Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Darius Pocevičius, Istoriniai Vilniaus reliktai, 1944–1990. II dalis, Vilnius: Kitos knygos, 2022, 656 p., 1500 egz.
Dizainerė Lina Sasnauskaitė

Šūkis „Miestas, kurio nepastebime“ ir simbolis su Gedimino pilies bokštu bei akimi puikuojasi jau ant trečios Dariaus Pocevičiaus knygos. Tai iliustruoja autoriaus idėją – atkreipti dėmesį į mieste esančias detales, mažosios architektūros detales, įjungti jas į bendrą miesto paveikslą. Dvi pirmosios sėkmingos ekskursijos (100 istorinių Vilniaus reliktų, Vilnius: Kitos knygos, 2016; Istoriniai Vilniaus reliktai, 19441990. I dalis, Vilnius: Kitos knygos, 2018, toliau – IVR-I) žadėjo ne ką mažiau įdomų ir intriguojantį tęsinį su vietomis, kurias istorikų darbuose aptiksi rečiau. Vien ko vertas pirmojoje sovietinių reliktų dalyje suregistruotas ir gausiai iliust­ruotas skyrius apie neonines miesto parduotuvių rek­lamas (IVR-I, p. 693–711) ar kiti panašūs perliukai.

Šį kartą miesto tyrinėtojas žengia į sau mažiau būdingą lauką. Antroji dalis, kaip teigia pats autorius, su „pasikeitusiu svorio centru“ (p. 7), atsigręžia į žmones, bendruomenes, kurios kūrėsi mieste sovietmečiu, formavo jo kultūrinį lauką. 11 skirtingų skyrių rekonst­ruoja skirtingus atvejus. Kompozitoriai, dailininkai, rašytojai, jų buitis, darbo sąlygos, laisvalaikis. Greta to ir Pocevičiaus arkliuku tapę reliktai – juvelyrinės, knygynai, gamykla, vaistinės ar egzotiškai skambantys „Vilniaus kompiuterių namai“. Daugiau nei šešiuose šimtuose puslapių telpa nemažai skirtingų sluoksnių, kurie galėtų sudaryti ir savarankiškus tekstus, išleistus atskiromis knygomis, tiražuojamomis gal ir ne milijoniniais tiražais, kaip būta sovietmečiu. Varstomos knygynų, vaistinių, juvelyrinių durys, ieškoma jų puošybos elementų ir kitų būdingų bruožų. Įsiveržęs į tebeveikiančius knygynus, autorius iškuičia jų kampus, atitraukia lentynas tam, kad surastų vieną ar kitą puošybos detalę (p. 179) ar it tardytojas išklausinėja darbuotojus apie tuo metu klestėjusias „blato“ praktikas, santykius su miesto elitu (p. 150). Tarytum įsigyvenama į tą laikotarpį ir nostalgiškai perpasakojamos laikotarpio peripetijos. Skyriuje apie Vilniaus šachmatų klubą Alumnato kieme detaliai atpasakojama dramb­liuko-šachmatų lentos atsiradimo istorija, surandamas jos autorius, atkuriama ir paties klubo istorija (p. 542–562). Visų šių miesto detalių registravimą laikau pagrindiniu ir stipriausiu Pocevičiaus tekstų bruožu.

Didžiąją dalį knygos puslapių sudaro kiti sluoksniai ir jų genezė. Centre atsiduria Vilniaus intelektualinio ir kūrybinio elito kasdienybė, siekiama suregistruoti jų veiklos vietas, kaip kokiam gyvenimo būdo žurnale priduriant vieną kitą pikantišką istoriją. Kompozitoriai, rašytojai ir dailininkai-architektai-skulptoriai, tiksliau – jų bendruomenės, tampa antrosios sovietinių reliktų dalies ašimi. Išskiriami sėkmės atvejai – paskirti butai, pasitelkiant gausias leidybos apimtis konstatuojama, kad kultūrinis to meto laukas kardinaliai skyrėsi nuo šiandienos, viską suteikdavo valstybė arba koks nors susijęs fondas. Vienpusiškas žvilgsnis į laikmečio aplinkybes kuria romantizuoto sovietmečio vaizdinį. Tiesioginės polemikos su istorinėmis studijomis čia nėra, tačiau viso pasakojimo metu jaučiama, į ką apeliuojama ir su kuo autorius polemizuoja.

Pasakojimas dažniau iš gatvių persikelia į daugiabučius Antakalnio g. pradžioje, vieną iš Šilo, Mildos, Švyturio gatvės rašytojų namų arba į ištaigingus kompozitorių kotedžus Žvėryne. Mato čia gražius, naujus namus, įsikūrinėjančius rašytojus, dailininkus, kompozitorius. Autoriui rūpi ne tik puošybos detalė ant namo fasado, jam rūpi ištirti, kaip gyveno rašto ar teptuko žmonės, kokios problemos juos kamavo. O problemų, pasirodo, nebuvo daug. Viskuo rūpinosi valstybė, o jei ši nepajėgi – fondai pagelbės. Gana vienpusiškai vaizduojamas rašytojų namų statymo vajus šeštame-aštuntame dešimtmetyje. Apie tuometinę gerovę liudija 4–5 kambarių butai, kuriuos valdžia atriekė elitui (p. 248). Apgyvendinimas tampa bendruomenių kūrimo ašimi, o kartu ir sudėtingo laikotarpio pateisinimu. Nuo erdvių butų rašytojams iki butų su dirbtuvėmis dailininkams ar kotedžų su atskiru darbo kambariu kompozitoriams. Ir viskas nemokamai. Bent jau išrinktiesiems, kol kiti, mažiau pasisekę, laukė eilėje. Skaitytojus masinantis klausimas „kaip ir kur jie gyveno“ išpildomas nuosekliai pateikiant pilnas specialiųjų statinių ir kvartalų istorijas su trumpomis naujakurių biografijomis.

Tokio pasakojimo problema ta, kad centre dažniausiai atsiduria sovietmečio Juozai Baltušiai, o ne Vytautai Kubiliai. Abu žmonių tipai buvo savotiško istablišmento dalis. Vienas leistas milijoniniais tiražais, kitas atšilimo metu parašęs priešiškai sutiktą straipsnį „Talento mįslės“ buvo stumiamas į užribį. Ir abiejų vienalaikės refleksijos šiandien plačiai prieinamos – tiek vieno, tiek kito dienoraščiai publikuoti. Tačiau sovietinės kasdienybės vertinimai juose skiriasi. Kol Baltušis mėgavosi superžvaigždės statusu „į stalčių“ lengvai įgeldamas santvarkai, Kubiliaus padėtis buvo sudėtingesnė, o ir Pocevičiaus aptariami patogumai dažniausiai aplenkdavo režimui „prasikaltusį“ literatūrologą. Baltušis knygoje tampa kertine figūra, kurią nušlavė su Sąjūdžiu kilusi atgimimo banga. Už ką? Autorius prisimena tik išmatų maišelius prie durų ir plėšomas knygas, tačiau nesiteikia detaliau aptarti šio atvejo, lakoniškai 1990-ųjų lūžį įvardydamas kaip trečiąją „raganų puotą“ (p. 281). Nors Baltušio smerkimo kampanija ir pasižymėjo barbariškais išpuoliais, tačiau čia reikalingas kur kas platesnis kontekstas. Antai ir su Antanu Venclova susidorota, o pagamintas biustas taip ir liko kažkur užmirštas. Ir taip su dauguma to laikmečio rašytojų. Pasakotojas atsirenka selektyviai tik pačių nukentėjusiųjų liudijimus, juos papildydamas savo paties kategoriškomis nuostatomis.

Gerėjančio kultūrinio gyvenimo tezė pagrindžiama leidybinėmis to meto apimtimis, kurios kai kurių autorių atveju perlipdavo ir milijonus (p. 28–29), bet čia atėjo 1990-ieji ir „knygų plėšymo ir tepliojimo aktai žymėjo vienos epochos pabaigą ir kitos pradžią“ (p. 47). Niūriu perėjimo simboliu laikomas tas pats Baltušis, kurio „nuopelnus“ simbolizavo kažkieno prie durų paliktos išmatos. Polemika tekstuose gana vienpusė – konfrontuojama su išankstinėmis nuostatomis, ne konkrečiais darbais. Suabejojama cenzūros įtaka literatūriniam laukui, pateikiamas Balio Sruogos Dievų miško cenzūravimo atvejis, kurį bandoma susieti su rutininio redagavimo procesu (p. 203–206). Skirtingų disciplinų mokslininkai skyrė daug dėmesio kūrybinio elito praktikoms sovietmečiu, jų kompromisams su režimu, egzistuoja nemažai skirtingų prieigų, romantizuotų ar itin kritiškų tekstų. Ligšiolinis įdirbis Pocevičiaus sąmoningai ignoruojamas.

Pasakojimuose netrūksta sultingų istorijų. Štai „patvirtinti dokumentais sudėtinga“, bet esą Eduardo Mieželaičio ir Monikos Mironaitės romanėlis baigėsi taikos sutartimi tarp jos vyro Juozo Baltušio ir Mieželaičio, dėl ko Mieželaičiui buvo pažadėtas rašytojų sąjungos pirmininko postas su sąlyga, kad šis atsisakys svetimavimo su Baltušio žmona (p. 235). Pauliaus Širvio klystkeliai taip pat aprašyti nurodant vieną kitą painesnę istoriją, į kurią papuldavo itin bohemišką gyvenimą gyvenęs poetas: „Aštuntokėms norėta kelti baudžiamąją bylą, o poetas, įtariamas „nepilnamečių įtraukimu į girtavimą“, turėjo rašyti pasiaiškinimus. Tačiau viskas baigėsi laimingai. 1971-ųjų rugsėjį P. Širvys gavo dviejų kambarių butą elitiniame name Vokiečių g. 11“ (p. 241). Žvilgsnis iš sovietinio laikotarpio dažnai perkeliamas ir į šiandienos aktualijas. „Rašytojiško Vilniaus“ skyriuje vietos randa ir konfliktas dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo, ir Petro Cvirkos paminklo drama (p. 201–203). Pateikiama ir itin keistų šiandieninės kultūros politikos įžvalgų, o viską vainikuoja citata, kuri pateikia komišką skirtingų epochų problemų sintezę: „Šiandien ne tik rašytojas ar žurnalistas, bet ir kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis žino, kad, suabejojus sovietmečio blogybėmis, pokario partizanų didvyriškumu, seksualinių mažumų teisėmis ar koronaviruso grėsme, lauks politiniai nemalonumai“ (p. 212).

Politinę Pocevičiaus programą galima rasti pirmosios reliktų dalies įžanginiame puslapyje: „Apie mirusįjį – arba gerai, arba nieko. O nerašyta nūdienos taisyklė skelbia: apie sovietmetį – arba blogai, arba nieko. Vadinasi, sovietmetis yra visiška priešingybė mirusiajam“ (IVR-I, p. 3). Pretenzingas ir viename interviu nuskambėjęs palyginimas: „Daugelis sovietmečio tyrimų panašūs į pirmąjį „Tiesos“ laikraščio puslapį. Jie vienodi, nykūs, politiškai angažuoti. Mano tyrimai labiau primena margą paskutinįjį „Vakarinių naujienų“ puslapį su nedideliais straipsneliais, trumpomis žinutėmis, kultūros ir sporto renginių skelbimais ir, aišku, humoro skyreliu“ (https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/vilniaus-tyrinetojas-darius-pocevicius-mes-vartojame-miesta-o-ne-jame-gyvename-286-1744668).

Nedrįsiu neigti – tai dar viena įdomi ir įtraukianti miesto tyrinėtojo kelionė, tačiau šį kartą gerokai ryškiau atsiskleidžia ir šio teksto strategija bei kartais išlendančios autoriaus intencijos, numušančios į šiandienos atminčių konfliktų lauką. Vienpusiškas tekstas primena ir kaltinimą laisvajai rinkai, Sąjūdžio Lietuvai ir visiems tiems, kurie neva griovė tariamą gerovės valstybę, kurioje kompromisai garantavo padorias gyvenimo sąlygas. Antroji sovietinių reliktų dalis yra apie sėkmę ir jų refleksijas šiandien. Kiek angažuotai, kiek pritemptai ir nevengiant mestelėti savojo žvilgsnio, kuris primena sovietinio elito atsiminimų žanrą, ieškant pateisinimų ir pasiteisinimų.