Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Jonas Meškauskas. Nr. 42-02. 2021. Kartonas, aliejus. 40 × 32 (The Rooster Gallery)

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino samprotavimo ir literatūros rašinio temos beveik kiekvienais metais atsiduria dėmesio centre. Iš jų šaipomasi, temų formuotojams prikišamas neatitikimas laiko dvasiai ar net atsilikimas, ne pačiais geriausiais žodžiais prisimenama lietuvių kalbos ir literatūros bendroji programa. Tai skatina svarstyti, kad galbūt pasenusi yra pati egzamino koncepcija ir pirmiausia reikėtų atsisakyti egzamino temų formuluočių.

Šiemet vieni stebėjosi dėl temų archaiškumo. Antai filosofas Paulius Gritėnas prabilo apie „užstrigimą laike“: esą siūloma samprotauti „apie kultūrą, kurią dabartyje atstovauja tik nostalgija, abstraktūs sentimentai, archajiški simboliai ir Rumšiškių muziejus“. Gritėnas temose pasigedo nuorodų į aktualijas: meilė žemei galėtų būti siejama su klimato kaita ar ekologija. Kiti, daugiausia mokytojai praktikai, tvirtino, kad su temomis viskas gerai, jos atitinka esamą bendrojo ugdymo programą ir abiturientams net gana nesunkiai įkandamos. Blogai yra su pačia programa, kuri senovinė, tad tokie ir prie temų priskirti autoriai. Mokydamiesi vaikai skatinami labiau iškalti, o ne pamėgti literatūrą. Pasak literatūrologės Elžbietos Banytės, vaikai skatinami „ne patys mąstyti, o iškalti, parašyti ir toliau neturėti jokio santykio su literatūra“. Egzaminas skirtas tam, kad vaikai atrytų, ko kadaise primaitinti. Vis dėlto nemažų vilčių literatūros mokytojai deda į naująją lietuvių literatūros programą. Tretieji, įsitraukiantys į diskusijas dėl egzaminų, švietimo yda laiko patį egzaminą kaip atsiskaitymo būdą. Egzaminas esą skatina mokytojus su vaikais dirbti šabloniškai, nekreipti dėmesio į jų originalius gebėjimus ir individualumą, neugdo jų kūrybiškumo. Programa bloga, nes orientuota į egzaminą.

Vien užmetus akį į pastarųjų metų brandos egzaminų temas, galima rasti argumentų, kad jos randasi pagal tam tikrą kultūrinę paradig­mą, kuri dažniausiai nereflektuota. Ši paradigma užduoda kryptį, kaip jaunas žmogus turi jausti ir mąstyti. Ji lietuvių literatūros ir kalbos egzaminą traktuoja kaip tam tikrą mokyklą baigiančiojo „tinkamos“ brandos patikrinimą. Galbūt tai nebūtų tinkama vadinti „indoktrinacija“, tačiau tai neabejotinai tam tikros kultūrinės formacijos patikrinimas ir įvertinimas. Galima išskirti tris šios kultūrinės paradigmos bruožus.

Pirma, svajingasis egzistencializmas. Baigiantysis mokyklą turi kelti egzistencinius klausimus, susijusius su žmogaus kančia, asmeninėmis problemomis. Jis skatinamas gilintis į save, reflektuoti moralines ar egzistencines nuostatas, gana svajingai ir pasyviai išgyventi savo (ar ir tautos) likimą. Esamą tikrovę jis skatinamas patirti kaip pažymėtą autentiško santykio su pasauliu, gamta, savimi praradimo traumos.

Temos abiturientų neragina kelti konkrečių klausimų apie pasaulio problemų sprendimą ar pagalbą kitiems žmonėms. Kiekvienais metais bent viena iš pasiūlytų temų turi sentimentalaus ar trauminio egzistencializmo potekstę ar prieskonį. Kai kada „giliųjų“ temų formuluotės tiesiog stebėtinai banalios. Pavyzdžiui, pernai metų tema „Kas turi vertę, bet neturi kainos?“ Esama ir moralizuojančios didaktikos, kaip 2020 m. tema „Kur yra riba tarp pokšto ir patyčių?“ Kai kurios temos tokios „nutrintos“, kad galima tikėtis, jog ją pasirinkusieji rašys beveik tą patį. Pavyzdžiui, pernai metų tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami autoriai Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).

Šiemet svajingajam egzistencializmui galima priskirti abi samprotavimo temas: „Nuo ko priklauso asmens savivertė?“ ir „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ Tema apie „žemdirbišką kultūrą“, kaip suprantame, tikrai kreipia ne į samprotavimą apie žemės ūkio modernizaciją ir dėl jos atsiradusias galimybes išmaitinti daugiau žmonių. Iš bendro temų konteksto galima spręsti, kad „teisingiausia“ temą rutulioti būtų egzistenciškai, kalbant apie autentiško santykio su tradicine gyvensena ir rankiniu žemės apdirbimu praradimą. Būtų galima vystyti mintį apie tam tikrą traumą, kurią patiria „nuvarytieji“ nuo žemės ir gyvenantieji miestuose, nepatiriantieji tradicinės gyvensenos teikiamos pilnatvės jausmo. Modernizacija, naujosios technologijos keičia gamtinius procesus: į visa tai galima žvelgti kaip į šios visuomenės patirtos „traumos“ pagrindą.

Galbūt kuris nors drąsesnis abiturientas išdrįstų parašyti apie tai, kad žemdirbiškoji kultūra svetima šiuolaikiniam žmogui, tačiau kažin ar daugelyje mokyklų mokiniai buvo skatinami turėti tokių drąsių minčių, kurios paneigtų daugelį lietuviškosios literatūros klasikos atramų. Egzistencinis pergyvenimas dėl melioracijos, sunykusių medinių vienkiemių buvo dominuojanti tema prieš septyniasdešimt metų, siejama su žmogaus ir tautos drama. Į ją studijų metais dešimtmečiais buvo panardinta ir didžioji dalis būsimųjų literatūros mokytojų, mokymo programų rengėjų. Daugiabučiai, dideli prekybos centrai, gamtos mokslų naujovės, planai apgyvendinti Mėnulį ir kitos dabarties ar ateities aktualijos prieštarauja ne tik egzistencinio svajingumo implikacijoms, bet ir visai kultūrinei paradigmai.

Antrasis egzaminų temose atsispindinčios kultūrinės paradigmos bruožas, apie kurį daug kalbėta, yra lietuvių literatūros klasikos sureikšminimas. Lietuvių literatūros klasikos problema ta, kad jos nedaug ir ji skurdi. Net jei galima iš anksto nuspėti, kad jaunam žmogui bus kančia skaityti vieną ar kitą „klasikinį“ kūrinį, jis priverčiamas. Literatūros klasikais paverčiami net tokie nieko bloga jaunimui nelinkėję žmonės kaip kunigas Martynas Mažvydas. Jis parašė tikėjimo tiesų pradžiamokslį, kuris kažkodėl šiandien laikomas literatūra ir net įspraudžiamas į temą „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje“. Lietuva nėra Vokietija ar Prancūzija, kurioms net ir vieno šimtmečio literatūros autorių pakaktų kelioms literatūros programoms užpildyti. Galime svajoti apie mažos tautos didžią literatūrą, tačiau taip tikrai nėra Lietuvai nutikę.

Lietuvoje klasikos skurdas atsispindi ir temose. Kiek­vienais metais įprastai prie keturių temų rekomenduojami aštuoni autoriai. Tie patys autoriai sukasi kasmet. Trejus metus iš eilės bent prie vienos valstybinio egzamino temos rekomenduota pasirinkti Šatrijos Raganą, dvejus metus iš trejų – Kristijoną Donelaitį, Marių Katiliškį, Balį Sruogą, Bronių Krivicką. Telieka džiaugtis, kad klasikinės literatūros stoka dar neužpildoma sovietiniais autoriais, tokiais kaip Alfonsas Bieliauskas ar Aleksandras Gudaitis-Guzevičius.

Kultūriškai nepagrįsta labai griežta perskyra tarp lietuvių ir užsienio literatūros klasikos. Nepavyktų atrasti lietuviško autoriaus, kuris nebūtų stipriai paveiktas kitų tautų literatūrų, nebūtų iš jų mokęsis, net pamėgdžiojęs. Naujoji programa, reikia tikėtis, lietuviškosios klasikos stoką leis užpildyti užsienio autoriais.

Nėra aišku ir tai, kodėl klasikinė lietuvių literatūra vertinama kaip daug reikšmingesnė jaunimui nei dabartinė. Ar todėl, kad pergyveno laiko išbandymus? Kad tuos veikalus skaitė mūsų proseneliai bei seneliai ir, skaitydami tą patį, tarsi išlaikome ryšį su praeities kartomis? O gal, kad dabartinė karta laikoma dabartinio pasaulio sugadinta ir blogesnė nei ankstesniosios? Gal manome, kad anksčiau žmonės gyveno autentiškesnius gyvenimus, išgyveno gilesnius jausmus nei tie, kuriuos patiriame mes, intensyviai atakuojami serialų, instagraminių ir tiktokinių istorijų, išmokę jausti ir jaustis taip, kaip visas šiuolaikinis pasaulis?

Dabartinė nepriklausomos Lietuvos literatūra yra veikiausiai net geresnė už klasikinę. Atskleisti savo esamą ar numanomą talentą gali kiekvienas. Socialinė padėtis lemia labai nedidelius apribojimus, o rašyti be klaidų šiandien moka didelė visuomenės dalis. Beveik kiekvienas, pajutęs pašaukimą, gali parašyti ir išleisti knygą. Yra ir labai gerai rašančių pripažintų autorių. Ir jie yra nepagrįstai nuvertinti. Iš dvidešimt keturių per pastaruosius trejus metus rekomenduotų autorių tėra vienas, kuris šiandien gyvas ir kuria – Marius Ivaškevičius. Kiti šiuolaikiniai autoriai marginalizuoti.

Trečias egzamine atsispindinčios kultūrinės paradigmos bruožas yra pačių suformuluotų samprotavimo ir literatūros rašinio temų buvimas. Rašantysis įspraudžiamas į temą, apribojamas jo samprotavimas, argumentavimas, naujos prieigos prie kūrinio paieška. Prie temų pateikti rekomenduojamus autorius reiškia, kad norintis geresnio pažymio turės šiuos autorius vienu ar kitu būdu pritempti prie temos. Abiturientas perlaužinėja autorius pagal tai, ką juose nori įžvelgti programų ir temų rengėjai, mokytojai. Jam nesuteikiama galimybė rašyti apie tai, ką konkretaus autoriaus kūrinyje įskaitė jis pats. Temų ir autorių siejimas egzamine reiškia ir iš anksto primetamą „teisingą“ interpretaciją, kurią abiturientas iš tiesų „atryja“ kaip tam tikrą kamšalą, kurio buvo prikimštas per mokymosi metus. Vien drąsiausi galbūt prideda kokią dalį ir asmeninių variacijų.

Nėra aišku, kodėl egzaminui nepasirenkamas kitas kelias, kurį naudoja kai kurios šalys. Daug prasmingiau ir naudingiau būtų apskritai atsisakyti formuluoti temas, o pasiūlyti mokiniams pateikti tam tikro autoriaus konkretaus literatūros kūrinio interpretaciją. Mokinys pats galėtų įvardyti, kuri tema šiame kūrinyje jam atrodo aktualiausia, tai pagrįsti argumentais, pateikti nuorodas į kitų autorių kūrinius, suformuluoti išvadas. Jis galėtų pasirinkti ir kūrinio analizės prieigą, ir stilių, priklausomai nuo jo gebėjimų ir ambicijų. Vieni neabejotinai pasirinktų tam tikras šabloniškas temas, tačiau kitiems būtų suteiktos galimybės būti kūrybiškiems. Tai paskatintų keistis ir literatūros mokymą.

Lietuvių kalbos ir literatūros egzamine atsispindinti kultūrinė paradigma yra didelė kliūtis mokytojams ir mokiniams atrasti santykį su literatūra. Mokiniai verčiami rodytis egzistenciniais romantikais, pergromuluoti vis tas pačias lietuvių literatūros klasikai priskiriamas temas, pagal jas perlaužinėti kūrinius. Egzamino temų atsisakymas gal ir neišspręstų visų literatūros mokymo prob­lemų, tačiau bent leistų mokiniams atrasti asmeninį santykį su literatūra ir kažkiek ją pamėgti.