Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Algimantas Kunčius, FOTOREFLEKSIJOS. VILNIUS, 1990–2019, sudarytojai Algimantas Kunčius, Saulė Mažeikaitė, Liudas Parulskis, Vilnius: Artseria, 2019, 352 p., 700 egz.
Dailininkas Liudas Parulskis

Per kelerius pastaruosius metus dienos šviesą išvydo net du nauji fotografo Algimanto Kunčiaus albumai. 2019 m. pasirodė leidinys Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019, o 2020 m. buvo išleistas albumas Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais. Šie leidiniai, kaip galima suprasti iš jų pavadinimų, suteikia galimybę pažvelgti į skirtingų laikotarpių Vilnių ir pastebėti mieste vykusius pokyčius. Abu kartu nauji albumai parodo, kad nemažiau ryškios permainos vyko ir jų autoriaus kūryboje.

XX a. septintojo dešimtmečio Vilniaus fotografijos ne tik įamžino to meto miestą ir jo gyventojus, bet taip pat iki šių dienų išsaugojo paties fotografo jaunystės patirtį, atvykus į sostinę. Čia Kunčius persikėlė gyventi 1958 m., baigęs vidurinę mokyklą Kaune. Kaip prisimena autorius, septintasis dešimtmetis jam buvo ypatingas tuo, kad tuomet „norėjo viską matyti savo akimis ir pajausti“. „Reikėjo įsigyventi, įsibūti čia, Vilniuje“, – prisimena fotografas (Fotografuota Vilniuje, p. 5). Gal todėl ir to meto jo fotografijos yra tarsi pirmas miesto pamatymas, tačiau ne turisto, o miesto klajoklio, beveik mitinio fotografijos pasaulio herojaus – didmiesčio flâneur – akimis. Septintojo dešimtmečio Vilniaus fotografijos pilnos romantikos, jautrumo miestietiškos kasdienybės niuansams ir pagarbaus žavėjimosi miesto istorija. Be to, jose akivaizdus ir atrandamo „fotografinio matymo“ džiaugsmas. Fotografas mėgaujasi savo darbuose išryškindamas miestovaizdžio linijų piešinius, kompoziciškai įdomius formų derinius, parodydamas šviesos ir šešėlio žaismę ar priešingai – pasikliaudamas fotografijos gebėjimu išsaugoti prabėgančios akimirkos autentiškumą ir nesunaikindamas to autentiškumo pojūčio jokiais apgalvotais estetiniais sprendimais. Naujas albumas išryškina poetišką ankstyvosios Kunčiaus kūrybos pusę, kurią galima buvo nujausti ir jo pirmajame, 1969 m. išleistame albume Senojo Vilniaus vaizdai. Kaip prisimena autorius, gindamas nuo cenzūros šį albumą tuometinis Spaudos komiteto pirmininkas Feliksas Bieliauskas sakė: „Na ką, čia romantika, gali būti“ (Agnė Narušytė, „Tekančio laiko atspaudai“, in: Ibid., p. 266). Tačiau Senojo Vilniaus vaizduose ta romantika būvo gana rūsti ir ateinanti iš Vilniaus architektūros menamos istorinės praeities, o naujame albume vizualinė poezija rašoma dabarties akimirkų kalba, kurios fotografijose savo gyvumą išsaugojo net ir prabėgus ne vienam dešimtmečiui.

Šiuo požiūriu Kunčiaus septintojo dešimtmečio fotografijos primena kitų dviejų žymių Lietuvos fotografų Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko 1965 m. sukurtą „etapinį“ Lietuvos fotografijos raidoje fotoalbumą Vilniaus šiokiadieniai. Tik pastarajame daugiausia dėmesio teko Vilniaus gatvėse sutiktiems žmonėms, o Kunčiaus fotografijose, kaip pastebėjo dailėtyrininkė Laima Kreivytė, „žmonės svarbūs tik tiek, kiek jie prisodrina miesto terpę“ (Laima Kreivytė, „Tolimi priartėjimai“, in: Ibid., p. 263). Žinoma, Kunčiui įdomios mažos kasdienybės istorijos ir jose atsiskleidžiantys žmonių santykiai, tačiau žmogaus tipažas, charakteris ar momentinė emocija jo darbuose beveik niekada netampa savarankiška, nuo miesto gyvenimo ir aplinkos atsieta fotografijų tema.

Vis dėlto, nepaisant subtilių skirtumų, negalima pamiršti, kad Kunčius, Sutkus, Rakauskas ir kiti žymiausi XX a. septintojo-aštuntojo dešimtmečių fotografai kūrė ir puoselėjo vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą – savitą tarptautinės humanistinės fotografijos krypties atmainą. Taigi nenuostabu, kad autoriai, dabar vadinami Lietuvos fotografijos klasikais, savo kūrybinio kelio pradžioje sutelkė dėmesį į „paprastų“ žmonių kasdienybę ir joje ieškodami universalių žmogiškų vertybių išraiškos, tą kasdienybę poetizavo. „Čia ir yra prasmė – tas praėjimas, judesys, tarpusavio santykiai, nuotaikos slepia amžinus dalykus“ (Agnė Narušytė, op. cit., p. 267), – paaiškina Kunčius savo kūrybą ir kartu nusako Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus vienijusį požiūrį į fiksuojamą gyvenimą.

Kunčiaus įamžinti Vilniaus vaizdai buvo publikuoti ir 2007 m. išleistame albume Vilnius, 1960–1970: Senamiesčio kvadratai, o 2012 m. pasirodė leidinys Reminiscencijos, kurio net pusę fotografijų, pasak autoriaus, taip pat sudarė Vilniaus miesto aplinkos fragmentai, užfiksuoti 1977–1984 m. Pastarasis albumas atspindi reikšmingą posūkį ir Kunčiaus kūrybos, ir bendroje Lietuvos fotografijos raidoje. Cikle Reminiscencijos nelieka Lietuvos fotografijos mokyklai būdingo reikšmingų, lemiamų akimirkų įamžinimo, aiškiai suprantamos metaforinės prasmės ir, svarbiausia, žmogus čia nebėra pagrindinis fotografijų objektas. Visa tai Reminiscencijose pakeičia kasdienės miesto aplinkos fiksavimas, kuris, pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, atkreipė tuometinių jaunųjų autorių dėmesį į „nuobodų“ tikrovės aspektą (Agnė Narušytė, Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008, p. 132). XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje debiutavę jaunieji fotografai, pilkose, „nekokybiškose“ nuotraukose parodydami miesto kasdienybę, banalius objektus ir, atrodytų, nereikšmingas akimirkas, sukūrė savitą „nuobodulio estetikos“ kryptį. Tačiau pats Kunčius į šią „nuobodulio estetikos“ fotografijoje sritį neįžengė – kontrastai, faktūrų išryškinimai, plačiakampis objektyvas ir neįprasti rakursai autoriui leido suteikti dramatiškumo net ir kasdieniškiems miesto fragmentams.

Tačiau baigiantis XX a., Vilnių Kunčius fotografuoja jau kitaip. Leidinys Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019 verčia atkreipti dėmesį ne į „amžinus dalykus“, bet į tai, kas laikina, ar, tiksliau tariant, – į tai, kas keičiasi. Fotografas, ir toliau vaikštinėdamas po miestą, fiksuoja reklaminius plakatus, parduotuvių vitrinų manekenus, vėliavas, grafičius, gatvių remontą, naujosios architektūros statybas ir kitus miesto kaitos ženklus. Šios fotografijos, kitaip nei ankstesnės, rodo ne miesto būtį, bet buitį. Kasdieniškumo, buitiškumo įspūdį sustiprina ir tai, kad daugelis fotografijų šiame albume spalvotos – jos, kitaip nei ankstesni nespalvoti darbai, nepakeičia mums įprasto tikrovės suvokimo, nesuteikia realybei estetiškumo ir neapgaubia jos praeities romantikos aura. Šioje buitiškoje kasdienybėje skirtingų kontekstų ir prasmių ženklai niveliuojasi ir kuria ne tik vizualaus, bet ir vertybinio chaoso įspūdį. Į greitą kaitą, kuri neturi aiškios krypties ir nebūtinai reiškia progresą, autorius žvelgia kritiškai ir parodo jį su ironija, kaip, pavyzdžiui nuotraukoje, kurioje sovietinės Žaliojo tilto skulptūros rodo į Vyčio vėliavą. Kunčius viename kadre sutalpina skirtingų ideologijų ir santvarkų simbolius, reklaminius idealaus gyvenimo vaizdinius ir netobulą tikrovę, miesčioniškos prabangos ženklus ir „sėkmingo“ gyvenimo paribiuose likusius miesto gyventojus. Žinoma, visa tai ir realiame gyvenime visuomet esti šalia, tačiau tik fotografijose taip aiškiai atsiskleidžia skirtingų gyvenimo plotmių nesuderinamumas ir iš to kylantys paradoksai ar net absurdo pojūtis.

Kunčiaus fotografijų parodomi pokyčiai ir tų pokyčių kuriami prieštaravimai nėra amžini ar universalūs. Jie susiję su konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis, socialine bei kultūrine terpe ir, be abejo, – su konkrečia vietove. Todėl ir pačių aptariamų leidinių pobūdis bei struktūra visiškai skirtinga. Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais – tai solidus fotoalbumas, leidžiantis žiūrovui mintimis ir jausmais grįžti į praeitį, kuri kartu yra ir istoriška, ir šiek tiek abstrakti, tartum neapibrėžtas, poetiškas „tada“ laikas. Leidinį Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019 gal net labiau tiktų vadinti ne albumu, o knyga, kurioje konkrečiais metais datuotų fotografijų sugretinimai nužymi kelionę laiku nemažiau tiksliai, nei kartografiniai kiekvieną knygos skyrių pradedantys Vilniaus žemėlapio intarpai – autoriaus pasivaikščiojimų po Vilnių maršrutus. Knyga yra tarsi gidas po Vilniaus vietas, kurių akivaizdžius pokyčius parodo skirtingų metų fotografijos, o tų pokyčių prasmę (ar jos nebuvimą) atskleidžia atvaizdus siejančios asociacijos.

Tačiau tam, kad knygos siūlomas menamas pasivaikščiojimas po Vilnių taptų iki galo prasmingas ir prisipildytų emocinio turinio, laiką tarp fotografijose užfiksuotų akimirkų ir erdvę tarp Vilniaus žemėlapyje pažymėtų taškų turi užpildyti asmeninė žiūrovo patirtis. Be jos fotografijų sugretinimai gali pasirodyti atsitiktiniai, o fotografijose matomi pokyčiai nereikšmingi. Vilniuje negyvenančiam ar jo nepažįstančiam žiūrovui bus lengviau atpažinti sau artimus žmogiškus išgyvenimus asmeniškai, galbūt, nepatirto septintojo dešimtmečio poetiškose fotografijose, nei sąlyginai nesenų įvykių dokumentinėje fotofiksacijoje. Šią dalies žiūrovų asmeninės patirties spragą bent iš dalies kompensuoja įvadinis Ernesto Parulskio straipsnis, kuriame menotyrininkas fotografijose užfiksuotą laikotarpį charakterizuoja aptardamas Lietuvos valstybės, Vilniaus architektūros ir ją įamžinusios fotografijos istoriją ir supindamas ją su įtraukiančiais pasakojimais iš savo asmeninio gyvenimo. Vis dėlto knygos siūlomas santykis su miestu ir jo fotografija prasmingiausias liks tiems, kas Vilnių „patyrė“ asmeniškai ar sostinėje gyvena šiuo metu. Juk panašus albumas, pavyzdžiui, apie Elektrėnus ar Rio de Žaneirą (čia galima įrašyti bet kokius Lietuvos ar užsienio šalių miestus, kuriuose daugelis niekada nesame buvę) tikriausiai nesulauktų platesnio susidomėjimo ir nebūtų reikšmingas asmeniškai konkrečiam žiūrovui.

Individualaus santykio su fotografijose įamžintu miestu klausimą gali padėti išspręsti pačių atvaizdų emocinis turinys ir apibendrinta prasmė, peržengianti dokumentalumo ribas – tai įrodė ne vienas lietuvių fotografas. Pavyzdžiui, Aleksandras Ostašenkovas, nuosekliai laikydamasis savo kūrybinio braižo, albume Mano Šiauliai Saulės miestą parodė kaip ištuštėjusią egzistencinių potyrių ir apmąstymų erdvę, Gintaras Česonis kartu su rašytoju Kęstučiu Navaku išleistoje knygoje Sutiktas Kaunas taip pat atskleidė labai asmenišką santykį su gimtuoju miestu, o Algirdo Šeškaus albume Archyvas. Pohulianka Vilnius ar jo rajonas Pohulianka, kaip konkretus kūrybos objektas, apskritai nėra pats svarbiausias – miesto, kaip ir visa kita, fotografija autoriui yra būdas tirti pačią mediją, save ir dvasinę pasaulio plotmę. Žinoma, kūrybinė fotografija nebūtinai turi būti akivaizdžiai metaforiška ar subjektyvi, t. y. atitikti įprastus meniškumo kriterijus. Priešingai, ji gali būti įtaigi ir reikšminga savo pabrėžtinu neišraiškingumu ir dokumentine prigimtimi. To pavyzdžiu gali būti jaunos menininkės Ingos Navickaitės-Drąsutės knyga Pusiniai namai apie savitą Kauno Vilijampolės rajono architektūrinį fenomeną – tarpukariu statytus mažus, vienašlaičio stogo „pusinius“ namus. Tačiau knyga Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019 aiškiai nenurodo nė vieno iš minėtų žiūrovo santykio su miestu ir jo atvaizdais variantų. Knygoje publikuojami atvaizdai yra per daug informatyvūs, jų aktualumas per glaudžiai susietas su konkrečiais miesto pokyčiais, kad fotografijas galima būtų suvokti kaip menines. Tačiau 1990–2019 m. Vilniaus fotografijų nesieja ir nuoseklus kūrybinis metodas, kuris leistų jas suprasti kaip iš anksto apgalvotos, konceptualios kūrybos rezultatus.

Taigi lyginant du naujausius Kunčiaus fotografijų leidinius galima teigti, kad Fotografuota Vilniuje 1960–1970 metais neabejotinai pristato dalį autoriaus kūrybos branduolio, susijusio su humanistine lietuviškos fotografijos mokyklos tradicija, o tuo tarpu knyga Fotorefleksijos. Vilnius, 1990–2019 bus įdomi besidomintiems naujesniais šio fotografo kūrybiniais ieškojimais ir tiems, kas linkę leistis į nesenų ar šiandien kuriamų Vilniaus miesto istorijų refleksijas.