Vienas iš pernykštės Šiaurės vasaros organizatorių Aurimas Švedas pakvietė į Biržus padiskutuoti tema „Ką derėtų užmiršti mūsų istorijoje?“ Provokuojantis klausimas nėra visai naujas. Prieš daugiau nei dešimt metų istorikų suvažiavimo baigiamoji diskusija buvo pavadinta „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“1 Tiesa, anoje gerokai sunkesnio (oficialesnio) žanro diskusijoje vis dėlto palikta daugiau erdvės kvėpuoti – istorikai galėjo nevaržomai svarstyti, ką prisiminti. Atkreipiu į tai dėmesį, nes čia glūdi šio teksto rašymo priežastis. Išgirdęs Aurimo pasiūlymą, kvailai apsidžiaugiau, kad toks klausimas suteikia galimybę kaip reikiant pasiausti ir paerzinti kitus. Viešose diskusijose dalyvaujantys žmonės žino, kad nėra nieko nuobodžiau nei pernelyg korektiškai ir pernelyg teisuoliškai suformuluoti klausimai, nes tuomet belieka atsakyti į juos taip pat – pernelyg korektiškai ir pernelyg teisuoliškai. Klausimas, ką derėtų užmiršti, neskamba nei korektiškai, nei teisuoliškai, o mūsų įsiaudrinusiai atminčiai pamojavimas juoda užmaršties vėliavėle galėtų nesunkiai sukelti lengvą priepuolį. Belieka pamakaluoti ranką vėliavėlių dėtuvėje ir išsitraukti kuo juodesnę.
Tačiau ėmus apie klausimą galvoti rimčiau, staiga paaiškėjo, kad rasti atsakymą (pateikti siūlymų, ką užmiršti iš mūsų istorijos) nėra taip paprasta. Tiesą sakant, kone neįmanoma. Ir šito negalėjimo atsakyti priežastis tūnojo ne išorėje, o mano viduje. Tai yra, intelektinės pramogos (diskusijos) dėlei galėtum pasiūlyti užmiršti bet ką – nuo visai absurdiško varianto (užmirškime akmens amžių) iki skausmingo ir todėl galbūt ne mažiau absurdiško (užmirškime Antaną Smetoną, tremtis, sovietinę okupaciją). Provokacija, erzinimas, nepatogumas dažnai būtini gerai diskusijai. Bet vis dėlto turi išlikti ir sąžiningas. O jeigu šioje diskusijoje norėjau išlikti sąžiningas – supratau – negalėsiu pasiūlyti nieko užmiršti. Pirminis provokacijos pažado sužadintas džiaugsmas atslūgo. Manyje iš(si)ugdytas istorikas kategoriškai atsisakė užmiršti. Klausti, ką užmiršti, reiškia tą patį, kaip gydytojo klausti, kuo geriau sirgti – antros stadijos vėžiu ar atviros formos tuberkulioze? Pasirodo, esama profesinių ribų, kurių net pramogos dėlei negalima peržengti. Tai man pasirodė įdomu. Nuo klausimo, ką derėtų užmiršti mūsų istorijoje, perėjau prie klausimo, kodėl man apskritai taip sunku pasiūlyti ką nors užmiršti.
Ieškant atsakymo, didžiausia staigmena tapo akivaizdybė: anaiptol ne visi istorikai susiduria su tokia kliūtimi – negalėjimu pasiūlyti užmiršti (istorinį įvykį, reiškinį, personažą, procesą). Kitaip tariant, tai nėra profesinė istoriko negalia per se. Ji nėra būdinga visiems, o tik – daliai jų, mūsų. Tokiu būdu, atradus šią skirtį, ima ryškėti galimos istorijos paskirties sampratos, kuriomis daugiau ar mažiau sąmoningai savo darbuose, tyrimuose, mąstyme remiasi istorikės ir istorikai. Būtent – istorijos paskirties, o ne istorijos sampratos: kaip suvokiamas istorijos funkcionavimas visuomenėje, o ne kas yra pati istorija. Istorijos sampratos ir istorijos paskirties sampratos vis dėlto yra iš esmės skirtingos problemos, nors mūsų viešosios erdvės diskusijose apie istoriją, jos paskirtį ir atmintį, regis, neretai painiojamos. Čia noriu pasiūlyti probėgšmais aptarti dvi istorijos paskirties sampratas. Jos jokiu būdu neaprėpia visų įmanomų rūšių ir variantų. Bet gal nebūtų klaidinga teigti, kad išskiriamosios šiuolaikinėje Lietuvoje tarp istorikų vyrauja ar bent patenka tarp vyraujančių.
LIGONINĖ
Pirmąją pavadinčiau ligonine. Pagal ją, istorija skirta tam, kad būtų sukurti prasmingi ir efektyvūs (tai visiškai nereiškia, kad būtinai meluojantys, kvaili ar piktybiški) didieji naratyvai, kurie padėtų visuomenei sugyventi, funkcionuoti, kurti savąją tapatybę, o po didžiųjų istorinių sukrėtimų – atgauti pusiausvyrą, suvokti save ir judėti pirmyn. Tariant metaforiškai, istorija turi žmogų ir visą visuomenę stiprinti ir gydyti, o po atkryčio – grąžinti į gyvenimą (kad būtų pasitikintys savimi ir jaustų savo vertę). Sampratai įvardinti pasirinkau lokaciją ir instituciją, t. y. ligoninę, nes iš tiesų mes esame tarsi patalpinami į ją, į atskirus korpusus, skyrius, palatas. Jausmas, kad gyvename istorijoje, neapleidžia modernaus žmogaus, bent jau čia, Europoje. Pagal šią sampratą, toks jausmas atsiranda, nes esame prijungti prie istorijos lašelinių, dirbtinio kvėpavimo aparatų, mūsų širdys masažuojamos elektrošokais, o galvos šviečiamos tomografais. Net jeigu ligoninės istorijos paskirtis atrodo paprasta ir aiški, jos įgyvendinimo metodai ir priemonės labai sudėtingi ir skirtingi. Istorikų vaidmenys – taip pat: jie gali būti diagnostikai, rentgenologai, širdies ar pilvo chirurgai, traumatologai ir pan. Tai reiškia, kad ir ką istorikas darytų – ar kritiškai tirtų istoriografijos raidą, ar ieškotų ir identifikuotų istorines problemas, ar mėgintų jas išspręsti (šalinti), – jis supranta tai atliekąs kaip terapijos veiksmą (anamnezė, diagnostika, gydymas).
Turbūt iš karto kyla pagunda manyti, kad ligoninės sampratai pirmiausia atstovauja vadinamieji tautininkiški istorikai, kuriantys nacionalistinį (ne nacionalinį) naratyvą. Galima sakyti, kad jie moderniaisiais laikais pradėjo ligoninės tradiciją, iš istorijos statę tautų gimdyklas. Bet šiuolaikinio istorijos mokslo požiūriu iš jų, kadaise buvusių vieninteliu autoritetingu gydytoju trisdešimt kilometrų spinduliu, belikę tik savamoksliai, pribuvėjų darbą iškeitę į gydymą saldžiai karstelėjusiais žolelių antpilais. Problema paprastai yra ne egzistavę (ir tebeegzistuojantys) terapijos metodai, o jų taikytojai, nesugebėję ir neįgalūs tų metodų modernizuoti. Tokiu būdu, pavyzdžiui, Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija net nėra tokia ir tiek pasenusi, kiek jos nevykę adeptai, iš tikrųjų neišmanantys, ką su tuo Šapoka daryti per šimtą metų pasikeitusioje (išprievartavimus, atvirus kaulų lūžius, lobotomiją patyrusioje) visuomenėje.
Tad tautininkiški istorikai supranta istoriją kaip ligoninę. Savo žolelių antpilais jie gali sukelti anestetinį poveikį, svaiginančias ir romantiškas haliucinacijas. Bet jie nėra vieninteliai ligoninės gydytojai. Šia samprata remiasi ir tie istorikai, kurie kategoriškai nesutinka su tautininkiškai, nacionalistiškai nusiteikusiais kolegomis. Ryškiausias pavyzdys – šviesaus atminimo profesoriaus Edvardo Gudavičiaus įkurta ir išplėtota sapnų aiškinimo mokykla, ligoninėje įkūrusi psichoterapijos (nemaišyti su psichiatrijos) kabinetą. Kad profesorius Gudavičius savo mokinių sąmonėje atlieka tam tikrą psichoanalizės tėvo vaidmenį, labai aiškiai buvo galima pajusti per jo 90-mečio jubiliejų. Kalbėjusiųjų prisiminimuose vyravęs ėjimo (važiavimo) kažkur į miesto pakraštį (Viršuliškes) pas Gudavičių, kuris laukdavęs jų įsitaisęs tarytum krėsle, motyvas jau savaime perša palyginimą su kelione į paslaptingus pasąmonės užkulisius (tą anuomet, per jubiliejaus minėjimą, ir pasakiau). Dabar tai dėliojasi dar akivaizdžiau. Profesoriaus Gudavičiaus, profesoriaus Alfredo Bumblausko ir kitų šios mokyklos atstovų reikšmė ne ta, kad jie, dekonstruodami, deromantizuodami, demaskuodami ar kitus de- vaistų receptus išrašydami, marino lietuvių tautą (kaip įsivaizduoja ir dėl to narčiai pyksta tautininkiški istorikai), o kad jie siekė psichoterapijos keliu pasiūlyti naują, sveikesnį savęs konstravimo būdą. Tai, beje, nėra joks atradimas. Prieš dvidešimt metų apie tai rašė Gintaras Beresnevičius, pats priskirtinas prie gydytojų, bandžiusių posovietinį lietuvį gydyti modernios mitologijos mikstūromis: „Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas suvokia tą istorinę neurozę, mėgina savo televiziniais kolektyvinės psichoterapijos seansais ją išvaikyti, bet rezultatas vėl – gal mažiau skaudus, bet radikaliai neurotiškas“2.
KALĖJIMAS
Antroji istorijos paskirties samprata nėra pirmosios priešingybė. Ji tiesiog kitaip tą paskirtį suvokia. Su pirmąja ją labiausiai sieja tai, kad ją taip pat galima apibrėžti per lokaciją ir instituciją. Tai – kalėjimo samprata. Pagal ją praeitis iš principo yra suvokiama kaip įvairių rūšių nusikaltimų virtinė, todėl istorija, jos pažinimas ir studijavimas turi būti kaip savęs, t. y. mūsų visų, uždarymas į kalėjimą už visus mūsų, mūsų tėvų, protėvių ar apskritai bet kokių žmonių padarytus nusikaltimus ar, imant bendriau, nuodėmes. Istoriją reikia studijuoti, nes tai atgailos, bausmės atlikimo forma, tikėtino pa(si)-taisymo galimybė. Pagal šią sampratą, turime praeityje padarytus nusikaltimus identifikuoti, ištirti, nustatyti aukas ir kaltuosius, aukoms pasiūlyti kompensaciją, o kaltuosius nuteisti. Visa tai yra svarbūs atlikti, bet vis dėlto – tik parengiamieji darbai. Nes svarbiausia – kaltuosius pasodinti (į gretimą kamerą šalia mūsų), pasidaryti moralines išvadas ir tikėtis, kad būsime paleisti anksčiau paskirtojo laiko. Būtent todėl sampratą įvardinu kalėjimu, o ne, tarkime, teismu (šis gali tave pripažinti kaltu, bet lygiai taip pat – ir išteisinti) ar areštine (į kurią gali patekti ir dėl smulkmenų, o tikimybė ištrūkti po ten praleistos nakties nemenka). Istorijos paskirties, kaip kalėjimo, sampratoje glūdi baigtinumo, galutinumo, likimiškumo imperatyvas, kurio nei teismo salėje, nei juolab policijos nuovadoje nesutiksi.
Šios sampratos istorikai save mato detektyvais (aiškinasi nusikaltimus), prokurorais (imasi kaltintojo vaidmens), teisėjais (sprendžia, kas ir kiek kaltas), ir atliekamų funkcijų požiūriu jie yra teisūs. Tačiau galutinio tikslo ir savo darbo prasmės požiūriu jie pirmiausia ir labiausiai yra kalėjimo prižiūrėtojai. Kitaip sakant, ne kalėjimas pastatomas, nes dirba policija ir teismai, o policija ir teismai dirba, nes kalėjimas pastatytas. Jeigu gydytojai, net įsprausti į hipokratiškos etikos ir biurokratinių reikalavimų rėmus, išlaiko improvizacijos laisvę, prižiūrėtojai yra tik savo pačių sukurtų disciplinavimo taisyklių vykdytojai. Jų pagrindinė pareiga – saugoti, kad niekas, neatlikęs bausmės, nepabėgtų iš kalėjimo. O iš istorijos, kaip kalėjimo, net jei teoriškai toks pažadas ir duotas, žinoma, negalima net būti paleistam, nes tuomet sugriūtų pats kalėjimas, taigi istorija. Tai būtų didesnis nusikaltimas nei visi buvusieji ar įsivaizduotini. Todėl tikėjimas būti paleistam yra bergždžias, neišsipildysiantis, bet būtinas. Būtinybė tikėti yra šios istorijos paskirties varomoji jėga. Kitaip istorikų darbas netektų priežasties ir prasmės. Jo bergždumas – prielaida, be kurios sunyktų pati praeities, kaip nusikaltimų virtinės, veikėjų, kaip nusikaltėlių, ir istorijos paskirties, kaip kalėjimo, idėja. Apie modernaus žmogaus jausmą, kad jis nuolatos gyvenąs istorijoje, kalėjimo samprata pasakoja kitaip nei ligoninės: šį jausmą lydi kaltė, vienatvė, nerimas, grėsmė, neviltis.
Kalėjimo istorijos paskirties samprata nėra priešingybė ligoninei, bet pastaroji gali būti ir dažnai matoma kaip pirmosios priešė. Didieji istorijos pasakojimai suvokiami kaip nusikaltimus slepiantys, juos kurstantys, jiems (melagingą) alibi užtikrinantys arba patys tampa nusikaltimu (iš prigimties, dėl aplinkybių ir konteksto, konkrečių žmonių piktos valios – pagaliau, tai ne taip svarbu). Kalėjimo sampratos atstovai, kaip ir dalis ligoninės istorikų, užsiima dekonstrukcija, deromantizavimu, demaskavimu, bet jiems tai nėra pirmas (diagnostinis) žingsnis, o pagrindinė priemonė ir galutinis tikslas. Visa kita, kas galėtų sekti po to, būtų suprantama tik kaip paleidimas už išpirką ar anksčiau laiko (už tariamai gerą elgesį), senaties terminas, bausmės sušvelninimas ar apskritai atleidimas nuo bausmės. Kitaip tariant, pralaimėjimas, pasidavimas ir žlugimas.
Dėl to, man atrodo (nors tam pagrįsti reikėtų išsamios retorinės darbų analizės), kalėjimo atstovai paprastai yra griežtesni, kategoriškesni ir nuožmesni nei istorikai-gydytojai. Šie labiau linkę į ironiją, žaidimą, išlygas, kompromisus ar bent gana naivią, sielos jautrumą išduodančią romantiką, nors į savo darbą ir istorijos paskirtį žiūri ne mažiau rimtai. Tai įdomu, nes išoriškai kalėjimo istorikai dažniau pabrėžia jautrumą ir atjautą, tyrimų įvaduose ir projektų paraiškose tuo grindžia savo darbo svarbą, kalba bei rašo graudulingiau ir karščiau. Kita vertus, jautrumas ir kategoriškumas dažnai esti to paties reiškinio ar vieno žmogaus veido dvi pusės.
ŽVILGSNIS
Be to, sąmoningai įvardinau taip, kad pirmoji istorijos paskirties samprata skambėtų pozityviau nei antroji. Šiais laikais – galbūt dėl apeliacinės ir paveikios kalėjimo atstovų retorikos, galbūt dėl jų dominavimo (bent kai kuriuose istorijos laukuose), galbūt dėl praeinančios postmodernistinės neapykantos mados – būdinga labiau kritikuoti ligoninę nei kalėjimą. Tad čia pasirinkto retorinio triuko moralas paprastas: iš tiesų abi sampratos pasižymi ir teigiamomis, ir neigiamomis savybėmis (ar tendencijomis), todėl nėra prasminga vieną iš jų iškelti kitos atžvilgiu. Toks ir šios esė tikslas – dvi sampratas išryškinti ir palyginti, o ne sulaipsniuoti.
Kaip minėta, ligoninės sampratos atstovai orientuoti į didžiųjų naratyvų kūrimą, nors atskiras istorikas ar istorikė gali užsiimti konkretesniu darbu, nesiekia sukurti savarankiško, individualaus išbaigto naratyvo. Todėl jų žvilgsnis į praeitį konceptualesnis, linkęs į apibendrinimą, tačiau neišvengiamai horizontalus – paviršutiniškesnis, platesnis, plaukiantis lėtai, iki padūmavusių tolių. Šį žvilgsnį būtų galima apibūdinti ir kaip panoraminį, impresionistišką. Mėgindamas aprėpti visumą, jis, žinoma, neretai pražiopso ar sąmoningai eliminuoja jo požiūriu nereikšmingas detales – smulkmenas, kurios neturi gydomosios galios arba gali trukdyti tai galiai atsirasti. Neretai kiti istorikai jiems priekaištauja, kad šie nesilanko archyvuose ir nedirba su pirminiais šaltiniais, ir galbūt dėl to mato taip, kaip nori, o ne kaip „yra iš tikrųjų“.
Tuo tarpu kalėjimo samprata besivadovaujančių istorikų žvilgsnis – labiau tikslinis, taškinis, vertikalus. Jie ieško konkretaus nusikaltimo (kokio masto jis bebūtų), jo vietos ir laiko. Jokių detalių stengiamasi nepraleisti, nes detalėse, žinia, slypi ir velnias, ir įrodymas. Tačiau toks matymas anaiptol nereiškia, kad kalėjimo istorikai mato praeitį kaip sutrūkinėjusią, fragmentišką, nesusisiejančių taškų eilę. Priešingai – jie apžvelgia praėjusį laiką, atsistoję nusikaltimo vietoje (ar, tarkime, kaip sargybiniai iš kalėjimo bokštelio), ir todėl mato praeitį – savaime suprantama – iš šio žiūros taško: istorinius tarpsnius, periodus, epochas užlieja teisiančiu žvilgsniu, juo apibrėžia, įvardija ir suteikia prasmę. Taip, pavyzdžiui, Holokausto tyrinėtojai žvelgia į tarpukarį ar XIX amžių ir mato jį tik kaip išsiskleidžiančio modernaus antisemitizmo laiką. Jokio pertrūkio, nusikaltimo gija vyniojasi per žmonijos raidą.
Taigi atidus, gilus, beatodairiškas žvilgsnis gali būti toks pat redukuojantis kaip ir panoraminis, impresionistiškas, švelnaus ir plataus mosto.
TIESA IR HEROJAI
Iš pažiūros gali susidaryti įspūdis, kad ligoninės santykis su tiesa yra labai laisvas, kone palaidas, tačiau taip teigti būtų neteisinga. Daliai romantikų jų (tautos, valstybės) tiesa vis dar gali atrodyti aukštesnė nei faktinė tiesa. Tuomet ligoninei gresia pavirsti į plastinės chirurgijos grožio kliniką. Vis dėlto tai nebėra dominuojanti pozicija. Šūkis „Tiesa išgydo“ geriau nusako šiuolaikinių istorikų-gydytojų santykį su tiesa. Minėtoji Gudavičiaus sapnų aiškinimo mokykla pirmiausia siekia išsiaiškinti istorinę tiesą, nes tik iš tiesos gali rastis naujas, dabarties visuomenei tinkamas (ją gydantis, jai gyventi padedantis, ją motyvuojantis) naratyvas. Šiuolaikiniams ligoninės sampratos atstovų kuriamiems naratyvams nebetinka ir kalėjimo atstovų priekaištas, kad jie ignoruoja ar menkina „skaudžius“ ir „nepatogius“ istorijos epizodus. Šie epizodai ligoninėje sulaukia ypatingo dėmesio, nes manoma, kad juose glūdi pagrindinė ligos priežastis. Jeigu liga paveikusi ypač stipriai, su ja dorojasi atskiras Traumatologijos skyrius, glaudžiai bendradarbiaujantis ne su metaforiškais, o tikrais psichologais. Lietuvoje, pavyzdžiui, pastarieji yra pasiūlę šiam skyriui atskirą naratyvą „Ką jie mums padarė“. Atkreipkite dėmesį – čia kalbama apie nusikaltimus, nusikaltėlius ir aukas, apie žalą ir pasekmes, tačiau tikslas aiškus – gydyti. Juk kalėjimo atstovai užduotų labai panašiai skambantį, bet esmingai kitokį klausimą: „Ką mes jiems padarėme?“
Nes jeigu ligoninei tiesa yra gydančioji jėga, tai kalėjimui ji – teisingumas, arba: pirmuoju atveju tiesa gydo, antruoju – baudžia. Galima pripažinti, kad ligoninėje tiesa sukelia komplikacijų, bet tuomet tenka tą patį sakyti ir kalėjimo atveju: į kaltę, bausmę, atgailą nukreipta tiesa neretai praranda istorijos jausmą, tokios tiesos ieškantys istorikai turi rasti nusikaltimą ir kaltuosius, o kaltieji paprastai apibrėžiami pagal tiesos ieškančiojo, o ne „nusikaltusiojo“ ir jo gyvento laiko kriterijus. Apskritai panirę į istoriją kaip nusikaltimo paieškas galime atrasti tiesą, bet prarasti pačią istoriją, nes tokia samprata kelia riziką suformuoti neapykantą savo istorijai. Tad nė viena iš sampratų nėra pranašesnė tiesos atžvilgiu – joms abiem vienodai ji svarbi, jos siekis vienodai gali nuvesti šunkeliais. Kita vertus, tiesos šaltinis suvokiamas priešingai: pirmuoju atveju išsaugomas tikėjimas, kad tiesa slypi gėryje, antruoju – blogyje.
Toks skirtingas santykis su tiesa nulemia, kaip suvokiami tie, kurie istorijoje veikia. Apsiribosiu labai trumpai aptardamas tik tuos, kurie kelia daugiausia klausimų ir diskusijų – vadinamuosius herojus. Kalėjimo atstovai (šiuo atveju būtų galima sukonkretinti – kalėjimo prižiūrėtojai) į herojus šnairuoja įtariai, nes jie arba potencialūs nusikaltėliai, arba nusikaltimo kurstytojai (jei ir be išankstinės intencijos, ne savo valia), arba užsimaskavę nusikaltėliai. Kai žmogus uždaromas į kalėjimą, jo klausia: už ką pasodino? Jis sako, kad yra nekaltas, bet kameros draugai tik nusišypso: visi čia nekalti. Šita šypsena kalėjimo istorijos paskirties sampratoje yra tapusi teorine prielaida ir – bent kai kuriais atvejais – analizės instrumentu. Kalėjime, dėl to, kas jis pats yra, dominuoja kaltumo prezumpcija. Čia sėdi visi, kurių bent vardas istorijoje buvo iškilęs. O jeigu tavo vardas neiškilo, vadinasi, esi smulkus niekšelis, sugebėjęs pasislėpti. Žinoma, egzistuoja esminė išimtis – aukos. Tačiau aukos yra žuvusios, mirusios, uždarytos ar bent nutildytos. Jos gali būti liudininkai, ir kaip tokie net tapti pagrindiniu konkretaus tyrimo objektu, bet ir tada už jų slypės didysis tikslas – primesti prievolę mąstyti apie kaltuosius ar atskleisti jų kaltę. Aukoms padaroma išimtis, o stebėtojams – ne. Teoriškai šiems skiriama švelnesnė bausmė, bet iš tikrųjų visi žino – iš kalėjimo neišeis. Kalėjimo sampratos „idealus veikėjas“ – Hannah Arendt kruopščiai aprašytas banalusis banaliojo blogio tipas Adolfas Eichmannas. „Idealus“ jis todėl, kad pagrindžia kalėjimo sampratos mintį – visuose mumyse, kad ir kokie neišsiskiriantys būtume, tūno po Eichmanną, tik ne visi tą žinome. Jeigu ir pasitaiko tikrų herojų, tai jie tėra išimtis, patvirtinanti Eichmanno taisyklę.
Tai viena iš priežasčių, kodėl pro ligoninės langą į niūrius kalėjimo mūrus marksantys istorikai-gydytojai patiria siaubą. Jiems tiesa kyla iš gėrio, o kiekviename iš mūsų tūno ne Eichmannas, o tikras herojus. Jeigu žmogus suklydo ir nusižengė, jis gali pasitaisyti, nes juk viską įmanoma – pataisyti, pagerinti, patobulinti. Ligoninei herojus, kuo daugiau herojų yra būtini. Jie padeda kitiems gyti ir gyventi, nes yra sektini pavyzdžiai, idealai (be kabučių), bet pirmiausia yra įrodymas, kad istorijos paskirties kaip ligoninės samprata nėra klaidinga, kad žmonija neskęsta istorijoje kaip blogio pelkėje, iš kurios nėra jokios vilties išsikapstyti. Niekšų egzistavimu neabejojama, kartais ir jie atlieka didaktinę (terapinę) funkciją kitiems pacientams (pažiūrėk, kaip baigsis, jei blogai maitinsiesi, nesportuosi, gersi ir rūkysi), nors dažniau linkstama juos identifikuoti kaip užkrečiamos bei greitai plintančios ligos nešiotojus ir izoliuoti. Ne beviltiškais atvejais istorikai-gydytojai lieka ištikimi Hipokrato priesaikai visus pacientus traktuoti vienodai ir visiems padėti, šiuo atveju tai reiškia – toliau matyti žmogų, ne tik jo ligą, sergančiąją kūno dalį (t. y. jo poelgius). Tada jau kalėjimo atstovai įtempę kaklus dairosi pro siaurus grotuotus langus ir tarpusavyje murma, kad istorikai-gydytojai už ligoninės sienų (vėl) slepia nusikaltėlius.
ATMINTIS IR UŽMARŠTIS
Šioje vietoje pagaliau galima pamėginti atsakyti, kodėl kai kuriems istorikams taip sunku pasiūlyti ką nors užmiršti.
Kaip svarstydami apie istorijos sampratas atsidurtume tarp istorijos ir filosofijos, taip svarstydami apie istorijos paskirties sampratas atsiduriame tarp istorijos ir atminties. Tuo noriu pasakyti, kad anaiptol ne visi istorikai, dirbantys savo darbą, būtinai galvoja apie istorijos paskirtį. Anaiptol ne visi su savo darbais patektų į čia pasiūlytas dvi sampratų grupes arba bet kokias kitas (tikrai įmanomas ir egzistuojančias) grupes. Svarstant apie šias dvi istorijos paskirties sampratas, verčiau turėti omenyje tuos istorikus, kurie yra užmezgę reflektyvesnį santykį su atmintimi arba bent jau supranta (ir to nesibaido), kad istorija niekada nelieka tik istorija. Istorija nėra upė, ramiai tekanti savo sena gilia vaga. Tai greičiau nerami, sūkuriuojanti upė. Ji nuolat, visai neprognozuojamai, nepriklausomai nuo sezono, metų laikų, užlieja atminties pievas. Galima būtų pasakyti ir taip: kuo daugiau istoriko darbe kalbų (atožvalgos, pamąstymų) apie paskirtį, tuo daugiau atminties. Todėl kalbėdami apie istorijos paskirties sampratas, galime priartėti ir prie istoriko santykio su atminimi. Ar tiksliau – užmarštimi.
Šiuolaikiniais posakiais tariant, ligoninės istorijos paskirties samprata yra užmarščiai draugiškesnė. Joje užmarštis iš principo yra suvokiama kaip teigiamas ar bent būtinas reiškinys. Šios sampratos imperatyvas yra ištraukti iš archyvinės nebūties, apmąstyti ir prisiminti tai, kas svarbiausia, kas mums yra reikalinga, kas mums padeda ir mus gydo. Neatsitiktinai vos pradėdami savuosius tyrimus ir svarstymus (arba atvirkščiai, jau tardami baigiamąjį žodį), taip pat analizuodami kitų darbus, istorikai-gydytojai užduoda klausimą: o kodėl apie tai mums apskritai reikia kalbėti? Tuo jie paaiškina, ką jie daro, o kitus neretai sukerta. Šiame klausime slypi prielaida, kad daugybė dalykų nėra verti prisiminti, kad jie priklauso užmarščiai pelnytai ir teisėtai. Kai sijojamas istorinis pasakojimas, didelė praeities dalis lieka pelais, kuriuos reikia išmesti. Istorinio pasakojimo gydomąją galią reikia išdistiliuoti. Šią istorijos paskirtį išpažįstantiems istorikams nėra sunku užmiršti, nes istorijoje jų požiūriu yra daug nereikalingo balasto, apnašų, drumzlių, trukdančių pamatyti visumą, kliudančių toje visumoje atrasti prasmę.
Kalėjimo samprata nėra draugiška užmarščiai. Jos šūkis – niekada nepamiršti. Žinoma, nors skamba holistiškai, iš tikrųjų jis skirtas tik specifiškai suvoktai ir apibrėžtai praeities daliai, t. y. nusikaltimams, nusikaltimo vietoms ir laikui. Svarbu pastebėti, kad šie istorikai netiria tik tiesiogiai suprastų nusikaltimų su formaliai ar nominaliai apibrėžtomis aukomis (Holokaustas, tremtys, represijos, masinės žudynės ir t. t.). Nusikaltimai užčiuopiami ir traukiami į dienos šviesą visur – socialiniame gyvenime, kultūroje, kasdienybėje (istoriškai ar istoriografiškai engtos ir marginalizuotos grupės, represyvios gyvenimo situacijos ir aplinkybės, patiriama kasdienė socialinė ir kultūrinė skriauda, neteisybė). Virtuvėje prie puodų stovinti namų šeimininkė gali būti tokia pati nusikaltimo auka kaip ir ant masinės kapavietės duobės krašto mirčiai į akis žvelgiantis asmuo. Todėl užmaršties pelenai yra užkloję ne tik žudynių ar represijų vietas, bet ištisą sociumą ir kasdienybę. Niekada negali iki galo žinoti, kur paslėptas (tūno užmirštas) dar vienas nusikaltimas ir jo aukos. Nuo to užmaršties reikšmė, jos demoniška galia tik išauga. Todėl užmarštis čia suvokiama kaip išskirtinai neigiamas reiškinys. Kalėjimo istorikų tyrimų pavadinimai ir įvadai skelbia apie jos įveiką „suteikiant balsą“, „prakalbinant liudininkus“, „apšviečiant nustumtuosius į tamsą“ ir pan. Ką nors užmiršti reiškia slėpti nusikaltimą, bendrininkauti, būti pernelyg atlaidžiam arba aplaidžiam, vadinasi, nusikalsti. Tai paaiškina, kodėl kalėjimo atstovai tokie priešiški didiesiems naratyvams. Jie suprantami kaip užmaršties skydai – jie esą tildo, menkina, ignoruoja, kompromituoja, atskiria. Iš tikrųjų dėl savo prigimties, dėl gana siauros anksčiau aptarto žvilgsnio perspektyvos kalėjimo atstovai savo darbais užmiršta ne mažiau nei ligoninės pasakojimai. Bet jei ligoninė užmarštį iškelia kaip metodą, kalėjimas palieka kaip šalutinį, nepageidaujamą, nors neišvengiamą poveikį.
Paradoksaliausia turbūt yra tai, kad ligoninė draugiškesnė nei kalėjimas ne tik užmarščiai, bet ir atminčiai. Istorikai-gydytojai labiau įsiklauso į tai, kas yra atsimenama. Atsiminimas yra ženklas, kad čia esama kažko svarbaus tiems, kad atsimena. Tuo tarpu kalėjimo atstovai į atmintį gali žiūrėti taip pat skeptiškai kaip ir į užmarštį. Jei tai nėra atmintis, kurią lydi baudžiančioji tiesa, ji dažniau suvokiama kaip būdas nusikaltimą pridengti nei jį atskleisti. Tiesą sakant, tam tikra prasme kalėjimo sampratai užmarštis ir atmintis yra vienas ir tas pats – nepatikimas istorijos veikėjas (čia daugiaprasmiškai nuskambėtų šio žodžio angliškas vertalas – agentas), kuriuo negalima pasitikėti. Paprastas pavyzdys galėtų iliustruoti šį santykį su atmintimi. Įsivaizduokime dviejų tipų kapines: vienose palaidotos ir memorializuotos masinių žudynių aukos, kitose – garbingai kovoje kritę kariai. Ligoninei veikiausiai abejos įsitektų į kuriamą bendrą pasakojimą. Tuo tarpu kalėjimas, pripažindamas masinių žudynių aukų palaidojimo ir pagerbimo vietą, labai atsargiai vertintų, ar verta pripažinti karių kapines, nes tie kariai, remiantis kaltumo prezumpcija, galėję prieš kritimą kovoje pridaryti visokiausių eibių.
KAS IŠ TO?
Esė apie istorijos paskirtį lyg ir privalėtų turėti savo paskirtį. Turbūt jau aišku, kad į klausimą, kodėl man buvo sunku pasiūlyti ką nors užmiršti, atsakyta. Nors man pačiam tai buvo staigmena. Pasirodo, priklausau kalėjimo atstovams. Iš tikrųjų ir nagrinėdamas vėlyvojo sovietmečio kasdienybę, ir psichiatrijos istoriją aptinku ir matau nusikaltimo vietas („ideologinė vieta“, „vasarnamis“). Bet tokie asmeniniai atradimai mažai turėtų rūpėti skaitytojams.
Gal svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad šios dvi istorijos paskirties sampratos padeda kitu kampu pažvelgti į tarp istorikų paplitusį (pasi)skirstymą. Pavyzdžiui, konceptualistus ir empirikus („faktologus“, „krapštologus“). Nesunku pamatyti, kuri samprata kuriai kategorijai simpatizuoja. Tačiau jos nesutampa. Konceptualistai nesunkiai rastų savo vietą ligoninėje, bet toli gražu ne visi konceptualistai siekia to, ko siekia ligoninė, be to, nusikaltimai taip pat gali būti ir yra įteorinami, konceptualizuojami, iš jų daromos istoriosofinės išvados apie žmogų ir jo prigimtį. Empirikai – atrodytų iš pirmo žvilgsnio – mielai savo noru užsidarytų jaukioje kalėjimo vienutėje. Tik kalėjimas juos nebūtinai priimtų. Kalėjimui labai svarbus išsamus, detalus, faktais (vien faktais) paremtas tyrimas, tačiau ne visa „krapštologija“ užsiima tais faktais, kurie atveria nusikaltimus. Labai dažnai „faktologai“ kaip grybai ar kerpės auga ant konceptualistų medžių. Šie maitinasi jų įdirbiu (jei ir ne visada išsiduoda), o empirikai koncepcijų šešėlyje ramiai pasislepia ir gali nesirūpinti būti užklupti klausimo: kam reikalingas šis tavo dešimt metų kauptas faktų rinkinys?
Dar įdomiau, kad kalėjimo ir ligoninės sampratos apverčia skirstymą į stovyklas pagal politines, ideologines nuostatas ar pasaulėžiūras. Štai liberalai ir tautininkai, dažnai viešumoje matomi kaip nesutaikomi priešininkai, gali patekti į tą pačią ligoninės sampratą. Iš to galima kelti (bent) klausimą, kad galbūt jų užsispyrusį nesutarimą lemia ne esminiai skirtumai (kaip jie patys deklaruoja), o esminis panašumas? Štai pabandykime pagal ligoninės ir kalėjimo sampratas išdėlioti tris Lukiškių aikštės projektus: Laisvės kalvą, Vytį ir Paplūdimį. Paaiškėtų, kad Vytis ir Paplūdimys patenka į tą pačią ligoninės sampratą, o Laisvės kalva tiktų ir jai (didvyriškas pasipriešinimas), ir kalėjimui (tragiškai žuvusieji). Vadinasi, sukuria daugiau prasmių? Turbūt ne vieną iš mūsų kamuoja negeras jausmas, kad viešos diskusijos apie istoriją ir atmintį yra apaugusios drebučiais – viskas dreba, purtosi, siūbuoja, bet niekur nejudama iš vietos. Varginantis viešas nesusikalbėjimas, manau, yra pakankamai svarbus šaltinis ir priežastis, kodėl turime mąstyti ne vien apie istorijos, bet ir istorijos paskirties sampratas. Guodimasis, kad tas nesusikalbėjimas yra tikrasis demokratijos ženklas, kažin ar nėra saviapgaulė, nes demokratijos idėjoje vis dėlto glūdi ne tik palaimingas pliuralizmas, bet ir (o gal pirmiausia ir) susitarimo galimybė, būdas tam pliuralizmui sugyventi, būti efektyviam ir produktyviam. Regis, dar jokių sampratų išgryninimas neišsprendė realios problemos. Tačiau apvertimas aukštyn kojomis ar bent pavertimas ant šono opų klausimą gali bent pajudinti iš drebučių taško.
1 Diskusija publikuota: „Ką užmiršti ir ką prisiminti iš Lietuvos tūkstantmečio istorijos?“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 10–11, p. 375–387.
2 Gintaras Beresnevičius, Ant laiko ašmenų, Vilnius: Aidai, 2002, p. 143.