Iš LDM rinkinių
Galimas daiktas, tai yra įdomiausia Lietuvos istorijoje polemika, virtusi tikru „informaciniu karu“. Jį pradėjo reformacijos apologetas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Andriejus Volanas, kuris 1583 m. parašė ir Vilniuje išspausdino nedidelę knygelę apie tariamą jėzuitų stabmeldystę Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas (Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio). Po trejų metų Volanas išleido naują veikalą apie jėzuitų klaidas dėl Eucharistijos Neteisingų teiginių apie Eucharistiją nuneigimas (Assertionum de Eucharistia falsarum […] confutatio), kuriame užsipuolė Vilniaus universiteto teologijos profesorių Emmanuelį de Vega. Katalikai neketino nusileisti. Į kaltinimus atsakė to paties de Vega auklėtinis, Vilniaus kanauninkas Andriejus Jurgevičius1. Jo atkirtis Apie pamaldų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų naudojimą (De pio et in Sancta Ecclesia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu) buvo išleistas 1586 m.
Regis, Vilniaus spaustuvių presai kaito iki pat 1591 m. Per penkerius metus katalikas ir reformatas „susirėmė“ mažiausiai penkis kartus, – tą liudija iki mūsų laikų išlikusios knygos, – kol galiausiai Volanas visas savo kritikos strėles nukreipė į jėzuitus2.
Šioje sudėtingoje abipusių kaltinimų erezijomis istorijoje įdomiausias yra 1583 m. parašytas pirmasis Volano tekstas, kuriame reformatas apkaltino Vilniaus jėzuitus stabmeldyste. Jame randame lotynišką sakinį: „Rusėniškoje Mergelei Motinai pašvęstoje bažnyčioje galima rasti Marijos atvaizdą“3. Jurgevičius savo atsakyme Volanui ne vienoje vietoje cituoja pastarąjį ir pats kalba apie „Mergelės Marijos atvaizdą, nutapytą šv. Luko“. Taigi abu autoriai mini rusėniška maniera nutapytą Švč. Mergelės Marijos ikoną, tačiau iš karto nėra aišku, kuris atvaizdas tampa lokaliu Volano ir Jurgevičiaus polemikos objektu.
NEAIŠKI CITATA
Pirmoji problema, su kuria susiduriame, yra Volano citatos kilmė. Jurgevičius savo knygos paraštėse nurodo, kad jo pateikiama citata apie rusėnišką Švč. Mergelės Marijos ikoną yra Volano knygoje „Tract. 2. Pag. 15“. Kitur taip pat randame nuorodas į „Traktatą 1“ arba „Traktatą 2“, bet pats autorius niekur tiksliai nenurodo, ką turėtume laikyti „pirmuoju“ ar „antruoju“ traktatu.
Net jei atidžiai peržvelgsime Jurgevičiaus knygą, niekur nerasime užuominos apie jokią kitą Volano knygą. Veikalo Apie pamaldų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų naudojimą viršelyje minima viena „bedieviška ir negarbinga knygelė“. Dedikaciniame laiške ir įžanginiame kreipimesi į Volaną Jurgevičius kalba tik apie vieną knygą. Tačiau lietuviškai išverstame vieninteliame šiuolaikiniame Volano teksto leidime4, kur paraleliai pateikiami tiek lotyniškas, tiek išverstas Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimo tekstas, nerandame citatos, kuri sutaptų su Jurgevičiaus tekstu5. Panaršius po Vilniaus universiteto bibliotekos archyvus6, tarp Marcelino Ročkos popierių pavyko rasti visą galbūt iš Lenkijos, o gal iš kurios kitos valstybės bibliotekos (bibliotekos antspaudas neįskaitomas) gauto Volano teksto kserokopiją. Iš jos paaiškėjo, kad 1583 m. Volano knygą, kurios pilnas pavadinimas yra Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas, taip pat atsakymas į naujus jų priekaištus, dabar pirmąsyk į dienos šviesą išleistas (Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio: itemque ad nova illorum obiecta responsio, nunc primum in lucem aedita), sudaro dvi dalys. Pirmoji jų ir yra „Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas“, o antroji – „To paties atsakymas į naujus lojolininkų priekaištus“. Būtent pastarąją Jurgevičius ir įvardija kaip „Traktatą 2“.
TRYS MARIJOS ATVAIZDO IDENTIFIKAVIMO ASPEKTAI
Abiejose Volano knygos dalyse, kaltinant jėzuitus stabmeldyste, randame tuos pačius faktus apie rusėnišką Švč. Mergelės Marijos atvaizdą, už kurį Maskvos didysis kunigaikštis siūlė grąžinti belaisvius: „Taip ir dabar visoje Italijoje loretietiškas stabas yra garbinamas vietoj pačios Marijos, o moterys dėl visų ligų ir grėsmių [į jį] kreipiasi prašydamos pagalbos. Tokiu išties panašiu garbinimu Lenkijoje matome maldaujamą ir šį Čenstachavos [Marijos] stabą, kai tam tikru laiku prie jo iš visų Lenkijos kraštų suskubama ir kuriam atsilyginant už prašymus sunešama tiek aukų. Bet ir Vilniaus rusėnai, kaip prieš tai rašiau, taip pat giriasi turį šv. Luko nutapytą stabą, kurį taip garbina, kad kai Maskvos tironas pasiūlė už jį daugybę belaisvių, jie verčiau dėl savo stabmeldystės norėjo tiek žmonių leisti nukankinti kalėjimo purve ir nešvarumuose, nei netekti šio nelemto stabo“7.
Tolesniame Jurgevičiaus tekste, kur pateikiamos jau ne Volano citatos, o jo paties mintys, randame dar dvi svarbias nuorodas apie mįslingą Vilniaus Marijos atvaizdą: „Ką sakai apie italus, loretietišką atvaizdą ar čenstachavietišką iš Lenkijos, ar net apie Vilniaus Mergelės Marijos [atvaizdą] garbinančius rusėnus, yra gėdingas šmeižtas, kuriuo bandai Kristaus Bažnyčią pagiežingai kaltinti; tačiau tu pats negali neigti, kad nežinai, jog Bažnyčia dėl stabmeldystės smerkia tuos, kurie tiki, kad paveiksluose yra ir gyvastis, ir jutimas, arba iš jų kažko nori, arba į juos deda kokią nors viltį. […] Taigi kad mes garbiname loretietišką atvaizdą vietoj Švenčiausios Mergelės. Kokį dar atvaizdą, meldžiu [pasakyk], Volanai?“8 Ir skyriaus pabaigoje, prieš pradedant naują argumentą: „Juk išties esi tiesiog juokingas, kai mus išjuoki ir peiki, kad šis tavo varžovas tau priekaištaujančiam neatsako [apie] Vilniaus rusėnų įvykį, kai Švenčiausiosios Mergelės atvaizdą, nutapytą šv. Luko, už nežinau kiek tūkstančių, kaip tu teigi, belaisvių nenorėjo atiduoti Maskvai. […] Ir jei taip būtų nutikę, patys rusėnai tau gana gerai galėtų atsakyti, kodėl taip pasielgė“9. Neaišku, ką reiškia Jurgevičiaus žodžiai „tavo varžovas“ (lot. tuus adversarius). Tai galėtų būti nuoroda į žodinį disputą, kuriame susirėmė Jurgevičius ir Volanas arba de Vega ir Volanas10.
Abu autoriai pateikia panašias nuorodas apie Vilniaus Marijos atvaizdą, taigi mįslė ima po truputį aiškėti. Remdamiesi Jurgevičiaus ir Volano tekstais, galime išskirti tris Marijos paveikslo identifikavimo aspektus: a) paveikslas vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu, b) yra nutapytas „rusėniška maniera“, c) paliaubų derybų metu Maskvos valdovas siūlė atvaizdą iškeisti į karo belaisvius.
PIRMAS VARIANTAS – ŠV. JONO BAŽNYČIOS MERGELĖ MARIJA
Jėzuito Alojzy Fridricho veikale apie stebuklingus Marijos paveikslus Lenkijoje11 rašoma, kad Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje yra net šeši Švč. Mergelei Marijai skirti atvaizdai, tarp kurių yra ir rusėniška Dievo Motina, minima ir daug ankstesniame šaltinyje – Alberto Vijūko-Kojalavičiaus knygoje Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Miscellanea rerum Ad Statum Ecclesiasticum in Magno Lituaniae Ducatu pertinentium). Čia teigiama, kad Šv. Jono parapijinėje bažnyčioje yra Švč. Mergelės, kaire ranka laikančios Kūdikėlį, ikona, „nutapyta graikų papročiu ant medinės lentos, dėl to žmonių vadinama Rusėniškąja. Ir šis paveikslas garbinamas prie jo gausiai susirenkančių žmonių, sulaukiančių ne mažesnių vaisių, nes paprastai jis patiria ypatingas Dievo malones: tai liudija votų gausybė“12.
Papildytame Wilhelmo Gumppenbergo Marijos šventovių atlaso leidime 1672 m. jau taip pat minima stebuklinga rusėniška Vilniaus Švč. Mergelė Marija, garbinama Šv. Jono bažnyčioje13.
ANTRAS VARIANTAS – ŠVČ. TREJYBĖS CERKVĖS MERGELĖ MARIJA
Turime labai mažai istorinių šaltinių apie religinius atvaizdus XVI a. pabaigos Vilniuje, tačiau iš to paties Kojalavičiaus teksto žinome, kad XVII a. viduryje Švč. Trejybės rusėnų apeigų bazilikoje tikrai buvo garbinama Švč. Mergelės Marijos ikona14, nutapyta graikų [t. y. rusėnišku, – T. R.] papročiu ir į Lietuvą atgabenta 1494 m. kaip kunigaikščio Aleksandro žmonos Elenos kraičio dalis. Paminimas ir faktas, kad šį atvaizdą veikiausiai nutapė šv. Lukas. Kojalavičius taip pat rašo, kad vedant taikos derybas, maskviečiai už paveikslą pasiūlė grąžinti 50 belaisvių.
Tokia pati informacija apie Maskvos reikalavimus surašyta ir Kojalavičiaus Lietuvos istorijoje: „Bemaž nieko nesutarta dėl belaisvių, tiesa, maskvėnų didikai, paprašę grąžinti šv. mergelės Marijos paveikslą, pažadėjo už jį Tamošių Mackevičių ir penkiasdešimt jo nelaimės draugų. Šis paveikslas iš seno garsėjo Maskvos kunigaikštystėje dangiškomis malonėmis, jį išsivežė į Vilnių karalienė Elena, po jos mirties atsidūrė žymiausioje rusų šventovėje – Dievo Motinos cerkvėje, o mūsų amžiuje – Šv. Trejybės cerkvėje, kur žmonės nepaprastai pamaldžiai jį garbina“15.
1672 m. Gumppenbergo Marijos atvaizdų atlase taip pat randame įrašą apie Mergelės Dievo Gimdytojos atvaizdą, atvežtą iš Maskvos 1494 m. su kitu Maskvos didžiojo kunigaikščio dukters kraičiu. Šios ikonos maskvėnai reikalavę mainais į 50 kilmingų įkaitų16.
Tikėtina, kad Švč. Trejybės vienuolynas ir cerkvė buvo įsteigti Algirdo žmonos Julijonos XIV a. viduryje, o 1514 m. LDK etmonas Konstantinas Ostrogiškis vietoje senų medinių pastatų finansavo naujos mūrinės šventovės statybą. Naujojoje šventovėje buvo garbinamas Marijos paveikslas17, priskiriamas Dievo Motinos Hodegetrijos ikonografiniam tipui18: Švč. Mergelė Marija vaizduojama iki juosmens, šiek tiek pasisukusi ir palinkusi į Kūdikėlio Jėzaus, kurį laiko ant kairiosios rankos, pusę ir rodo į Jį dešiniąja ranka.
VOLANO IR JURGEVIČIAUS POLEMIKOS ĮDOMYBĖS
Visus tris Volano ir Jurgevičiaus pateikiamus Švč. Mergelės Marijos paveikslo identifikavimo aspektus atitinka būtent Švč. Trejybės cerkvės Marija Hodegetrija. Ši ikona vaizduoja Švč. Mergelę Mariją su Kūdikėliu Jėzumi, yra nutapyta rusėniška/graikiška maniera ir, svarbiausia, būtent ji vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose įvardijama kaip ikona, už kurią Maskvos didysis kunigaikštis siūlė grąžinti belaisvius.
Nors Švč. Trejybės cerkvėje esantis Švč. Mergelės Marijos atvaizdas buvo stačiatikių garbinimo objektas, į unitų rankas perėjęs tik po Brastos unijos, t. y. praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui po aptariamos Jurgevičiaus ir Volano polemikos, panašu, kad būtent šis atvaizdas tampa lokaliu Volano ir Jurgevičiaus polemikos objektu. Nereikia pamiršti, kad ikonų garbinimas katalikų bažnyčiose buvo gana įprasta LDK praktika, ypač suaktyvėjusi XVII a. pirmoje pusėje, „išlaisvinus“ daugybę ikonų po Maskvos apgulties19.
Lieka neatsakytas klausimas, kodėl kritikuojant šventųjų atvaizdų garbinimą ir laikant tai stabmeldyste, reformatui užkliuvo būtent Švč. Trejybės cerkvės ikona, o ne rusėniška pagrindinės jėzuitiškos Vilniaus universiteto, kur mokėsi ir vėliau dirbo Jurgevičius, šventovės20 ikona. Juk būtent Vilniaus kolegijoje 1570 m. įvyko pirmasis evangelikų teologinis ginčas su jėzuitais, o viešų diskusijų būta ir Šv. Jono bažnyčioje21.
Keista ir tai, kad katalikas Jurgevičius ėmėsi ginti stačiatikių ikonų gerbimo praktiką, nors tuo metu visoje Abiejų Tautų Respublikoje tvyrojo įtampa tarp katalikų ir stačiatikių. Popiežiaus pasiuntinys Antonio Possevino netgi išvadino stačiatikius didžiausiais katalikų priešais22.
Švč. Mergelės Marijos atvaizdas, esantis Šv. Jono, pagrindinėje jėzuitų, bažnyčioje greta Vilniaus universiteto, atrodytų visomis prasmėmis tinkamesnis Volano argumentui, neva įrodančiam jėzuitų stabmeldystę. Vis dėlto, remiantis Volano ir Jurgevičiaus tekstais, galime daryti išvadą, kad jie abu kalba apie Švč. Trejybės cerkvės Mergelę Mariją, nors Volanui, regis, nė motais, kad minima ikona jau daugiau nei pusę amžiaus buvo perkelta iš Dievo Motinos cerkvės į Švč. Trejybės cerkvę23, – apie tai rašo ir Kojalavičius. Šioje polemikoje Jurgevičius siekia teologiškai apginti šventųjų atvaizdų garbinimą krikščionybėje, tad jis tiesiog atsako į visus Volano argumentus, tarp jų ir dėl rusėniškos ikonos, bet nepamiršta pabrėžti, kad patys rusėnai galėtų geriau atsakyti, kodėl paliaubų derybų metu neiškeitė ikonos į belaisvius.
Abiejų autorių fragmentai patvirtina puse šimtmečio vėlesnes Kojalavičiaus žinias apie Švč. Trejybės Mergelę Mariją. Tačiau įdomiausias šios polemikos aspektas yra tas, kad ji būtų buvusi įmanoma tik LDK. Regime išskirtinį kultūrinį LDK reiškinį, kai skirtingų krikščionybės šakų atstovai gali nevaržomai diskutuoti viešojoje plotmėje. Sunku įsivaizduoti kitą XVI a. Europos valstybę, kurioje kataliko karaliaus sekretorius reformatas užsipultų katalikus dėl stačiatikių garbinamos ikonos, o katalikas peržengtų konfesines ribas ir gintų stačiatikių ikonų gerbimo praktiką.
1 Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczołt, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a., (ser. Bažnyčios istorijos studijos, t. 2), Vilnius: Aidai, 2009, Nr. 287.
2 Marcelinas Ročka, „Andriejus Volanas. Gyvenimas ir raštai“, in: Andriejus Volanas, Rinktiniai raštai, sudarė Marcelinas Ročka, Ingė Lukšaitė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 17.
3 [Andriejus Volanas], Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio, Vilnae: Typis et sumptibus eiusdem Andreae Volani, per Joannem Kartzanum Velicensem, 1583, p. 13: nam in templo virgini Matri apud Ruthenos consecrato, simulachrum Mariae conspicitur, quod prae reliquis omnibus aliis idolis maiore cultu ac veneration dignantur homines.
4 Žr. Andriejus Volanas, Rinktiniai raštai.
5 Jurgevičiaus De pio et in Sancta Ecclesia iam inde ab apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo (Blot.1/585), Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių (L-16/23) ir Vilniaus universiteto (II 2232/1 ir II 2221/1) bibliotekose.
6 Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 186, b. 248.
7 [Andriejus Volanas], Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio, d. 2, p. 15: Ita et nunc in tota Italia idolum Lauretanum pro ipsa Maria adoratur, et in omnibus morbis ac periculis ad ferendum praesidium virae invocatur. Non dissimili vero cultu et hoc in Polonia Czestochoviam idolum adorari conspicimus, ut ad quod ex omnibus Poloniae partibus statis temporibus curritur, cui tot munera pro exoluendis votis offeruntur. Sed et Vilnenses Rutheni, sicuti antena scripsi, idolum itidem a Luca depictum se habere iactant, cui tantum venerationis exhibent cultum, ut Moscho tyranno, multa millia captivorum pro eo offerenti, maluerint tot homines sordibus, et illuvie carceris enecari Idololatrae quam infausto hoc idolo privari. Cf. [Andriejus Jurgevičius], De pio et in Sancta Ecclesia iam inde ab apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu…, [Vilniae: Typis Academicis S. I., 1586], p. 46: [i]ta et nunc in tota Italia idolum Lauretanum pro ipsa Maria adoratur etc. Sed et Vilnenses Ruthenis, sicuti antena scripsi, idolum itidem a Luca depictum se habere iactant, cui tantum venerationis exhibent cultum, ut Mosco Tyranno multamilia captivorum offerente, maluerint tot homines sordibus, et illuvie carceris enecari, quam hoc idolo privari.
8 [Andriejus Jurgevičius], De pio et in Sancta Ecclesia…, p. 47: Quae de Italis, imaginem Lauretanam, vel de Polonia Czestochoviensem, aut de Ruthenis Vilnensem pro beata Maria adorantibus, ais, calumniam esse putidam, qua Ecclesiam Christi in invidiam vocare conaris, nec tu ipse inficiari potes, qui non ignores, Ecclesiam idololatriae condemnare eos, qui vel vitam, vel sensum imaginibus in esse credunt, vel ab eis aliquid petunt, vel spem aliquam in eis collocant. […] Imaginem Lauretanam ais pro Beata virgine a nobis coli. Quam nam imaginem, oro Volane?
9 Ibid., p. 48: Iam vero plane ridiculus es, qui nobis insultas, et obiciis, non respondisse adversarium illum tuum tibi, factum Ruthenorum Vilnensium exprobanti, qui B. Virginis imaginem, a Luca pictam, Mosco pro nescio quot milibus (ut tu ais) captivorum dare noluerint: cum et an ita factum sit, tibi uni asserenti, fidem habere Adversarius non teneretur? Et si ita factum esset, Rutheni ipsi, cur ita fecerint, satis pro se respondere tibi potuerint.
10 Kęstutis Daugirdas, „Petro Skargos debatų su Andriumi Volanu istorinė reikšmė“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2013, t. 35–36, p. 326–327; taip pat žr. Kęstutis Daugirdas, Andreas Volanus und die Reformation im Grossfürstentum Litauen, Mainz: Verlag Philipp von Zabern, 2008, p. 117.
11 Alojzy Fridrich SJ, Historye cudownych obrazów Najświętszej Maryi Panny w Polsce, t. 4, Kraków: Nakładem Wydawnictwa Towarzystwa Jezusowego, Drukarnia A. Kozińskiego, 1903.
12 Albertas Vijūkas-Kojalavičius, „Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, in: Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Lietuvos istorijos įvairenybės, d. 2, sudarė Darius Kuolys, iš lotynų kalbos vertė Rasa Jurgelėnaitė, komentarus parašė Darius Baronas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 63.
13 Wilhelm Gumppenberg, Atlas marianus quo sanctae Dei genitricis Mariae imaginum miraculosarum origines duodecim historiarum centuriis explicantur, Monachii: Typis et impensis Ioannis Iaecklini, Typographi e lectoralis et bibliopolae, 1672, p. 217.
14 Albertas Vijūkas-Kojalavičius, op. cit., p. 68.
15 Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Lietuvos istorija, iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 753.
16 Wilhelm Gumppenberg, op. cit., p. 293–294.
17 Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 1005.
18 Rūta Janonienė, „Vilniaus Dievo Motinos ikona ir jos kultas Švč. Trejybės cerkvėje“, in: Menotyra, 2017, t. 24 (1), p. 10.
19 Tojana Račiūnaitė, Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 247–248.
20 Vladas Drėma, Vilniaus Šv. Jono bažnyčia, Vilnius: R. Paknio leidykla, 1997, p. 6–7.
21 Irena Vaišvilaitė, Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių, Vilnius: Baltos lankos, 2017, p. 321–322.
22 Oskar Halecki, „Possevino‘s Last Statement on Polish-Russian Relations“, in: Orientalia Christiana Periodica, 1953, t. 19, p. 261–262.
23 Vladas Drėma, Vilniaus bažnyčios, p. 970.
