Skaitytojus stebinanti Bazilisko ambasados leidykla praeitų metų gruodį išleido dar vieną siurprizą – poetės Dovilės Bagdonaitės antrąjį eilėraščių rinkinį Takeliai_žolėje, tapusį gaiviu poetiniu pasivaikščiojimu akistatoje su žiemiška rutina. Lauros Varžgalytės sukurtas viršelis ryškia žaluma ir ją perskiriančia, knygos nugarėlę skersai iškreipiančia balta linija-takeliu kreipia žvilgsnį į paprastą kasdienybės grožį, jo netobulumą ir laikinumą. Gal skambės kiek banaliai, bet savo eilėmis autorė siūlo mesti kelią dėl takelio: pasipriešinti perfekcionizmui, protestuoti prieš įsisenėjusias visuomenės nuostatas ar vyraujančius sociopolitinius ir poetinius naratyvus.
Atskiro paminėjimo prašosi žaismingas rinktinės „Takelis_tarp_daugiabučių“, „Upėtakis_“, „Dvirtakis“, „Vaizdo_takelis“, „Takelis_kampui_nukirsti“, „Paryžiaus_parko_takelis“, „Garso_takelis“ ir „Žolė“. Taip atrasdama neįprastas raiškos formas, naudodama smulkiausias detales kaip apatinį brūkšnį (mažą takelį tarp žodžių), poetė suteikia rinktinei tematinio vientisumo ir išbaigtumo. Pasitelkdama kalbinius žaidimus, kurių gausu ir pačiuose eilėraščiuose, Bagdonaitė maloniai pakutena skaitytojo fantaziją gyvybingais sąmojais ir vaizdinių šviežumu.
Autorė rinktinėje drąsiai ir užtikrintai poetizuoja šnekamąją kalbą, taip anglicizmais ir kasdieniais išsireiškimais subtiliai konstruodama akiai ir ausiai malonius sekretus, kaip smoke-talkinantys nusikaltėlis ir detektyvas eilėraštyje „tokie viešbučių barai būna tik filmuose…“ (p. 15). Greta įprastų eilių įkomponuojami grafiniai eilėraščiai, o visa vainikuoja ir garso takelis – eilėraštis „Kepamo kiaušinio garsai“. Tad skaitytojui tenka garbė lyg slapčiomis pažvelgti į intelektualaus ir be galo subtilaus trasho bei žaismingų eksperimentų pasaulį, kuriame naivumas, kalėdiniai žiburėliai ir kiti buities blizgučiai persipina su ryžtingai smalsiomis, neretai ironiškomis savęs paieškomis ir kreivu erotiškumu miesto kasdienybėje.
Šioje eilėraščių rinktinėje karaliauja erdvės, tad tarp takų ir takelių vietomis įsiterpia sentimentalūs ir meilę išpažįstantys posmai, klases žaidžia ir guviai šokinėja autoironija. Vis dėlto ironiškas nuotolis leidžia eilėraščių kalbančiajai reflektuoti tiek savo jausmus, tiek meilės poezijos tradiciją. Tad čia atsiranda ir „dabar jau gana važiuojam iš čia“ eilėraštyje „Eglutės įžiebimas“ (p. 6), nutraukiantis fantazijas ir pasvarstymus apie meilės žaidimus. Tuo tarpu „Išvykoje prie ežero“ (p. 30) sarkastiškas „oho tai bent paplojam“ reziumuoja prieš tai išreikštą lūkestį aistrai, atsidavimui ir rūpesčiui – tarsi gana čia svaigti ir seilėtis.
Tačiau ši kuriama distancija jokiu būdu nėra atšiauri ar grubi. Netgi priešingai – Bagdonaitės eilės kupinos gyvybės ir šilumos, jos jautrios ir juslios, kartais net hiperrealistiškai naivios, tad čia persipina ir nupjautos žolės, ir lietumi nuplauto asfalto, ir išlieto benzino kvapai – visa, kas papildo jos urbanistinį peizažą. Šioje poezijos rinktinėje kalbančioji nėra tik pasyvi miesto stebėtoja, bet ir aktyvi gyventoja, savo pačios betoninės kasdienybės planuotoja. Tai matoma iš pasikartojančių refleksijų apie architektūrą ir asmeninį santykį su jos diktuojama tvarka, kaip kad eilėraštyje „Komfortas yra spąstai“ (p. 13).
Įdomu tai, kad autorė neapsistoja ties viena žiūra ir dalijasi daugialypėmis dalyvavimo eisme patirtimis. Eilėraščiuose atkuriami miestai – tiek svetimi, tiek gerai pažįstami Vilnius ar Paryžius, tiek gabalėliai Kauno ar gimtosios Marijampolės – išgyvenami pėsčiomis šaligatviais ar takeliais žolėje, minant dviračių takais, komfortabiliai ant automobilio sėdynės ar kolektyviniame viešojo transporto glėbyje. Taip skaitytojui leidžiamos pažinti skirtingos miesto gyventojos tapatybės, ir būtent šios perspektyvos leidžia eilėms kvėpuoti ir neapsiriboti urbanistiniu fetišizavimu.
Bagdonaitė miestą mato nenušlifuotą ir nepadailintą – tiek laisvės, tiek suvaržymų – erdvę, kurioje nuolatos už savo būvį kovoja smulki, gyvenimo skuboje pasimetusi gamta. Su didžiuliu atidumu ir rūpesčiu ji skiria dėmesį pro plyteles prasikalusiai pienei, taip rodydama mažo pasaulio kosmogoniją. Vis dėlto pagrindinis motyvas išlieka miestuose vešanti žolė ir jau minėti išmindžioti takeliai, kuriais diktuojamas kitas, ne autoriteto primestas, gyvybingas urbanistinis pulsas. Poetės pasaulyje šie įvaizdžiai tampa metafora savęs, kaip savotiškos nepritapėlės – kreivos menininkės-poetės – pripažinimui. Kartu Bagdonaitė šviežiai mina lietuvių poezijos tradicijoje dar pilnai neištryptą antropoceno trajektoriją.
Poetė be moralizuojančio tono eksperimentuoja su ekologine ironija ir naiviu nuoširdumu: kramtoma guma ji maitina paukščius, šiukšles paverčia žolės skirtukais, prie takelių apgyvendina pamestus raktus, prie jų paguldo niekam nereikalingus žmones. Taip eilėraščiuose po saule ir gatvių žibintais Bagdonaitės kalbančioji suteikia vietos visiems nepritapėliams. Tarp eismo ženklų, autobusų stotelių, stop ženklų ir juostų, signalinių lempų ir policijos švyturėlių ji įgarsina tikrą, nepadailintą miesto ekosistemą, kur kiekvienas savaip svarbus ir nepakeičiamas. Taip ji keičia nusistovėjusią gamtos ir kultūros takoskyrą.
Autorės kuriamame pasaulyje savo dėsnius diktuoja ir nepriklausomybės kartai gerai pažįstamo perfekcionizmo, greito gyvenimo ir aukštų visuomenės standartų apmąstymas. Perdėm dideli lūkesčiai ir jų kaina (bei kvapas) perteikiami eilėraštyje „Akademinis piešimas“ (p. 9), kuriame vaizduojamas kūrybinis procesas tampa labiau fekalijomis išteptos destrukcijos nei katarsiško įkvėpimo rezultatu. Dvasingumui vietos mene – juolab per prievartą – nėra: „poryt Kalėdos, turėtume karpyti snaiges / tačiau einame deginti savo piešinių“ ir „Tiek vinių sukalta į sieną / kiek vinių dar sukalti reikės, kad tik / pačios nenukristume dabar“.
Perfekcionizmo tematiką kalbančioji tęsia prilygindama save automobilio mechanizmui, užsivedančiam ir riedančiam pagal visuomenės lūkesčius. Šis įvaizdis puikiai atsiskleidžia eilėse „Mano mašina“ (p. 24), kur tobulumo vis negana: „220 žodžių per valandą spaudžiu pedalą iki dugno“. Beprotiškų idealų vaikymasis baigiasi avarija: „oro pagalvė išsiskleidžia apima / saugumo jausmas mėnulio šviesa / krinta pro langą ant tavo kojų / tu sėdi joje tokia graži banalybė“. Automatizuoto tobulumo tema plėtojama ir eilėraštyje „Rytas“ (p. 26), kuriame pripažįstama: „nesinori pradėti veikti / nesinori užvesti variklio / burgzti“. Taigi kitų ir sau pačiai keliami aukšti lūkesčiai – alinantys ar net destruktyvūs, vedantys prie perdegimo.
Rinktinėje natūraliai įsigyvenę, bet dėl to ne mažiau svarbūs ir klausimai, ką iš tikrųjų reiškia būti savimi, būti kreiva kūrėja. Atsiskleidimo savo šeimai ir kitiems temą jautriai ir su ironija plėtoja „Eilėraštis, kurį parašė mano mama, o man teliko ištaisyti klaidas“ (p. 88). Kaip ir sufleruoja pats pavadinimas, šiose eilėse reflektuojami šeimyniniai santykiai ir mamos reakcija į dukros dalyvavimą Kaunas Pride eitynėse. Pačios autorės teigimu LRT radijo laidoje „Pirmas sakinys“, šis tekstas – savotiškas atsakas tuo metu vykusiai šeimamaršistų psichozei ir susikaupusiam pykčiui. Kalbančioji pabrėžia socialinę įtampą tarp jos ir vyresnės kartų, tačiau žino – meilė teisinga, nes „piktų moterų / pagrįstai bijančių kad gėjai atims jų vyrus“ mesti kiaušiniai „nepasiekė tikslo buvo aiškiai / ne ten nukreipti“.
Ir vis dėlto, rodos, Bagdonaitei kreivos meilės trajektorija klaidžioti drąsiausia. Eilėraščiuose „Šnabždesiai prieš miegą apie pasaulio pradžią“ (p. 18), „Vasara“ (p. 43), „Dviratininkė“ (p. 48) susižavėjimas, geismas ir jį lydinčios fantazijos ar net jų išsipildymas įgyja netikėtai natūralų ir ryškų erotikos veidą. Tarp eilių – tarp takelių – kuriamas modernios mylinčios ir geidžiančios, mylimos ir geidžiamos jaunos moters portretas. Kreivas žvilgsnis praplečia akiratį, kaip kad geismo kalba praplečia pažinimą eilėraštyje „Sublimacinis“ (p. 51), o žinojimo ribos įsteigiamos „Deklaracijoje“ (p. 87). Poetiniame autorės pasaulyje kiekvienas susižavėjimas ir aistra nuoširdūs bei siekiantys įgalinti kitą – kitaip turbūt nebūtų egzistenciškai liūdima dėl „skyrybos“, o ne „jungimo“ ženklų eilėraštyje „Katakombų naktis“ (p. 98).
Pabaigai norisi pridurti, kad eilėraščių rinktinė Takeliai_žolėje yra žaismingas įrodymas, jog poezija gali ir turi būti reaktyvi bei politiška, kartu nepametanti kūrybiškumo ir asmeniškumo. Rodos, aprašomos tapatybės paieškos ir galiausiai sekęs jos pripažinimas pareikalavo ilgų klajonių – turbūt ne veltui nuolatinio judėjimo temą papildo eilės „Nakties klajokliai“ (p. 20). Kalbančioji yra nuolatos ant kojų, nesibaigiančiame procese – sustoti ir nurimti jai neleidžia net moteris autobuse, kuri „pasyviai agresyviai sėdi šalia“ („Senis autobuse“, p. 92), eiti į gatves skatina tiek noras gyventi įprastą, meile įprasmintą gyvenimą, tiek atgyvenę visuomenės lūkesčiai.
Klaidžiojanti, negalinti nurimti, lyg mašina priversta nuolat riedėti, eilėraščiuose veikiančioji (o gal teisingiau – judančioji), ramybę atranda per kūrybą ir tarpasmeninius santykius, net jei apie šiuos kalbama naiviai ar ironiškai. Panašu, kad autorė išnaudoja nepagražintus išgyvenimus ir kasdienybės smulkmes, įgarsina jaunąją – nepriklausomybės – kartą ir taip auginasi poetinius raumenis. Todėl norėtųsi teigti, kad šiomis eilėmis kaip skaitytojai esame kviečiami tapti liudininkais virsmo – kaip prie ilgų distancijų pratusi poetė galiausiai gali judėti savo tempu, savo trajektorija. Tad tvirtai ir ryžtingai, antru eilėraščių rinkiniu Bagdonaitė žengia ir mina savo pačios netobulai žavų takelį šių dienų lietuvių poezijoje.
