Jei kada nors lankėtės Romoje ir keliavote į Šv. Petro baziliką, tikėtina, kad į ten patekote vienu iš dviejų kelių: kaip senovės piligrimai perėjote Šventojo Angelo tiltą, pastatytą dar imperatoriaus Hadrijano 134 m. po Kr., ir ėjote Via della Conciliazione, prieš save matydami visą Michelangelo suprojektuoto bazilikos kupolo didybę, arba atvykote metro ar tramvajumi ir palei Vatikano sieną nuo Vatikano muziejų pusės ėjote Via di Porta Angelica, kurios gale išvydote Šv. Petro aikštės kolonadą. Nors senasis piligrimų ir turistų mėgstamas kelias turi savo žavesio, tačiau jei nors kartą pasirinkote antrąjį variantą, turėjote patirti daugmaž tai, ką planavo Gian Lorenzo Berninis – už siaurų miesto gatvių su jų krautuvėlėmis ir kavinėmis, perėjus kolonų mišką, atsiveria sunkiai suvokiamo dydžio aikštė, kurioje žiūrovo akys pačios krypsta į bazilikos fasadą. Štai čia yra Apaštalo Petro kapas ir katalikų pasaulio centras.
Aikštė kaip popiežiaus urbanistinio projekto dalis
Sunku trumpai pristatyti išsamią Šv. Petro bazilikos su aikšte statybų istoriją, tad apsiribosime tik esminiais faktais, kurie yra svarbūs, norint suprasti aikštės koncepciją ir statybų istoriją. Carlo Maderno Šv. Petro bazilikos fasadą užbaigė 1614 m., valdant popiežiui Pauliui V1, tačiau jo estetinis ir architektūrinis sprendimas lėmė vizualinę fasado disproporciją: statinys atrodė per ilgas aukščio atžvilgiu. 1629 m. mirus Maderno, popiežius Urbonas VIII bazilikos architektu paskyrė savo globotinį Gian Lorenzo Berninį, kuris ėmėsi taisyti Maderno klaidas. Dėl techninių kliūčių nepavykus pastatyti Berninio suplanuotų dviejų varpinių, architektas prarado popiežiaus malonę ir turėjo užleisti vietą naujo popiežiaus Inocento X favoritui Francescui Borrominiui, kuris nespėjo įgyvendinti jokių pakeitimų.
Bazilikos fasado netobulumus galiausiai buvo nuspręsta užmaskuoti įrengiant monumentalią aikštę priešais baziliką. Fasado perstatymo atsisakyta ir dėl to, kad 1655 m. išrinktas popiežius Aleksandras VII norėjo Romoje įgyvendinti savo architektūrinę2 viziją, kurią sudarė Via del Corso, Piazza del Popolo, Šv. Morkaus ir Šv. Petro aikščių įrengimas bei Kvirinalio rūmų statyba. Apie savo ketinimus įkurti aikštę priešais Šv. Petro baziliką Aleksandras VII paskelbė Congregazione della Reverenda Fabbrica di San Pietro3 susitikime 1656 m. liepos 31 d.
Aleksandras VII užduotį įrengti aikštę priešais Šv. Petro baziliką patikėjo Berniniui, ir darbai prasidėjo be galo greitai. Pirmasis aikštės akmuo pašventintas ir padėtas vos po metų – 1657 m. rugpjūčio 28 d., nors nebuvo iki galo nuspręsta, kaip atrodys aikštė4.
Aikštė su daugybe problemų
Daugiausia kliūčių kėlė tai, kad aikštė turėjo suderinti gausybę estetinių ir religinių funkcijų, per daug nepakeičiant tuometinio Vatikano urbanistinio plano.
Pirmiausia aikštė turėjo būti pritaikyta popiežiaus palaiminimui iš Loggia della Benedizione (balkonas virš Šv. Petro bazilikos portalo) per Šv. Velykas ir keliomis kitomis ypatingomis progomis. Palaiminimas Urbi et orbi, simbolizuojantis visą pasaulį, turėjo pasiekti kuo daugiau tikinčiųjų aikštėje. Be to, tikintieji turėjo aiškiai matyti palaiminimo balkoną, o popiežius – tikinčiuosius, laukiančius palaiminimo.
Antroji pagrindinė aikštės funkcija – palaiminimas piligrimams. Šis palaiminimas teikiamas nebe iš Loggia della Benedizione, bet iš šiaurinėje aikštės pusėje esančių privačių popiežiaus apartamentų Apaštalų rūmuose. Tikintieji, susirinkę aikštėje, turėjo gerai matyti popiežiaus langą, o popiežius – tikinčiuosius.
Aikštė turėjo kuo labiau išryškinti Šv. Petro bazilikos fasadą, pabrėždama bazilikos svarbą katalikams.
Bendras aikštės išplanavimas turėjo būti tinkamas šventinėms procesijoms ir jų metu vykstančioms apeigoms, ypatingą dėmesį skiriant Devintinėms – Kristaus Kūno ir Kraujo šventei.
Aikštė taip pat turėjo neužgožti šiaurės vakaruose esančio pagrindinio įėjimo į Popiežių rūmus.
Galiausiai aikštės konstrukcijos turėjo saugoti nuo lietaus tiek praeivius, tiek būti tinkamos pravažiuoti karietoms, vykstančioms į Apaštalų rūmus arba iš jų.
Uždaros ovalios aikštės idėja
Gavęs popiežiaus užduotį, Berninis dar 1656 m. sumanė įrengti uždarą trapecijos formos aikštę su arkadomis5. Piligrimai, atvykstantys vieninteliu tuo metu įmanomu keliu, Šv. Angelo tiltu, į aikštę galėjo patekti dviem siauromis gatvėmis rytuose – Borgo Nuovo, nutiesta procesijoms popiežiaus Mikalojaus V, ir Borgo Vecchio – kurias dabar atitinka Via della Conciliazione pakraščiai. Trapecijos forma būtų vizualiai užmaskavusi bazilikos fasado neproporcingumą, tačiau šio plano galiausiai atsisakyta, nes popiežiui imponavo Antikos laikų estetika.
Lucas Holstenius, popiežiaus Aleksandro VII įkurtos Vatikano bibliotekos vadovas, parengė mokslinį tyrimą apie portikus senovės Romos ir Graikijos architektūroje6. Galbūt remdamasis šiuo tyrimu, galbūt tenkindamas popiežiaus pageidavimą, Berninis nubraižė uždaros ovalios aikštės, kurią supo laisvai stovinčių kolonų eilės, planą.
Galutiniame plane, kurį iš dalies matome ir šiandien, architektas fasado netobulumus užmaskavo ir visas būtinas aikštės funkcijas išsprendė padalydamas ją į dvi dalis: didžiąją ovalią aikštę (it. piazza obliqua) ir mažesniąją trapecijos formos aikštę prieš pat Šv. Petro baziliką (it. piazza retta). Savo sprendimą Berninis nekartą apibūdino kaip konceptualią metaforą – ovali kolonada jam atrodė it motiniškos Bažnyčios rankos, kurios apkabina katalikus, kad sustiprintų jų tikėjimą, eretikus – kad pašauktų juos atgal į Bažnyčią, ir netikinčiuosius – kad apšviestų juos tikruoju tikėjimu7.
Vieną ankstyviausių Berninio planų galima matyti 1657 m. nukaltame proginiame aikštės darbų pradžios medalyje. Jame Šv. Petro aikštės ovalą uždaro trečioji kolonados dalis tarp dviejų puslankių. Pagal šį planą dviejose kolonados vietose turėjo būti pertrūkiai, kur į aikštę vedė senosios gatvės nuo Šv. Angelo tilto. Trečioji kolonada būtų uždariusi aikštę ir simboliškai atskyrusi sakralią bazilikos erdvę nuo profaniškos miesto erdvės.
Medalyje įamžinta ir Berninio idėja stilistiškai sujungti pagrindinį bazilikos portalą ir kolonadą, kurią taip pat sudaro keturių kolonų eilės8. 1659 m. atspausdintame aikštės brėžinyje, esančiame Vatikano bibliotekoje9, taip pat 1665 m. Giovanni Battista Falda raižinyje10 atsispindi Berninio užmojis grįžti prie Michelangelo fasado sumanymo, pagal kurį pagrindinį portalą turėjo dengti keturių laisvai stovinčių kolonų portikas.
Berninio plano kritika
Savo aikštės planą Berninis turėjo pristatyti jau minėtai Congregazione della Reverenda Fabbrica di San Pietro, kurioje kilo daug diskusijų. 1656 m. rugpjūčio 19 d. susirinkime kongregacijos vadovas kardinolas Giovanni Battista Maria Pallotto prieštaravo tokiam aikštės dydžiui ir biudžetui11. 1657 m. kovo 17 d. kongregacija gavo dviejų nežinomų autorių memorandumus, kurių viename aikštės planas kritikuotas dėl estetikos, o antrame atkreiptas dėmesys į religinius ir funkcinius kolonados aspektus. Tačiau ryškiausia ir įdomiausia kritika matoma iš dvidešimt penkių piešinių, kurie ilgą laiką buvo priskiriami pačiam Berniniui12.
Visi šie piešiniai pateikiami poromis, parodant Berninio klaidas ir siūlomus sprendimus. Pavyzdžiui, pirmieji du numeruoti piešiniai vaizduoja žmogaus kūno (Kristaus) proporcijas, lyginamas su bazilika ir aikšte. Pirmu numeriu pažymėtame piešinyje Kristaus rankos yra sulaužytos, nes atkartoja Berninio aikštės projekto linijas su papildoma trapecijos formos aikšte. Kiti du numeruoti piešiniai vaizduoja arealinį bazilikos ir aikštės planą. Pastaruosiuose brėžiniuose kritika pateikiama, remiantis Šv. Petro bazilikos lotyniško kryžiaus plano kaip Nukryžiuotojo simbolika. Šiame plane apvali aikštė simbolizuoja pasaulį arba rutulį su bazilika kaip kryžiumi viršuje. Brėžinyje įvedamas ir papildomas barokinis simbolinis lygmuo – aikštė tarsi dalijama į šešis pusrutulius, sudarančius heraldinę figūrą, vadinamą monti (itališkai – kalnai), kuri yra tiesioginė nuoroda į Aleksandro VII iš Chigi giminės šeimos herbą.
Tokia subtilia kritika, apžvelgiant įvairius simbolinius, antropomorfinius ir religinius aspektus, norėta parodyti, kad Berninio sprendimas įrengti papildomą trapecijos formos aikštę buvo neteisingas. Tačiau Berninis puikiai žinojo, ką daro. Atsisakius sprendimo įrengti piazza retta, būtų reikėję arba visiškai atsisakyti ovalios aikštės idėjos, arba nugriauti dalį Apaštalų rūmų.
Kritika greitai buvo pamiršta, ir Aleksandras VII palaimino Berninio planą. Šiaurinė ir pietinė lenktosios kolonados buvo pastatytos 1659–1667 m., o 1667 m. vasarį pradėti senųjų Maltos ordino priorato rūmų griovimo darbai13, ruošiantis statyti trečiąją kolonados dalį, turėjusią uždaryti aikštę ir atskirti ją nuo rytuose buvusios Piazza Rusticucci. Tačiau šiame gerai dokumentuotame etape Berninis nusprendė pakeisti trečiosios kolonados dalies planus. Pagal atnaujintą planą, matomą 1667 m. Falda Romos miesto raižinyje, Berninis norėjo trečiąją kolonados dalį pastumti į rytus ir taip sukurti atvirą stačiakampę erdvę. Šio laikotarpio planuose taip pat matyti Berninio noras trečiojoje kolonadoje įtaisyti laikrodį, turėjusį pakeisti Ferrabosco laikrodžio varpinę, išardytą statant šiaurinę kolonados dalį14. Trečioji kolonados dalis ir minėti pataisymai taip pat matomi po Aleksandro VII mirties Šv. Petro statybų kongregacijai pateiktuose brėžiniuose15.
Neįgyvendinti planai
Berninio planas iš esmės buvo pamirštas 1667 m. gegužės 22 d. Aikštė prieš baziliką buvo statoma Aleksandro VII iniciatyva, o kadangi šiaurinė ir pietinė kolonados buvo jau beveik užbaigtos, mirus popiežiui trečioji kolonada taip ir liko tik „planas ant popieriaus“.
Berninio uždaros ovalios aikštės idėja turėjo atspindėti visą pasaulį ir tapti katalikų vienybės popiežiaus valdžioje simboliu – „miesto ir pasaulio teatru“16, ir architektas puikiai susidorojo su jam patikėta užduotimi. Pats Berninis rašė, kad jam pavyko „pataisyti daugybę netobulumų“17, o jo pasirinkta ovali forma yra „graži, tinkama ir būtina“18: gražu reiškia ovalios figūros geometrinį tobulumą, tinkama atspindi jau minėtą Bažnyčios-motinos, apkabinančios visą pasaulį, metaforą, o būtina nurodo į architektūrinių ir estetinių klaidų ištaisymą. Be to, Berninio suprojektuota ovali aikštė atspindi ir įtvirtina to meto Romos barokui būdingus elementus: pamaldų erdvės simboliškumą ir formų žaismingumą, kylantį iš nuolatinių referencijų į Antiką19.
Vatikano prieigas svarstyta tvarkyti ne kartą, bet tik 1929 m. vasario 11 d. popiežiaus Pijaus XI ir Benito Mussolinio pasirašytas Laterano susitarimas numatė tokių planų įgyvendinimą. Planai puikiai tiko fašistų vyriausybei, kuri norėjo, kad „Roma visiems atrodytų nuostabi; didžiulė, tvarkinga ir galinga, kokia ji buvo valdant imperatoriui Augustui“20. 1936–1950 m. Marcello Piacentinis ir Attilio Spaccarellis, remdamiesi nebe Berninio, o jo mokinio Carlo Fontana piešiniais ir įgyvendindami Mussolinio urbanistinę strategiją, parengė planus nutiesti Via della Conciliazione alėją. Ji sujungė Šv. Petro aikštę ir Šv. Angelo tiltą, siekiant „priartinti popiežių prie dučės“21.
Nors Piacentinis ir Spaccarellis sunaikino Berninio architektūrinę idėją ir jos barokinę simboliką, tačiau nugriovus pastatus tarp Borgo Nuovo ir Borgo Vecchio, iškilo naujos optinės ir estetinės problemos, kurias, tikėtina, numatė Berninis, nuspręsdamas statyti uždarą, o ne atvirą aikštę. XX a. viduryje priešais kolonadą pastatyti erdvę tarp miesto ir bazilikos vizualiai apribojantys propilėjai, kurie tarsi atskiria naujai suformuotą Pijaus XII aikštę nuo Via della Conciliazione ir įrėmina Šv. Petro baziliką.
1 Apie Maderno architektūrinius sprendimus plačiau: Rudolf Wittkower, Art and Architecture in Italy: 1600–1750, New Haven and London: Yale University Press, 1982, p. 69–70.
2 Dorothy Metzger Habel, The Urban Development of Rome in the Age of Alexander VII, Cambridge University Press, 2002, p. 257.
3 Garbingiausia Šv. Petro statybų tresto kongregacija, kurią sudarė kardinolai, paskirti prižiūrėti Šv. Petro bazilikos statybas, planus ir išlaidas. Visi planai ar jų pakeitimai turėjo būti suderinti su šia kongregacija, kurią 1605 m. įkūrė popiežius Leonas XV.
4 Dorothy Metzger Habel, op. cit., p. 257.
5 Rudolf Wittkower, Art and Architecture in Italy: 1600–1750, New Haven and London: Yale University Press, 1982, p. 126–127.
6 Dorothy Metzger Habel, op. cit., p. 261.
7 Heinrich Brauer, Rudolf Wittkower, Die Zeichnungen des Gianlorenzo Bernini, Berlin, 1931, p. 70: „essendo la Chiesa di S. Pietro quasi matrice du tutte le alter doveva haver’ un Portico che per l’appunto dimostrasse di ricevere à braccia aperte maternamente i Cattolici per confermarli nella credenza, gl’Heretici per riunirli alla Chiesa, e gl’Infedeli per illuminarli alla vera fede“.
8 Rudolf Wittkower, „The Third Arm of Bernini’s Piazza S. Pietro“, in: Studies in the Italian Baroque, London: Thames and Hudson, 1975, p. 60.
9 Biblioteca Vaticana, Chig.P.VII.9, fol. 17v–18.
10 Giovanni Battista Falda, Il nuovo teatro delle fabriche, et edificii, in prospettiva di Roma moderna, sotto il felice pontificato di n.s. papa Alessandro VII. Libro primo, Romae: G. Giacomo Rossi, 1665.
11 Rudolf Wittkower, „A Counter-Project to Bernini’s Piazza S. Pietro“, in: Studies in the Italian Baroque, p. 75.
12 Ibid., p. 63.
13 Marcello Villani, Il Colonnato di piazza S. Pietro: Opera che fra le antiche poche ne ha pari, fra le moderne nessuna, Roma: Gangemi Editore, 2016, p. 142.
14 Heinrich Brauer, Rudolf Wittkower, op. cit., p. 62–64.
15 Biblioteca Vaticana, Ott.lat.3154, fol. 347–348.
16 Marcello Fagiolo, „Arche-tipologia della piazza di S. Pietro“, in: Immagini del barocco: Bernini e la cultura del seicento, ed. Marcello Fagiolo, Gianfranco Spagnesi, Roma, 1982, p. 125–128; taip pat: Stefania Nanni, „San Pietro, la Chiesa universale“, in: La Basilica di San Pietro. Fortuna e immagine, ed. Giovanni Morello, Roma: Gangemi Editore, 2012, p. 457–458.
17 Biblioteca Vaticana, Chig.H.II.22, fol. 108r–v.
18 Biblioteca Vaticana, Chig.H.II.22, fol. 109r.
19 Paolo Portoghesi, ed., Roma barocca, Roma: Editori Internazionali Riuniti, 2011, p. 93–94.
20 Terry Kirk, „Framing St. Peter’s: Urban Planning in Fascist Rome“, in: The Art Bulletin, 2006, t. 88 (4), p. 762–763.
21 Giuseppe Ceccarelli, „L’isolamento della Mole Adriana“, in: Capitolium, 1934, nr. X, p. 209: „Il Duce li ha voluti vicino a Lui“.
