Kai liaudies tribūnas Tiberijus Grakchas įsiveržė į Kapitolijų siekdamas paveikti balsavimą, jis sudarė aplinkybes sisteminiams pokyčiams Romoje įvykti. Nešvari kova dėl politinio posto sužlugdė Romos pretenzijas vadintis Respublika. Valstybėje įsiviešpatavo vienvaldystė.
Rugpjūčio pradžioje paskelbus parlamento rinkimų datą (2023 m. spalio 15 d.), Lenkijos piliečiams serviruojamos naujienos apie artėjančią-bet-dar-sustabdomą-apokalipsę, kurią valstybei neabejotinai prišauks priešingos politinės opcijos lyderis, jau oficialiai laikomos rinkiminių kampanijų elementu. Dauguma lenkų šių rinkimų laukia kaip vizito pas dantistą. Skirtumas tik tas, kad nežino, ar apsilankę grįš su daugiau, ar mažiau skylių dantyse. Valdančiųjų šalininkai bijo, kad pralaimės, o opozicijos – valdančiųjų pergalės. Baimė, o ne demokratijos šventė.
Jarosławo Kaczyńskio vadovaujama Teisės ir teisingumo partija (Prawo i Sprawiedliwość, PiS) nuo 2015 m. nuosekliai skalauja Lenkiją iš demokratijos. Partija nuo pat atėjimo į valdžią sistemingai laužo taisykles, įstatymus, pykstasi su Europos Sąjunga, o sukurti precedentai nutiesė kelią orbaniškam autokratizmui.
Kokias taisykles? Kokius įstatymus? Juk Lenkijoje dešra pigi, o keliai iki „Biedronkės“ (taip šį pavadinimą linksniuojame Punske) platūs ir nauji. Juk Lenkija Europos priešakyje, ji gelbsti Ukrainą ir ukrainiečius! Juk ji vykdo megaprojektus, o tai ryškus stiprybės, efektyvumo, gerovės požymis! Deja, situacija iš vidaus atrodo kiek kitokia. Dabartinė valdžia renka karmos taškus tarptautinėje arenoje už savo aštrią retoriką Rusijos atžvilgiu, nors pastaruosius aštuonerius metus bauginančiai su ja supanašėjo.
PiS, rodos, skandalus kolekcionuoja kaip pokemonus. Per aštuonerius valdymo metus, kartu su koalicijos partneriais, partija pasiekė dar nematytas absurdo ir akiplėšiškumo viršukalnes. O įspūdingiausias jų pasiekimas – kad nė vienas iš šių skandalų jų nesustabdė.
Pavyzdžiui, iškeitusi visus valstybinės televizijos Telewizja Polska (TVP) vadovus ir nelojalius žurnalistus, partija paskutiniais metais televizijai paskyrė 2,7 mlrd. zlotų, t. y. daugiau nei 600 mln. eurų. Protestuojantiems prieš akivaizdų valdančiosios partijos kišimąsi į svarbiausio informacinio kanalo šalyje veiklą, parlamento narė Joanna Lichocka seimo posėdžio metu parodė vidurinį pirštą (pačia labiausiai tiesiogine šių žodžių prasme). Dėl tokio jos poelgio seimo etikos komisija tik pagūžčiojo pečiais. Savų ji neliečia.
Pavyzdžiui, Sveikatos ministerija nupirko netinkamas kaukes pandemijos metu iš sveikatos ministro Łukaszo Szumowskio draugelio (spaudoje žinomo tik kaip Łukasz G.) už 5 mln. zlotų. Galbūt ministerijai turėjo kilti klausimų, kadangi ministro draugužio profesija – slidinėjimo instruktorius, bet, laimei, klausimų nekilo. Dar už 200 mln. zlotų buvo nusipirkti neveikiantys plaučių ventiliacijos aparatai iš prekiautojo ginklais Andrzejaus Izdebskio. Šįkart skandalas, tarkime, kilo – ministras atsistatydino, tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, jo banko sąskaitoje iš kažkur atsirado milijonai, o ginklų prekeivis neva žuvo užsienyje.
Pavyzdžiui, PiS pakeitė legaliai, pagal visas demokratines procedūras išrinktus Konstitucinio Teismo teisėjus nelegaliai paskirtais „dubleriais“, taip pat neteisėtai sutrumpino Aukščiausiojo teismo pirmininko Andrzejaus Sokalos kadenciją beigi pakartotinai laužė įstatymą įsakydama nepublikuoti Konstitucinio Teismo nuosprendžių. Kitų, valdžios požiūriu – netinkamų, teisėjų priesaikos būdavo nepriimamos. Valdžių atskyrimo principas nukentėjo ir todėl, kad teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro tapo generaliniu prokuroru.
Pavyzdžiui, Teisingumo fondo lėšas tas pats teisingumo ministras Ziobro skyrė šnipinėjimo programinei įrangai „Pegasus“. Ši įmantri programinė įranga leidžia įsilaužti į išmanųjį telefoną ir skaityti visas aukos žinutes, slaptažodžius, registruoti garso žinutes ir skambučius, taip pat skaityti visų programėlių duomenis aukai net neatidarius jokios įtartinos nuorodos. Kitaip tariant, užpuolikai mato visą informaciją kaip ant delno, o šnipinėjamas asmuo neturi jokių instrumentų ar pagrindo apie tai žinoti. Su šia įranga valdantieji skaitė ir viešino opozicijos duomenis rinkiminės kampanijos metu. Senato, t. y. aukštesniųjų parlamento rūmų ataskaita pateikė išvadas, kad šie veiksmai darė įtaką parlamento rinkimų rezultatams 2019 m. ir priminė įvairius Rusijos bandymus paveikti rinkimų baigtį Europoje ir JAV.
Pavyzdžiui, PiS iššvaistė beveik 70 mln. zlotų organizuodama teisinio pagrindo neturinčius rinkimus paštu – tik tam, kad jie galų gale neįvyktų. Saugodama jų organizatorių Jaceką Sasiną, partija priėmė atgaline data galiojantį įstatymą.
Pavyzdžiui, PiS atvirai tyčiojosi iš demokratijos, kai seimo pirmininkė Elżbieta Witek įsakė pakartoti balsavimą, nes… PiS tiesiog tąkart neužteko balsų.
Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministru PiS paskyrė partijos vicepirmininką Antonį Macierewiczių. Šis žmogus dar 2006 m. sunaikino šalies žvalgybą ir kontržvalgybą tiesiog ją… išrišo. Savo paties sukurtoje ataskaitoje jis įvardijo šalies viduje ir užsienyje veikusius slaptus agentus (šnipus). Tą pačią ataskaitą jis įsakė išversti į rusų kalbą (tai padarė valstybei neprisiekusi, kartu ir leidimo dirbti su slapta informacija neturėjusi vertėja Irina Obuchowa-Zielińska). Rezultatas – Lenkija keletą mėnesių tikrąja to žodžio prasme neturėjo institucijos, atsakingos už kovą su priešiškų šalių šnipinėjimu, o rusiškose interneto svetainėse sklandė pilnas žvalgybininkų sąrašas. Vėliau Macierewiczius atleido iš pareigų daugelį aukšto rango karininkų, mesdamas jiems įvairius, dažniausiai išgalvotus kaltinimus. Kaip įrodė seimo komisija (dar prieš 2015 m.), kaltinimai buvo melagingi.
Kai PiS laimėjo rinkimus 2015 m., šis žmogus ir vėl tapo ministru. Tais pačiais metais Macierewiczius vidury nakties įsiveržė į NATO Žvalgybos ekspertizės biurą Lenkijoje, įsakė išlaužti seifą ir pasisavino iš jo kažkokius dokumentus. Šis žmogus taip pat kaltinamas tuo, kad sužlugdė keletą metų trukusias derybas dėl naujų sraigtasparnių pirkimo Lenkijos kariuomenei. Jokios Rusijos bombos anei kulkos nepadarė Lenkijos gynybai tiek žalos, kiek PiS vicepirmininkas Macierewiczius.
Tas pats Macierewiczius iššvaistė milijonus zlotų iš valstybės biudžeto skleisdamas sąmokslo teoriją apie Smolensko katastrofą – esą lėktuvas su prezidentu Lechu Kaczyńskiu ir Lenkijos politiniu elitu nukrito dėl sprogimo (arba, anot kitų Macierewicziaus teorijų – dėl metalinio beržo, dėl slėgiu manipuliuoti galinčio įrenginio, KGB agentų), o ne dėl netinkamo lakūnų parengimo, procedūrų pažeidimų, sunkių oro sąlygų ir politinio spaudimo pilotų kabinoje. Vienintelis šios propagandinės kampanijos tikslas buvo laimėti rinkimus, mat pažadai sugrąžinti lėktuvo likučius ar paviešinti nenuginčijamus įrodymus apie katastrofos aplinkybes dingo iš viešosios erdvės greičiau, nei medžiai Belovežo girios nacionaliniame parke vos PiSui patekus į valdžią.
Pavyzdžiui, PiS paskirtas policijos vadas Jarosławas Szymczykas sugebėjo iššauti granatsvaidį nuovados viduje. Paaiškinimas buvo dar geresnis nei įvykis – pareigūnas teigė, esą ginklą „supainiojo su Bluetooth garsiakalbiu“. Turbūt savaime aišku, kad nei kaltųjų, nei nubaustųjų šioje istorijoje neatsirado.
Pavyzdžiui, PiS priėmė įstatymą, kuris suteikia seimo komisijai teisę neleisti bet kuriam asmeniui eiti viešųjų pareigų, jeigu tik tas asmuo yra įtariamas šnipinėjimu. Šnipinėjimą įstatymas apibrėžia neaiškiai ir aptakiai, tad seimo komisija, pagal sau suteiktą teisę, iš esmės galės organizuoti parodomuosius teismus. Šis politinis ginklas akivaizdžiai paruoštas artėjantiems rinkimams ir nutaikytas į svarbiausius opozicijos lyderius.
Šie pavyzdžiai tėra vyšnaitė ant ledkalnio viršūnės. PiS reorganizuoja valstybę pagal autoritarinį modelį, įvilktą į pseudokatalikišką rūbą, įkvėptą XIX a. imperinio mąstymo. Švietimo ministerija susipyko su mokytojais, Sveikatos ministerija žemino gydytojus, Aplinkos ministerija kirto medžius nacionaliniuose parkuose ir rodė žalią šviesą upių teršimui, o Teisingumo ministerija šnipinėjo opoziciją – ir viskas čia tvarkoj.
Seime niekas nevyksta be Jarosławo Kaczyńskio žinios ir pritarimo. Jis puikiai supranta, kaip užsitikrinti valdžią, mat kartoja Putino ir Orbano praktikuotą mechanizmą. Kaip jis veikia?
Pirma – užimamos valstybinės medijos, kurios yra nepakeičiamos formuojant viešąją nuomonę šalies viduje ir užtikrinant pastovią rinkėjų bazę. Antra – pažabojami (idealiuoju atveju – užvaldomi) teismai ir teisinė sistema. Atsikratoma svertais ir stabdžiais, kurie galėtų blokuoti autokratų užmojus. Trečia – užtikrinama jėgos struktūrų parama ir lojalumas. Kažkur tarp pirmo ir trečio žingsnio realizavimo savivaldybės, valstybinės įmonės ir viešosios institucijos apsodinamos švogeriais, tetomis, vaikais ir draugais, kuriami papildomi etatai lėšų įsisavinimui, o sąskaitą už šias išlaidas apmoka mokesčių mokėtojai.
Suprantu, kad šis tekstas gali suerzinti – jis prieštarauja tingiam ir paviršutiniškam pasaulėvaizdžiui, neva Lenkija stovi antiputiniškos koalicijos priešakyje. Tačiau Jarosławo Kaczyńskio politika priartino Lenkiją arčiau Kremliaus nei bet kokios raketos ar tankai.
Įtariu, kad artėjantys rinkimai sulaužys dar daugiau gero skonio normų, pažeis dar daugiau taisyklių ir išdauš dar vieną skylę demokratijos pamatuose. Jau dabar aišku, kad per aštuonerius valdymo metus PiS pavertė TVP informaciniu septiku, iš kurio propaganda teka it srutos trečią muzikos festivalio dieną. Iki rinkimų, aktyvios agitacijos metu, bus tik blogiau. Nenoriu, bet esu priverstas įvardinti dar vieną pavyzdį (paskutinį, pažadu!). Kartu su rinkimais vyks ir patariamasis referendumas. Kodėl? Kam jo reikia? Kokį gyvybiškai svarbų įstatymą svarsto Lenkijos Seimas, paskutinius aštuonerius metus šlakstęs visuomenės nuomonę šilta abejingumo čiurkšle, kad jam prireikė pasitarti su tauta?
Seimas nesvarsto jokio įstatymo. Tačiau PiS rinkiminė strategija reikalauja sukurti vaizdinį, neva opozicija (ypač vienas jos lyderių Donaldas Tuskas) planuoja išparduoti Lenkijos valstybinį turtą, atidaryti sienas tamsios odos prievartautojams ir išvaryti lenkus iš rojaus. Vienas referendumo klausimų (iš viso jų yra 4), skamba šitaip: „Ar pritari tam, kad į Lenkiją būtų priimti tūkstančiai nelegalių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos pagal priverstinįrelokacijos mechanizmą, primestą europietiškos biurokratijos?“ (kursyvas mano, – T. M.). Goebbelsas ploja atsistojęs.
Karas Ukrainoje amžinai nesitęs. Tikiu, kad ukrainiečiai atsikovos laikinai užimtas teritorijas, o Rusija nustos kišti savo šlykščius nagus į visą šį geopolitinį regioną. Tačiau bijau, kad to nepakaks pakeisti Lenkijos trajektoriją. Valstybė yra linkusi drastiškoms reformoms tik šoko būsenoje, kai ją ir visuomenę apima gili krizė. Deja, bet Lenkijos kontekste valdžių atskyrimo principo išsaugojimą, medijų nepriklausomybės užtikrinimą ar elementarų mandagumą politiniame diskurse jau galima vadinti drastiška reforma.
Pokyčiai nuėjo per toli. Nemanau, kad būsima valdžia visiškai atsisakys galingų ir patogių įrankių, kuriuos susikūrė Jarosławo Kaczyńskio vadovaujama partija. Demokratija sutrūnijo kaip kelmas miške. Galbūt klystu, noriu klysti! Būtų kur kas maloniau ir smagiau gyventi valstybėje, kuri gerbia piliečius, kuri nekuria visuomenėje dirbtinio konflikto trumpalaikėms politikų ambicijoms įgyvendinti. Kai diskutuojant apie valstybės ateitį kritika priimama dalykiškai, o ne isterišku rėkimu, kad išdrįsęs kažką neigiamo pasakyti apie Lenkijos valdžią – esi Kremliaus agentas. Lenkijos politinės dabarties ir ateities temoje pilna niuansų, tekste pristatyti pavyzdžiai reikalauja žymiai ilgesnių ir nuodugnesnių analizių, kad galėtume suvokti, kiek stipriai sužalota jos demokratija. Bet šįkart užteks priminti, kad lygtis yra ganėtinai paprasta – kuo mažiau demokratijos, tuo Kremlius laimingesnis.
Lietuva anksčiau ar vėliau bus priversta pažvelgti realybei į akis ir suprasti, kas vyksta už sienos. Nors Lenkijoje autoritarizmas vis dar minkštas, tačiau nei Kaczyńskis, nei PiS netarė paskutinio žodžio. Vanduo puode vis dar šyla, o varlės pamažu verda.
Tiberijų Grakchą minia suplėšė į gabalus. Bet niekas net nebandė atstatinėti taisyklių, kurias jis sulaužė. Įvykį atidžiai stebėję Romos politikai suprato, kad laikai pasikeitė. Tai, kas anksčiau buvo sunkiai suvokiama, tapo normalia praktika. Senos normos nustojo galioti, o stabilumą ėmė garantuoti ne institucijos ir papročiai, o prievarta. Verta atsiminti istorijos pamokas, nes pamatiniai mechanizmai kartojasi vėl ir vėl.
Ar būsimi rinkimai pakeis Lenkijos kryptį? Nežinau. Žala jau padaryta.
