Frankfurte praūžė didžiausias tarptautinis leidėjų festivalis – Frankfurto knygų mugė. Jos metu, tuos kelis vakarus, ekonominį efektyvumą išpažįstantį miestą užplūsta leidybos pasaulio profesionalai, ir tas miestas trumpam žagteli. Sklando legenda, kad dėl itin mažos paklausos raudonieji žibintai eina kasmetinių atostogų. O patikrintas faktas – restoranų darbas pradeda strigti. Rašto žmonės nori santykio – visur, net valgykloje užsisakydami pastos nori rišlaus pasakojimo iš virėjo apie tai, kas viduje, ir, galiausiai, sklandaus pamąstymo, koks rytoj bus oras (dokumentuotas vieno virėjo nusiskundimas apie kasmetinę problemą). Restoranuose įprastai skambančias kalbas apie konkrečiais skaičiais išreikštas apyvartas pakeičia sofistikuoti žodžiai ir gilios daugiaprasmės frazės. Du nesikalbantys pasauliai.
Vienoje iš tokių leidėjų vakarienių prisistačiusi, kad leidykla Lapas leidžia architektūros knygas, išgirdau nuostabą ir vos menkinantį komentarą: „Bet architektai neskaito! Jiems tik paveiksliukų knygos įdomios“. Suklusau. Juk ne vien finansų ir kultūros pasauliai kalba svetimomis kalbomis, bet to paties – kultūros ir kūrybos – lauko profesionalai dažnai neužmezga dialogo, lieka svetimi, nes jų kalbos skirtingos.
SVETIMI
Aš augau architektūroje, o studijavau literatūrą, todėl man šie abu pasauliai gerai pažįstami ir atrodo lygiaverčiai. Tačiau yra tekę stebėti daugybę situacijų, kuriose išsilavinę profesoriai humanitarai nesupranta, apie ką kalba lygiai taip pat išsilavinę ir pripažinti architektai. Nori, bet nesupranta. Ir atvirkščiai. Architektai praktikai sako, kad kažkas suprojektuota „šiltomis rankomis“ ir todėl vertinga, gerai, sektinas pavyzdys. Humanitarai nesupranta žargono ir pasidaro išvadą, kad tie architektai neišsilavinę, nes „nevaldo kalbos“, „neturi žodyno“. Architektai savo ruožtu mano, kad humanitarai nieko nenutuokia apie šiuolaikinę estetiką. Ir t. t.
Panašių nesusikalbėjimų yra daug tarp skirtingų visuomenės grupių, tačiau architektų ir humanitarų prasilenkimas man atrodo ypač svarbus, nes abeji nepastebimai formuoja tai, ką mes vartojame kasdien, dažnai nesusimąstydami. Architektai kuria aplinką ir erdves, kuriose gyvename, mąstome, „įsimylime ir mylimės“ (Rolando Paleko žodžiai). O humanitarai kalbėdami, rašydami ir spausdindami tekstus įtvirtina savo kalbą kaip normą, kuria tampa visuotinai priimta kalbėti, mąstyti ir rašyti. Tačiau architektų mąstymo prigimtis yra kita. Jie ilgus metus mokosi ir vėliau praktikuojasi mąstyti tūriais ir erdvėse. Išvertus į kalbinį pasakojimą, jis tampa sunkiai suprantamas, skamba kaip „neišlavintas“. Nes humanitarų įsteigta kalba savo prigimtimi pritaikyta vientisam naratyvui – išdėstyti dalyką nuo-iki, o architektų – formuoti erdvę.
Spausdintas žodis yra galingas įrankis formuoti mąstymą ir jį skleisti, tad kas nutiktų, jei tiesiog pradėtume spausdinti architektų kalbą tokią, kokia jie mąsto? Gal ji irgi gali tapti „teisėta“, tarsi atskaitos taškas, kad gali būti ir taip? O jei architektūros knygos atsiduria toje pačioje lentynoje su rašytojų raštais – galbūt jos lygiavertiškai gali būti skaitomos kaip kultūros tekstai? Ir suvokiamos plačiosios visuomenės kaip integrali kultūros dalis, o ne kažkas vien profesionalams.
Būtent dėl tokio tikslo – šildyti kalbų svetimumą – leidykloje Lapas leidžiame architektūros knygas (nors ne vien jas!). Architektūros kryptis išties yra niša leidyboje, ir dar didesnė niša labai mažos šalies leidybos rinkoje – Lietuvoje, todėl nuostabos sulaukiu dažnai. Tačiau per beveik dešimtmetį išaugo ne vien architektūros knygų skaitytojų skaičius, bet padaugėjo ir rašytojų. Ekonomistai tai aiškintų per pasiūlos ir paklausos kreivę, o man vis dėlto daug svarbiau yra stebėti, kokį šios knygos atneša pokytį, kokią įtaką jos daro architektūros suvokimui ir architektų susivokimui.
POKYČIAI
Matomiausius pokyčius, tiesa, atneša ne knygos. Architektūros lauko emancipacijai didžiausią jaučiamą pokytį padarė Architektūros fondo veikla, kuri suaktyvėjo nuo 2010 m. Plačiąją visuomenę į architektūrą sparčiai atvertinėja 2017 m. startavęs festivalis „Open House“ – išaugęs iš Fondo veiklos, peraugęs Vilnių ir parodęs, kad net Panevėžyje yra ekskursijų vertos architektūros. O nuo 2021 m. Mato Šiupšinsko ir Justino Dūdėno vedama laida „Žmogus ir miestas“ per nacionalinį radiją tarsi galutinai įsteigė architektūrą kaip svarbų kultūros dėmenį.
Tačiau su knyga žmogus bendrauja intymiau ir tyliau – nesvarbu, skaito jis ar tik varto. Tad ir pokytis yra kitoks, nors ne mažiau svarbus. Dešimtmetį leidžiant architektūros knygas, išskirčiau tris svarbiausius aspektus, kurie kinta ir atskleidžia nematomo redakcinio darbo prasmę: 1) kaip visuomenė atranda ir įsitraukia į architektūros pasakojimą, 2) kaip pratinasi skaityti architektūrinius planus ir vaizdinį pasakojimą ir 3) kad atsiranda architektūrinį mastymą legitimuojanti lietuvių kalba. Svarbu, kad lietuvių, nes taip plečiame kalbos galimybes.
1. Visuomenė atranda architektūros pasakojimą
Pirmieji Lapo leidiniai buvo architektūros gidai – Vilniaus, vėliau Kauno, išleisti bendradarbiaujant su Architektūros fondu, išversti į anglų, vokiečių ir lenkų kalbas. Ir toliau juos tęsiame su pasipildžiusiu autorių kolektyvu – neseniai pasirodė Neringos, Palangos (ir Šventosios!), netrukus pasirodys Klaipėdos. Šiuos gidus su autoriais kuriame pirmiausia dėl paties džiaugsmo – išgryninti vertes, atrinkti, aprašyti, sudėti į vieną vietą pastatus, jų istorijas, viską dokumentuoti. Ir iš džiaugsmo aistringai pasiginčyti – kurį pastatą įtraukti, kurį išmesti, ar į architektūros gidą reiktų traukti tik pastatus, ar ir aikštes, keltus, miškus?
Kurdami architektūros gidus jaučiame, kad pristatome vertinimo kriterijus, paleidžiame į gyvenimą sąvadus, per kuriuos visuomenė pažins ir vertins architektūrą. Tai atsakingas procesas, nes atskaitos taškai kuriant yra labai asmeniški, o atspausdinus ir išplatinus tampa oficialūs. Ir už juos tenka atsakyti.
Vis dažniau leidyklos redakcija ir autoriai sulaukia tiesioginės skaitytojų reakcijos. Būna aršaus pasipiktinimo – kad koks nors svarbus bendruomenei pastatas nėra įtrauktas ar kad svarbi istorija apie pastatą nepapasakota. Bet dažniau padėkų, nes architektūros gidas jiems leido atrasti miestą, kuris tapo nebematomas net jo gyventojams, arba miestą, apie kurio architektūrą jie net nesusimąstydavo.
Visų pirma tai Kaunas ir jo tarpukario architektūra. Šiandien jo legendą žino turbūt visi, tačiau manau, kad šios legendos pirmasis impulsas buvo 2015 m. pasirodžiusiame Kauno architektūros gide, kurį kelerius metus kūrė gausus autorių kolektyvas. Atrodo, kauniečiai (ir kiti) tik tą pavasarį staiga ėmė pastebėti tai, kas visada buvo aplink, tik neperdažyta, netvarkyta, apgriuvę. Galbūt ir nespalvotos architektūros gidų nuotraukos padeda įžvelgti pastatų estetiką net tada, kai spalvotame pasaulyje jie atrodo itin pavargę ir neverti dėmesio. O 2018 m. pasirodžiusi Marijos Drėmaitės sudaryta knyga Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940 pasiūlė dar platesnį ir išsamesnį istorinį pasakojimą apie auksinį miesto laikotarpį. Šių knygų nuotraukos tada pradėjo šmėžuoti ir nekilnojamo turto skelbimuose kaip garantas, kad butas ar namas itin vertingas.
Kitas gyventojų emancipacijos per architektūrą pavyzdys yra Šventoji. Rengdami Palangos architektūros gidą sutarėme, kad Šventajai reikia atskiro dėmesio. Vien dėl to, kad apie Palangą kalbama daug, o Šventoji architektūrine prasme tarsi net neegzistuoja. Pradėjus tyrimą pasirodė, kad Šventoji yra turėjusi labai gerą vardą – tarpukariu naujai, miesto-sodo principu suplanuotas miestelis buvo tapęs urbanistiniu ir architektūriniu naujosios Lietuvos simboliu, jo maketą norėta demonstruoti 1937 m. pasaulinėje meno ir technikos parodoje Paryžiuje1. Išvažinėję visus Šventosios pakampius anksti pavasarį radome labai gražios, romantiškos (emocine prasme) ir modernios (stilistiškai) architektūros. Knygos pristatymas Šventojoje su miesto inteligentija tik patvirtino, kaip šio fokuso Šventajai reikėjo. Miestiečiai žadėjo gidu pasinaudoti kaip argumentu Palangos savivaldybės koridoriuose, siekdami miesteliui daugiau autonomijos, daugiau lėšų, daugiau dėmesio.
Kartais skaitytojai kreipiasi į leidyklą arba autorius lyg į Architektūros informavimo instituciją, kai nori sužinoti apie jiems įdomų pastatą, kurio nėra architektūros gide. Ir tikrai, kartais būname pražiūrėję išskirtinį pastatą arba nusprendę, kad jo šiandieninė būklė pernelyg pakitusi, todėl nebevertinga. Taip nutiko su vila Neringoje, Pervalkos g. 31. Keli šio išskirtinio, nors ne visai architektūrine prasme iš pirmo žvilgsnio vertingo, pastato pasigedę skaitytojai paskatino autorius pasidomėti namo istorija. Pasirodo, kad vila tikrai ypatinga ir turi paslaptį: nežinomo autoriaus statyta pagal tuo metu madingą, dabar ir vėl atgimstančią A-frame sistemą, vila iš marių pusės turėjo vasarą nuleidžiamą didžiulę terasą, kuri būdavo atremiama ant gigantiškų kaulų (!). Ši istorija atsiras netrukus pasirodysiančiame angliškame Neringos architektūros gido leidime2. Tad prie architektūros istorijos gali prisidėti ir smalsūs aplinkos stebėtojai.
2. Visuomenė pratinasi skaityti architektūros planus ir vizualinį pasakojimą
Netiesa, kad architektai neskaito. Skaito, ir daug – tekstinių knygų. Tačiau kai knygoje atsiranda vaizdas pramaišiui su tekstu – tuomet jų žvilgsnis pasikeičia ir teksto blokus „skaito“ vienu žvilgsniu lyg vaizdinę informaciją, o ne pasakojimą. Jų vizualinei recepcijai išlavintos smegenys gauna informaciją, kad „šitas segmentas yra tekstas“, ir toliau gilinasi į pateiktus vaizdus. Net ne nuotraukas ar dailias vizualizacijas. Architektai architektūros grožį mato planuose, brėžiniuose, eskizuose.
Architektūros giduose gerai matyti visi šie dėmenys – kiekvienas objektas turi tekstinį aprašymą, nuotrauką ir brėžinį. Pirmųjų – kvadratinių ir ryškių – architektūros gidų dizainą kūrė ir sprendė architektai. Todėl dažnai girdėdavome atsiliepimų iš skaitytojų, kad per mažas tekstas, sunku perskaityti, ir kad norisi daugiau tekstų, daugiau istorijų. Pagrindiniai architektų komentarai gidams būdavo, kad per maži brėžiniai, juos reikia didinti ir labiau detalizuoti, papildyti interjerų brėžiniais. Ir kad tekstų ir taip per daug, čia juk architektūros, ne istorijos knyga.
Tame pačiame leidinyje skirtingos auditorijos skaito skirtingus dalykus, tačiau jos skaito tą pačią knygą. Taip žmonės pripranta skaityti architektūrinius planus kaip tekstą, o ne vien kaip iliustraciją ir kreipti dėmesį į knygos dizainą ne vien kaip į estetinį sprendimą, bet ir kaip į vaizdinio pasakojimo konstravimą.
Architektų knygos ypatingos ir tuo, kad jas dažnai maketuoja patys architektai. Ne vien tas, kur tik albumai. Ir būtent dėl to, kad jiems vaizdas nėra mažiau svarbus vien tekstą iliustruojantis dėmuo. Komponuodami vaizdus su tekstais jie kuria perskaitymo siužetus ir manipuliuoja skaitytoju, jam dažnai to net nesuvokiant. Geriausias to pavyzdys – klasiko Le Corbusier manifestas Architektūros link. Jo kalba sunki, pilna profesinio žargono, tačiau kartais atsirandančios taiklios iliustracijos neatbaido net kultūros apžvalgininkų. Privačiuose pokalbiuose girdėjau ją įvardijant kaip labai svarbų kultūros istorijos tekstą, tačiau ne architektūrinėje leidykloje ši knyga nebūtų pasirodžiusi.
3. Atsiranda architektūrinį mąstymą legitimuojanti lietuvių kalba
Architektūros gidus daugiausia rašo architektūros istorikai ar kritikai, kuriems kalba yra pagrindinė darbo medija – papasakoti istoriją. Vaizdinis pasakojimas taip pat labai svarbus, tačiau kalbą jie lavina sąmoningai ir yra įgudę rašyti gana suprantamai plačiajai visuomenei pagal humanitarų įsteigtą kalbinio pasakojimo normą. Redaguodami architektūros knygų tekstus pradėjome leisti nemažai specifikos, kuri kalbos redaktorių paprastai būna išredaguojama, tačiau ši specifika pasireiškia žodyno ar sintaksės lygmenyje. Tai galima pastebėti verstinėse Jane Jacobs, Reinier de Graaf ar originaliose Marijos Drėmaitės, Viltės Migonytės knygose. Tai pavyzdžiai, kai rašoma apie architektūrą.
Tačiau rašo ir architektai – ir dažnai jie rašo architektūrą, ne apie ją. Jie leidžia sau būti laisvi ir nesuvaržyti įprasto tekstinio pasakojimo gramatikos. O gal tiesiog jie rašo taip, nes kitaip nemoka. Bet kuriuo atveju, tokios knygos įsteigia architektūrinio mąstymo kalbą, ir šiandien Lietuvoje tokios reikšmingiausios yra dvi, abi pasirodžiusios šiemet: Remo Koolhaaso Karščiuojantis Niujorkas3 ir Rolando Paleko architektų studijos knyga PAS 24.
Kultinio olandų architekto Remo Koolhaaso manifestas Niujorkui – vienas reikšmingiausių XX a. antros pusės architektūros (gal ir literatūros?) tekstų. Jį taikliai apibūdino kritikas Matas Šiupšinskas, atlikęs vertimo architektūrinį redagavimą: „Tai iš fragmentų sulipdytas teksto koliažas, savo struktūra veikiantis tarsi fizinėje erdvėje sukibęs funkcijų, erdvių ir formų rinkinys […]. Koolhaasas nevaržo savęs ir tekstą nuolat papildo paties sukonstruotais terminais, specifine sintakse, teksto skaidymu“5. Gerai pastebi ir labai meistriškai tekstą į lietuvių kalbą išvertusi Skaistė Aleksandravičiūtė: „Viename interviu autorius išsiduoda turįs įprotį atsispausdinti juodraščius, juos karpyti, dėlioti tarsi koliažą, kad pamatytų, kaip tarpusavyje dera rašomo teksto fragmentai. Architektūros rašymas jam – vizualus procesas“6.
Vos gavusi šio teksto vertimą jį skaičiau ir galvojau: jeigu Lietuvos rašto intelektualai skaitytų šį tekstą nežinodami, kas jį parašė ir kad tai jau pasaulinė klasika, ar jie perskaitytų jo novatoriškumą, relevantiškumą, ar numatytų, kad jis taps kultiniu? Šiame klausime nėra jokios paniekos. Priešingai. Kiekvienas leidėjas yra patyręs, kokia tai slidi situacija. Plikas, Times New Roman šriftu Worde skaitomas rankraštis dar neturi autoritetingų apžvalgų, o jeigu tas rankraštis yra į nieką nepanašus, neatitinka egzistuojančio nerašyto kanono, toliaregiškai įvertinti genialumą tikrai sunku. Nes galima labai prašauti ir apsijuokti, ko mes visi žmogiškai vengiam. Bet kai rankraštis patalpinamas tarp viršelių ir tampa spausdinta Knyga, kurią galima paimti į rankas kaip neginčijamą materialų idėjos egzistavimo įrodymą ir kam nors duoti, rankraščio turinys tampa tikras. (Gerai vertinamos leidyklos logotipas dažnai turinį padaro dar tikresniu.) Ir tikras tampa ne tik jį sukūrusiam autoriui, bet ir visiems kitiems, kurie ieško sau tinkamos dar neįsteigtos raiškos. Lyg leidimas, kad taip rašyti galima.
Knyga yra labai tinkama medija įsteigti ar įsisteigti – save, raiškos būdą ar savitą pasaulio suvokimą. Koolhaasas tokią priežastį labai atvirai ir deklaravo: kadangi tuometiniame pasaulyje nebuvo vietos tokiam architektui, koks jis norėjo būti, tai jis parašė knygą, kurioje pagrindė, kad jo norimai kurti architektūrai yra pagrindas. „Aš kaip rašytojas norėjau sukonstruoti aplinką, kurioje galėčiau dirbti kaip architektas.“7 Koolhaasas įkvepia.
Taip pat pat įkvepia ir architekto, nacionalinės premijos laureato Rolando Paleko studijos knyga PAS 2. Iš pirmo žvilgsnio tai tradicinis architektų studijos albumas – pristatomi svarbesni paskutinio laikotarpio įgyvendinti ir neįgyvendinti projektai, prie kiekvieno yra trumpas įvadinis tekstas, o visa kita – brėžiniai, vizualizacijos, eskizai. Architektų standartas. Tačiau šioje knygoje labai svarbus tekstas – ne kiekiu, o turiniu ir žanrais. Tekstas apie studiją8, interviu su studijos partneriais, objektų aprašymai, Paleko esė ir jo paties prierašai prie vaizdinės medžiagos.
Paleko esė „Vilniaus tuštumos“ ir „Luis I. Kahnas ir mano maža profesinė išpažintis“ net nėra apie architektūrą, nors taip galėtų pasirodyti. Tai kūrėjo užrašai, leidžiantys pažinti, kas jam yra svarbu. Pavyzdžiui, tuštumos. Santykiai. Kūrybos pradas. Intuicija. Pažinimas. Patyrimas. Palekas savo pradu yra fenomenologas, kurio įrankis – architektūra. Žinoma – jo esė galiausiai yra apie architektūrą, bet ne jos faktą, o atsiradimo priežastį.
PAS 2 knygoje prierašai prie nuotraukų ar brėžinių kartais nėra tai, ko tikėtumeis iš architektūros albumo, kurioje studija pristato nuveiktus darbus. Kartais jie tampa poezija. Pavyzdžiui, po prekybos centro nuotrauka skaitai: „Daiktai kartais byra per kraštus. Tada juos vėl bandai surinkti į saują“. Prie pastato gatvėje nuotraukos: „Trūkis. Tarpas. Trupa“. Prie pastolių: „Esminis elementas miesto formavimosi procese yra laikas: miestas yra prisiminimai“. Arba prie daugiabučio: „Vakaras ir jo kiemas“9. Tokiame kontekste ir tuo pačiu šriftu užrašyti architektūriniai standartai irgi tampa poezija: „Projekto vieta ir jos aplinka“, „Neprisiliečiantis perimetrinis užstatymas“10 ir pan. Ir galiausiai nebežinai, ar tai, kas keistai skamba architektūros knygoje, yra cecho žargonas ar eilėraščio eilutė.
Paleko tekstinė kūryba labai savita. Tačiau jeigu ją mėgintume suredaguoti iki menamo priimtino pasakojimo, ji neatrakintų ir nepapildytų jo architektūrinės kūrybos taip taikliai, kaip atrakina dabar. „Aš labiau pasižymiu, mano sakiniai trumpi. Užsirašau į bloknotą, paskutiniu metu jau į mobilųjį telefoną. Kartais mintį nugirsti, kartais ji ateina, kartais nežinia, iš kur ji atkeliavusi. Bet ji man pasirodo svarbi, jeigu gimsta. Būna, kad reikia kažką parašyti, o būna, kad ir norisi. […] Aš labai ilgai braukau, trumpinu, gryninu, tiesiog siekdamas to minties įtaigumo, kaip ir savo eskizuose. Galvoju apie tai“, – kalbėjo Palekas, kai per knygos pristatymą klausiau, kaip jam rašosi apie architektūrą11.
Čia tik keli architektūros knygų pavyzdžiai. Jų esame išleidę jau virš dvylikos, dar daug suplanuota. Su kiekviena nauja architektūros knyga tiek redakcija pratinasi prie kalbos, tiek skaitytojai pratinasi ją suprasti.
VARTYTOJAI
Architektai skaito. Architektai rašo. Ir jie rašytojų formuojamą kalbą gali praturtinti iš prigimties kitokiais mąstymo modeliais. Labai tikiuosi, kad Remo Koolhaaso, Rolando Paleko ir kitų architektų knygos visuomenei leis giliau suvokti architektų santykį su kalba ir tekstu. Žadins norą pažinti. Susikalbėti. Suprasti architektų jiems kuriamą aplinką. Kad rasis daugiau empatijos.
Po olandų leidėjo komentaro apie architektų neskaitymą suklusau dar ir dėl to, kad jį girdžiu dažnai. Ne vien apie architektus. Rašto intelektualų ratuose dažnai girdžiu tylią panieką žmonėms, kurie perka knygas ir jų neskaito. Perka knygas „pasidemonstruoti“. Kalba apie knygas, kurių neperskaitė nuo viršelio iki viršelio. Kodėl?
Kaip leidėją mane labai džiugina tie, kas mėgsta knygas kaupti ir vartyti. Pirmiausia dėl to, kad tada žmonės knygas perka, ir perka dažnai, o tik nuolatinės pajamos iš knygų pardavimų leidėjams leidžia investuoti į naujas knygas. Jeigu knygas pirktų tik skaitytojai, kurie turi laiko jas visas perskaityti ir dar mėgsta jomis pasidalinti su savo draugais, kad jiems nereiktų pirkti, – leidybos verslas bankrutuotų. Knygų pirkėjai vartytojai mane džiugina dar ir dėl to, kad tai yra galimybė knygai būti perskaitytai. Knyga neturi skirti – skaitytojų nuo vartytojų. Ta pati knyga yra tarsi vieta susitikti pačiam su savimi – kažkada nusipirkai, kažkada vartei, o kažkada prisiruoši perskaityti. Kaip sako ekonomistas Nassimas Talebas, mąstęs apie 30 000 knygų Umberto Eco asmeninę biblioteką – tai tavo antibiblioteka, ir jos gausa rodo, kiek tu trokšti perskaityti ir sužinoti12.
1 Marija Drėmaitė, „Šventoji: žvejų miestas-vasarvietė prie jūros“, in: Palanga. Architektūros gidas, autoriai Viltė Migonytė-Petrulienė, Liutauras Nekrošius, Vaidas Petrulis, Martynas Mankus, Marija Drėmaitė, Vilnius: Lapas, 2021, p. 229.
2 Martynas Mankus, „Vila Pervalkos g. 31“, in: Neringa. Architectural Guide, authors Marija Drėmaitė, Viltė Migonytė, Martynas Mankus, Vasilijus Safronovas, [rengiama spaudai].
3 Rem Koolhaas, Karščiuojantis Niujorkas: Retroaktyvus manifestas Manhetenui, iš anglų kalbos vertė Skaistė Aleksandravičiūtė, Vilnius: Lapas, 2022.
4 Rolandas Palekas (ir kiti), PAS 2: Paleko architektų studija, Vilnius: Lapas, 2022.
5 Matas Šiupšinskas, „Lengvai neištrūksime“, in: Rem Koolhaas, op. cit., p. XV–XVI.
6 Skaistė Aleksandravičiūtė, „Raktas skaitytojui, arba Keletas pastabų apie teksto gramatiką“, in: Rem Koolhaas, op. cit., p. XVII.
7 Cynthia Davidson, „Rem Koolhaas: Why I Wrote Delirious New York and Other Textual Strategies“, in: ANY: Architecture New York, 1993, p. 42.
8 Matas Šiupšinskas, „Sumautų idealistų kalvė“, in: PAS 2, p. 8–13.
9 PAS 2, p. 229, 118, 172, 177.
10 PAS 2, p. 254, 309.
11 Pristatymas vyko 2022 m. spalio 7 d.
12 Nassim Talleb, The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable, Penguin Books, 2010, Kindle edition, loc 640.
