Siuntos, knygų atsiėmimas, prenumerata: +370 607 76545 | Administracija: +370 643 47069 nzidinys@nzidinys.lt
Andrius Vaišnys, ŽURNALISTIKOS POTVYNIS: LIETUVOS ŽINIASKLAIDOS SISTEMOS KAITA 1986–1990: Monografija, Vilnius: Vaga, 2020, 480 p., 600 egz.

Apie cenzūros mechanizmų egzistavimą reaguojant į portaluose (ne)publikuojamus straipsnius ar socialiniame tinkle blokuojamą netinkamą informaciją mėgstama kalbėti ir šiandien. Cenzūra tapo esminiu raktažodžiu, kuris pasitelkiamas ir kalbant apie sovietinės Lietuvos viešąjį diskursą. Tarytum cenzorius ir buvo tas vienintelis prievaizdas, kurio (ne)dėka į viešąją erdvę neprasprūsdavo joks sistemai neparankus autorius ar sakinys.

Perestrojkos, glasnost ar tiesiog Sąjūdžio laikų viešojo diskurso tyrimai nėra viena dažniausių temų dėl paprastos priežasties – anas laikotarpis vis dar skendi atminčių ar politinių batalijų fone. Bet koks tyrimas, susijęs su Sąjūdžio laikotarpiu, užprogramuoja konflikto lauką, kuriame matomi du kraštutiniai poliai. „Vėl puola komjaunuoliai“ arba „pataikaujama išdavikui L.“ žymi dvi priešingas pozicijas, tarp kurių dažniausiai atsiduria tekstai, susiję su pertvarkos laikotarpiu.

Dviprasmybių ir skirtingų laikotarpio vertinimų gausa susijusi ir su Andriaus Vaišnio monografijos Žurnalistikos potvynis pasirodymo aplinkybėmis. 2020 m. žymėjo keletą jubiliejų, keletą skirtingų vertinimų. Vienoje pusėje atsiduria knygą išleidusi leidykla Vaga, kuri Knygų mugės metu minėdama 75-ąsias įkūrimo metines pasipuošė auksiniu stendu… O štai dienraštis Lietuvos rytas, kurio veikla žymi monografijoje aptariamo laikotarpio laikyseną ir kismą, šiemet mini tik 30-ąsias savo įkūrimo metines, taip atsiribodamas ir pridengdamas tapatinimąsi su Komjaunimo tiesos pavadinimu ir ideologinių klišių ruporo funkcija.

Viešojo diskurso sistemą autorius padalija į tris polius: šeimininkas (SSKP), cenzorius (Glavlitas) ir persekiotojas (KGB). Pagrindinis siužetas sukasi aplink šeimininkų ir šeimininkėlių (LKP) vaidmenį konstruojant viešojo diskurso lauką ir taisykles. Cenzūros laukas vėlyvojoje žinia­sklaidos sistemoje nebebuvo toks galingas ir visa apimantis, ką rodytų ir archyvuose aptinkamos bylos dėl cenzorių darbo, ir 1989 m. prasidėjęs cenzūros instituto laisvėjimas bei panaikinimas 1990 m. Monografijoje nagrinėjamas laikotarpis išryškina būtent komunistų partijos veiklą, kuri bandydama išsaugoti įtaką į politinio pliuralizmo laikotarpį pereinančioje sistemoje, kėlė vis naujus reikalavimus leidinių redakcijoms. Perfrazuojant Arūną Streikų – laikotarpį galima laikyti ir savotiška „minties dekolektyvizacija“.

Dažnai į rankas paėmęs knygą, kurios viršelyje fiksuoti aiškūs laiko (šiuo atveju – 1986–1990 m.) rėmai, istorikas joje tikisi nuoseklaus pasakojimo, savotiškos „kaitos“ chronologinio kismo grandinės. Vis dėlto autorius turėjo kiek kitokių planų ir savo studiją pateikė disputo forma, struktūriškai ją padalindamas į keturis skyrius-kambarius, kuriuose pateikiama medžiaga primena nebent „euroremonto“ paliestą butą, kur kambariai sujungti išgriovus sienas. Paprasčiau sakant, tuose skyriuose pateikta medžiaga persidengia.

Antrame plane atsiduria pavadinime pompastiškai „žurnalistikos potvyniu“ įvardytas korespondentų, redaktorių, žurnalistų ir kitų veikėjų laukas – studija, kaip paaiškėja, skirta ne konkrečiam žiniasklaidos veikimui, o apima visą viešąjį diskursą. Knygos esminiu tašku tampa 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kurio nušvietimas žiniasklaidoje laikomas „naujo pasakojimo pradžia“ (p. 65). Įdomiau tai, kad baigtiniu („Turinio kaita įvyko: „Pavasario vėjas“ laimi“) proceso tašku autorius lyg ir laiko to paties komjaunimo įkurtą M-1 radijo stotį ir savotišku simboliu monografijoje įtvirtintą 1989 m. gruodžio 31 d. eteryje skambėjusią Freddy Mercury (iš tiesų Queen, – T. V.) dainą „Radio Ga-Ga“ (p. 375). Ar tai iš tiesų laikytina baigtiniu „turinio kaitos“ tašku? Kodėl ne 1986-ieji,­ kai per televiziją jau buvo galima išgirsti vakarietiškos muzikos Kazimiero Šiaulio „Estrados orbitoje“?

Kuo gilyn į knygą, tuo aiškiau, kad tikėtos dramos, konfliktų tarp vyriausiųjų redaktorių, žurnalistų ir sistema laikytos nomenklatūros neaptiksime. Chaotiškuose skyriuose esama nemažai faktinio uragano, kuris sujaukia knygos struktūrą. Paskiri faktai išmėtomi per puslapius ir užtvirtinami autoriaus pasvarstymais. Sąžiningai remiamasi archyviniais šaltiniais, tačiau rečiau pasitelkiami atsiminimai, kurių per tris dešimtis metų prisikaupė ne tiek ir mažai. Dauguma monografijoje aptariamų įvykių prasidėjo ne laikraščių puslapiuose, tačiau vien iš Sąjūdžio mitingų ir jų refleksijų spaudoje, kurios iš pagrindų judino ir piliečių nuotaikas, galima suręsti nemenką ir svarų darbą, bet autorius nusprendžia šį darbą palikti kitiems tyrinėtojams.

Vietinių komunistų partijos narių (šeimininkėlių) kont­rolės laukas tampa stipriausia šios monografijos dalimi. Tačiau knygoje gana selektyvi faktų ir įvykių atranka. Pavyzdžiui, vien ko vertas 1989 m. vasarį įvykęs „juoduoju“ laikomas LKP CK XVII plenumas, kuriame senieji LKP klerkai dar bandė viešąjį diskursą grąžinti į senąsias vėžes tiesiogiai bardami žurnalistus ir redaktorius. Autorius tik fragmentiškai užsimena apie šį įvykį, detaliau nepažvelgdamas į šio politinio farso priežastis ir pasekmes. Plenume ugningą kalbą skėlęs tuomet jau buvęs LSSR televizijos ir radijo komiteto vadovas Juozas Kuolelis taip pat galėjo tapti ašine studijos dalimi, kurio veiklą, pasimetimą pasikeitusių aplinkybių kontekste liudija 1988 m. vasario ir gruodžio mėnesį daryti pareiškimai dėl iškeltos trispalvės per komiteto langą. Vasarį įvertinęs veiksmą kaip „bandymą įvykdyti priešišką aktą“, gruodį (jau esmingai pasikeitus aplinkybėms) į komitetą atvykusiems partiniams gyrėsi, kad neva „komitetas pirmasis šių metų vasario 13 dieną iškėlęs trispalvę“ (LCVA, R-981, ap. 2, b. 296, l. 128; Antanas Šimkūnas, Kalbėsime kol gyvi: Lietuvos radijas ir televizija atgimimo metais, Vilnius: Danielius, 2001, p. 13).

Autoriui svarbesnis nebūtinai su žiniasklaida susijusių asmenų demaskavimas. Rašydamas apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo dalyvio Vytauto Bogušio svarstymą darbovietėje, kuris kiek iškrenta iš konteksto, primenama ir tame svarstyme kalbėjusios aktorės Dalios Tamulevičiūtės 2003 m. gauta Vyriausybės premija (p. 193). Įvertinimai jau kito laikmečio šviesoje primenami ir cituojant itin kritišką Gimtojo krašto redaktoriaus Algimanto Čekuolio tekstą, kuriame šis 1987 m. mitingą įvertino kaip „tiek pat pabaltijietišką, kiek Disneilendas“ (p. 163). Ryškiausių to meto viešojo diskurso formuotojų darbų nesistengiama paaiškinti to laikmečio kontekste, jie tyrime beveik neegzistuoja. Nors ir nebuvo oficialiosios sistemos dalimi, tačiau iš Sąjūdžio žinių gimusi Respublika teksto autoriaus aprašyta tik frag­mentiškai, nesuteikiant laikraščiui ryškesnės vietos tyrimo kontekste. Čia pat kyla ir kitas klausimas – ar Sąjūdžio žinios ir kiti neoficialūs leidiniai, savilaidos tekstai ilgainiui netapo aiškesniu procesų atspindžiu, kurio keliamos idėjos esmingai paveikė ir oficialiojo diskurso dalyvius?

Anot autoriaus, glasnost leido skelbti blogus „mažųjų“ vadovų (kolūkių pirmininkų, gamyklų vadovų) darbus, pikt­naudžiavimą įmonėse (p. 241). Iš tiesų kritiką vadovams, blogų pavyzdžių eskalavimą spaudoje vargu ar galima laikyti glasnost išradimu. Spaudoje kritikos strėlių jau būta ir anksčiau – girtavimo, vagysčių, prastos vadybos atvejai nebuvo jokia naujiena, o tik atkartojo centro nurodymus skelbti ir kritikuoti sistemos negandas, priskiriant jas atskirų vadovų aplaidumui ar piktnaudžiavimui.

Remdamasis 1990 m. sausio 9 d. Lietuvos ryte pasirodžiusiais reitingais, autorius atkreipia dėmesį į gana palankų Antano Sniečkaus vertinimą (p. 291). Čia pridedama, kad lietuviai aukštai vertina šią prie okupacijos ir sovietizavimo, gyventojų trėmimų prisidėjusią asmenybę. Pasiremiant gausesne 1988–1990 m. spausdintų tekstų baze, būtų galima nuodugniau rekonstruoti požiūrio į sistemą ir jos praeitį kaitą. Po sensacingų straipsnių tuo laikotarpiu sekdavo kritika redaktoriams, o naujų temų gausa ir sklaida greičiausiai lėmė knygos pavadinime akcentuojamą kaitą. Ar tarp Sniečkaus ir tremčių tuo metu iš tiesų jau buvo dedamas lygybės ženklas? Ką apie tai sako iki 1990 m. sausio pasirodžiusi publicistika? Įdomi ir reikšminga tema lieka beveik nepaliesta.

Dėmesio verta Tiesoje pasirodžiusio „buržuazinės“ Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio interviu analizė paskutiniosiomis LSSR gyvavimo dienomis. Esą „patriarchu“ tekste vadinama „viena silpniausių Lietuvos istorijoje politinių figūrų iš tiesų pravarti toms jėgoms, kurios siekia sulaikyti po Sąjūdžio laimėtų LSSR Aukščiausiosios tarybos rinkimų būsimus deputatus nuo Nepriklausomybės atkūrimo“ (p. 363). Knygoje Urbšys paverčiamas galios žaidimo objektu spaudoje, tačiau iki galo nėra aišku, kodėl autorius paskutinįjį tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrą laiko „viena silpniausių figūrų“.

Priešingai nei buvo galima tikėtis, monografija skirta ne konkrečiai žiniasklaidos laukui, o apima visą viešąjį diskursą su esminiais įvykiais ir fragmentiškais jų vertinimais. Užmojai visapusiškai išnagrinėti to meto diskurso kismą susidūrė su tokiems tyrimams būdinga temos pločio ir gylio problema. Manau, kad ašine šio tyrimo dalimi reikėjo pasitelkti ne patį mitingą, o būtent jau minėtą Čekuolio Gimtajame krašte pasirodžiusį šio įvykio vertinimą. Išsakytų pastabų nevertėtų suabsoliutinti – knyga yra vertinga ir reikšmingai papildo besivystantį permainų laikotarpio tyrimo lauką, tyrėjams ir interesantams suteikia žinių apie tuo metu vykusius procesus, tačiau kiek palaidas temos nagrinėjimas primena ne tiesų ėjimą „kita Tiesos gatvės puse“, o pirmąjį važiavimą dviračiu gatvės viduriu – netolygų, vingiuotą ir blaškomą į akis krentančių detalių.