Tomas Venclova. EILĖRAŠČIAI (NŽ-A nr.7)

GALLIENUS IUSSIT

Kaip visada, provincijose maištas.

Kareivis persiskiria su šeima.

Dar nebandyta kardo aštruma,

Suveržia smakrą juodo šalmo raištis.

Nei Klaudijų laikais, triukšmingos aikštės:

Imperija iš naujo renčiama.

Jo kūnu pasirūpins dykuma,

Kur maitvanagiai sotūs ir nebaikštūs.

Tai liepė princeps – stingstanti širdis,

Kuriai likimas lėmė per naktis

Ilgėtis negrąžinamos vienovės,

O priešaušriu nuspėti, kad seniai

Brandina kerštą keltai samdiniai

Ir išdavystę – paribio tvirtovės.

Gallienus iussit – Galienas įsakė (lot.). Galienas – imperatorius (princeps), valdęs Romą 253–268 m., nesėkmingai bandęs stabdyti jos smukimą (aut. kom.).

NEAPGINAMOS ŽEMĖS

Sugrįžimas kitur, atminties netikslumai.

Turbūt automobilis, tais laikais nedažnas,

Ir mes rugių lauke, nuo kažko pasislėpę.

Javai dar nesubrendo. Rugiagėlės, raugės –

Matai jas iš arti, bet nežinai tų žodžių.

Paskui lėktuvų mūšį regi iš verandos.

Linguoja parašiutai, virpčioja langinės.

O motina mieste, kur tebeguli knygos

Ir žaislai. Tau netrukus ketveri. Savaitės

Lig jos atsiradimo prailgsta kaip niekad.

Neapginamos žemės kontinento vėjuos.

Kaip įprasta, vieni sutinka lauktą svečią,

Vaduotoją nuo priešo, su puokštėm ir šūkiais.

Kiti pro stiklą žvelgia probėgom, baimingai,

Nors tikriausiai ir jie dar ne viską nujaučia.

Paupyje, kur šiandien stūkso stiklo siena,

Tėra tiktai ganyklos ir šunų lojimas.

Nedidelis ir senas miestas už krantinės.

Braukia akmenį plienas, retkarčiais kanopos,

Bet aidas išsisklaido, nepasiekęs laiptų.

Šios įdubos pušyne kol kas be lavonų.

Paskui juos teks iškasti ir deginti – ilgas

Ir varginantis darbas. Bet pušynas skirtas

Ne tau ir ne taviesiems. Esi kito kraujo,

Ir kitokie žvaigždynai brėžia tavo lemtį.

Ne tau kareivio triūsas. Žalsvos palaidinės

Abipus fronto ilsis, jų net neatskirsi.

Abejinga švytuoklė supas Marso rankoj.

Visus užvers kastuvas. Kol kas jie keiksnoja,

Lanksto smilgas ir žvelgia į debesio vilną.

Anapus slenksčio plyti vasara. Birželis

Ant upių ir šaltinių lieja karčią taurę.

Tai vadinsis vaikystė. Priemiestis ar kaimas,

Pasisavinęs garsų nečionykštį vardą,

Paskutiniojo Meto pasmerktieji sodai.

Kalbama apie 1941 m., kai Vilnių užėmė vokiečių kariuomenė. „Nečionykštis vardas“ – Vilniaus priemiestis Jeruzalė („Jerozolimka“) (aut. kom.).

FREDOS BAŽNYTĖLĖ

Tretieji nuo karo pradžios. Jie kitokie. Nuaidi sirenos,

Po plentu, slėptuvės dugne, čiurlena menkutis upelis,

Atsiveria krateris parke, skeveldros pažyra į mūrus.

Kaimynai gyvena greta – kol kas ne Jakutijos tundroj,

Ne anapus didžių vandenų. Nepatyręs to būsimo laiko,

Įsikibęs motinos rankon, eini pro tvenkinį, eglę,

Pro akmens vartus bažnytėlėn. Ji stūkso ir šiandien,

Pabuvusi sandėliu, sporto sale, bet išvengusi galo

Po vikšrais ir verstuvais. Abipus kampuotos apsidės

Prasišviečia krūmokšniai. Įskilęs varpinės bokštas

Ir nugriauto kupolo arkos lašina lietų

Ant neįžiūrimos aslos, kame kadaise stovėjai

Atsižadėdamas pikto, puikybės, pavydo,

Gaudamas ženklą, kuris įves į broliją,

Privalančią tarti „ne“ melagystei ir tamsai.

Atsimeni druskos kartėlį burnoj ir vėsų aliejų?

Krikštatėvis geografas (jis numirs Niujorko pastogėj)

Liečia tau petį. Esi jau paaugęs, tačiau apeigų

Prasmės nepagauni. Dabar, kai praėjo tiek metų

Ir skeveldros pavijo kiekvieną, kas buvo anoj bažnytėlėj,

Regi šį pasaulį truputį aiškiau. Atsižadi pikto,

Nors tai sunkiau, negu manėm, ir tai niekada nesibaigia.

Fredos bažnytėlėje (perdarytoje iš cerkvės) autorius buvo pakrikštytas, sulaukęs šešerių metų (aut. kom.).

Medijų rėmimo fondas iš dalies finansuoja projektą „Apginti
laisvę: kultūros dialogas grėsmių akivaizdoje“ (104 650 Eur) ir
periodinio leidinio veiklą (21 370 Eur)