Dalintis įspūdžiais apie Austėjos Jakas debiutinę eilėraščių rinktinę – vienas malonumas. Mėlynieji malonumai (išleido leidykla Baziliskas) užliūliuoja mėlynu viršeliu ir nutvilko sodriais blyksniais, trykštančiais iš atvaizduoto paukštuko širdies. Jakas poezija nėra įprasta paukščio giesmė – tai kažkas artimo, įelektrinančio, nuoširdaus. Kaip į visas puses kibirkščiuojantys viršelio blyksniai, taip ir tekstai, kurie iš pažiūros gali priminti neracionalų minčių srautą, turi savitą logiką – tai labai proziški, tiršti svarstymai ne tik apie laisvę, vienatvę, laiką ar liūdesį, bet ir tai, ką gali poezija šiuolaikybėje.
Dizainerė Greta Ambrazaitė
Knygos apgalvotumą išduoda jos dalys: „tiek daug manęs dar niekada nebuvo“, „šaknys“, „man dabar jau reikia eiti“ ir „žaidimų kambarys“. Pirmojoje dalyje konceptualiai pristatoma klajokliškos ir laisvos prigimties eilėraščių kalbančioji, netverianti vienoje vietoje ir viename fiziniame pavidale. Sekančioje dalyje „šaknys“ nurodomos visa ko ištakos – santykis su „kitu“ nagrinėjamas pirmiausia per santykį su tėvais. Tuo tarpu dalyje „man dabar jau reikia eiti“ dalinamasi patirtimis apie svetur kurtus, nutrūkusius ryšius. Galiausiai „žaidimų kambarys“ – tai savotiškas grįžimas iš klajonių į savą erdvę, kur galima saugiai žaisti vienas kito jausmais.
Pirmasis rinktinės eilėraštis „žinau tiek, kad praeitame gyvenime buvau valytoja…“ (p. 8) susišaukia su epigrafe pateikta prozininkės Clarice Lispector citata iš knygos Žvaigždės valanda, kuriai taip pat būdinga tiršta, poetiška jausmų introspekcija, nuoširdus naivumas. Pasitelkiant šį intertekstą ir susiejant su skyriaus pavadinimu bei prisidengiant įvairiomis poetinėmis kaukėmis, kaip kad „valytoja“ ar „geras žmogus“, iškeliamas klausimas ne tik apie asmens laisvę būti savimi, bet ir teksto, ypač poezijos, suteikiamą galią keliauti laike ir erdvėje, įsikūnyti ar nugyventi skirtingus gyvenimus, transformuotis. Eilėraščių kalbantieji kinta visoje rinktinėje, taip autorė žaismingai atliepia eilėse minimai reinkarnacijos idėjai.
Lispector citata užduoda ir kitokį toną. Pasitelkdama asociatyvų rašymą Jakas prisistato kaip liūdnų keistenybių fiksuotoja, kolekcionierė. Tiršti ir ilgi aprašymai, kuriuos nepatogu cituoti recenzentėms, punktyriški naratyvai jos poezijai suteikia proziškumo. Naratyvumas leidžia kreipti dėmesį į tai, „kas maža ir nereikšminga“, įprasta kasdienybė įgauna dramaturgiškumo, taigi tampa didi ir prasminga. Rodos, poetė supranta savo išskirtinumą, kurį netiesiogiai reflektuoja ir minėtame eilėraštyje: „būdavau liūdnas, nes nesutilpdavau į laiką / (koks tu vargšas, man sakė žmonės, kai bandydavau / savo jausmą sutalpint į žodinę substanciją) / aš nebuvau vargšas“ (p. 9). Laike ištįsę kasdienybės įspūdžiai ar jausmai netelpa į įprastus poezijos rėmus, juos reikia pratęsti – taip eilės proziškėja.
Mėlynuosiuose malonumuose pratęsiama ir daugialypė žmogaus prigimtis, talpinanti įvairias emocijas, ne tik šiandien laikomas pozityviomis ar idealizuojamomis: „buvau geras vaikas ir išdidus vaikas / kartais piktas bet / ką tai sako apie mano širdį aš nežinau“ (p. 18). Rodos, tekste melancholiškai svarstoma ne tik tai, ar asmenį apibrėžia jo patirtys ir jų raiška. Eilėraštyje kartojama eilutė „ką tai sako apie mano širdį aš nežinau“ – kalbančiojo subjekto dvejonė, ar ji yra geras žmogus. Ar jos širdis gera, pavyzdžiui, jei geidžia malonumo dėl malonumo: „galime užsiimti seksu bet tik jeigu norime užmegzti gyvybę / kitaip tai tik ėjimas prieš dievą“. Tad į išgyvenimus, ypač hedonistinius, kalbančioji nežvelgia pagal išankstines nuostatas, nors ir pastebi kitų vertinimus, ieško jų moralinio patvirtinimo.
Šioje poezijos rinktinėje nuolatos žaidžiama su malonumo sąvoka. Viena vertus, tai ir mažos kasdienybės detalės, fiksuojamos žvilgsnio ar nuo patyrimo atsispiriančių prisiminimų, fantazijos, kaip eilėraštyje „druskininkai. sanatorija. švietė saulė. jeigu gerai prisimenu…“ (p. 24). Kita vertus, malonumas yra ir užmegztas ryšys su kitu, ir intymumas – tiek psichologinis, tiek fizinis. Vis dėlto eilėse santykiai nėra romantizuojami, o seksas ir seksualumas vaizduojami realistiškai, vietomis net nemaloniai: „rytų pusėje yra daug drėgmės ir lytinis aktas atrodo kaip / dvi slidžios gyvatės besitrinančios viena į kitą / (tik tokios kur neišsineria iš savo odos bet gal tai ir gerai / nes atrodytų baisiai)“ (p. 56). Tokia grubi erotikos kalba yra įdomi, ji meta iššūkį įprastai seksualumo poetikos tradicijai ar apskritai beveik išimtinai estetizuotam sekso vaizdavimui mene.
Poetė sąmoningai žaidžia su psichoanalitiniu malonumo vertinimu. Mums įprastas „keistybes“, kurios lieka už uždarų durų, ji sieja su laisvės ir su tarpusavio santykio, ypač ryšio su tėvais problematika. Tai atsiskleidžia ir dalies „šaknys“ eilėraščiuose „prieš kažkiek metų labai labai norėjau numirti…“ (p. 28), „mano plastikinis mėlynas garlaivis parištas plona virve…“ (p. 30) ar „kai mano tėvas išėjo viskas liko tas pats…“ (p. 34). Tai puikiai iliustruoja ir eilės: „kai grįžtu namo išsivaduoju iš ankštų kelnių / kartais būna grįžtu ir nusismaukiu jas / ir apatinius žemiau kelių / atsigulu ant lovos (vis dar būnu su batais) / būk rami, mano širdie / […] / jaučiausi truputį kaip robotas / vis dar toks kur nori artumo / tik jau nebe mamos“ (p. 67).
Pažindinantis su Jakas poetinėmis asociacijomis, neapleidžia vaikiškas smalsumas, kuriuo tarsi užkrečia ir pati kalbančioji. Kartais ji su didele nuostaba pradeda savo pastebėjimus, pavyzdžiui: „vakar mačiau helikopterį bet tokį kuris jau nebeskrenda“ (p. 44), ir toliau svarstoma, ką reiškia būti kitu ir kaip neįmanoma suprasti to, kas nesi. Tokia rašymo maniera ji neretai primena taip pat Bazilisko išleistus Dovilės Bagdonaitės Takelius_žolėje. Kaip ir Bagdonaitės, taip ir Jakas poezija (nors abiem būdinga nuostabos jausena), nėra naivi ar kvaila – kalbančioji vietomis tik dangstosi nežinojimu, bet gan tiesiai svarsto apturėtus keistus ir gašlius pokalbius apie vyrų „kobras“: „buvo popietė ir aš norėjau jo paklaust / ar mes kalbam apie vyriškus lytinius organus“ (p. 53).
Poetė drąsiai leidžia sau ne tik smalsauti, bet ir pasitelkti nežinojimą ir dvejones kaip tam tikrą būdą kurti santykį su tikrove. Eilėraštis „taip įsiskaudėjo galvą kankinamai…“ (p. 36) yra puikus to pavyzdys. Pasakodama apie savo santykį su patėviu, eilėraščio kalbančioji vis kvestionuoja tai, kas išlieka atminty ir kodėl tarp kertinių prisiminimų kaip santykiai išlieka tokios menkos detalės: „šitą informaciją dar reikia patikrint (ji gali būti pasenus) // norėčiau nežinot visų šitų reikalų / bet jie įsikalė man į galvą prieš kokius 20 metų / […] / dar įdomu, kad yra gyvūnai, kurie tuštinasi kubeliais / vienas žmogus rašė, kad jie paskui iš to gali namus / pasistatyti / (dėl šito nesu tikra)“ (p. 36–37).
Su tokiomis dvejonėmis Mėlynieji malonumai atrodo kaip dar viena knyga, žyminti įdomų pastarųjų poros dešimtmečių kismą kartais beveik didaktiškos, visus atsakymus žinančios lietuviškos poezijos kontekste. Dvejojama atvirai – ne tik abejojama kitais, bet pirmiausia abejojama savimi. Matyt, čia slypi ir šiuolaikinio žmogaus pasimetimas posttikrovėje – abejojame tuo, ką matome, girdime, negalime tvirtai pripažinti vienokios ar kitokios realybės, sunkiai prisiimame atsakomybę už ją. Todėl eilėse dažnai liekama tik stebėtoja, pasimetusia visa ko pertekliuje, kuriame svarbiausi prisiminimai niveliuojasi, persipina su atsitiktiniais faktais. Tai įdomu ir atliepia mūsų laiką, atsiskleidžia kartu ir pačioje Jakas minčių srauto arba asociatyvaus rašymo formoje. Rinkinio eilės netgi išryškina itin svarbią poezijos funkciją kreipti dėmesį, net jei jis kartais išblaškytas ar pasiklydęs: „mano darbas buvo rūšiuoti įvairią informaciją kurią / nuskaičiau iš indų vyrų / kurią palikti ir kurią atmesti ir kuri turi nemalonų prieskonį“ (p. 52).
Ir vis dėlto, net ir žaisdama su skaitytojo dėmesiu tai priartindama, tai atitolindama fokusą („vieno jų ekrane buvo nuotrauka su moters sėdmenimis / (taip. gyvenime reikia matyti tik tai, kas domina)“, p. 42), Jakas išlieka atidi žmogaus išgyvenimams, sodrioms emocijoms. Eilėraštyje „sutikau šunį“ (p. 60) pastebimi savotiški atlaidumas ir empatija net ir tiems, kurie nepažinūs: „po kažkiek laiko beveik viskas nustojo stebinti / nustojo stebinti žmonės ir jų pasirinkimai / […] / mane vis dar stebina kad galima persodinti širdį / […] / stebina kokie žmonės yra vieniši ir pavargę“ (p. 61). Asociacijomis tirštoje mėlynėje daug dėmesio suprasti kitą, jautrumo skausmui ir širdgėlai: „reikia būti atsargiam / žmonės aplink dabar ypač jautrūs / visų žmonių kūnai dabar yra labai žaizdoti / […] aš nekantrauju ir dabar jau laukiu pavasario / noriu nebūti vienas su savo žaizdom“ (p. 66).
Empatijos siekį, norą užjausti įtvirtina paradoksalus eilėraštis „kartais man skaudėdavo širdį“ (p. 71) apie patiriamus, bet nesuvokiamus ir nepamatuojamus jausmus. Tekstą galima matyti kaip vainikuojantį visą rinktinę – jis subtiliai perteikia tai, kad nėra to jausmo, o ypač skausmo, nuo kurio pavyktų nukreipti dėmesį. Priešpaskutinysis rinktinės tekstas mėlynuote mėlynuoja širdgėla ir apibendrina visą knygą. Jos poetiniame pasaulyje užsimezgantys ir nutrūkstantys, o kartais tiesiog tveriantys, bet nesėkmingi santykiai ir juos juosiantys jausmai nardinami tarp padrikų, kartais nervingų, kiek dažniau naivių ar komiškų pastebėjimų, bandymų nukreipti mintis.
Austėja Jakas rašo jautriai ir tirštai, kartu su sodriais jos vaizdiniais ir žodžiais norisi pabėgti nuo tikrovės, lyg antklode jais apsikloti. Mėlynieji malonumai – sėkmingas debiutas, kasdienybės giesmė, nuo kurios nesinori atitraukti dėmesio, ypač kai mėlynai liūdna ar mėlynai malonu.
