„kol pamačiau, kad nieks nenutrūksta / tik persikelia / kiton laiko vieton / […] / prieš rudenio miegą / sau tinkamoj tam tikroj vietoj / visata atsisėda“, – tai Jurgos Jasponytės eilėraščio „Tam tikroj vietoj“ (p. 98) fragmentas iš naujausios poezijos rinktinės Visata atsisėda netinkamoje vietoje. Citatą pasirinkau neatsitiktinai – nors rinkinyje tai vienas paskutiniųjų tekstų, jis padeda atsakyti, kuo knyga išsiskiria Jasponytės kūryboje ir ką skaitytojas gali atrasti kitoniško.
Skaitant knygą, pradžioje susidaro įspūdis, kad gerokai kartojamasi lyginant su prieš tai išleistomis rinktinėmis Šaltupė ir Vartai Auštrieji. Naujausioje knygoje nesunku atpažinti autorei būdingus poetiškus, eilėraščiais nevirtusius skyrių pavadinimus su abstrakčiais vaizdiniais, pavyzdžiui: „Žvaigždės / Laužas / Lauko virtuvėlė / Miškas“, „Sodas lange. Paukštis“ ar „Gysla: / po žeme – vanduo / po oda – kraujas“. Neįmanoma nepastebėti ir Jasponytės eilėse pasikartojančio grafinio pauzių ir atokvėpių vaizdavimo, matomo ir aukščiau minėtame eilėraštyje. Tokia eilučių tvarka sudaro netgi tam tikrą judėjimo įspūdį – tarsi visata iš tikrųjų palaipsniui, eilutė po eilutės, strofa po strofos „atsisėstų“ ir nurimtų.
Jasponytė lieka ištikima nepatogiai ir kampuotai ritmikai, toliau telkiasi į kasdienybės, šeimos, meilės, gamtos ir miesto temas. Vis dėlto naujausioje knygoje fiksuojamas subtilus ir ypatingas pokytis. Kaip ir teigiama anotacijoje, anksčiau išleistuose rinkiniuose poetė bandė „įsižeminti“ ir „prisirišti“, taigi užfiksuoti ir įamžinti sau brangias vietas – gimtuosius Zarasus ir antraisiais namais laikomą Vilnių. Tuo tarpu Visatoje tos pačios erdvės reflektuojamos kaip laikinės, kintančios, taigi judančios arba „atsisėdančios“ terpės, kaip atsiminimai.
Jasponytė kaip niekad daug dėmesio skiria laiko tėkmėje blėstančių prisiminimų tematikai. Atminties trapumas ir kintančio, praeinančio pasaulio ženklai itin ryškiai atsiskleidžia eilėraščiuose apie senelį. Neracionalus elgesys – grožėjimasis lietuje mirkstančiais viščiukais – aiškinamas suaugusiųjų pasaulio reiškiniais: „Nežinau, ar tai / depresija / senatvė / budizmas“ (p. 12), o su amžiumi atsiradęs užmaršumas pateisinamas jį paverčiant gyvūnišku, taigi žmogui nepavaldžiu: „Anūkės vardas velias burnoj / atmintis – baikštus gyvis – / kažin kur nuliuoksėjo“ (p. 13). Šios eilės žymi tam tikrą susidūrimą su tikrove, artimojo silpnėjimu ir artėjančia jo mirtimi, skirtingus proto mechanizmus – visa suprasti, bet galbūt ne visada ir pripažinti.
Kaip būdinga mitologiniam mąstymui, kurį Jasponytė pasitelkia visoje savo kūryboje, mirtis vaizduojama kaip neatsiejama nuo gyvybės – esama nuolatinio jų atsikartojimo, viena kitos papildymo. Visa ko pradžia ir pabaiga poetės eilėse nuskamba kaip neišvengiama – tokia yra pasaulio tvarka. Kaip ir gamta, taip ir žmogaus gyvenimas yra cikliškas, tik ne visada racionaliam suvokimui pavaldus: „laikas tekėjęs vaikystėj / dabar bėga“ („Tik ciklai“, p. 21), „ir šiandien man atrodo rytojus / kuris iš tikrųjų – vakar“ („Karantinas“, p. 25). Taigi prisiminimai ir netgi tai, kas šiuo metu stebima ir patiriama, tampa laikinės percepcijos įkaitais – visa lėtėja, tįsta, nepastebimai greitėja ir staiga išnyksta.
Rodos, poetė bando sustoti, nepasiduoti laiko skubai ir tai daro įsikibdama į poeziją. Tą sufleruoja rinktinės struktūra – knyga simboliškai pradedama eilėraščiu „Pirmas atsiminimas“ (p. 9), kuriame gyvybė užgimsta iš minčių, ir baigiasi liaudies dainos įkvėptomis eilėmis „Svirtis sviro…“ Pastarajame tekste suskamba kone pranašiški žodžiai: „ir įšalo sakinių formuluotės – / aš pasibraukiau pasakos galą – / išsipildė / ilgai ir laimingai – / nenoriu kartotis“ (p. 99). Taigi taki atmintis, iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimai ir dainos įgauna amžiną pavidalą užrašyti ant popieriaus. Patirčiai virtus tekstu ir ženklu, ją užfiksavus raštu, jau skaitytojo valioje, kiek kartų visa pasikartos.
Laikina ir vienasykė Jasponytės kasdienybės visata juda, keliasi į literatūrinį pasaulį. Tą iliustruoja ir penkerius metus kurtas epiškasis eilėraštis „Atkeliami vartai, keliamieji metai: kol kūnas buvo mano“ (p. 63–73), prilygstantis Gabrielio Garcia Marquezo Buendijų giminės pasakojimui, kurį poetė fragmentiškai paminėdavo ir su savo šeimos istorija atskiruose tekstuose kukliai palygindavo dar rinktinėje Šaltupė. Eilėse „Atkeliami vartai…“ Jasponytė reflektuoja, ką reiškia būti proanūke, anūke ir dukra, mąsto apie su gimine ir gamta susietą kūną, po mirties vėlei naujai užgimsiantį „darkart / darkart / darkart“. Eilėraštyje vaizduojama, kaip per kelias poezijos rinktines jos šeimos pasakojimas vis labiau tolsta nuo fizinių Šaltupės bei Zarasų vietovių ir keliauja į amžinąjį literatūrinį gyvenimą, kur jis ir lieka išsaugotas, todėl pavaldus kartotei ar netgi savotiškam cikliškumui.
Visatos tvarkai, grįstai atsikartojančiomis pradžia ir pabaiga, priešinamas okupanto keliamas karas. Rusijos invazija atsakinga už visa griaunantį pertrūkį, po kurio nebelieka nieko – mirtis nuo agresoriaus rankų yra neteisinga, ne pagal šio pasaulio tvarką. Tai atsiskleidžia eilėraštyje „Ir viskas“: „Mirtis tėra sutrikęs kvėpavimas / ne, atsiprašau, ne sutrikęs – nutrūkęs. // Rusijos karo Ukrainoje dienomis / vis pamirštu kvėpuoti / […] / su paskutiniu kvapu išteka viskas“ (p. 90). Kaip to prieštarą poetė svarsto apie kelis visuotinio teisingumo atkūrimo būdus. Vienas jų, galima spėti, referuoja į autorės vyro, taip pat poeto, Mariaus Buroko veiklą socialiniuose tinkluose invazijos pradžioje: „tarsi nemiga virstų gija apčiuopiama / primušta į saugantį informacijos tinklą, // kuria audi per naktį klavišais / tiesa ir žinojimas / yra tavo ginklai“ (p. 89). Visuomenės informavimas, dalinimasis patikrintais faktais yra kova prieš melagienas ir chaosą, kylantį iš neužtikrintumo, nežinios. Tai bandymas tekstu išsaugoti trapią tikrovę, kurios gviešiasi okupantas.
Imperialistinio karo akivaizdoje naujai ryškėja ir kalbos svarba – ji prilyginama ginklui, kuris jungia bendruomenę, savyje talpina ir saugo tam tikrą tikrovės patyrimą, kultūrinį identitetą. Tai reflektuojama eilėraštyje „Raidėmis“: „Kai nyksta kalba, / ne po raidę ji nyksta, / po žmogų. / Po žmogų nyksta / atmintys, kalbos, tikėjimai / žodžiai, darbai, šventės“ (p. 95). Jasponytės poezijoje matome, kad pirmiau už rašytinį žodį gyvuoja žmogus ir jo kalba. Tad fiksuojant, įamžinant iš kartos į kartą perduodamą kultūrinę atmintį, kintančią kalbą ir tradicijas, įprasminama gyvybė, užtikrinamas jos tęstinumas. Tai būdas kovoti ne tik prieš visa keičiantį laiką, bet ir prieš visa naikinantį agresorių.
Kalba yra ir būdas irtis per ne visada aiškią, todėl baimę keliančią kasdienybę. Poetinė kūryba, fiksuojanti ir reflektuojanti dabartį, tampa įrankiu ieškoti ramybės chaoso akivaizdoje, tai bandymas suprasti ir racionalizuoti tai, kas baugu ir nesuprantama. Itin jautriu to pavyzdžiu tampa dukrai Ugnei dedikuotas eilėraštis „Santakos“, kuris suskamba tarsi burtažodiškas padrąsinimas, kaip užkalbėjimas paauglės nerimui nuslopinti: „Kol ieškai savęs / bemoliais diezais liejasi / tavo santakų garsas / kurio pripildai ir mus“ (p. 56). Jasponytės poetikai būdingų tautosakos ir mitologijos motyvų principai yra taip giliai įsišakniję, kad nebereikalauja būti perteikti tiesiogiai – užtenka metapasakojimo struktūros.
Autorė ne tik pasitelkia jau esamos tautosakos elementus, bet ir kuria savo mitus, kad paaiškintų tai, kas protu nesuvokiama, kad save ir kitus nuramintų. Ji iš laiko distancijos ieško prasmės eilėmis „Sesės“, kur vaizduojamas mitologinis pasakojimas apie sudėtingą gimdymą, dukroms suteikiamą ne tik gyvybę, bet ir neišvengiamą mirtį. Čia mergaičių gimimo mėnesiai žymi ir tam tikrą su ūkio darbais siejamą gamtinį cikliškumą: „ateina žila rugpjūtė ir / iš paskos sesė – rugsėjė“ (p. 58). Tai geras pavyzdys kaip pasitelkdama tautosaką Jasponytė brandžiai reflektuoja motinystės patirtį, suteikdama jai poetiško daugiasluoksniškumo.
Skaitydama rinktinę vis svarsčiau, kaip autorei pavyksta išsaugoti tokį retą nuoširdumo ir atvirumo įspūdį, jaučiamą ir ankstesnėje kūryboje. Kokios poetinės priemonės tai užtikrina? Kodėl tai veikia? Būtų netikslu pripažinti, kad paslaptis slypi tik kasdienybės atvaizdavime su pamatiniais mitologiniais elementais, liaudies pasakų ir dainų motyvais. Rodos, Jasponytė geba santūriai, bet kartu ir su subtilia žaisme parodyti savo pačios pažeidžiamumą, pasidalinti savo asmeninės visatos trapumu. Visatos, kurioje lygiavertį santykį turi ir aplinkiniai, kaip eilėraštyje „Kiemi žalia žolala“ lygiaverte tautosakai pasitelkiami dukros Jūrės J. filosofiniai pamąstymai apie pasaulį: „Bet žemė tai neturi jokių atostogų. Ir plaukų / jai nieks nesušukuoja, ir kasų nesupina…“ Užfiksuotas eilėraštyje, savaip Jasponytės interpretuotas ir pratęstas jauno žmogaus žvilgsnis tampa įprasmintas, gyvas. Švelnumas ir atjauta, rūpestis kitam užkoduoti šukavimo ir kasų pynimo vaizdiniuose.
Tad išlikdama nuosekli sau tiek poetine raiška, tiek temomis, Jurgitos Jasponytės poezija veikia kaip raminantis pastovumo garantas. Ir nors ne visa yra mūsų valioje ar racionalaus proto ribose, šiame nerimastingame ir trapiame, intensyvaus virsmo pasaulyje poezijos rinktinė Visata atsisėda netinkamoje vietoje priverčia sustoti ir nurimti, arba „atsisėsti“, todėl gali būti skaitoma tinkamu laiku, tinkamoje vietoje.
