SAULĖ KOTORE

Pasilenk prie lūpų, kad galėčiau tau pakuždėti:

jie kur kas tvirtesni, negu mūsų mirties tamsybė –

šito siauro fjordo akmens, takai žvirgždėti,

deimantinio jonėnų vandens atšiauri teisybė.

Jie išliks po vokais, pranykstančioj mūsų tinklainėj,

kur status spindulys nesvetingus purslus išlaistė,

kai sustingo diena, ir akies obuolys atsimainė,

kad pramoktų išsaugoti laiką – o gal jam atleisti.

Už akiračio linijos plaikstosi liepsnos ir karas.

Mes negrįšim čionai. Mus pergyvens putų liežuvis,

įsikibus į skardį žolė, šios svetimos marios,

brūžuojančios dugną mieguistos ir didelės žuvys.

Vos įžiūrimos sienos nuo varpinės leidžias į molą.

Stogo čerpės pagauna saulės atvėsusį baltį.

Nebijok, išlaikiau nepametęs sidabro obolą –

jo tikrai užteks apmokėti artėjančią valtį.

NEGIMTAJAI KALBAI

Себя губя, себе противореча…

Осип Мандельштам

Bibliotekose, bet ypač stotyse,

kur stingsta kūnas, grūdinas dvasia

po juodo  šimtmečio mase,

trumpam miege neradęs atgaivos,

nuo suolo nepakeldamas galvos,

kaskart iš naujo mokiaus tos kalbos.

Ji buvo man lyg skonis burnoje –

aitrumas ir medus. Patyriau, kad joje

atsiveria laiminga praraja,

savųjų ir svečių dalijama pusiau.

Svyruoju ties riba ir prieštarauju sau,

kada į ją įsiklausau.

Kaip gundė, kaip žavėjo ta kalba –

jos permainingi ritmai ir spalva,

jos griausmas, prasiskleidęs palengva!

Joje alsavo pievos, priemiesčių kaitra,

ledu nušvitusi stratosfera

ir tai, ko žemėje išvis nėra.

Ten siautė Bakchas ir Kipridė dyvina,

pleveno punšo mėlyna liepsna,

ir lyg neužtarnauta dovana

laisva vilnis garmėjo į uolas,

žadėdama palaimintas salas,

dusliųjų ir sonorinių miglas.

Bet sakinius apnuodija žmogus.

Taip nusigręžia nuo šalies dangus.

Jos pasakiškas derlius nesaugus

ir žemdirbys praranda viltį, kai

usnim ir svidrėm užželia laukai.

Prasti laikai.

Griuvėsiuose – užakusi versmė.

Nebetesės žodyno ištvermė.

Kalba sukaustyta. Nebent sena tarmė,

kaip kitados, prasminga ir darni,

dar skamba neįžengiamam slėny,

bet mes vieni.

Drėgnuos pusnynuos dindi pratisai

varpelis, gergždžia katorgos balsai,

jiems prakeiksmu atliepia apkasai.

Ne ąžuolas su aukso grandine,

o pančių plienas pasitiks mane

dienų dugne.

Puotauja melas. Jis nepasikeis.

Pikti šunyčiai sėlina takais.

Po nejudriais diktatoriaus vokais

naktis. Deguonis virto ipritu,

karti žvaigždė nusirita skliautu,

ir Viešpats neišgelbės užmirštų

paniekintų kartų.

Ir tik teisiajam lieka pareiga.

Įtempk akis, Jį pastebi rega.

Kol jis apgaulę perbraukia ranka,

kol jis atranda draudžiamus posmus,

kol matom jį, o jis įžiūri mus,

esu ramus.

MARŠRUTAS LIGI PLANTŲ

Tarp tramvajaus sustojimų pražydę jazminai.

Galėjai šičia gyventi ir mirti, bet nutarei pargrįžti į savąją baroko, surizgusių skersgatvių, apleistų kiemų ir paupių kunigaikštiją, ir to turbūt nesigailėsi.

Ką gi, senatvė. Apsunko kaulai, palaipsniui užsiveria pojūčiai, aptemusios akys nebeįžiūri pinaklių danguje. Į tramvajų lipa ilgakojė juodaplaukė gražuolė – viena iš tų, kurios tau visada patikdavo. Girdi kiekvieną jos tariamą garsą, bet neįstengi pagauti žodžių prasmės.

Spalvos ir kvapai taip pat pakriko. Matai nebent tiek, kad pro šalį slenka austrų jugendstilio portalai. Toliau teatras, susikryžiavę bėgiai, tiesi gatvelė ligi stačiakampės aikštės, kurios betoną paįvairina ką tik sodintos smulkialapės liepos.

Jau laikas atsisveikinti su katedromis, paveikslais, su žemėlapiais ir atlasais, kuriuos tu mėgai labiau už daugumą knygų.  Su kavos garais ir mylimo skruosto stangrumu.

Tiesą sakant, tau sekėsi. Nepažinai kalėjimo gultų ir tikro, triuškinančio neturto. Tavęs nesunaikino alkoholis, nors gyvenai su juo, kaip kiekvienas tavo kartoje. Išvengei kortelių pildymo aštuonias valandas per dieną. Gėrėjais vaismedžiais ir sotinais moters kūnu,

nors tie vaismedžiai šiandien nebeauga, o tavo draugių skraistės ir skrybėlaitės seniai sudrisko. Matei, ką norėjai, bet nesitikėjai matyti. Šį bei tą padarei, o svarbiausia – stengeisi išvengti poelgių, dėl kurių ligi mirties, net po mirties kamuotų gėda. Ir, ko gero, beveik išvengei.

Įskaudindavai tuos, kurie tave mylėjo, ir jie tau atleido, nors pats sau atleidai ne visada.

Suvokei, kad nedera žengti į koją su minia – net ir tuomet, o gal ypač tuomet, kai himnas, kurį ji gieda, tau suprantamas ir savas.

Tavąsias eiles nebent vienas kitas skaitys naktimis, bet jos, ačiū Dievui, nebus deklamuojamos per valdišką šventę.

Ėjai bedugnės kraštu – tą bedugnę žinovai praminė lotynišku įvardžiu id – bet nuo jos apsigynei.  Čia padėjo žadintuvas, kas rytą raginęs dirbti, tačiau galbūt labiausiai linksniuotės ir kirčiuotės.

Kaip sakė Solonas, tai dar gali sugriūti. Nevadink laimingu žmogaus, nepragyvenusio visų jam skirtų dienų. O tų dienų daug tūkstančių, ir nė viena nepanaši į kitą.

Bet angelas, kuris nuo vaikystės saugojo tave panemunio skardžiuose ir priemiesčio alėjose po sidabrinėm eglėm, greičiausiai neapleis ir dabar, jeigu jį mokėsi prašyti.

Į pabaigą viskas didėja – atstumai,  jazminų kekės ir grindinio akmens. Neturi masto tik nustebimas, kad būta pasaulio, ir kad jis pasilieka, kai tavęs nebėra.