Reformacijų laikotarpiu Vakarų ir Vidurio Europoje buvo sunku rasti kitų tokių švietimo ir intelektualiniu klimatu palankių valstybių kaip Abiejų Tautų Respublika. Politiškai decentralizuota ir religiškai tolerantiška ATR aplinka sudarė palankų mikroklimatą tarpti humanizmo ir reformacijų idėjoms. 1549 m. Jonas Kalvinas naujam Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui dedikavo savo Laiškų hebrajams komentarų lotynišką ir prancūzišką leidimus, kuriuos pasiuntė laišku, o 1555 m. teologas dviem laiškais kreipėsi ir į Radvilą Juodąjį1. 1555 m. į karaliaus dvarą Vilniuje atvyko pirmasis popiežiaus nuncijus Lenkijoje ir Lietuvoje Aloyzijus Lippomanas, kartu su juo čia atvyko ir pirmasis jėzuitas, Ignaco Lojolos bendražygis Alfonso Salmerónas2. Tai tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė dėl asmenų, idėjų ir tekstų judėjimo iš visų Europos kraštų XVI a. antroje pusėje tapo svarbia platesnių diskusijų apie religinę reformą ir humanistinį mokymą dalyve3.
Kaip pastebėjo Kęstutis Daugirdas, kai 1573 m. į Vilnių atvyko Petras Skarga, buvo įvykęs jau ne vienas disputas tarp Andriaus Volano ir jėzuitų kolegijos narių, daugiausiai Eucharistijos klausimais, tačiau Skargos atvykimas polemiką perkėlė į naują mediją – spaudą4. Daugiau nei trisdešimtmetį trukęs disputas įvairiais teologiniais klausimais įtraukė ATR, Prancūzijos, Romos ir kitų kraštų teologus, buvo išspausdinta virš aštuoniasdešimt originalių poleminių darbų, o vilnietiškoji polemika tarsi vandens ratilai pasklido kitose Europos valstybėse. Detali šios polemikos chronologija ir tinklaveika vis dar reikalauja platesnių tyrimų, tad šiame tekste susikoncentruosime į vilnietiškosios polemikos traktatų perleidimus ir vertimus, siekdami pamatyti, kokios Vilniuje diskutuotos temos ir autoriai buvo aktualiausi Vakarų Europai.
Skargos ir Volano knygų karas
Vilnietiškąją polemiką galima suskirstyti į kelis etapus, kurių pirmasis prasidėjo tik Skargai atvykus į Vilnių. Pasak Dariuszo Chempereko5, Skarga ir Volanas dažnai susitikdavo įvairiomis aplinkybėmis, o dar dažniau – Vilniaus vaito kataliko Augustino Rotundo Mieleskio namuose. Bet kai Skarga nusiuntė laišką evangelikui reformatui Volanui, ragindamas šį pripažinti katalikiškos Eucharistijos doktrinos teisingumą, privačios diskusijos greitai tapo viešomis. Volanas jam tuojau atsakė 1574 m. Jono Kiškos įsteigtoje spaustuvėje Laske (Loske) išleisdamas traktatą Tikra ir teisinga senosios Bažnyčios nuomonė apie Viešpaties vakarienę prieš Petrą Skargą6, dedikuotą Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui, kuris liepė šį spaudinį ne tik sunaikinti, bet ir pagrasino ekskomunika bet kam, kas jį turėtų ar skaitytų7.
Taip, atrodytų, bičiuliška diskusija išjudino intelektualus ir leidėjus visoje Europoje. Pirmasis mums svarbus atvejis, kai Vilniuje prasidėjusi polemika tarp katalikų ir reformatorių pateko į tarptautinį akiratį, yra ispanų jėzuitas Francisco de Torresas, dar žinomas lotynizuota pavarde – Turianas (Turrianus), kuris buvo Jėzaus Draugijos Romos kolegijos dėstytojas, geras lenkų jėzuito kardinolo Stanislovo Hozijaus bičiulis. Turianas buvo plačiai įsitraukęs į spausdintinę polemiką su reformatoriais8. Septynerius metus, 1577–1584 m., iki pat Turiano mirties trukusio knygų karo prieš prancūzą kalvinistą Antoine’ą de la Roche Chandieu jo darbai buvo spausdinami Kelne ir Ingolštate. Lygiai taip pat aktyviai Turianas įsitraukė ir į Vilniaus jėzuitų polemiką su Volanu. Jo Traktatas apie Švenčiausiąją Eucharistiją prieš lenkų kalvinistą Andriejų Volaną9pirmiausia pasirodė 1575 m. Florencijoje, knyga tuojau buvo perspausdinta Romoje 1576 m. ir Paryžiuje 1577 m.10 Šios knygos dedikaciniame laiške Vilniaus vyskupui Protasevičiui Turianas peikia Volano įžūlumą siųsti savo erezijas karaliui, giriamas neseniai, 1574 m., į katalikybę perėjęs Jurgis Radvila ir nepamirštama paminėti senos bei garbingos lietuvių kilmės – iš imperatoriaus Nerono dvariškio Palemono.
Šis traktatas susilaukė atgarsių ir Lietuvoje. Knygos egzempliorių iš Skargos gavęs Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis laiške broliui Jurgiui, kuriam Turianas dedikavo antrąją savo veikalo dalį, pasipiktino, kad „norėdami ką nors kam nors dedikuoti, pirmiausia išmoktų jų vardą, o paskui nenutylėtų ir tautybės. Jūsų Šviesybė yra lietuvis, o ne lenkas. Linkėk, Jūsų Šviesybe, savo tautai, kad ir apie ją būtų žinoma. […] Malonėkite, kai tik galite, išaukštinti gentem suam“11. Mat Turianas lotyniškai veikalą dedikavo ad Georgium Radibilium polonum, t. y. „Jurgiui Radbilai, lenkui“.
Verta paminėti, kad į Volano veikalą sureagavo ne tik Turianas, sulaukęs tarptautinio rezonanso, bet ir pats Skarga, 1576 m. Vilniuje išleidęs traktatą Už švenčiausiąją Eucharistiją prieš Cvinglio ereziją, [atkirtis] Andriejui Volanui12. Volanas į katalikų kritiką atsakė karaliui Steponui Batorui dedikuotu veikalu Tikros ir teisingos senosios Bažnyčios nuomonės apie Viešpaties Kūno ir Kraujo Sakramentą bei tikrosios jo prezencijos Vakarienėje gynyba, išspausdintu 1579 m.13, kuris, atrodo, buvo gerai žinomas prancūzų ir vokiečių reformatoriams. Traktatas 1586 m., kaip nurodyta antraštiniame puslapyje, perspausdintas viename iš Prancūzijos hugenotų centrų La Rošelyje, bet greičiausiai šveicarų kalvinistų valdomame Bazelyje14; taip pat atrodo, kad 1589 m. jis buvo perleistas Rygoje15. Traktate Volanas kritikavo popiežiaus valdžią ir karalių Steponą Batorą laikė vieninteliu tikėjimo autoritetu ir gynėju Abiejų Tautų Respublikoje.
Tuo pat metu į šį disputą įsitraukė ir popiežiaus nuncijus italas jėzuitas Antonio Possevino, per kelerius metus parašęs ir išleidęs ne vieną veikalą. Tikriausiai 1579 m., kaip pats teigia šaltiniuose16, Possevino Vilniuje išspausdino viešą laišką karaliui Steponui Batorui Prieš kažkokį Volaną, lietuvių eretiką, kuris 1583 m. buvo perspausdintas Ingolštate ir 1587 m. Kelne17. Netrukus Possevino išleido traktatą Atsakymai į kažkokio pamaldaus šiauriečio vyro klausimus18, kuriame, kaip matyti iš pavadinimo, skirtame daugiausia Švedijai ir Livonijai, aiškinamos katalikų tikėjimo nuostatos ir reformatorių klaidos. Veikalas 1582 m. buvo perleistas Ingolštate net dviejų skirtingų spaustuvininkų19. Kitas Possevino veikalas apie Šventosios Dvasios kilimą iš Tėvo ir Sūnaus 1583 m. išspausdintas Vilniuje ir Ingolštate20. Šį ir dar kelis kitus veikalus Possevino platino nebe savu, o pasirašydamas prieš gerą amžių mirusio filosofo ir teologo, Konstantinopolio patriarcho Genadijaus Scholarijaus vardu.
Nors šiame vilnietiškosios polemikos etape daugiausia matomas katalikų ir reformatorių susirėmimas plunksnomis, galima išskirti ir vieną atšaką – tuo pačiu metu Volanas polemizavo ir su Švč. Trejybės dogmos nepripažįstančia reformatorių atšaka antitrinitoriais, dar kitaip vadinamais socinistais pagal jų idėjinius lyderius Lelio ir Fausto Sozzini. Volano Paraginimas visiems samosatitų ir ebionitų mokslo mokytojams Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir atsakymas naujiems ebionitų pasisakymams prieš Paraginimą21 1582 m. buvo išspausdintas Špejeryje, Vokietijoje, ir ten pat perleistas dar kartą 1588 m. Kaip detaliai aprašo Daugirdas, tokia leidybos vieta buvo pasirinkta todėl, kad Vilniaus spaustuvininkas Danielius Lenčickis, iš jėzuitų dirbtuvės pasiėmęs svarbiausius prietaisus ir lotyniškas matricas šriftams lieti, perbėgo pas reformatus, o jėzuitų paragintas kažkoks jo bendradarbis netrukus visa tai iš Lenčickio pavogė ir perdavė Jurgiui Radvilai22. Dėl šių nesutarimų, peraugusių į neramumus visame Vilniuje, nė viena pusė kurį laiką neturėjo normaliai funkcionuojančios spaustuvės, o nenutrūkusi leidybinė Volano veikla ir Špejeryje išleisti traktatai tik paliudija apie glaudžius reformatorių tinklus Europoje.
Į ringą stoja Vega ir Jurgevičius
Per visą Skargos buvimo Vilniuje laikotarpį pasirodė virš dvidešimt katalikų ir reformatorių poleminių veikalų, o 1584 m., Skargai vyresnybės pavedimu išvykus į Krokuvą, knygų karas išties dar tik perėjo į aktyviąją fazę, kai į polemiką su Volanu ir jo bendraminčiais reformatoriais įsitraukė kiti Vilniaus akademijos jėzuitai. Tad šį laikotarpį laikysime antruoju polemikos etapu. Karolio Estreicherio Bibliografia Polska, Daivos ir Sigito Narbutų XV–XVI a. Lietuvos lotyniškų knygų sąrašo ir įvairių Romos bei Varšuvos bibliotekų katalogų duomenimis vien per kitą dešimtmetį, 1584–1594 m., buvo parašyta ir išleista per keturiasdešimt poleminių traktatų, o 1586 m. portugalų jėzuitas ir Vilniaus akademijos teologijos profesorius Emanuelis de Vega sumušė visus LDK spaudos rekordus ir Vilniuje išleido net šešis traktatus, skirtus daugiausia sakralinių atvaizdų ir Eucharistijos klausimams23, kurių vienas, Apie tikėjimo tiesas24, tais pačiais metais buvo perleistas ir Vienoje. Bet mums svarbesnis metais ankstesnis jo veikalas Teologiniai teiginiai apie garbingiausią Eucharistijos sakramentą, kuriais beveik visi mūsų laikų sektantai prieštarauja tikram ir realiam Kristaus buvimui Eucharistijoje, […] yra kuo tikriausiai išgalvoti25, išleistas Vilniuje 1585 m. ir po metų, 1586 m., perspausdintas garsioje Antverpeno Christophe‘o Plantino spaustuvėje26. 1586 m. Antverpene nežinomoje spaustuvėje buvo išspausdintas ir lenkų antitrinitoriaus Jano Niemojewskio atsakas Vegai27, kas rodo, kad abiejų pusių ATR polemistai buvo aktyviai įsitraukę į Europos intelektualinį lauką ir vienaip ar kitaip sekė kituose kraštuose pasirodančią literatūrą.
Daug aktyvesnis tarptautinėje arenoje buvo Vegos auklėtinis, lietuvis Vilniaus katedros kanauninkas Andrius Jurgevičius28, kurio 1586 m. Vilniuje išleistas traktatas Liuterio, Melanchtono, Kalvino, Bezos, ubikvitorių, anabaptistų, pikardų, puritonų, arijonų ir kitų mūsų laikų eretikų ateizmai29 tais pačiais metais buvo išspausdintas ir Kelne30, o 1594 m. Vilniuje išleistas traktatas Penktosios Evangelijos ginčas, kuriame kuo aiškiausiai išdėstoma apie apsimestinę ženeviečių santarvę ir apgaulingą Sandomiero susitarimą, kadangi tarp mūsų laikų evangelikų nėra jokios tikėjimo vienybės ar tikrumo31, kuriuo siekė parodyti reformatorių bažnyčių mokymų prieštaravimus ir teologinius skirtumus, jau po metų taip pat buvo perleistas Kelne32. Dar įdomiau tai, kad po gero dešimtmečio, 1608 m., traktatas buvo išverstas į vokiečių kalbą ir išspausdintas Miunsteryje33. Panašios tematikos, tik ironiškesnis, Jurgevičiaus veikalas Seniausi ir garsiausi Penktosios evangelijos mokytojai Niekis ir Niekas34, pasirodęs Vilniuje 1599 m., tapo absoliučiu autoriaus hitu – Europoje buvo perleistas net septynis kartus: 1602 m. Miunsteryje, tais pačiais metais išverstas į čekų kalbą Olomouce, 1603 m. Miunsterio leidėjas jį pakartojo, tais pačiais metais Maince pasirodė vertimas į vokiečių kalbą, kiek pakeistu pavadinimu ten pat vėl išleistas 1606 m. kito leidėjo, 1608 m. Paryžiuje išleistas vertimas į prancūzų kalbą, kuris 1610 m. perleistas Lione35.
Spausdintinės strėlės pylėsi visomis kryptimis, dauguma veikalų buvo spausdinti ATR teritorijoje ir, atrodo, skirti daugiau vietinei auditorijai, jai svarbiausiems klausimams, nors ir įtraukė užsieniečius kaip Vega, Possevino ar kitus užsienyje besimokiusius jėzuitus kaip vokiškai-lenkiškame Varmijos krašte gimęs jėzuitų teologas Friedrichas Bartschas, studijavęs teologiją Romoje ir Vienoje, o vėliau, 1592–1595 m., vadovavęs Vilniaus akademijai. Pastarasis 1589 m., dar būdamas Braunsbergo (dabar – Branevas, Lenkija) jėzuitų kolegijos rektoriumi, Krokuvoje išleido knygą Geranoriškas ir krikščioniškas atsakymas į lviviečio Andriejaus Volano, vadinamo vyriausiu Vilniaus cvinglininkų pastoriumi, kalbą, kuria pastaraisiais metais į šią sektą pakreipė visų luomų žmones Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje36, kuri po beveik dvidešimtmečio, 1610 m., buvo perleista Kelne kiek pakeistu pavadinimu, nes atsakymas jau buvo nebe „geranoriškas ir krikščioniškas“, o „trumpas ir tvirtas“ (lot. brevis ac solida)37. Taip pat verta paminėti austrų kilmės Vilniaus universiteto auklėtinį Kviriną Knoglerį, kuris perėjęs pas reformatorius, o po to vėl atsivertęs į katalikybę ėmėsi spausdintinės poleminės veiklos. Jo 1604 m. veikalas Trys simboliai – katalikų, kalvinistų, liuteronų38po dvejų metų buvo papildytas dedikacija Vilniaus vyskupui Benediktui Vainai ir publikuotas Kelne bei Maince39.
Simboliška, kad poleminis katalikų ir reformatorių knygų karas, LDK prasidėjęs Volano traktatu, ir baigėsi 1608 m. išspausdintu Volano veikalu Bažnyčios aklumas ir vargas, Andriejaus Volano knygelė prieš popiežius40, kuris tais pačiais metais dar buvo išleistas Hanoveryje41.
Esminiai polemikos klausimai ir sklaida
Iš šio trumpo aptarimo matyti, kad daugiausia dėmesio susilaukė sudėtingesni teologiniai klausimai, rūpėję ir Vakarų Europos intelektualams (Eucharistija, popiežiaus primatas, taip pat kiti teologiniai katalikų ir reformatorių nesutarimai), o, pavyzdžiui, traktatai, skirti sakralinių atvaizdų naudojimo klausimams, buvo ne tik negausūs, sudarė vos keturioliktąją dalį visos poleminės spaudos veikalų, bet ir, atrodo, nesusilaukė platesnio susidomėjimo. Klausimų kelia ir tokių traktatų sklaida. Jei Volano 1583 m. Vilniuje išleistas veikalas Vilniaus lojolininkų stabmeldystės pasmerkimas42ar 1586 m. taip pat Vilniuje išleistas Jurgevičiaus atsakas Apie pamaldų ir Šventojoje Bažnyčioje nuo apaštalų laikų labai priimtą šventųjų paveikslų naudojimą43 yra išlikę bent keliais egzemplioriais, tai Stanislovo Sudrovijaus 1583 m. traktatas apie jėzuitų stabmeldystę yra žinomas tik iš minėto Volano veikalo, o du 1586 m. Vilniuje išleisti Vegos veikalai, skirti sakralinių atvaizdų klausimams44, laikomi dingusiais ar gal net neegzistavusiais, t. y. į bibliografijas jie galėjo būti įtraukti neteisingai įvardijus Jurgevičiaus veikalo autorystę.
Atrodo, kad šie veikalai, susiję su sakralinių atvaizdų naudojimu, pirmiausia buvo skirti vietinei išsilavinusiai auditorijai. Tai matyti iš juose pasitelkiamų lokalių ikonografinių pavyzdžių. Iš kitos pusės, priešingai nei Vakarų Europos valstybėse, kuriose vienaip ar kitaip pasireiškė agresyvus ikonoklazmas, unikali LDK kultūrinė ir konfesinė aplinka veikiausiai sąlygojo tai, kad sakralinių atvaizdų klausimas bent jau spausdintinėje polemikoje buvo antraeilis. Gal dėl to ir šiam klausimui skirti veikalai nebuvo tokie aktualūs tarptautinėje intelektualinėje erdvėje. Tas pat pasakytina apie nemažą dalį antrojo etapo poleminių katalikų ir reformatorių veikalų, spausdintų lotynų ir lenkų kalbomis, kurie Europoje perleisti nebuvo.
Taip pat matyti, kad vilnietiškoji polemika, apėmusi virš aštuoniasdešimt originalių veikalų, susilaukė nemažo rezonanso ne tik ATR, bet ir Vakarų Europos valstybėse. Į spausdintinius debatus įsitraukė ATR, italų ir vokiečių teologai, knygos buvo perspausdinamos Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje, kartais verčiamos į vokiečių, prancūzų, čekų kalbas. Peržvelgus poleminės literatūros leidimus ir vertimus, išryškėja keli pagrindiniai šių traktatų leidybos centrai. Pirmajame polemikos etape Ingolštatas buvo vienas iš pagrindinių jėzuitiškos spaudos, skirtos ATR, centrų45. Be kita ko, Possevino korespondencija šiuo laikotarpiu atskleidė, kad Jėzaus Draugija savo kolegijas ATR, ypač LDK teritorijoje, vertino kaip misijų į Šiaurę ir Rytus avanpostus, kad spaudiniais ne tik skatintų Livonijos, Švedijos ir totorių atsivertimą į katalikybę, bet ir stačiatikių uniją su Roma46. Possevino skatino šiuose kraštuose platinti knygas vietinėmis kalbomis, todėl, pavyzdžiui, Dorpate (dabar Tartu) įsteigė vertėjų mokyklą (lot. Seminarium Interpretum), turėjusią versti lotyniškus tekstus į lietuvių, rusėnų ir estų kalbas47. Possevino užsidegimas neturėtų stebinti, mat knygų rašymas pagal Jėzaus Draugijos konstitucijas (lot. Constitutiones Societatis Iesu) buvo laikomas aktyvia tarnystės forma48. Antrajame etape katalikiškųjų polemikos darbų spauda persikėlė daugiausia į Kelną, Miunsterį ir Maincą. Reformatorių atveju, atrodo, buvo koncentruojamasi į vietinę auditoriją, o Volano darbai Europoje perspausdinti tik kelis kartus, vienu atveju – dėl Vilniuje susiklosčiusių spaustuvės bėdų.
Iš viso to matyti, kad daugiau nei tris dešimtmečius Vilniuje užsitęsę debatai subrandino intelektualinę-teologinę mintį, laikytą įdomia ar net svarbia Europoje. Vilnius XVI a. pabaigoje iš esmės buvo lygiateisis europinės polemikos tarp katalikų ir reformatorių dalyvis, čia užgimusios mintys buvo atkartojamos Europoje, o prie Tiberio, Reino ar Senos pradėtos diskusijos tęstos Lietuvoje, kas rodo, kad abiejų pusių ATR polemistai buvo aktyviai įsitraukę į Europos intelektualinį lauką ir vienaip ar kitaip sekė net ir kituose kraštuose pasirodančią poleminę literatūrą.
Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuotą mokslinių tyrimų projektą „Polemika dėl sakralinių atvaizdų XVI–XVII a. vid. LDK: teorija ir meninė praktika“ (sut. Nr. S-PD-24-48).
1 Dainora Pociūtė-Abukevičienė, „Calvinas XVI–XVII a. Lietuvoje: Nuo korespondencijos iki pirmosios publikacijos“, in: Darbai ir dienos, 2010, t. 53, p. 9–11.
2 Dainora Pociūtė, Maištininkų katedros: Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai, Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 291–309.
3 Michael Tworek, „Education: The Polish-Lithuanian Commonwealth“, in: A Companion to the Reformation in Central Europe, edited by Howard Louthan, Graeme Murdock, (ser. Brill’s Companions to the Christian Tradition, 61), Leiden, London: Brill, 2015, p. 386.
4 Kęstutis Daugirdas, Andrius Volanas ir reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024, p. 132–133; taip pat žr. Marceli Kosman, Reformacja i kontrreformacja w Wielkim Ksiestwie Litewskim: W swietle propagandy wyznaniowej, Wroclaw, Warszawa, Kraków, Gdansk: Zakład Narodowy Imienia Ossolinskich Wydawnictwo Polskiej Akademii Nauk, 1973, p. 145–147.
5 Dariusz Chemperek, „Petro Skargos Septyni stulpai (1582): genezė ir retorinis aspektas“, in: Senoji Lietuvos literatūra, 2013, kn. 35–36, p. 348–349.
6 Andreas Volanus, Vera et orthodoxa veteris Ecclesiae sententia de Coena Domini ad Petrum Skarga, [Losci]: Typis Castri Loscensis, 1574.
7 Dariusz Chemperek, op. cit., p. 349.
8 Theodore G. van Raalte, Antoine de Chandieu: The Silver Horn of Geneva’s Reformed Triumvirate, Oxford University Press, 2018, p. 157.
9 Francisco de Torres, Francisci Turriani Societatis Iesu De Sanctissima Eucharistia tractatus primus contra Volanum Polonum, Florentiae: apud Bartholomaeum Sermartellium, 1575.
10 Romae: in aedibus Populi Romani, 1576; Parisiis: apud Sebastianum Nivellium sub Ciconiis, via Iacobaea, 1577.
11 „[a]by gdy komu chcą co dedikować, aby się pierwej zwać nauczyli, a potem aby jego nacji nie tłumili. WM Litwin, nie Polak. Życz WM narodowi swemu, aby też o nim wiedziano. […] WM racz gentem suam wywyższać, gdzie możesz“ (Biblioteka Kórnicka PAN, rkps. 1341, p. [18]; cit. iš: Henryk Wisner, „Reformacja a kultura narodowa: Litwa“, in: Odrodzenie i reformacja w Polsce, 1975, t. 20, p. 72).
12 [Petrus Scarga], Pro Sacratissima Eucharistia contra haeresim Zvinglianam. Ad Andream Volanum […], Vilnae: ex typographia, et sumptibus […] Nicolai Christophori Radivili […], 1576.
13 [Andreas Volanus], Defensio verae, orthodoxae, veterisque in ecclesia sententiae, de sacramento corporis & sanguinis Domini nostri Iesu Christi, veraque eius in coena sua praesentia, Losci Litauorum: […] per Iohannem Kartzanum Velicensem, 1579.
14 Dariusz Chemperek, op. cit., p. 350–351.
15 Rupellae: apud Thegel Regium, 1586; spaustuvininkas Rygoje nežinomas.
16 Daugiau apie tai žr. Dariusz Chemperek, op. cit., p. 351.
17 Žr. Ibid., p. 351. IšEstreicherio (t. 25, p. 106) ir Jocherio (nr. 3917) bibliografijų žinomas tik 1583 m. leidimas: Antonii Possevini, de Societate Iesu, Epistola Ad Stephanum Primum, Poloniae Regem Serenissimum Adversus Quendam Volanum Haereticum Lituanum, Ingolstadii: ex officina typographica Wolfgangi Ederi, 1583. Šis leidimas, anot Daugirdo (op. cit., p. 333), buvo perleistas: [Coloniae]: in officina Birckmannica, 1587.
18 Antonius Possevinus, Responsiones ad viri cuiusdam pii Septentrionalis interrogationes […], Vilnae: typis illustriss. Domini D. Nicolai Christophori Radivili […], 1581.
19 Ingolstadii: per David. Sartorium, 1582; Ingolstadii: excudebat Wolfgangus Ederus, 1582.
20 Antonius Possevinus, Interrogationes et responsiones de Processione Spiritus Sancti a Patre et Filio. Desumptae ac breviore et dilucidiore ordine digestae ex libro Gennadi Scholarii Patriarchae Constantinopolitani, Vilnae: Typis Illustrissimo Domini Nicolai Christophori Radivili, 1583; taip pat:Ingolstadt: Sartorius, 1583.
21 Andreas Volanus, Paraenesis […] ad omnes in Regno Poloniae Magnoque Ducatu Lituaniae samosatenianae vel ebionaticae doctrinae professores: Eiusdeumque ad nova Ebionitarum contra Paraenesim obiecta Responsio, Spirae: apud Bernardum Albinum, 1582.
22 Kęstutis Daugirdas, op. cit., p. 146–147.
23 Estreicherio ir Narbutų bibliografiniuose sąrašuose minima po penkis tais metais išleistus Vegos veikalus, dar vienas (De pio sacrarum imaginum usu), kuris gali būti tapatus Vegos mokinio Andriejaus Jurgevičiaus traktatui, yra minimas Browno ir Jocherio sąvaduose.
24 Emanuel de Vega, De principiis fidei, Vilnae: [s. typogr.], 1586.
25 Emanuelis Vega, Assertiones theologicae de augustissimo eucharistiae sacramento, quibus refelluntur quaecunque fere nostrae tempestatis Sectarii, contra veram et realem praesentiam Christi in Eucharistia […] prodigiose commenti sunt […], [Vilnae]: [s. typogr.], 1585.
26 Antverpiae: ex officina Christofori Plantini, 1586.
27 Jan Niemojewski, Scriptum polon. adversus Eman. Vegae theses de transsubstantione, Antverpiae: [s. typogr.], 1586.
28 Vytautas Ališauskas, Tomasz Jaszczołt, Liudas Jovaiša, Mindaugas Paknys, Lietuvos katalikų dvasininkai XIV–XVI a., (ser. Bažnyčios istorijos studijos, t. 2), Vilnius: Aidai, Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2009, nr. 287.
29 Antonius Possevinus, Atheismi Lutheri, Melanchthonis, Calvini, Bezae, Ubiquetariorum, Anabaptistarum, Picardorum, Puritanorum, Arianorum, et aliorum nostri temporis haereticorum […], Vilnae in Lituania: apud Ioannem Velicensem, 1586.
30 Coloniae: typis Godefridi Kempensis, 1586.
31 Andreas Iurgiewicius, Bellum quinti Evangelii in quo contra larvatam harmoniam Genevensium et fucatum consensum Sendomiriensem clarissime ostenditur, nullam esse apud Evangelicos nostri temporis Fidei unitatem vel certitudinem, Vilnae: Christophorus Wolbramensis, 1594.
32 Coloniae: apud Henricum Falckenburg, 1595.
33 [Andrius Jurgevičius], Krieg deß fünften, newen, selbstgewachsen, Septentrionalischen Evangelij, Oder Kurtzer Bericht von der grossen unversöhnlichen uneinigkeit der genandten Evangelischen, in den fürnemmsten Gründen und Hauptstücken Christlicher Religion, Monasterii: Raßfeldt, 1608.
34 Andreas Iurgiewicius, Quinti Evangelii professores antiquissimi et celeberrimi Nullus et Nemo, qui in Ecclesia mathematica, fugitiva, latitante incognita et invisibili Protestantium: usque ad Lutherum, Zwinglium et Calvinum latuerunt et tenebris eruti, Vilnae: excudebat Daniel Lancicius, 1599.
35 Monasterii: excudebat Lambertus Rafsfeldt, 1602; Pátého Ewangelium Wywoláwači, Neystarssij a Neywznesseněyssij Nekdos a Žádný […], [s. l.]: [s. typogr.], 1602; Reformirter weitbehandter Niemandt, welcher zur erkennen giebt, wo die rechte oder unrechte Kirche gewest, und jetziger Zeit zu finden seye […], Mayntz: Balthasar Lippen, in Verlegung Nicolai Steinij, 1603; Professores das fünfften Evangelii Nullus et Nemo […], Meyntz: Albinus, 1606; Nullus et nemo autheurs très-anciens et très-renommez lesquels cachez és tenèbres de l’église imaginaire […], Paris: Michel Nivelle, 1608; Nullus et nemo autheurs tres anciens et tres renommez, Lyon: par Claude Morillon, 1610.
36 Federicus Borussus, Andreae Volani Lwowcoviensis Zwinglianorum Vilnensium archiministri nuncupati, Orationi, qua homines omnium ordinum in Magno Ducatu Lithuaniae his annis ab illa secta conversos […] benevola et Christiana responsio […], Cracoviae: typis Andr. Petricovii, 1589.
37 Fridericus Bartscius, Brevis ac solida responsio […] ad Andreae Volani Lwowcovii orationem […], Coloniae Agrippinae: sumptibus Antonii Boetzeri et Francisci Iacobi Mertzenich, 1610.
38 Quirinus Cnoglerus, Symbola tria. Catholicum, Calvinianum, Lutheranum […], Vilnae: ex officina typographica Societatis Iesu, 1604.
39 Coloniae: sumptibus Bern. Gualtherii, 1606; Moguntiae: excudebat Joannes Albinus, 1606.
40 Andreas Volanus, Caecitas et poena Ecclesiae, libellus Andrea Volani contra Pontificios, Vilnae: [s. typogr.], 1608.
41 Hanoviae: Guielhelmus Antonius, 1608.
42 Andreas Volanus, Idololatriae loiolitarum Vilnensium oppugnatio […], Vilnae: Typis et sumptibus eiusdem Andreae Volani, per Joannem Kartzanum Velicensem, 1583.
43 Andreas Iurgiewicius, De pio et in Sancta Ecclesia iam inde ab Apostolis receptissimo sacrarum imaginum usu […], [Vilnae: Typis Academicis], 1586.
44 Emanuelis Vega, De cultu et invocatione sanctorum, contra librum Volani de idolatria Jesuitarum, Vilnae: [s. typogr.], 1586; De pio sacrarum imaginum usu, [Vilnae]: [s. typogr.], 1586.
45 Magdalena Komorowska, „To have a printer at hand“: Jesuits and the Dissemination of Printing in the Polish-Lithuanian Commonwealth before 1620“, in: Journal of Jesuit Studies, 2023, t. 10, p. 505.
46 Ibid., p. 504–505.
47 Oskar Garstein, Rome and the Counter-Reformation in Scandinavia: Jesuit Educational Strategy, 1553–1622, Leiden: Brill, 1992, p. 268.
48 Mia M. Mochizuki, Jesuit Art, (ser. Brill’s Research Perspectives in Jesuit Studies), Leiden: Brill, 2022, p. 139.
