Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Muzikinio klipo „Vilniaus stogai“ (1966, atlikėjas Jonas Mašanauskas, režisierius Henrikas Šablevičius) stop kadras. LRT archyvas

Prieš 28 metus Nepriklausomoje Lietuvoje suskambo vokalinio-instrumentinio ansamblio ŽAS kūrinys „Ne pieną gėręs, ne nuo pieno ir mirsi“. Dainoje malonūs klausytojai buvo supažindinti su kriminalinio pasaulio veikėjo „čiuvo Staskos“ gyvenimo istorija Naujininkų mikrorajone. Kūrinys šio teksto rėmuose svarbus ne tik dėl to, kad jame papasakota tamsioji posovietinio Vilniaus pusė, bet ir dėl panaudotų kelių sovietinių dainų klišių. Pavyzdžiui, kad ir šis posmelis: „Nemune ledai išplauks, / Obelys pabals, / Lauk manęs pavakary, / Naujininkų pakrašty“. Sovietmečio lyrika, 1942 m. Salomėjos Nėries eilėraštis, suplaktas su gangsteriško repo tekstu. Ir viskas, kaip sakoma – rajone.

ŽAS kūrinys tarytum parodijuoja sovietinių estradinių dainų tekstus, kuriuose gamtos paveikslais buvo bandoma atsitraukti nuo konkretesnių detalių. Dainų tekstai buvo orientuoti į ateitį, gamtą – bet ką, tik ne konkrečius objektus, o praeities pasažai abstrahuojami iki beveidžių architektūros detalių.

Per keliasdešimt metų sovietinė LTSR sostinė (prisiminkime, kad ir sostine Vilnius tampa tik sovietmečiu) patyrė transformaciją, kurią galima aptikti ir skirtinguose LTSR himno variantuose. 1950 m. himno eilutėse (tekstas Antano Venclovos, muzika Balio Dvariono ir Jono Švedo) – šalia Stalino apgiedotas ir neva senasis Vilnius: „Kur Vilnius senasis, kur Baltijos jūra, / Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai“. Atnaujintame himno variante 1978 m. Vilnius jau tarytum atjaunėjęs: „Kur Vilnius, kur Nemunas, Baltijos jūra […]“. Čia Vilniaus senatvę ir žilą plauką išstumia Nemunas. Galbūt tai duoklė upių tėvui, kuris sovietinėje prasmių sistemoje buvo sureikšmintas kaip vienas kertinių tarybinės lietuvybės simbolių. Bet labiau tikėtina, kad „senasis“ miestas nebeatitiko laikmečio nuotaikų, modernybę akcentuojančio sovietinio savivaizdžio. Tai suprasti padeda ir septinto-aštunto dešimtmečio populiarioji kultūra, kurioje matyti būtent tokia sostinės transformacija – iš senojo, istorinio miesto į sovietiškai modernų jaunuolį.

Nors „senasis Vilnius“ nebuvo visiškai ištrintas iš sovietinio peizažo, tačiau reikėjo jį perkurti, suteikti jam naują prasmę – atlikti keletą plastinių operacijų. Vilnius turėjo tapti dabarties ir patogios ateities, gerovės projektu, todėl LTSR sostinę reikėjo pristatyti naujame amplua: dainose, poezijoje, kine. Sudėtinga nebuvo – juk daugumai lietuvių Vilnius tebebuvo simbolinė, iš tarpukario vadavimo kampanijų kylanti, bet kartu – ir kažkiek svetima sostinė. Čia, tenka pripažinti, sužaista buvo gana meistriškai – net ir šiandienos Vilnius noriai naudojasi savivaizdžiu, kurį pasiūlė sovietinė populiarioji kultūra.

Naujoji Vilniaus „prijaukinimo“ programa ryški 1966 m. Almanto Grikevičiaus filme Laikas eina per miestą. Filmo siužetui ir nuotaikai didžiulę įtaką daro garsiniai efektai. Tuometinės dabarties vaizdiniai priešinami sakralaus senamiesčio paminklams, kuriuos palydi niūrus garsinis fonas. Suprask – kažkas seno, svetimo, atgrasaus. Tuo tarpu kylantys Antakalnio daugiabučiai – ateitis – palydimi smagia melodija ir linksmais jaunystės kadrais. Daugiabutis – naujojo Vilniaus ašis. LRT mediatekoje filmas apibūdinamas tokiu, ko gero, iš sovietmečio anotacijos perimtu sakiniu: „Scenarijaus autoriaus A. Grikevičiaus apybraiža – tai poetiškas ir dramatiškas žmonių, savojo laiko ir miesto portretas, kuriame dabartis neįsivaizduojama be praeities – šalies kultūros ir jos istorijos“. Tačiau tai ne kiek poetiškas ar dramatiškas, o tiesmukai vaizdinį apie tamsos ir šviesos kovą brukantis kūrinys, kiek mažiau subtilus už Žvaigždžių karus ar Žiedų valdovą. Atgyvenusio senamiesčio skulptūros byloja apie senosios priespaudos metus, naujieji mikrorajonai – apie mielų tarybinių žmonių išlaisvinimą iš tamsybių ir prietarų. Praeitis pasitelkiama tik dabarties ir sovietinės pažangos rezultatams išryškinti.

Kinui ir televizijai būdingi vaizdiniai atsikartojo ir pramoginėje muzikoje. Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpiu jaunimo susidomėjimą Vakarų muzika buvo bandoma atsverti savitais lengvosios muzikos kūriniais. Žanras tapo žinomas bendriniu „estrados“ pavadinimu. Vienu pirmųjų estradinių superhitų galima laikyti 1962 m. Eduardo Balsio ir Jono Mašanausko „Elektrėnų žiburius“. Priešingai nei Vilniui, Elektrėnams veidą reikėjo sukurti iš nieko, ir estrada tam puikiai tiko. Nors ir be tiesioginės padėkos Leninui, bet su krūva sovietinės urbanizacijos ir pažangos klišių: „Mūs jaunystės svajonės ir viltys / Gimsta žemėje vario laidais, / Širdį jungs su širdim saulės tiltas, / Juo ir meilė, ir laimė ateis. // Elektrėnai, Elektrėnai, / Čia dainuos naujakuriai“. Įkyri melodija apie pavėlavusios sovietinės industrializacijos pasididžiavimą LTSR lydi ir šiandien – estradinis superhitas tebelaikomas Elektrėnų miesto himnu, o ir šiaip nevalingai suskamba ausyse važiuojant Vytauto Babravičiaus-Simo apdainuota „puikia autostrada“ Vilnius-Kaunas. „Žiburiai“ sukėlė estrados bangą, o profesionaliems kompozitoriams teko kuriam laikui nulipti nuo operų scenų ir kurti daineles apie meilę, laimę ir šviesų rytojų.

Šešto-septinto dešimtmečio sandūroje sovietinis režimas pradeda keisti ir Vilniaus miesto veidą. Iš siaurų senamiesčio gatvelių gyvenimas persikelia į dešinįjį Neries krantą, kur vienas po kito kyla blokinių daugiabučių eilės. Iš pradžių naujuoju miesto veidu tapo Žirmūnai, vėliau kamerų objektyvai trumpam pasisuko į Antakalnį, kol galiausiai apsistojo vakariniuose miesto miegamuosiuose rajonuose. Aštunto dešimtmečio Lazdynai, iš dalies ir Karoliniškės, ekranuose ir laikraščių puslapiuose simbolizavo „jaunąjį“ miestą.

Suvenyruose ir reklamose Vilniaus senamiesčio panoramą pakeitė naujos architektūros stebuklai – viešbučiai, sporto rūmai, Lenino prospektas su politadministraciniais jo šedevrais ar kiek vėliau užbaigtas TV bokštas. Pavyzdžiui, septintame dešimtmetyje vaizduojant Vilnių nuo Gedimino kalno, panoraminis vaizdas krypsta ne į būsimą UNESCO senamiestį, o į neseniai iškilusius Žirmūnų daugiabučius. Sovietinė dialektika – seno ir naujo sąveika, praeitis prieš patogią ateitį – esminį doktrinos pažadą.

Kaip ir Elektrėnų, naująjį Vilniaus veidą suskubta kurti šokių ritmu. 1966 m. televizijos ekrane pasirodęs „Vilniaus stogų“ vaizdo klipas net laikomas pirmuoju LTSR muzikiniu klipu. Tiesa, jį režisavusio Henriko Šablevičiaus darbas televizijoje pasibaigs po penkerių metų skambiai trinktelint pagrindinės to meto propagandos institucijos – LTSR radijo ir televizijos komiteto – duris.

Miko Vaitkevičiaus 1964 m. kompozicija, kurią įdainavo Jonas Mašanauskas, tapo keliabriauniu sovietinio (ir, pasirodo, ne tik) Vilniaus simboliu. Dainos tekstas dar ir šiandien koduoja Vilniaus veidą, kuriame prasmė įsimbolinama nuo Vilniaus kalvų regima senamiesčio panorama. Tačiau šią nostalgišką senamiesčio paveikslėlių kompoziciją sugriauna pati dainos idėja, kurioje pasislėpęs laikmečio optimizmas ir aistra blokams.

Nors klipas prasideda nuo senamiesčio vaizdų, filmuojant į kadrą sąmoningai įterpti keletas naujosios architektūros elementų, kurie tuo metu režimo propagandoje turėjo išskirtinę funkciją. Pavyzdžiui, matome Salomėjos Nėries gimnazijos pastatą, kurį miesto tyrinėtojai išskiria kaip vieną iš svetimkūnių senojo Vilniaus centre; šalia – vienas pirmųjų sovietinės modernybės daugiabučių miesto centre, taip pat šiek tiek iškrentantis iš Vokiečių (tada – Muziejaus) gatvės bendrojo paveikslo. Kamera keliauja toliau – stambiu planu pasirodo daugiabučių langų eilės, keli vienodi penkiaaukščiai, o paskutinis klipo kadras stoja ties šiandien jau liūdnai pagarsėjusiu Žirmūnų devynaukščiu – daugiaaukštės sovietinės gerovės statybos simboliu. Pagrindinius klipo veikėjus – naujuosius objektus – nesunku atsekti. Tai pirmieji naujieji pastatai tiek senamiesčio prieigose, tiek pilkuose naujuosiuose rajonuose, o pagrindinė dainos žinutė – „tu mano Vilniau, jaunas“ – būtent įamžinta pilkojo daugiabučio fone. Kiek realių senamiesčio objektų matome klipe? Bevardžius stogus? Numanomą Skapo gatvę? It netyčia sekundei kadre pasirodo Šv. Kotrynos bažnyčia, kuri kaip koks praeities reliktas „darko“ tuo metu šviežią senamiesčio inkliuzą – Nėries gimnaziją ir modernistinį jos fasadą.

Tekstas taip pat vertas aptarimo: „Stogai senieji, kai jus tik pamatau, / Aš pajaunėju ir tyliai pasakau: „Aš jaunas, aš jaunas, aš jaunas“. Virš senųjų stogų „aušra nušvinta rausvai“, bet vėliau, veiksmui persikėlus į jaunąjį ir modernų Vilnių, dainoje atsiranda keistenybių, kurios nukrenta tarsi iš šiuolaikinių nekilnojamojo turto vystytojų reklamos: „Naujieji Vilniaus stogai, / Užgimę vidury dienos. / Balkonai, šviesūs langai, / Nerimsta, prašosi dainos“. Pažadas „Vilnių dabinti vis naujais stogais“ yra ištisas naujojo miesto kodas, kuris išvaduoja iš senojo, nepatogaus miesto. Virš miesto nušvitusi „raudona aušra“ ar „naujieji Vilniaus stogai“ nėra vien tik atsitiktinės meninės raiškos priemonės. Tai ištisas sovietinio Vilniaus peizažas, kuris pasitelktas naujojo miesto veido kūrimui, ta pati dialektika, sakralizuotos praeities ir komunistinio progreso priešprieša.

Pati daina nėra nei originali, nei kažkuo ypatinga. Tai tik eilinis rusiško kūrinio perdirbinys. 1964 m. Muslimas Magomajevas tuo pačiu stiliumi apdainavo Maskvą kaip „geriausią miestą pasaulyje“ (rus. Лучший город земли). Vietos kūrėjams užteko pasiskolinti melodiją, Edmundo Juškevičiaus tekstą ir Vilnius buvo įpaminklintas kaip naujų rajonėlių miestas. Ne miestas herojus, koks buvo Minskas, Maskva ir dar bent dešimt kitų didžiojo tėvynės karo legendų, o pienius besikalančiais ūsais pasenusiame šiukšlyne, nors ir su seniausiu universitetu bei kažkokia ten gilia istorija.

Panašiu metu televizijoje prasidėjo estradinių dainų konkursas „Vilniaus bokštai“. Tiesa, konkurso vizualikoje nerasta nei Vilniaus, nei bokštų, nors keliose dainose apie Vilnių ryškūs tie patys – jaunystės – motyvai. 1973 m. konkurso dainų rinkinyje aptinkame Stasio Meškausko kūrinį „Tau, Vilniau, mūsų daina“ (tekstas Aleksio Churgino, pagal stilistiką – kone socrealizmo metų): „žėrinčiam respublikų žvaigždyne, / tu spindi jaunatvės kupina, / tu tik puošmena tėvynės mus laisvos“. Vienintelė geografinė nuoroda, leidžianti suprasti, kad kalbama apie Vilnių, o ne Tbilisį ar Taškentą – dainoje kartą paminima Neris. 1976 m. konkurse Birutės Petrikytės dainoje „Vilniui“ (tekstas Vytauto Barausko) miestas vaizduojamas su kalvomis smėlėtomis ir pušimis aukštomis, svarbūs čia, žinoma, Neries krantai ir kažkokių neapibrėžtų paminklų vardai, kurie išplaukė kovoti ir mylėti amžinai… O tada – pergalė: „Tavo šviesios spalvos drobėje naujoj, / Tavo aukštos kalvos rytmečių tyloje, / Nors ir išaugina mums plačius sparnus, / Bet visi tau skiriam savo likimus“. Aukštos pušys, Neries krantai, bet vėlgi – nauja drobė, kurioje dygsta, matyt, Lazdynų daugiabučiai. Čia pat galima paminėti ir instrumentinę Teisučio Makačino kompoziciją „Rytmetys Lazdynuose“, kurios pakili melodija lyg ir perduoda pozityvią žinią apie šviesią ateitį Lenino premija apdovanotame rajone.

Dar vienoje Miko Vaitkevičiaus kompozicijoje „Palydėki į Žirmūnus“ (tekstas Petro Gaulės) nors jaunystės vaizdinio ir nerasta, bet poeto ir kompozitoriaus pamiltame rajone „dega langai visi“. Visuotinė elektrifikacija! Tik bėda, kad mikrorajonas nuo sutriušusio senamiesčio gerokai nutolęs: „Mes nueisim be taksi, / Nors į Žirmūnus taip toli“. Bene pirmas atvejis estradoje, kai su nauju rajonu siejamas šioks toks nepatogumas.

Šiandien Vilnių matome (ar norime matyti) kaip modernų, vakarietišką miestą, tvirtai remiantį Ukrainą, priimantį NATO lyderius. Kartu tai miestas, principingai kariaujantis su sovietinės atminties reliktais. Neliko Žaliojo tilto balvonų, neseniai iškraustytas Cvirkų Petras, galbūt neliks ir Salomėjos Nėries gimnazijos pavadinimo, bet liks pats pastatas, taip gražiai rodytas „Vilniaus stogų“ vaizdo klipe. Ir tegul.

Problema čia šiek tiek subtilesnė – tai, kad refleksijos įvertinant sovietinės muzikos palikimą ir įtaką dabarties kultūrai yra kur kas mažiau, nei lyginant, pavyzdžiui, su literatūra, architektūra, teatru ar kinu. Tiesiog trūksta. Dėl to ir šiemet, minint Vilniaus 700-ųjų metų jubiliejų, Vilnius buvo jauninamas pagal visas sovietinės estrados tradicijas. „Vilniaus stogai“ ir šviesūs langai vėl buvo reaktualizuoti kaip tam tikras miesto, paties jubiliejaus simbolis. Kartu ir nuolat brukamas šūkis: „Jaunas kaip Vilnius“. Ne toks jis ir jaunas – jauni Žirmūnai, Lazdynai, Karoliniškės, kuriuos ir šiandien tebesiejame su ano, ne tokio ir gero, laikotarpio blokine architektūra.

Ar tikrai minėdami miesto gimtadienį kalbėjome apie tą patį Vilnių? Sovietmečiu Vilnius netapo „herojumi“ kaip dvylika kertinių sovietų imperijos flagmanų. Prisegta kita – jauno, suprask, mažesnio, kuklesnio – miesto etiketė, kuri vis dar gaji ir šiandien. Taip ir norisi pajuokauti – Žirmūnų šešiasdešimtmečiui būta čia iškilmių.

Siekiant permąstyti šiuos vaizdinius, reikia grįžti prie teksto pradžioje minėto čiuvo Staskos. Staska yra tikrasis desovietizacijos herojus, parodęs, koks tuščias į mikrorajonus besiremiančio jaunojo Vilniaus vaizdinys: „Vaikystę jis praleido Naujininkų rajone / Mediniai žaislai, užsikimšusi vonia“. ŽAS išjuokė sovietmečio klišėmis tapusį vaizdinį, kuriame poetiniai tekstai, nuvalkioti išsireiškimai dera su miegamųjų rajonų, kuriuose balkonai su šviesiais langais, romantika. Kai kurie iš jų – jau be langų. Ir vaizdas kur kas autentiškesnis, be romantiškojo betono, kurį taip mėgta idealizuoti sovietinėse čiastuškose ir kuris suklaidina net šiandien.