Į sodybą atėjęs paštininkas atnešė pluoštą laiškų, per savaitę suplaukusių iš Čekoslovakijos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Lenkijos ir Suomijos. Žeme vilkdamas grandinę aplink būdą slampinėjo ir tingiai amsėjo nukaršęs šuo. Adomas nerado jėgų nuvesti jį nušauti pas kaimynystėje gyvenusį Aleksą, medžiotoją, kurio atvirai rodomas pomėgis žudyti gyvūnus jam kėlė nerimą ir žavėjimąsi, ir laukė, kol nugaiš pats. Prasidėję šalčiai turėjo paspartinti šuns mirtį, todėl šiemet pirmą kartą, atšalus orams, Adomas jo nebeleido vidun į namus. Kai motina atvykdavo aplankyti sūnaus, žiūrėdavo į gyvūną su tokiu rūgščiu gailesčiu, lyg būtų gailėjusi tik jo veltui prarasto kuokštais iškandžioto kailio.
Adomas uždarė trobos duris, į vidų įleisdamas vos vieną pasibaigusio nakties speigo atodūsį, ir pro langą stebėjo, kaip sniegu pabarstyta pamiške slysčiodamas krypuoja paštininkas, ant vieno peties užsimetęs išsipūtusį nutrintos dirbtinės odos krepšį kaip atsarginę padangą. Ant purvino lango stiklo išvydęs savo blyškų atvaizdą, pasitaisė ilgus juodus plaukus. Laiškus numetė ant virtuvės stalo, į šoną pastumdamas motinos prieš savaitę atvežtą obuolių pyragą, kurio atsipjovė tik gabalėlį, ir jis, paliktas čia neuždengtas, baigė sudžiūti. Iš laiškų krūvos ištraukė baltą voką su kairėje pusėje stačiakampyje įrėminta romantiška Prahos senamiesčio panorama. Atplėšė ir perskaitė rusų kalba parašytą oficialų Dramos klubo teatro pranešimą, kad apsispręsta statyti spektaklį pagal drg. Adomo Skujausko pjesę Baltoji. Paminėjo ir režisieriaus pavardę, bet ji Adomui nieko nesakė.
Per septynerius metus tai ketvirtas spektaklis, kuris bus statomas Čekoslovakijoje. Dar du spektakliai pastatyti Lenkijos Liaudies Respublikoje. Tiek pat metų nė vienas Tarybų Lietuvos teatro režisierius nesusidomėjo jo pjesėmis. Net kai prieš dvejus metus grožinės literatūros leidykla „Vaga“ išleido jo dramų rinkinį Atsargiai, nerimas, o vienas literatūros kritikas Pergalės žurnale publikavo teigiamą recenziją, kurios antraštė skelbė: „Pagaliau“. Tam kritikui, – su juo susitikdavo tik per oficialius knygų pristatymus ir skaitymus, nors žinojo, kad „Vagoje“ jis atlieka vidinio recenzento pareigas, – nusiuntė konjako butelį ir atvirlaiškį su dviem žodžiais: „Pagaliau. Ačiū.“ Dabar Adomui buvo aišku, kad apsidžiaugė jis per anksti – jo groteskiškas pjeses lietuviai toliau ignoravo, tarsi jis būtų jiems svetimas ir nesuprantamas kaip absurdo kūrėjas Václavas Havelas, o čekoslovakams – saugesnis pasirinkimas nei Václavas Havelas.
Iš laiškų krūvos Adomas išsirinko dar vieną voką, pamargintą žaliu tušinuku išpaišytomis smulkiomis pakalnutėmis. Išlankstė plaštakos dydžio languoto popieriaus lapą, ant kokio visada rašydavo Katri, vertėja iš Tamperės, ir ėmė skaityti nesiliaudamas sau vaidinti šio ryto spektaklio – tarytum jam nebūtų palengvėję, kad paštininko pristatytame savaitės lauknešėlyje nebuvo šviesiai mėlyno voko.
1983-01-11. Vilhelmo Ruginio darbo kambaryje ant stalo, lygiai per vidurį, gulėjo padėtas segtuvas su popieriais. Jam iš kairės stovėjo patraukta spausdinimo mašinėlė, parkerių rinkinys ir mėlyno rašalo buteliukas. Iš dešinės, prie stalo krašto, buvo padėtas indas su balta popierine servetėle pridengtomis spurgomis, lyg į krūvą būtų sudėtos nukirstų pamaldžių moterėlių rudos riebaluotos galvos. Spurgas pirmadienį iš gastronomo šalia namų jam atnešdavo Sara, tarnaitė, kurią kiekvienas šeimos narys vadindavo savaip: Vilhelmui labiausiai patiko „sekretorė“, nors jokių sekretorės pareigų jis nebūtų jai patikėjęs, į namus grįždavusi dukra Valė vadino „šeimininkute“, o ją minėti vengusi Nijolė sakydavo „žydelka“. Ruginis dar nespėjo atversti segtuvo, o jau žinojo, kokia bus dokumentų spalva, šriftai, jų dydžiai, kvapas, kur bus paženklinta violetiniu antspaudu, kur sudėti parašai, būtų galėjęs net spėti, kokiu rašalu jie bus suraityti. Sentimentą bereikšmėms kanceliarinėms detalėms pajuto tik išėjęs į pensiją (Vilhelmas visada pataisydavo: buvo pasiųstas į pensiją). Tačiau jaudulys buvo tikras, tarytum būtų grįžęs į jaunystės metus, kai rinko ir analizavo žvalgybinę informaciją.
Atsivertęs segtuvą, pradėjo skaityti. Informaciją surinko Vasilijus. Jam šįryt į namus atnešė Robertas – prie buto slenksčio ramiai padavė segtuvą, bet užeiti į vidų išgerti kavos atsisakė. Vilhelmas didžiavosi savo vyrais: nė vienas neparodė jokios dvejonės, nesukrutėjo nė vienas veido raumuo, kai paprašė paslaugos, kurios jis, į atsargą išleistas pulkininkas, prašyti nebegalėjo. Virtuvėje pasigirdo svetimas sodrus vyriškas balsas – pusryčių stalą nurenkanti Sara įjungė radijo imtuvą. Nijolė tebegulėjo savo kambaryje. Ji toliau nepaisė gydytojų nurodymų laikytis disciplinos ir keltis ne vėliau kaip aštuntą. Už lango praūžė miesto maršrutinis autobusas. Po balta skraiste paslėptos vakarykštės spurgos tebeskleidė saldų kepinių aromatą, priminusį Vilhelmui, kad gydytojo rekomendacijos nesilaiko ir jis.
Skubomis peržvelgė pirmąsias pastraipas, kuriose buvo surašyti formalumai: sekimo objektas, tikslas ir jo pagrindimas, užduoties vykdymo laikas, ją atlikę darbuotojai. Vilhelmo žentas Aleksas politinių, ideologinių ar kriminalinių rūpesčių nekėlė – Vilhelmas iki šios akimirkos nebuvo tikras, ar jis apskritai kelia rūpesčių, ar tai nebuvo vien dukros Valės įsikalbėta viena iš daugybės jos baimių, – todėl pagrindiniu sekimo objektu jis negalėjo būti pasirinktas. Kaime, kuriame jis, išsivežęs Vilhelmo dukrą, gyveno, reikėjo surasti kitą sekimo objektą, o Aleksą prie jo prišlieti lyg atsitiktinai į akiratį pakliuvusį pašalietį. Po trumpų žvalgytuvių paaiškėjo, kad netoliese gyvena dramaturgas Adomas Skujauskas. Vilhelmas žinojo: menininkui sekti priežastis visada atsiras. Jo prašymu dramaturgą patikrinęs Robertas pranešė, kad draugas Skujauskas jau du kartus buvo tapęs operatyvinio stebėjimo objektu, o jo nuolat palaikomi ryšiai su neaiškiais menininkais ir kultūros veikėjais iš liaudies respublikų (su viena vertėja – ir iš Vokietijos Federacinės Respublikos) sudaro rimtą pagrindą sekimo bylai atnaujinti.
Per keliasdešimt metų išmokęs dokumentus skaityti greituoju būdu įžambiai, Vilhelmas nekreipė dėmesio į nuolat šmėžuojančią Skujausko pavardę. Jam atrodė, kad Vasilijus puikiai uždengė tikrąjį sekimo objektą. Bet ties ketvirtu ar penktu lapu Vilhelmas suprato, kad skaito tai, ką nori, o ne tai, kas parašyta. Staiga įsijungė ne blogiau nei greitas skaitymas išsiugdyta savikontrolė. Jis pakėlė akis nuo dokumento ir žvilgtelėjo į kambario kampe įsmeigtą toršerą. Vienintelis šviesos šaltinis, pridengtas vyšninės drobės kūgiu su ilgais storais kutais, mėgino nurungti iš kambario niekaip neišeinančią žiemos naktį. Šito toršero, pamačiusi lenkiškame madų žurnale, kadaise išsiprašė Nijolė. Jis iškirpo lempos nuotrauką, padarė fotokopijas ir išsiuntinėjo užklausas savo draugams ir pažįstamiems į įvairius Tarybų Sąjungos miestus. Troškimas įsiteikti ar parodyti savo galią Nijolei, už jo tekėti sutikusiai jaunai moteriai šviesiomis garbanomis ir geidulingomis lūpomis, dabar atrodė beprotiškas. Stebuklas įvyko, kai po kelių mėnesių gavo laišką iš Lvove gyvenančio pažįstamo saugumiečio, su kuriuo pokario metais kartu dirbo MGB mokykloje. Lvoviečiai buvo atlikę kratą viename antikvariate ir tarp paimtų daiktų sandėlyje tebestovėjo toršeras, panašus į tą, kurio kopiją buvo gavęs iš seniai matyto Vilhelmo. Atsidūręs jų bute Lenino prospekto kampiniame name su dailiu bokšteliu priešais Centro Komitetą, toršeras dešimt metų kiurksojo svetainėje, kol Nijolei nusibodo ir ji liepė Sarai pernešti lempą į Vilhelmo darbo kambarį. Jis palaižė pirštą ir iš naujo atsivertė pirmą bylos lapą. Rinko raides į žodžius lėtai ir įdėmiai, kaip vos išmokęs skaityti pirmos klasės moksleivis. Vilhelmui iš tiesų šią akimirką buvo sunku suprasti informaciją. Didžiosiomis raidėmis surašytos pavardės jungėsi tarpusavyje, bet į grandinę, kurios logikos jis nesuvokė. Perskaitęs dar tris lapus, jis padėjo segtuvą ant stalo ir ištiesė ranką į indą su spurgomis. Jo nuostabai ir pasišlykštėjimui prigesinti reikėjo riebalų ir cukraus.
Adomas iš glėbio ant grindų pažėrė atsineštas šaltas pušines malkas, todėl ne iš karto išgirdo beldimą į duris. Antrą kartą tuksenimas buvo garsesnis ir nekantresnis. Žvilgtelėjęs pro langą, Adomas pamatė Aleksą. Pasitvarkė plaukus, pirštais užšukuodamas juos ant ausų, ir įleido svečią. Nuo šalčio įraudę skruostai darė Aleksą dar vaikiškesnį nei įprastai, ir Adomas pagalvojo, kad juos skiriantys dešimt metų Aleksą turėtų trikdyti net labiau nei jį. Galbūt metai mažai reiškia, kai išsaugai lūkestį mylėti. Bet geismas yra laiko sinonimas. Jis apsimeta tau suteikta malone, kad atsikratytų tavimi, kaip nereikalinga atplaiša nuo jaunystės. Aleksas žvalgėsi po trobą, tarytum pastaruoju metu nebūtų čia dažnai lankęsis. Pamatęs ant stalo sudžiūvusį obuolių pyragą, priėjo, pajuodusia panage pakrapštė jo paviršių užklojusią plutelę, atsilaužė gabaliuką ir įsimetė į burną. Apgaubęs seilėmis jį čiulpė, suspaudęs lūpas, kaip mėtinį saldainį, ir Adomas pagalvojo, kad jis tyčia taip daro, nors jo artumo dabar visai nenorėjo. Nieko iš jų nebus. Jis gailėjosi, kad įsivėlė į santykius, nes į šią sodybą prieš kelerius metus atsikraustė bėgdamas nuo panašių pavojingų melodramų Kaune.
Plepėdamas visokias smulkmenas, Aleksas priartėjo prie Adomo. Nuo jo dvelkė rūkyta mėsa, turbūt paties sumedžiota stirna ar šernu, sukapotu ir surištu į kumpio gabalus žiemos atsargoms. Nuo kitų žmonių Adomą toks kvapas būtų atstūmęs. Aleksui jis teikė stipresnę trauką. Mirties kvapas jam tiko. Adomas nurijo seiles ir pasilenkė paimti kelias malkas įmesti į židinį. Aleksas jį tik erzino. Vėlyvą rytą jo judesiai buvo pernelyg susikaustę. Iš to galėjai nesunkiai nuspėti, kad atėjo kitais tikslais. Adomas negalėjo suprasti, kodėl jį jaudina šio trisdešimtmečio nebrandus elgesys. Pajutęs, kad Adomas suirzo, Aleksas surimtėjo ir paklausė, ar jiedu negalėtų nuvažiuoti po pietų į Vilnių – jam reikia iš uošvio paimti kilimą. Adomas nevairavo, bet šalia jo namo stovėjo motinos išrūpintas žiguliukas. Gal ji tikėjosi, kad sūnus ryšis išsilaikyti teises, jį įkalbėjusi, esą turėti automobilį svarbiau nei vairuotojo pažymėjimą. Motina buvo teisi – dėl to žiguliuko juo susidomėjo Aleksas.
Jie atsisėdo ant sofos išgerti kavos. Ant jos netvarkingai sumesti, tarytum būtų sustoję į eilę prie parduotuvės, o paskui iš nugaros pastumti ir netvarkingai sukritę, gulėjo kailiniai žaislai – pilkšvas gauruotas kiškis, ruda apvalaina beždžionėlė, didžiagalvis šuo ant dviejų kojų, dar vienas šuo, mažesnis, ilgomis ausimis ir plačiomis akimis, ir nublukusio oranžinio kailio žirafa. Aleksas, kaip naujų gaminių inspektorius prie konvejerio juostos, ėmė juos į rankas ir švelniai maigė. Jo įžūlumas ir pasitikėjimas savimi atsitraukė. Su pameistrio smalsumu ne pirmą kartą apžiūrinėjo Adomo motinos pasiūtus žaislus, kuriuos vaikai vadino pūkuotukais. Kai jie – Aleksas ir Elvyra, Adomo motina, – susipažino, iš karto pradėjo kalbėtis apie kailius. Adomas nustebo, kad motina be jokio atsargumo ėmė juo pasitikėti. Medžiotojai motinai buvo aukščiausios rūšies žmonės, ir Adomas susigėdęs pagalvojo, kad jis bus paveldėjęs šį liguistą motinos potraukį. Ji bemat puolė pasakoti, kaip prieš karą Kauno ponioms iš lapių kailio siūdavo pelerinas ir apykakles. Devynis medžiotojo atneštus kailius išdirbdavo, o dešimtą pasilikdavo kaip užmokestį. Aleksas jai atsidėkojo parodydamas nuoširdžią pagarbą. Elvyra ir senatvėje neprarado savo įgimto guvumo, ji buvo aistringa pietietė, kažkodėl gimusi Šiaurėje ramiems, flegmatiškiems lietuviams. Truputį per daug įsijautusi, ji smulkiai pasakojo, kaip buržua moterys vaikščiodavo Laisvės alėja, apsivyniojusios aplink kaklus lapes su labai rūpestingai sutvarkytomis kojytėmis, snukučiais ir akimis. Laisvės alėja buvo virtusi Lapių alėja. Adomui buvo sunku pripažinti, bet atrodė, kad motina net šiek tiek koketuoja, kai palietusi Aleksą su jai nebūdinga patetika ištarė, kad gyvūno akys tokios pat nepakartojamos kaip ir žmogaus, todėl, siūdama žaislus, ji nė vienam neįstato lygiai tokių pačių.
Aleksas atkišo rankoje laikomą didžiagalvį šunį ir negarsiai amtelėjo. Adomas suprato: jo įžūlus elgesys tebuvo skydas nuo nerimo. Turėjo būti jam atlaidesnis. Adomas prisiminė, kaip jam pačiam buvo sunku susivokti, kur link jį veda jo bręstantis kūnas. Būdamas paauglys jis specialiai išprovokuodavo muštynes, kad pajustų kito vaikino artumą, kvėpavimą į veidą, berniukišką prakaito kvapą. Jis manė, kad muštynės jam atsiperka dvigubai: apmalšindavo troškimus ir kitiems pademonstruodavo vyriškumą. Bet nenorėjo pripažinti trečiojo dėmens: pajutus fizinį skausmą, jo savigrauža atsitraukdavo. Užuot muštynėmis įsitvirtinęs tarp bendraamžių, jis vis labiau tolo nuo jų. Jeigu ne motina, jis nežinia kur būtų atsidūręs. Galbūt būtų nusižudęs. Kartą motina jį, grįžusį namo vėl išsipešiojusį, su ištrūkusiomis sagomis, suplėšytais marškiniais ir praskelta lūpa, apsikabino, nubraukė juodus plaukus nuo ausų ir tvirtu balsu pasakė: aš žinau, Pūkuotuk, aš žinau, ir tu nebūsi vienas. O tada paklausė, ar susirinko ištrūkusias sagas. Jis pakrapštė kelnių kišenes ir kaip netikėtą laimikį iš pasivaikščiojimo jūros pakrante ištraukė du apvalius plastmasės gabaliukus. Vėliau motina įstatė juos kaip akis vienam iš pasiūtų žaislų – tai buvo kiškis ilgomis nusvirusiomis ausimis – ir užkėlė aukštai ant spintos.
Adomas paėmė iš Alekso žaislą ir palietė jo plaštaką. Prie vyro švelnumo nepratęs Aleksas pažiūrėjo į jį įtariai, neapsispręsdamas kaip atsakyti. Adomas atitraukė ranką ir pasakė, kad per pusvalandį susiruoš ir galės važiuoti į Vilnių.
1983-01-14. Grįžęs į kambarį, Vilhelmas rado Valę stovinčią kampe ir žaidžiančią su toršero kutais. Staiga ji nusičiaudėjo ir juokdamasi šūktelėjo: kiek dulkių! Jūs gal neleidžiate šeimininkutei tvarkyti darbo kabineto? Tai nebuvo tiesa. Bet Sara iš tikrųjų, jam tapus pensininku, gerokai rečiau užsukdavo į šį kambarį (gal nuogąstaudama, kad jam trukdys, o gal – tai nebūtų panašu į Sarą – ėmė į jį žiūrėti kitaip, ne kaip į aukštas pareigas einantį pareigūną, o kaip į senstantį ir valyvumą prarandantį žmogų, kuriuo rūpintis ji neprivalo?). Vilhelmas padėjo dvi vyno taures ant stalo, o Valei pasiūlė atsisėsti ant kušetės. Penktadienio pavakarę galima išgerti ir anksčiau, tarė jis, žinodamas, kad Valė mėgsta raudonąjį vyną, ypač prancūzišką, kurio jis vis dar gaudavo iš savo tiekėjo, išmintingo žmogaus, žinančio, kad išėjimas į pensiją nebūtinai ką nors reiškia.
Valė atrodė žvali, gyvybinga. Apie motiną nieko neklausė, ir Vilhelmas pamanė, kad tai jos mažytis kerštas už tai, kad Nijolė, po pietų nuėjusi nusnūsti į miegamąjį, nepasirodė su ja pasisveikinti. Panašios mažos vendetos, kaip jas vadino Vilhelmas, kartojosi nuolat nuo Valės paauglystės metų. Spurgos neturite, prikišamai dėbtelėjusi į tuščią indą sukrizeno duktė, o Vilhelmas suprato, kad jos gera nuotaika vis dėlto dirbtinė – jai kažkas neduoda ramybės, ir tai nėra motinos sveikata.
Nuo ko nors reikėjo pradėti, todėl tėvas išklausinėjo dukrą apie rajoninio centro, kuriame ji dirbo vaikų darželio auklėtoja, reikalus. To miestelio gyvenimas jam seniai nerūpėjo, bet gerai jį išmanė, kaip bet kurio kito respublikos rajoninio centro reikalus: pažinojo vykdomųjų komitetų ir partijos komitetų pirmininkus (būtų išvardijęs juos visus, dirbusius per pastaruosius dvidešimt metų), pagrindinius socialinio ir ekonominio gyvenimo taškus, net, kaip jam atrodė, strategiškai svarbius apylinkių kraštovaizdžius – ežerus, upeliūkščius, didesnius miškus ir kalvas, ypač kur vyko mūšiai su banditais ir kur juos vėliau užkasė. Jo galvos kertėje gulėjo susuktas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos žemėlapis su raudonais kraujo taškeliais, lyg ant jo kas laimindamas būtų pakrapnojęs tokio raudonojo vyno, kokio taurę jis dabar įpylė Valei.
Paskui Vilhelmas kantriai išklausė vaikų darželio dramas: augant aplinkiniams kolūkiams, jame chroniškai trūko vietų, kolūkių pirmininkai ir partsekretoriai darželio vedėją ir auklėtojas atakavo prašymais, reikalavimais, grasinimais. Valė ir vėl ėmė pabrėžtinai juoktis: jai vienintelei niekas nesiūlo kelialapių, brangių gėrimų, vokelių su pinigais, nes turbūt visas rajonas žino, kas jos tėvas. Jos žvalumas, šią penktadienio popietę – kaip skaudžiai turėjo pripažinti Vilhelmas – tapęs būdu palaikyti pokalbį ir su juo, jai visuomet geranorišku tėvu, buvo sunkiai išsiugdyta ir turbūt vis dar ugdoma savybė, kuria duktė pridengdavo visų įmanomų rūšių nuoskaudas ir baimes. Tai buvo Nijolės, motinos, dovana jai – tarytum brangus auksinis laikrodis, kuris prisuktas ima tiksėti ir skleisti nematomus nuodus. Vilhelmo žmona anksti – Valei tuo metu buvo gal penkeri ar šešeri – atkreipė dėmesį, kad jų dukra nepatraukli, ir užuot su tuo susitaikiusi, griebėsi žygių, jos žodžiais tariant, daryti tvarką. Tačiau nieko apčiuopiamo nebuvo įmanoma padaryti nei su Valės nevešliai augančiais plaukais, nei su ilgesne nei jų abiejų giminių nosimi, nei su kresnoku kūno sudėjimu, kuris ją darė draugišką ir liūdną. Todėl Nijolė tapo priekabi.
Kartą, rodos, buvo rugpjūčio pradžia, jiems gulint paplūdimyje prie jūros, Nijolė ilgai stebėjo Valę, svaidančią kamuolį su kitais jaunuoliais. Tada ūmai šoktelėjo nuo patiesto rankšluosčio, grubiai pagriebė dukterį už kairės rankos žastikaulio ir liepė jai žingsniuoti per smėlį. Paskui įsakmiai paragino grįžti ir vėl žingsniuoti. Su ja kartu žaidusios dvi merginos ir trys vaikinai sustojo ir ėmė sekti prasidėjusią šeimos tragikomediją. Valė išraudo, bet motinai pakluso. Nijolė karščiavosi: jai atrodė, kad Valė žingsniuodama šleivoja. Dukra bandė teisintis, kad per smėlį kitaip eiti neįmanoma, bet Nijolė atsikirsdama tik pradėjo pati demonstruoti, kaip esą taisyklingai ji turėtų dėti kojas. Valė mėgino atkartoti, bet jos kūnas judėjo sava eigastimi, kaip traukinys, kuris gali važiuoti tik specialiai jam skirtais bėgiais. Nijolė širdo, kad duktė taip eina tyčia, norėdama ją paerzinti, todėl įsiuto, susikrovė daiktus į krepšį ir išėjo, nuogais kulnais mėtydama į kaitrų orą smėlio čiurkšles. Vilhelmas dvi savo moteris stebėjo nesikišdamas. Jis ne kartą lygino augančią dukrą su žmona, kokia ji buvo tais laikais, kai dėl jos pametęs galvą po visą Sąjungą kaip adatos šieno kupetoje ieškojo antikvarinio toršero. Vilhelmas manė, kad Nijolės elgesys su Vale buvo žmonos būdas išlieti pyktį, kad vienai vienintelei gamtos taisyklei ji pasipriešinti negali – ji sensta. Tačiau prie Valės jis nepriėjo ir jos nepaguodė. Dvi merginos ir trys vaikinai taip pat stovėjo nuošaliau, o paskui tyliai pasitraukė. Jūra bangavo į krantą, sūriu vandeniu grąžindama tai, ko Valė troško atsikratyti.
Dar nebaigus dukrai pasakoti apie kolūkio „Lenino keliu“ pirmininko dovaną vaikų darželio vedėjai, Vilhelmas nusprendė, kad nepaliks dar kartą jos vienos be paguodos, todėl nieko, ką sužinojo iš Vasilijaus surašytos bylos, jai neatskleis.
Pakeliui į Vilnių, Aleksui ne itin saugiu greičiu vairuojant žiguliuką papustytu keliu, Adomas prisiminė, kad paskutinį kartą paskambinusi motina užsiminė, jog gali šiomis dienomis „sugrįžti“, vadinasi, atvykti į sodybą. Ji niekada nesakydavo konkrečios dienos, lyg visos Pūkuotuko dienos priklausytų jai. Iš motinos Adomas išmoko taisyklę: griežta dienotvarkė žmogų išlaisvina, o spontaniškumas – pavergia. Kai pavykdavo šią taisyklę pritaikyti, t. y. griežtai suplanuodavo savaitę ar dvi, galėdavo parašyti puikių tekstų. Kartą visą pjesę sklandžiai, be užsikirtimų parašė per aštuonias dienas, nebuvo net ką perrašyti į švarraštį. Bet neretai griežtą dienotvarkę sugriaudavo motina, atvykdavusi, kaip ji sakydavo, į savo namus.
Aleksas, abiem rankomis įsikibęs į vairą ir tuo primindamas yriui pasiruošusį irkluotoją, pašnairavo į Adomą. Šis nejučia pakėlė ranką ir pasitaisė plaukus ties kaire ausimi. Aleksas pirmasis po daugelio metų, turbūt po mokyklos baigimo, jo tiesiai šviesiai paklausė: kodėl tavo ausys tokios atlėpusios, tarsi tai būtų Adomo sąmoningas pasirinkimas. Kaskart, kai Aleksas į jį šitaip žvilgtelėdavo, jis laukdavo to paties klausimo. Siaubinga buvo suvokti ne tai, kad šis už jį jaunesnis žmogus nesivaržo atkreipti dėmesį į jo kūno ydą, prakeiksmą, bet tai, kad ir visi kiti žmonės norėtų paklausti to paties, kad nepaisant Adomo pastangų užmaskuoti savo ausis, jos daro tą patį – užgožia jį, naikina jo asmenybę. Ilgi plaukai tapo jo išsigelbėjimu, bet perkopus keturiasdešimties metų ribą, jis vis labiau būgštavo, kad gali pradėti plikti ir kiekvienas ilgas juodas plaukas, pastebėtas vonioje ar kriauklėje, jam kėlė paniką. Jis susirado šeimos nuotraukų albumą ir pradėjo ieškoti tėvo atvaizdų, tarsi būtų pamiršęs jo veidą, tarsi prisiminimas, kad ant tėvo viršugalvio, jam sulaukus penkiasdešimties, buvo belikę vos nedidelis ir juokingas rudų plaukų kuokštelis, būtų buvęs klaidingas. Bet atsivertęs šeimos nuotraukų albumą, jis prisimindavo ne tėvą, o motiną. Kai jam buvo devyneri, ji, vartydama fotografijas, pastebėjo, kad jis niekada nežiūri į fotoaparato objektyvą ir žvilgsnį nukreipia į žemę. Tuomet pasijuokusi iš tokios jo kvailystės, ji daugiau nieko nesakė. Bet kitą kartą, kai jie atsisėdo priešais objektyvą – tai kaip tik nutiko jų sodyboje, tėvas dar buvo gyvas, ir užklupus netikėtai šiltai paskutiniųjų kovo dienų saulei, jis paragino šeimynykščius išeiti į lauką, o pamatęs jų gerą nuotaiką, paprašė trumpam papozuoti, – Adomas vėl nudelbė akis, tačiau šalia stovėjusi motina švelniai ir kartu ryžtingai kairės rankos du pirštus pakišo jam po smakru ir kilstelėjo tiek, kad jo žvilgsnis smigtų tiesiai į objektyvą, kuris tėvo rankose spoksojo kaip nieko pakeisti negalinti budelio akis.
Motina gali atvažiuoti, ištarė Adomas, o išsiblaškęs Aleksas nustebo: kur, pas mano uošvį? Už automobilio lango balkšvos lygumos vos vilnydamos plaukė dangumi ir pažemiui, vienspalvės apglamžytos aliuminio plokštės, iš lėto slenkančios viena kitos link. Adomui rodėsi, kad tai pajutęs Aleksas spaudžia greičio pedalą, apimtas apgaulingos vilties, kad jie dar gali išsigelbėti. Gera boba tavo močia, pasakė Aleksas ir vėl pažiūrėjo į jį, kai grįšime, parodysi jos jaunystės nuotraukų.
1983-01-17. Anksti ryte, 6 val. 35 min., paskambino Sara ir pranešė, kad šiandien ir kelias ateinančias dienas negalės dirbti, nes mirė jos motina. Su tarnaite jie kalbėdavo rusiškai. Padėjęs telefono ragelį, Vilhelmas susivokė, kad užuot pasakęs „ja sočuvstvuju“, kažkodėl ištarė „prostite menia“. Nei jis, nei Nijolė nebūtų pagalvoję, kad šios šešiasdešimt metų jau perkopusios moters motina galėjo būti gyva.
Sulaukęs, kada atsidarys gastronomas, Vilhelmas nusileido į apačią ir išėjo į lauką. Oras buvo šaltas ir nenuspėjamas – netrukus galėjo prasidėti atodrėkis, o gal spustels didesni šalčiai. Kitoje gatvės pusėje, prie parduotuvės „Vaikų pasaulis“ įėjimo, stoviniavo dvi moterys ilgais juodais paltais ir kailinėmis kepurėmis. Sekundę jos pasislėpė už akmenuotu grindiniu siūbuojančio troleibuso, po to jis užsuko ir iš naujo atidengė dviejų moterų paveikslėlį Vilhelmui prieš akis. Virš jų galvų plasnojo purvini balandžiai, lyg moterys būtų pabertų duonos trupinių kaugės. Pasisukęs į kairę, jis matė, kaip viena po kitos į Centro Komiteto pastato vidų įlinguoja dvi juodos volgos. Išleistam į pensiją, jam kildavo vis keistesnių minčių. Jis sugalvojo, kad butą prie Lenino prospekto jam paskyrė kaip tik dėl to, kad jis dieną naktį galėtų sekti į Centro Komitetą ir iš jo išvažiuojančius automobilius. Bet jo buto langai į pagrindinio respublikos pastato pusę nežiūrėjo, o naujieji CK rūmai buvo pastatyti gerokai vėliau nei jis gavo butą. Kitus bendradarbius jis mokė, kad svarbiausias saugumiečio bruožas – nepasiduoti paranojai. Kelti nepagrįstą baimę ir nerimą yra jų pagrindinis darbas: todėl išgerkite vakare pieno ir neapsinuodykite, juokavo jis. Dabar turėjo išmokti juoktis iš savęs.
Gastronome eilės nebuvo. Tačiau nebuvo ir spurgų. Suirzęs Vilhelmas trypčiojo neapsispręsdamas, ar nusipirkti ko nors vietoj jų. Ant lentynų sudėti kepiniai jo neviliojo, todėl jis užsisakė obuolių sulčių. Pardavėja iš apversto kūgio formos indo įpylė į stiklinę rusvo skaidraus skysčio ir padavė jam. Rūgščios sultys sutraukė skrandį ir Vilhelmas susiraukė. Padėjo neišgertą stiklinę ir neatsisveikinęs išėjo. Artimiausia pašto dėžutė stovėjo prie Centrinio pašto, paėjus prospektu vos kelis šimtus metrų. Jo palto kišenėje gulėjo šviesiai mėlynas vokas, į kurį vakar vakare jis įdėjo mašinėle spausdintą trumpą laišką su grasinimu.
Adomas neabejojo motinos rūpesčio nuoširdumu. Jis neabejojo motinos meile ir jos nesibaidė. Net kai kiti jam prikišdavo, kad jis yra mamytės sūnelis. Jis buvo savo motinos sūnus. Motina laimėjo jo kūne, jo genuose, jo visatoje – augdamas tą jis vis ryškiau matė žiūrėdamas į veidrodį: juodi plaukai, pailgas veidas, kiek per mažos akys, lieknas liemuo, nereikalaujantis atidos ir valios, ilgi pirštai išpuoselėtais nagais, kuriuos jis, pasiėmęs motinos grožio dėžutę su žirklutėmis, dildėmis ir kitais įrankiais, mėgo tvarkytis nuo jaunų dienų. Kai drabužių spintoje rado lapės kailį – nė kiek nenušiurusį, neiškandžiotą (motina išmanė, kaip atbaidyti kandis), labai gyvu snukučiu, kurį norėjosi pabučiuoti, – jį užsimetė ant nuogo kūno ir įsistebeilijo į išstypusį, kaulėtą atspindį veidrodyje: motina, labai patraukli, charizmatiška, nenumaldoma moteris, būtų laimėjusi jo kūne, jei ne atlėpusios ausys. Po to jis nuolat reikalavo, kad jam būtų leista auginti ilgus plaukus. Bet jo nudelbtą žvilgsnį nuotraukose aptikusi motina jį kas porą mėnesių trumpai apkirpdavo. Kol sėdėdavo ant kėdės vonios kambaryje ir žiūrėdavo, kaip ant grindų lyg nugaišusios varnos krenta juodi plaukų kuokštai, jis neišdrįsdavo išspausti nė vienos ašaros, tarsi bijotų, kad iš jo akių sunktųsi rūgšties lašai, galintys nudeginti motinai ranką.
Adomas jautėsi palaimintas, kad galėjo augti ir gyventi apgaubtas motinos šilumos ir rūpesčio, tarsi tikrai būtų tuo, kuo jį motina vadino – vienas iš jos pūkuotukų, apsiūtas šiltu kailiu. Tačiau atsigręždamas į praeitį jis svarstė, ar savo meile motina jo nemėgino įvilioti į spąstus. Adomui, vienuolikamečiui berniukui, ji parodė ant atskiro lapo prastai atspaustą spalvotą tapybos darbo reprodukciją. Ji pasakė: šį paveikslą nutapė tavo dėdė, o jame esu pavaizduota aš. Iš pirmo žvilgsnio „aš“ atrodė ne kas kita kaip ryški geltona dėmė, kuri plečiasi lape, rydama kitas spalvas, nepaisant jų tirštumo ir įžūlumo. Motina kalbėjo švelniai, neįprastai ramiai, lyg nesutramdytas jos pietietiškas charakteris galėtų pažeisti parodytą paveikslą. Įsižiūrėjus geltona dėmė susiaurėjo iki moters apdaro, palaidinės su V formos apykakle, o iš jos kyšojo tamsaus gymio kaklas ir galva, paremta ant rankos kaip nusvirusi obels šaka, tarsi tapoma moteris nuobodžiautų. Motina nepaleido reprodukcijos iš rankų ir laikė prieš jį, taip nebyliai parodydama, kad jis turės žiūrėti tol, kol to norės ji. Tuomet Adomas pamatė tai, kas prastame atspaude galėjo likti nepamatyta: moteris žvelgė iš padilbų tiesiai, lyg jam priekaištautų ir kartu jį mokytų, kaip jis turėtų žvelgti, kai kas nors jį stebi ir bando pasisavinti jo atvaizdą.
Netrukus po to motina į namus atnešė teptukų ir akvarelės. Iki tol jis pieštukais ant popieriaus lapo paišydavo savo vaikiškas fantazijas, nesirūpindamas nei jų prasme, nei kompozicija, nei klausimu, ar jam tai patinka. Dabar, paėmus į rankas teptuką ir akvarelę, prie jo prisėsdavo motina. Ji klausinėdavo, ką jis nori nutapyti, ar įsivaizduoja, kokios spalvos būtų tinkamiausios, o kartais paimdavo už akvareliniais dažais ištepliotos vaikiškos rankos, jį sustabdydavo ir liepdavo pabandyti iš naujo. Motina buvo kantri, meili, ir vienuolikamečiui Adomui prireikė laiko suprasti, kad jis yra mokomas amato, o gal ir meno. Jis tarytum tik dabar pastebėjo, kad jų namuose ant sienų kabo daug vienodo braižo paveikslų, spalvų ir potėpių gijomis susietų su tuo, kuriame, motinos teigimu, galėjo išvysti jos geltonąjį „aš“. Ji nepaliovė iš kažkur traukti ir jam rodyti dėdės darbų reprodukcijas – taip pat prastai atspaustas ant lapų, iškirptas iš senų nespalvotų žurnalų, retsykiais – į laivelio formą susirietusias pilkas fotografijas, kuriose įamžintos parodų erdvės su ant sienų kabančiais kūriniais.
Piešti Adomas galėjo – panašiai, kaip ir daugelis kitų vaikų, – bet piešimas pastebimai tapo prievole. Motinos meilė pernelyg priartėjo, jos atidumas tapo primygtinesnis. Akvareliniai dažai kvepėjo motinos iškvepiamu oru. Per dailės pamokas jį pagirdavo, bet jis svajodavo iš jų pabėgti. Jį pagirdavo ir per literatūros pamokas, todėl literatūra iš pradžių tapo atsvara piešimui, o kai sulaukė šešiolikos metų ir prieš visą klasę buvo pagirtas už rašinėlį apie Salomėją Nėrį, jis nusprendė, kad galėtų tapti rašytoju. Kad galėtų nebūti dailininku. Grįžęs apie tai džiugiai pranešė motinai. Akimirką jos žvilgsnis patamsėjo kaip iš dėdės tapyto geltonojo portreto, tačiau beregint atslūgo ir tarė: matysim, Pūkuotuk, matysim, ir dviem pirštais kilstelėjo jo smakrą, kurį jis nejučia buvo nuleidęs.
1983-01-26. Nijolė kelias dienas praleido beveik neišlipdama iš lovos. Tada jai ūmai pablogėjo ir Vilhelmas iškvietė greitąją pagalbą. Žmoną nuvežė į ligoninę greta jų namų, o jis surinko būtiniausius daiktus ir nuėjo pas ją pėsčiomis. Iš pradžių svarstė, ar verta pranešti Valei, bet pokalbis su gydytoju nenuteikė optimistiškai ir jis paskambino dukrai. Valė su Aleksu atvyko kitą rytą, trečiadienį, ir Vilhelmas pirmiausia pastebėjo, kad tarp jų nebejusti lipšnumo, kuris kelerius metus jį erzindavo, bet turėjo patvirtinti, kad duktė ištekėjo laimingai. Vilhelmas ruošėsi Valės šaltumui, naujai mažai vendetai, ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl jis ilgai svarstė, ar reiktų jai pranešti, kad Nijolė atsidūrė ligoninėje. Tačiau šaltame ligoninės koridoriuje Valės veidas atrodė sutrikęs. Jis apsikabino dukterį ir pajuto, kad ji ėmė kūkčioti. Aleksas stovėjo greta, ir Vilhelmas galėjo matyti, kad jis neranda sau vietos.
Duktė su vyru užėjo pas Nijolę į palatą, o Vilhelmas norėjo pasikalbėti su skyriaus vedėju. Grįžęs jis rado Aleksą stoviniuojantį koridoriuje vieną – Valė paprašė kelias minutes su motina pabūti viena. Ligoninės palubėje įtaisytos lempos skleidė nemalonią ryškią šviesą ir buvo galima pamanyti, kad tai jos koridoriaus erdvę užpildė šalčiu. Abu vyrai stovėjo tylėdami ir klausydamiesi, kaip antrame aukšte skirtingu greičiu tolsta ir artėja kaukšintys žingsniai. Tuomet Aleksas prabilo ir ėmė pasakoti apie kaimyno šunį, kuris atrodo toks senas, kad gali nugaišti bet kurią akimirką. Tačiau jis, Aleksas, spėja, kad tas šuva ne tik ištvers žiemos šalčius, bet kankindamasis sulauks ir vasaros. Vilhelmui buvo sunku patikėti, kad Aleksas galėtų būti toks nejautrus, ir jo žmoną, paguldytą į ligoninę, prilygintų dvesiančiam šuniui. Jam kilo įtarimas, kad žentas su juo nori pasikalbėti apie savo padarytą klaidą. Jis mielai išvengtų šio pokalbio, blogesnio laiko jam nebuvo įmanoma surasti. Jis neapgalvojo, kiek turėtų Aleksui atskleisti, ką žino apie jo ir kaimyno santykius, bet jei šis prabilo apie nukaršusį kaimyno šunį, greičiausiai kažką įtaria. Todėl Vilhelmas ramiai jam tarė: tu – medžiotojas, gali tą šunį nušauti. Aleksas nežiūrėjo į jį ir žvilgsnį nukreipė į koridoriaus gelmę: už keliolikos metrų atsidarė palatos durys ir išėjo seselė, tempdama ant ratelių įtaisytą lašelinės stovą. Netrukus ji prasilenkė su kita sesele ir jos rusiškai persimetė keliais žodžiais. Nemanau, kad kaimynas to nori, atsakė jis, nemanau, kad jis turi tam jėgų. Alekso atsakymas nuskambėjo intymiai, ir Vilhelmas pajuto viduje kylantį pyktį, kurį reikėjo sutramdyti. Jo balsas prarado ramybę, bet kažin ar Aleksas tai galėjo pastebėti: kartais reikia padėti atsisveikinti su tais, kuriuos myli. Žento žvilgsnis toliau blaškėsi, nerasdamas už ko užsikabinti, o balsas nuskambėjo tvirčiau nei Vilhelmo: jo, jo, ką nors sugalvosiu.
Valė išėjo iš palatos ir įsikibo Aleksui į parankę. Vilhelmas jos judesyje pajuto lipšnumą, kurio – jis tikėjosi – duktė turėjo būti atsikračiusi. Mama užmigo, pasakė Valė, ir buvo nesunku atspėti, kad ji ką tik verkė. Jiedu su Aleksu nieko nuo ankstyvo ryto nevalgė, todėl išeis į miestą ir prisės kur nors užkąsti. Vilhelmas linktelėjo ir pasakė juos palydėsiantis iki Lenino prospekto, nes Centriniame pašte turi išmesti laišką.
Prieš trejus metus, 1980-ųjų rugsėjo viduryje, Adomui į dešinę akį įsimetė infekcija. Gydytojas jam įlašino vaistų ir liepė porą savaičių nešioti ant akies užklijuotą tvarstį, kurį nusiimtų tik vėl įsivarvinti lašų. Namuose jis atsistojo prieš veidrodį ir pažvelgė į save: ant dešinės akies storu pleistro kryžiumi uždengtas tvarstis suardė įprastą veido kompoziciją, ir jis pasijuto laimingas – baltas kvadratas nustelbė likusią veido dalį, ypač ausis. Jis panoro išsaugoti šią laimės akimirką ir tuoj suprato, kaip tai padaryti.
Adomas išpildė motinai duotą pažadą – baigė dailės mokyklą, o kol gyveno su ja kartu, reguliariai tapė, tarytum ruošdamasis būsimoms studijoms. Tačiau kai įstojo į lietuvių kalbą ir literatūrą, motina nieko nepasakė. Jis išsikraustė iš namų ir teptuką į rankas paimdavo kelis kartus per metus: kai negalėdavo ilgiau pasimatyti su motina, šis užsiėmimas, reikalavęs iš jo dalelės savęs atsižadėjimo, atstodavo jos meilės būdą. Šį įprotį, kaip ir meilę motinai, jis išsaugojo visą gyvenimą, ir, apimtas staigaus troškimo būti laimingas, jis nuėjo į sandėliuką ir surado užgrūstą molbertą, dažus ir kitus tapymo reikmenis. Grįžęs prie veidrodžio, pasistatė molbertą priešais save taip, kad norėdamas matyti savo atspindį, turėjo atsigręžti per petį. Šitaip pakreipus galvą, veidrodyje bolavo tik viena po juoda plaukų užuolaidėle nesėkmingai paslėpta ausis.
Autoportretą jis tapė šešias dienas. Laimingiausias jo gyvenime šešias dienas, kurias būtų mielai ištęsęs iki dviejų savaičių ar mėnesių, bet darbas ėjosi labai lengvai, lengviau nei kada rašant pjesę, ir jis turėjo pripažinti, kad pabaigęs tapyti autoportretą, turės stabtelėti ir savęs paklausti: ar motina nebuvo teisi? Ar tapyba nėra jo tikrasis pašaukimas? Ar nėra vėlu prie jos grįžti, ypač kai jo pjesės yra ignoruojamos ir pragyventi be motinos paramos tampa sudėtinga? Šeštą dieną, rugsėjo saulei puikiai akomponuojant pro langą metamais spinduliais, jis atitraukė teptuką nuo drobės ir įsižiūrėjo į džiūstančių spalvų derinį priešais save. Darbas buvo nutapytas, kaip jam pasirodė, senstelėjusia maniera ir neatitiko naujų dailės madų, bet jis alsavo pasitikėjimu ir gyvybe, o tai pasiekti Adomas labiausiai ir troško. Tačiau jį užklupo abejonė, kuri dar neturėjo rišlaus pagrindo. Spalvų derinys prieš jį ėmė keistis. Atskiri paveikslo fragmentai slinko į kraštus ir dėliojosi į naują kompoziciją, tarsi būtų paliepti kūrinio centre atlaisvinti vietos. Autoportreto viduryje, kur buvo nutapęs savo viršutinę kūno dalį, jis pirmą kartą, lyg tapyta kažkieno kito, išvydo kaip lapės kailį aplink kaklą apvyniotą ir per petį permestą šaliką – lygiai tokios pačios geltonos spalvos, kaip motinos palaidinė iš dėdės tapyto jos portreto. Adomas padažė teptuką į paletę ir jo šeriai įgavo tamsiai žalią spalvą. Jis prilietė teptuką prie drobės, bet ranka sustingo – jis neišdrįso užspalvinti geltono šaliko kita spalva. Tarytum gailėdamasis veltui išnaudotų dažų, ji slinktelėjo teptuką į šoną ir grubiais judesiais tamsiai žaliai užtapė portreto foną.
1983-02-04. Sarą nustebino svečių elgesys: Valės vyras, vos įžengęs pro duris, nenusiavė sniegu aplipusių batų ir, lyg grįžęs namo, nuėjo į Vilhelmo darbo kambarį, sakydamas, kad paims kilimą, jai nespėjus ištarti, kad šis padėtas svetainėje, o jo kompanionas, aukštas vyras juodais poilgiais plaukais, nenusirengęs palto, paklausė, kur yra telefono aparatas. Vilhelmas vos prieš porą valandų perspėjo, kad atvyks svečių, ir, nuskubėjusi į gastronomą, Sara nupirko kas papuolė po ranka – puskilogramį „Kregždutės“ saldainių, keptų vaflių, cukruotų apvalių sausainių, kurie vėliau pasirodė sudžiūvę, bet jai iš galvos išgaravo šeimininko prašymas nupirkti ir spurgų.
Vytis į uošvio kambarį žingsniuojantį Aleksą pasirodė bergždžias reikalas, grindis vis tiek jau reikėjo plauti. Todėl Sara priėjo prie telefonu skambinančio Adomo ir paklausė, ar nepaimti jo palto. Jis klausimo, rodos, neišgirdo: stovėjo suraukęs antakius ir priglaudęs telefono ragelį prie didelės ausies, tarsi būtų atidžiai klausęsis jam duodamos instrukcijos, nors iš tiesų nieko nebuvo girdėti. Tada jo antakiai pakilo, veido raumenys atsipalaidavo ir jis beveik šūktelėjo į ragelio garsiakalbį „Moč?“, kaire ranka šiurkščiai mostelėdamas, tarsi norėtų nuginti nuo savęs Sarą kaip įkyrią musę.
Ji nuėjo koridoriumi į virtuvę užkaisti vandens arbatai ir matė, kaip iš miegamojo, kur, kaip suprato iš šeimininko, paskutines dienas neįprastai sau tyliai leido Nijolė, išėjo Vilhelmas ir patraukė į darbo kambarį Aleksui įkandin. Virtuvėje Sara pripildė virdulį vandens ir pastatė ant dujinės viryklės. Gastronome pirktus į vamzdelius susuktus vaflius išdėliojo dubenėlyje ratu kaip vaikišką karuselę. Cukraus grūdeliais apibarstyti sausainiai jai kėlė abejonių. Iš jų krūvos paėmė vieną ir krimstelėjo. Nuo kietumo jai sugėlė dantis. Susėmė juos abiem delnais ir išbėrė į atvirą šiukšliadėžę. „Kregždutėms“ reikėjo rasti dar vieną dubenėlį ir ji ėmė barškinti virtuvės spintelėse sukrautus indus. Virdulys pradėjo iš lėto garsėdamas švilpti. Sara paėmė indus su paruoštais skanėstais ir nužingsniavo į svetainę.
Tarpduryje ji stabtelėjo vos neatsitrenkusi į Vilhelmą, išnirusį iš darbo kambario. Sara pamanė, kad galėtų tyliai atsiprašyti pamiršusi nupirkti spurgų. Vilhelmas jau prieš daug metų uždraudė į jį kreiptis „gospodin“, o bet kuris kitas kreipinys jai atrodė neprideramas, todėl Sara išmoko kalbėti su juo taip, kad išvengtų bet kokio kreipinio – nuasmenintomis veiksmažodžių formomis. Galvoje ji dėliojo žodžius, kuriuos netrukus turėjo ištarti, kai Vilhelmui už nugaros sušmėžavo Aleksas. Koridoriaus prietemoje Sarai pasirodė, kad Vilhelmo ir jo žento veiduose kaip atšvaitai ir šešėliai mainosi tos pačios nuotaikos: rūpestis, smalsumas ir dar kažkas, apie ką pagalvoti Sara neturėjo laiko. Ji nieko nepasakė ir praleido juos abu į priekį. Pavymui pastebėjo, kad Aleksas dešinėje rankoje laiko seną vokišką revolverį. Kai buvo išleistas į pensiją, šį trofėjinį ginklą Vilhelmui padovanojo bendradarbiai. Sara žinojo, kad jis guli užrakintas spintoje darbo kambaryje. Nuo to laiko užeidavo į šį kambarį tik tiek, kad jis neatrodytų neprižiūrėtas.
Dėliodama ant stalo vaišes, ji girdėjo Aleksą džiaugsmingai lietuviškai tariant: žiūrėk, kokį daikčiuką radau pas uošvį, ir ne pirmą kartą pagalvojo, kad Valė nenusipelnė tokio užaugti nenorinčio vaikigalio. Iki svetainės nešami vafliai sukrito į krūvą ir iš jų vėl reikėjo suformuoti karuselę. Virtuvėje virdulys švilpė vis garsiau ir atkakliau, ir Sara pamanė, kad suirzusi šeimininkė turėjo jau seniai šūktelėti, kur ta žydelka pasidėjo, kad negirdi virdulio, bet jos balsas į pratisą švilpesį neįsiterpė. Ji iš naujo sustumdė vaflių vamzdelius. Padėjo indą ant stalo, ir staiga krūptelėjo nuo stipraus ir baugaus garso priebutyje, tarytum būtų sprogusi pro šalį važiavusio autobuso padanga. Sarai pasidarė negera.
