą.
Šį totalitarinio galvojimo bruožą tegali neutralizuoti suvokimas, kad mūsų stiprybė yra galėjimas patiems priimti sprendimus, net jei jie ne visuomet patys geriausi. Tačiau ar laisvės rizika gali galiausiai nusverti prie okupacijos įpratusios pasyvios aukos patogumą?
Totalitarizmas, kuris vis dar užsilikęs mūsų galvose, nėra pavojingas vien tuo, kad mus skatina mūsų valstybę, kurią sukūrėme remdamiesi laisve, paversti asmeninę laisvę naikinančiu kalėjimu. Jis pavojingas, nes tarsi rengia mus naujam stipraus okupanto atėjimui, kuris išvaduotų iš kalėjimo savivokos neatitinkančios laisvės ir atsakomybės būklės silpnoje Europoje.
