Vokiškoji Kristijono Donelaičio poezija nėra taip dažnai minima ir tiriama, kaip lietuviškoji jo kūryba. Čia, matyt, nemažai lemia menka tekstų apimtis – yra žinomi tik trys palyginti trumpi vokiški Donelaičio eilėraščiai, tad medžiagos tyrimams mažoka. Antra, ši jo kūrybos dalis, kitaip nei lietuviškieji tekstai, pirmųjų leidėjų ir tyrėjų buvo vertinama nepalankiai: Liudvikas Rėza vokiškose Donelaičio eilėse pasigedo poetinio užmojo, o Ludwigas Passarge apie jas atsainiai prasitarė, kad konvencionaliau esą neįmanoma beeiliuoti. Vienintelis Franzas Tetzneris vokiškus Donelaičio eilėraščius skelbė kaip pilnavertę jo palikimo dalį. Lietuviškojoje donelaitikoje vokiški Donelaičio tekstai dėl kalbinio barjero taip pat reflektuojami rečiau nei Metai ar pasakėčios. Dėl viso šito vokiškoji Donelaičio kūryba kartais yra nepamatuotai vertinama kaip marginalinė jo literatūrinio palikimo dalis.
Kita vertus, nors vokiškiems Donelaičio eilėraščiams skirtų specialių tyrimų nėra gausu, šio tekstų klodo negalima pavadinti netyrinėtu ar apleistu, nes vokiškos Donelaičio eilės jau XIX a. buvo įtrauktos į filologinę apyvartą. Iš ankstyvųjų tyrėjų didžiausias įnašas čia priklauso Rėzai ir Tetzneriui, kurie XIX a. paskelbė pirmąsias vokiškų Donelaičio eilėraščių publikacijas ir interpretacijas. Vėliau eilėraščiai buvo daug kartų iš naujo publikuoti, esama kelių vertimo į lietuvių kalbą variantų1. XX a. šį Donelaičio kūrybos klodą interpretavo Leonas Gineitis, o iš naujausių tyrimų minėtinas Dalios Dilytės ir Alinos Kuzborskos įnašas – abi tyrėjos nepriklausomai viena nuo kitos paskelbė seriją naujų vokiškų Donelaičio eilėraščių interpretacijų. Tad susiklosčiusią situaciją galima būtų pavadinti „filologinės ramybės“ būsena – dabartinė tyrimų padėtis atrodo priimtina, iš vokiškų Donelaičio eilėraščių tartum nebesitikima nieko naujo.
Vis dėlto įdėmesnis žvilgsnis atskleidžia, kad ši tekstų grupė slepia nemažai staigmenų. Išsami jų šaltinių, atsiradimo impulsų ir biografinio konteksto analizė leidžia pateikti naujų duomenų dėl eilėraščių datavimo ir jų žanrinės tapatybės, kartu versdama atsisakyti kai kurių filologinėje apyvartoje įsitvirtinusių teiginių apie šiuos tekstus. Visa tai svariai papildo ir keičia bendrą Donelaičio kūrybos vaizdą bei jos chronologiją. Šiame straipsnyje kaip tik ir norėtume aptarti kelias tokias filologines „staigmenas“.
Techninės pastabos: 1) vokiški Donelaičio eilėraščiai neturi autorinių antraščių, todėl jų pavadinimai teikiami pagal pirmąją vokiško teksto eilutę. Esama kelių skirtingų vertimų į lietuvių kalbą, kurių pirmosios eilutės nesutampa, tad lietuviški pavadinimų atitikmenys nėra nusistovėję, todėl vengdami painiavos toliau tekste lietuviškų eilėraščių pavadinimų nevartosime; 2) kadangi mūsų atliktas tyrimas remiasi vokiškų tekstų analize, kurioje svarbi vieta tenka ne tik semantiniams, bet ir grafiniams teksto santykiams (eilučių skaičiui, jų sekai, tarpusavio atstumui ir kt.), eilėraščius cituosime vokiškai su mūsų pačių teikiamu techniniu (pažodiniu) vertimu į lietuvių kalbą, neatsižvelgdami į lietuviškų literatūrinių vertimų tradiciją.
„IHR SCHATTEN SCHNELLER ZEIT“
Šio eiliuoto Donelaičio teksto rankraštis nežinomas. 1818 m. jį paskelbė Rėza savo įvade pirmajam Metų leidimui2. Rėzos publikacija yra vienintelis šio teksto šaltinis, o joje teikiama teksto forma laikoma artimiausia dingusiam originalui – čia perteikiame ją pilna apimtimi (techninį vertimą teikiame tik prie analizėje naudojamų citatų):
Ihr Schatten schneller Zeit, ihr leicht beschwingten Stunden!
Du zwanzig Jahr hindurch empfundner Augenblick,
Dein Nichts ist schon dahin, dein Alles ist verschwunden:
Die Liebe ruft umsonst was sie geliebt zurück. –
Doch seyd einmal verschmerzt, ihr unbarmherz’gen Schmerzen!
Ihr Seufzer geht zur Ruh, ihr Thraenen haltet ein;
Komm Freude, komm zurück zum gramverzehrten Herzen
Und laße meinen Freund nun wieder froehlich seyn!
Der buntbebluemte Mai erschien mit seinen Lenzen,
Und ließ sein Galakleid an allen Orten sehn;
Die Flora ging ihm nach mit ihren Blumenkränzen
Und hieß den Balsamduft durch unsre Luefte wehn.
Gleich toente Wald und Feld von muntern Fruelingsliedern,
Und Groß und Klein erschien mit seinem Saitenspiel.
Das Echo hoerte man in Wiederhall erwiedern,
Bis es mit seinem Nichts in seinem Nichts zerfiel. etc.
Und wie? soll nur ein Mensch allein sein Unglück zaehlen,
Und ohne Muth und Trost auf seinem Posten stehn?
O nein, ihm ist die Welt zum Paradies gegeben
Und nicht wie Heraklit nur Thraenen drin zu seh’n.3
Būtina atkreipti dėmesį, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ nėra nei vientisas baigtinis tekstas, nei eilėraštis, nors literatūrinėje apyvartoje šie teiginiai yra gana įsigalėję: kaip rodo 15-os teksto eilutės pabaigoje įrašyta ligatūra „etc.“, paskelbtą teksto ištrauką sudaro du fragmentai (1–15 eil. ir 16–20 eil.), tarp kurių būta nežinomos apimties intarpo. Iš Rėzos pateiktų duomenų neįmanoma nustatyti nei pilnos „Ihr Schatten schneller Zeit“ apimties, nei tikslesnio dviejų pacituotų fragmentų nuotolio originale.
Rėza „Ihr Schatten schneller Zeit“ vadina poetiniu laišku ir teigia cituojąs jo pradžią (vok. „der Anfang einer poetischen Epistel“4). Jis šio teksto nedatavo, tačiau paminėjo, kad laiškas buvęs skirtas amtsrotui Donaleičiui5 – rašytojo giminaičiui – paguosti po žmonos mirties. Gausiuose vėlesniuose šio teksto leidimuose jis taip pat buvo teikiamas be datos. Donelaičio Bibliografijos rodyklėje (2015) tekstas datuojamas 1774 m., tačiau nekomentuojama, kokiais argumentais remiantis pasirinkta ši data6. Naujųjų Donelaičio Raštų t. II įvade teigiama, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ yra brandaus amžiaus rašytojo kūrinys, atsiradęs galbūt panašiu laiku, kaip ir kiti du vokiški Donelaičio eilėraščiai7. Kiek mums žinoma, „Ihr Schatten schneller Zeit“ datavimo klausimas ligi šiol nebuvo specialiai tyrinėtas.
Pirmoji filologinė staigmena kaip tik ir susijusi su tiksliu „Ihr Schatten schneller Zeit“ datavimu. Mat teksto adresato, Zaumarų (vok. Sommerau) amtsroto Georgo Albrechto Donalicijaus gyvenimas yra išsamiai aprašytas jo pomirtinėje biografijoje, kuri buvo išspausdinta 1793 m. tęstiniame leidinyje Annalen des Königreichs Preussen8. Joje rašoma, kad Donalicijus buvo vedęs du kartus: pirmoji santuoka truko nuo 1749 m. rugsėjo 19 d. iki 1769 m. sausio 20 d., kai jo žmona mirė pagimdžiusi jam penkioliktąjį vaiką. Antrą kartą jis vedė praėjus lygiai pusei metų po pirmosios žmonos mirties, 1769 m. liepos 20 d.9 Sugretinę šiuos duomenis su „Ihr Schatten schneller Zeit“ tekstu bei Rėzos komentarais, galime formuluoti pirmąją išvadą dėl teksto datavimo: jis galėjo atsirasti tik po 1769 m. sausio 20 d., t. y. po pirmosios žmonos mirties. Žinodami Donalicijaus pirmųjų vedybų ir pirmosios žmonos mirties datas, galime patikimai interpretuoti ir pačiame tekste esančią chronologinę nuorodą „Du zwanzig Jahr hindurch empfundner Augenblick“ („tu, dvidešimt metų trukusi akimirka“): čia be jokios abejonės kalbama apie pirmąją Donalicijaus santuoką, kuri truko lygiai 20 metų. Pirmasis šią nuorodą taip interpretavo Gineitis 1977 m. Donelaičio Raštų komentaruose10. Kuzborskos siūloma prielaida, kad tekstas atsirado prabėgus 20 metų nuo amtsroto Donalicijaus sutuoktinės mirties kaip paguoda vis dar gedinčiam giminaičiui11, šių duomenų kontekste, deja, tampa nepriimtina: toks skaitymas verstų nukelti teksto atsiradimą į 1789 m., t. y. jau po Donelaičio mirties.
Tačiau dera atkreipti dėmesį ir į antrąsias Donalicijaus vedybas: 1769 m. liepos 20 d. Zaumarų amtsrotas vedė antrą kartą. Tokia greita, beveik skubota santuoka, prabėgus vos pusei metų po pirmosios žmonos mirties, ir pats „Ihr Schatten schneller Zeit“ turinys verčia susimąstyti dėl žanrinės šio eiliuoto teksto tapatybės. Anot Rėzos, šis literatūrinis laiškas turėjęs paguosti adresatą po sutuoktinės mirties, tačiau skaitant „Ihr Schatten schneller Zeit“ krinta į akis, kad tekste liūdesiui ir gedului tenka palyginti nedaug vietos: apie šiuos jausmus kalbama pirmose keturiose eilutėse, o toliau teksto retorika ir simbolika pasikeičia susitelkdama į džiaugsmo, grožio ir linksmumo temas. Adresatas raginamas pamiršti liūdesį, vėl būti laimingas, žvilgsnis nukrypsta į gyvybe trykštančios pavasarinės gamtos panoramą, raginama nelikti vienišam:
Komm Freude, komm zurück zum gramverzehrten Herzen
Und laße meinen Freund nun wieder froehlich seyn!
[…]
Und wie? soll nur ein Mensch allein sein Unglück zaehlen,
Und ohne Muth und Trost auf seinem Posten stehn?
O nein, ihm ist die Welt zum Paradies gegeben
Und nicht wie Heraklit nur Thraenen drin zu seh’n.
Eikš, džiaugsme, grįžk į sielvarto išėstą širdį
Ir leisk mano draugui vėl būti linksmam!
[…]
Bet kaip gi žmogui derėtų vienišam kęsti savo nelaimę
Ir be drąsos bei paguodos stovėti savo poste?
O ne, pasaulis jam suteiktas kaip rojus,
O ne tam, kad jame, kaip Herakleitas, regėtų vien ašaras.
Dilytė, komentuodama šiuos raginimus pamiršti sielvartą, pastebi, kad tekstas veikiausiai atsirado ne tuojau po amtsroto Donalicijaus sutuoktinės mirties, o praėjus tam tikram laikui12. Taigi čia ji „Ihr Schatten schneller Zeit“ nelaiko tekstu, kuris reaguotų į aktualią artimo žmogaus mirties situaciją, ir įžvelgia reikšmingą chronologinį teksto nuotolį nuo pačios netekties. Kuzborskos atlikta išsami šio teksto analizė savo ruožtu parodė, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ priklauso anakreontinės poezijos rūšiai, kurioje vaizduojamas visų pirma džiaugsmas pasauliu ir gyvenimu, žavimasi meile, draugyste, susitelkiama į linksmumą, skonėjimąsi vynu, į džiūgaujančią gyvūniją ir augaliją. Tyrėja taikliai pastebi, kad tai vienintelis Donelaičio tekstas, kuriame lengvai paliečiama meilės tema13.
Visi paminėti šio eiliuoto teksto požymiai nedera su paguodos tekstų žanrine konvencija: „Ihr Schatten schneller Zeit“ tartum prasilenkia su Rėzos teikiamu jų apibūdinimu – pomirtiniam tekstui čia per daug džiūgavimo ir linksmumo. Ši poetinė ištarmė tampa kur kas suprantamesnė tekstą skaitant antrųjų Donalicijaus vedybų kontekste: įveiktos širdgėlos ir iš naujo atrandamo džiaugsmo tema akivaizdžiai atliepia amtsroto gyvenimo įvykius. Sąsaja tarp poetinio teksto ženklų ir jų biografinės referencijos labai ryški: po laidotuvių keliamos vestuvės, gedulą keičia džiaugsmas, vienatvę – buvimas su kitu. Pagrindinė „Ihr Schatten schneller Zeit“ tema yra ne sielvartas ir paguoda, o gyvenimo džiaugsmo poetinė ir filosofinė legitimacija: šis tekstas savotiškai pateisina ir palaimina antrąsias adresato vestuves. Todėl „Ihr Schatten schneller Zeit“ atsiradimas tiesiogiai sietinas su antrosiomis Georgo Albrechto Donalicijaus sutuoktuvėmis.
Išsamiau dera komentuoti ir žanrinę „Ihr Schatten schneller Zeit“ identifikaciją. Kaip minėta, Rėza šį tekstą pavadino paguodos laišku. Tai suponuotų, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ funkcionavo kaip rašytinis kūrinys. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rėza paskelbė teksto variantą, kurį Donelaitis buvo pasilikęs sau: 1818 m. Metų leidimą Rėza rengė iš paties rašytojo rankraščių, todėl „Ihr Schatten schneller Zeit“ originalas taip pat turėjo būti tarp asmeninių Donelaičio raštų. Iš Rėzos pateiktų duomenų neįmanoma tiesiogiai spręsti, kaip ir kada tekstas buvo perduotas amtsrotui Donalicijui. O kontekstiniai duomenys skatina „Ihr Schatten schneller Zeit“ laikyti veikiau žodinės literatūros pavyzdžiu: tikėtina, kad Donelaitis savo kūrinį galėjo asmeniškai perskaityti savo giminaičio vestuvėse. Viena vertus, tai atlieptų bendrąją XVIII a. kultūrinę situaciją, kurioje žodinė literatūros perdavimo tradicija tebebuvo esminė meninės komunikacijos dalis14, kita vertus, tokia interpretacija atitiktų paties Donelaičio literatūrinę praktiką, paliudytą kituose jo laiškuose, iš kurių patikimai žinome, kad rašytojas savo kūrinius balsu skaitydavęs savo bičiuliams. Pagaliau tas faktas, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ rankraštis niekada nebuvo įtrauktas į archyvinę bylą su kitais Donelaičio kūriniais (ir dingo veikiausiai dar XIX a.), liudija, jog Rėza šio teksto nelaikė Metų autografams lygiaverčiu rašytiniu artefaktu. Visa tai gana įtaigiai liudija, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ veikiausiai funkcionavo kaip sakytinis tekstas. Tokia interpretacija neneigia galimos paralelinės rašytinės komunikacijos tarp Tolminkiemio ir Zaumarų, tačiau naujame biografiniame kontekste „Ihr Schatten schneller Zeit“ įgauna ryškių eiliuotos vestuvinės kalbos bruožų.
Viena vertus, vestuvinė „Ihr Schatten schneller Zeit“ interpretacija leidžia sklandžiau suvokti šį eiliuotą tekstą ir remiasi patikimu šaltiniu – adresato biografija, kita vertus – ji kertasi su Rėzos pateiktu šio teksto kaip paguodos laiško apibūdinimu. Išspręsti šią dilemą nelengva, nes Rėza vienintelis skaitė dingusį kūrinio rankraštį, todėl jo ištarmės apie „Ihr Schatten schneller Zeit“ tampa lemiamomis. Pažvelkime į susiklosčiusią situaciją įdėmiau – ar Rėzos pateikti teiginiai patikimi?
Skaitydami „Ihr Schatten schneller Zeit“ kaip paguodos tekstą, interpretacijos atskaitos tašką pasirenkame remdamiesi ne Donelaičio valia, ne imanentiniais paties teksto bruožais ir ne kontekstiniais amtsroto Donalicijaus biografijos duomenimis, o vien tik Rėzos autoritetu. Taigi atsiduriame toje pačioje teksto recepcijos situacijoje, kuri susiklostė ir pirmojo Metų leidimo atveju, kai Rėzos įvesta teksto redakcija smarkiai iškreipė originalaus Donelaičio teksto paviršių ir gelmę: Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas, po 50 metų iš naujo dirbdamas su pirminiais šaltiniais, Rėzos elgesį vadino tiesiog savivale. Tad jei Rėzos redakcinė intervencija Metuose daug kur prasilenkia su autoriaus valia, kodėl turėtume besąlygiškai pasitikėti tame pačiame leidime skelbiamais teiginiais apie „Ihr Schatten schneller Zeit“? Žinant, kaip smarkiai Rėza manipuliavo Metų tekstu, ir matant panašius jo redagavimo pėdsakus „Ihr Schatten schneller Zeit“ (tekstas skelbiamas suskaidytas fragmentais ir sutrumpintas), Rėzos ištarmes apie šį kūrinį dera vertinti su didele atsarga. Jo teikiamas apibūdinimas, kad tai esąs paguodos laiškas, gali būti netikslus teiginys, brūkštelėtas neįsigilinus į situaciją. Rėzai nebuvo žinoma Zaumarų Donalicijaus biografija ir antrųjų jo vestuvių faktas – antraip jis tikrai būtų paminėjęs, kad „Ihr Schatten schneller Zeit“ kalbama apie pirmosios žmonos mirtį. Atsižvelgiant į tai, kad ir kiti 1818 m. Metų „Įvade“ Rėzos pateikti biografiniai Donelaičio duomenys buvo gana netikslūs, nėra pagrindo galvoti, jog jo ištarmės apie „Ihr Schatten schneller Zeit“ buvo paremtos gilia situacijos analize. Rėzos komentaras veikiausiai kilo iš paviršinio, pirminio teksto įspūdžio, kurį lėmė gedulinga teksto pradžia. Ir nors jo pateiktas „Ihr Schatten schneller Zeit“ apibūdinimas tebelieka svarbus eilėraščio interpretacijos elementas, vis dėlto jo neturėtume laikyti galutine ir neginčijama ištarme.
Atsižvelgdami į visas suminėtas aplinkybes, siūlome tokias išvadas dėl „Ihr Schatten schneller Zeit“ datavimo ir žanrinės identifikacijos: šis tekstas buvo parašytas ne anksčiau negu 1769 m. sausio 20 d., o įtikimiausia jo atsiradimo data yra 1769 m. liepos pradžia ar vidurys, t. y. prieš antrąsias Georgo Albrechto Donalicijaus vestuves. „Ihr Schatten schneller Zeit“ laikytinas Donelaičio proginės poezijos pavyzdžiu – eiliuotos vestuvių kalbos užrašu.
„UNSCHULD SEY MEIN GANZES LEBEN“
Šį eilėraštį Donelaitis įrašė Tolminkiemio 1755–1773 m. krikšto metrikų knygoje, kuri neišliko, todėl eilėraščio tekstą žinome tik iš pirmosios jo publikacijos: 1896 m. Tetzneris žurnale Altpreussische Monatsschrift paskelbė pluoštą ištraukų iš Tolminkiemio krikšto metrikų, tarp jų – ir „Unschuld sey mein ganzes Leben“15. Kadangi mūsų analizė remsis tiksliais grafiniais šios publikacijos parametrais – eilučių išdėstymu, atstumais tarp įrašų, šrifto dydžiu – tekstą reprodukuojame iš faksimilės:
1760.
129. Spalio 31 d. Ponas amtmonas Frantzas Boltzas – tai buvo įžvalgi galva ir religijos bičiulis.
136. (Paskutinis numeris.) Mirė 24 + 27 = 51
Nekaltas tebūnie visas mano gyvenimas,
O mano gyvenimo būdas – dorybė;
Daryti gera ir noriai dalytis
Tebūnie visiškai pasiryžusi mano širdis.
Išmintis – rimtumas – didelė kantrybė,
Dievą ir žmones nuoširdžiai mylėti,
Nieko nė trupučio nenuliūdinti –
Tik tai tebūnie mano prievolės.
Nota Bene. Mano broli, mano įpėdini, prisimink mane, tai skaitydamas. Kiek galėdamas stenkis būti doras ir ištikimas. Mes pasimatysime Didžiąją dieną. 1774.
Tetzneris publikuodamas Tolminkiemio krikšto metrikas atrinko tik svarbesnius ar įdomesnius įrašus, neskelbdamas jų visa apimtimi. Todėl pilnesnį dingusio rankraštinio šaltinio vaizdą galime susidaryti tik kruopščiai rekonstruodami jo grafinius parametrus. Sprendžiant iš faksimilės, Donelaitis eilėraštį „Unschuld sey mein ganzes Leben“ įrašė krikšto metrikų 1760 bažnytinių metų pabaigoje: tai liudija Tetznerio prirašyta pastaba prie 136-o įrašo – „Paskutinis numeris“. Be paties eilėraščio Tetzneris iš 1760 m. metrikų paskelbė dar tris Donelaičio įrašus: komentarą apie amtmoną Boltzą (pirmosios trys faksimilės eilutės), statistinius duomenis apie mirusiuosius (ketvirtoji eilutė) ir kreipimąsi į būsimąjį įpėdinį (paskutinės trys eilutės). Visuotinai sutariama, kad „Unschuld sey mein ganzes Leben“ parašytas 1774 m., kaip tai nurodyta Donelaičio prierašo įpėdiniui pabaigoje. Taigi galime rekonstruoti tokį eilėraščio atsiradimo procesą: jis į Tolminkiemio 1755–1773 m. krikšto metrikų knygą Donelaičio buvo įrašytas 1774 m. peržiūrint klebonijos archyvą – kadangi 1760 bažnytinių metų pabaigos lape dar būta tuščios vietos, Donelaitis joje 1774 m. įterpė savo eilėraštį ir pastabą įpėdiniui. Tikėtina, kad tuo pačiu metu atsirado ir pastaba apie Boltzą.
Toks „Unschuld sey mein ganzes Leben“ datavimas yra pamatuotas, bet nederėtų jo laikyti neginčijamu: jis galioja tik tuo atveju, jei eilėraštis ir prierašas įpėdiniui buvo įrašyti vienu metu. O šios prielaidos, deja, neįmanoma patikimai paremti šaltinio tekstu: Tetznerio publikacijoje eilėraštis surinktas mažesniu šriftu, nei pastaba įpėdiniui – galimas dalykas, kad taip stengtasi išreikšti rašysenos skirtumus rankraštyje, o tokie skirtumai galėtų liudyti, jog įrašai atsirado ne vienu laiku. Tokiu atveju „Unschuld sey mein ganzes Leben“ būtų įmanoma datuoti tik apytikriai tarp 1760 m. pabaigos (po paskutiniojo tų metų įrašo) ir 1774 m. (prieš pastabą įpėdiniui). Kita vertus, šrifto skirtumų nederėtų pervertinti: Tetznerio publikacijose šrifto dydis ir teksto formatavimas yra vartojami labai nenuosekliai, todėl iš jų neįmanoma daryti patikimų išvadų apie teksto išdėstymą rankraštiniuose šaltiniuose. Be to, 1774 m. naudai kalba tai, kad metrikose ir kituose Tolminkiemio archyvo dokumentuose esama ir daugiau Donelaičio įrašų, padarytų panašiu laiku (tarp 1773–1775 m.), įskaitant ir trečiąjį vokišką eilėraštį „Der Gott der Finsternis“ (žr. toliau), tad „Unschuld sey mein ganzes Leben“ į šią Donelaičio literatūrinio suaktyvėjimo bangą įsiterpia labai natūraliai.
Kalbant apie vokiškų Donelaičio eilėraščių chronologiją, derėtų atkreipti dėmesį ne tik į originalų atsiradimo laiką, bet ir į pirmųjų publikacijų datas: anksčiausiai į filologinę apyvartą pateko Rėzos 1818 m. paskelbti „Ihr Schatten schneller Zeit“, tačiau likę du vokiški Donelaičio eilėraščiai skaitytojams išliko nežinomi iki 1896 m., kai juos paskelbė Tetzneris. Todėl tenka patikslinti Kuzborskos siūlomą teiginį, kad Rėza rašydamas Metų pirmojo leidimo dedikaciją Alexandrui von Humboldtui reflektavo vokiškąją Donelaičio poeziją, ir ypač „Unschuld sey mein ganzes Leben“16 – Rėza galėjo reflektuoti tik „Ihr Schatten schneller Zeit“, kitų dviejų eilėraščių jis nežinojo.
Ligšiolinę „Unschuld sey mein ganzes Leben“ interpretacinę paradigmą lėmė dviejų tyrėjų darbai. Išsamią šio eilėraščio analizę neseniai atliko Kuzborska, paskelbusi savo tyrimų rezultatus dviejuose straipsniuose17. Anot tyrėjos, kuri šį Donelaičio tekstą skaito XVIII a. tikybinių procesų ir konfliktų kontekste, tai – bene ryškiausias Donelaičio pietistinės pasaulėžiūros liudijimas18.
Ryškų pėdsaką „Unschuld sey mein ganzes Leben“ recepcijoje paliko ir Gineitis, suformulavęs kelis esminius teiginius apie šio eilėraščio atsiradimo impulsus. 1977 m. išleistų Kristijono Donelaičio Raštų komentaruose jis eilėraštį komentavo taip: „Eilėraštis, Donelaičio parašytas 1774 m., prisiminus savo bičiulio, Valdaukadėlių amtmono F. Bolco mirtį, ir įrašytas prie jo mirimo metrikos (1760.X.31, 129 įrašas) Tolminkiemio bažnyčios 1755–1773 m. krikšto metrikų knygoje“19. Taigi Gineičio siūloma interpretacinių žingsnių grandinė yra tokia: 1) 129-asis įrašas 1760 m. krikšto metrikose fiksuoja Boltzo mirties faktą; 2) eilėraštis „Unschuld sey mein ganzes Leben“ yra Donelaičio vėliau įrašytas poetinis Boltzo prisiminimas – pagirtino jo charakterio išaukštinimas; 3) šis eilėraštis datuojamas 1774 m. pagal Donelaičio prierašą įpėdiniui.
Deja, iš šių trijų interpretacinių prielaidų galioja – kaip ką tik parodėme – tik paskutinysis teiginys dėl datavimo. Likę du Gineičio postulatai yra klaidingi. Donelaičio komentaras apie Boltzą negali būti laikomas mirimo metrika, nes Valdaukadėlių amtmonas 1760 m. dar buvo gyvas, kaip liudija jo 1762 m. prašymas Donelaičiui priminti parapijiečiams išskirtinę jo teisę naudotis atskiru suolu Tolminkiemio bažnyčioje20. Nesuprantama ir tai, kodėl įrašas apie Boltzo mirtį būtų įtrauktas į Tolminkiemio parapijos krikšto metrikas, nes mirusiųjų sąrašai buvo sudaromi atskirai – Vokietijoje, Saksonijos valstybiniame archyve Leipcige išliko vienos tokios Tolminkiemio mirusiųjų knygos rankraštinis nuorašas21.
Gineitį veikiausiai suklaidino grafinis Tetznerio paskelbtų Donelaičio įrašų vaizdas: spausdintame tekste tuojau po komentaro apie Boltzą, ketvirtoje faksimilės eilutėje, eina duomenys apie mirusiuosius:
„Mirė 24 + 27 = 51“. Tad Gineitis komentarą apie Boltzą sieja su mirčių statistika ir daro, deja, nepagrįstą išvadą, kad prieš mus – amtmono mirimo metrika. Tačiau užmetus akį į kitus Tetznerio pateikiamus krikšto įrašus, nesunku nustatyti, kad Donelaičio įrašyti statistiniai duomenys reiškia tais metais mirusių vaikų skaičių (plg. toje pačioje publikacijoje esančius 1753, 1754, 1756, 1757 m. įrašus22). Taigi Tolminkiemio parapijoje 1760 m. mirė 24 berniukai ir 27 mergaitės, o su Boltzu šie duomenys neturi nieko bendra.
Donelaičio komentarą dera skaityti kitaip: krikšto įraše Nr. 129 (kurio turinio Tetzneris neperteikė) Boltzas veikiausiai buvo įrašytas kaip kažkurio krikštijamo vaiko tėvas arba krikštatėvis, o Donelaitis ta proga paraštėje prirašė pastabą apie savo mielą bičiulį. Ar ji buvo įrašyta tuojau po krikšto, ar kada vėliau – spręsti trūksta duomenų, tačiau neabejotina, kad Donelaičio komentaras jokiu būdu nelaikytinas Boltzo „mirimo metrika“.
Šitaip prikėlus iš mirusiųjų gerąjį amtmoną, netenka galios ir Gineičio postuluojamas prasminis ryšys tarp komentaro apie Boltzą ir eilėraščio „Unschuld sey mein ganzes Leben“. Čia veikiausiai taip pat daug lėmė grafinis Tetznerio publikuojamų įrašų vaizdas: publikacijoje komentarą apie Boltzą ir eilėraštį skiria tik viena eilutė („Mirė 24 + 27 = 51“), tad interpretatoriui kyla pagunda šiuos įrašus susieti mirties tema ir ieškoti tarp jų prasminio ryšio – taip „Unschuld sey mein ganzes Leben“ tampa pagiriamuoju žodžiu neva mirusiam dorajam amtmonui Boltzui. Deja, tai nepriimtina prielaida. Tetznerio pateikti duomenys rodo, kad komentaro apie Boltzą būta prie 129-o krikšto įrašo, o eilėraštis įrašytas po 136-o įrašo, vadinasi, juos skyrė dar 5 krikšto įrašai, o tai – didelis rankraštinio teksto segmentas. Donelaičio darytų krikšto įrašų ãpimtis ir išdėstymą lapuose puikiai liudija fotokopijos pavidalu išlikusi Tolminkiemio parapijos 1725–1754 m. krikšto metrikų knyga23. Knygos formato būta 35 × 12 cm (ilgis × plotis), o viename puslapyje vidutiniškai telpa po 3–4 krikšto įrašus (žr. iliustraciją).
Neabejotina, kad 1755–1773 m. knygoje krikšto įrašai atrodė taip pat. Taigi Donelaičio komentaras apie Boltzą ir eilėraštis „Unschuld sey mein ganzes Leben“ rankraštyje buvo smarkiai vienas nuo kito nutolę įrašai – beveik neabejotina, kad jų būta skirtinguose knygos puslapiuose. Bet kuriuo atveju nėra jokio pagrindo šių įrašų sieti tarpusavyje dėl tariamo grafinio artumo – šį klaidingą įspūdį sudaro tik Tetznerio pasirinktas įrašų publikavimo formatas, neturintis nieko bendra su teksto išdėstymu rankraštiniame šaltinyje.
Galima daryti tvirtą išvadą, kad Donelaičio komentaras apie Boltzą ir eilėraštis „Unschuld sey mein ganzes Leben“ yra visiškai tarpusavyje nesusiję įrašai. Kartu tenka konstatuoti, kad šio teksto negalima laikyti proginiu eilėraščiu, skirtu Boltzo atminimui. Gaila, kad šie dalykai ligi šiol nebuvo pastebėti, o Gineičio 1977 m. suformuluoti postulatai buvo panaudoti ir kituose darbuose apie Donelaitį24.
Norėdami „Unschuld sey mein ganzes Leben“ skaityti ir interpretuoti adekvačiai, turime dar kartą grįžti prie grafinių teksto parametrų. Visų pirma, tekstas patikimai liudija, kad esama tiesioginio ryšio tarp Donelaičio eilėraščio ir po juo esančio kreipimosi į įpėdinį: „Nota Bene. Mano broli, mano įpėdini, prisimink mane, tai skaitydamas. Kiek galėdamas stenkis būti doras ir ištikimas. Mes pasimatysime Didžiąją dieną. 1774“. Šie žodžiai neabejotinai buvo įrašyti tuojau po eilėraščio, o kreipdamasis į įpėdinį Donelaitis tiesiogiai nurodo į savo ką tik užrašytą tekstą: „prisimink mane, tai skaitydamas“. Svarbu ir tai, kad eilėraštis ir po juo esantis komentaras krikšto metrikų knygoje buvo įrašyti bažnytinių metų pabaigos lape. Tai ne atsitiktinumas – 1725–1754 m. krikštų knygos kopijose ir Tetznerio publikacijoje esama ir daugiau Donelaičio komentarų, kurie buvo įrašyti būtent metų pabaigos lapuose:
[Prierašas 1747 m. pabaigoje:] Mano įpėdini! Eidamas savo pareigas prisimink Petro žodžius 1. P. 54, 2. 3. 4. Prisimink mano dulkes ir tai, kad turėsi už viską atsakyti. 1772.
[Prierašo ištrauka iš 1749 m. pabaigos:] Mano įpėdini! Jei susilauktum sūnų ir norėtum juos leisti į teologiją, pasirūpink juos laiku gerai išmokyti lietuvių kalbos, kad jie galėtų deramai vadovauti Dievo bendruomenei Lietuvoje. […] 1773.
[Prierašas 1758 m. pabaigoje:] Klausyk, mano gerbiamas įpėdini, ką tau šaukia mano dulkės. Eik savo pareigas dorai kaip teisingas Jėzaus tarnas ir dažnai prisimink šiuos žodžius. […] Užrašiau 1773 m. gruodžio 21 d.25
„Unschuld sey mein ganzes Leben“ dera skaityti ir interpretuoti atsižvelgiant į to paties tipo – metų pabaigos – Donelaičio kreipinius į būsimąjį įpėdinį: tokiame kontekste 1760 m. pabaigos įrašas nuosekliai pratęsia šiam adresatui skirtą pamokymų ir pagraudenimų seriją, kuri driekiasi per abi mums žinomas Tolminkiemio metrikų knygas. Eilėraštis skaitytinas kaip didaktinis tekstas – kaip specifinė poetinė adresato pamokymo forma. Donelaitis metų pabaigų komentaruose savo įpėdinį nuolat skatina būti doru kunigu, geru parapijos ganytoju, o eilėraštyje poetine forma perteikia didaktinį tokio ganytojo idealą. Todėl žanriniu požiūriu šį eilėraštį derėtų laikyti didaktine doro kunigo emblema.
„DER GOTT DER FINSTERNIS“
Šis vokiškas eilėraštis buvo įrašytas Visokiose patikimose žiniose mano įpėdiniui (toliau – Žinios) – autobiografinio pobūdžio Donelaičio užrašuose, kurių rankraštis yra dingęs, o jų tekstas žinomas tik iš Tetznerio publikacijų26. Žinias sudaro 19 skirsnių (sunumeruota 20, numeruojant praleistas 19-asis), o „Der Gott der Finsternis“ įrašytas 14-ame skirsnyje ir skamba taip:
Der Gott der Finsternis, der abgefeimte Teufel,
Erbauet gern den Thor durch eingehaute Zweifel,
Und dieser ranzt sogleich den Unflath in ein Buch;
Zum Leyd der Redlichen, und seinem eignem Fluch.
Die Hölle freuet sich bey diesen Kindesnöthen,
Und jauchzet, wenn sie sieht den Trost des Glaubens tödten,
Drauf fährt die Pestilenz, mit der verdammten Schrift,
Aus des Verlegers Hand in alle Welt wie Gift27
Tamsybių Dievas, klastingas Velnias,
Pasidaro vartus įbesdamas abejones,
Ir tuojau pridrėbia purvo į knygą –
Dorųjų sielvartui ir savo paties prakeiksmui.
Pragaras džiaugiasi šiomis kančiomis
Ir džiūgauja, matydamas žudomą tikėjimo viltį,
Taip maras plinta per prakeiktus raštus
Iš leidėjo rankos po visą pasaulį lyg nuodai.
„Der Gott der Finsternis“ parašymo data Žiniose nenurodoma, tačiau eilėraštį galima datuoti remiantis kontekstinėmis chronologinėmis nuorodomis. Donelaitis 12-ame Žinių skirsnyje užsimena: „Tai rašydamas esu šešiasdešimties su puse metų ir dar visai guvus“28. Tetzneris šios nuorodos laikosi dienos tikslumu ir, atsižvelgdamas į Donelaičio gimimo datą (1714-01-01) teigia, kad 12 skirsnis buvo parašytas 1774 m. liepos 1 d.29 Mums atrodo nepamatuota Donelaičio ištarmę Žinių tekste interpretuoti pažodžiui, todėl parašymo laiką derėtų teikti atsargiau: 12 skirsnis galėjo būti parašytas 1774 m. liepos pradžioje ar kiek vėliau.
Kitoje Žinių vietoje Donelaitis komentuoja 15-o skirsnio atsiradimo laiką ir aplinkybes: „Iki čia buvau parašęs savo žinias anno 1775, 62-aisiais savo gyvenimo metais, kai staiga tuometinis amtmonas Ruigys pakėlė triukšmą dėl bažnyčios žemės ir dvaro lauko ir padarė man daug vargo“30. Čia kalbama apie Tolminkiemio žemių separacijos bylos pradžią – o kadangi pirmasis Donelaičiui įteiktas šios bylos aktas buvo 1775 m. liepos 24 d. parašytas Įsruties Teismo kolegijos raštas31, tai 15-as Žinių skirsnis turėjo atsirasti dar prieš šį raštą, taigi 1775 m. liepos viduryje.
Žinodami 12-o ir 15-o skirsnių parašymo laiką galime teigti, kad tarp jų esantys 13-as ir 14-as skirsniai – taigi ir „Der Gott der Finsternis“ – atsirado tarp 1774 m. liepos pradžios ir 1775 m. liepos vidurio. Tikslesniam datavimui duomenų nebepakanka – nors Tetzneris eilėraščio datavimą susiaurina iki 1775 m., o Kostas Doveika siūlo eilėraščio parašymo laiką nukelti į 1774 m. pabaigą32, nė vienu atveju nepateikiama argumentų, kuo remiantis taip sprendžiama.
Taigi „Der Gott der Finsternis“ buvo parašytas panašiu laiku kaip ir „Unschuld sey mein ganzes Leben“, t. y. 1774–1775 m sąvartoje. Abu eilėraščiai patenka į tą pačią Donelaičio literatūrinio suaktyvėjimo bangą 1773–1775 m., kurios metu atsirado didžioji dauguma Donelaičio komentarų krikšto metrikų knygose ir čia ne kartą minėtos Žinios (jas Donelaitis pradėjo rašyti 1773 m.). Visą šį Donelaičio tekstų ir komentarų klodą sieja bendras adresatas – būsimasis klebono įpėdinis, kuriam skiriamos Donelaičio pastabos ir kurio akivaizdoje jis stengiasi apibendrinti savo gyvenimą bei veiklą. Tad „Der Gott der Finsternis“ derėtų interpretuoti panašiai kaip ir „Unschuld sey mein ganzes Leben“ – kaip šiam įsivaizduojamam adresatui skirto didaktinio naratyvo dalį. Iš tiesų krikšto metrikose esančiuose Donelaičio prierašuose ne kartą varijuojama ta pati žlungančio tikėjimo tema kaip ir „Der Gott der Finsternis“:
Mano laikais Prūsijoje jau labai įsigalėjo laisvamaniai, tokie buvo ir kai kurie kunigai.
Mano laikais įsigalint laisvamanybei ir bedievystei, dažnai prisimindavau šias Šventojo Rašto vietas […]. Nota bene. Ar Paulius ir kiti Jėzaus išpažinėjai leidosi be reikalo nukankinami?
Mano laikais šventumas taip sunyko, kad net kunigai nesigėdydami lošė iš pinigų ir kišosi į kišenę vogtus pinigus. Įsidėmėkite tai, palikuonys.33
Krikšto metrikų prierašuose ir Žiniose kartojasi iš visų pusių puolamos bažnyčios ir ujamų jos tarnų vaizdas:
Mes ir linksmindamiesi turime išlikti sektinu pavyzdžiu ir nieko nepapiktinti, kad šiais netikėjimo laikais nebūtų šmeižiama krikščionybė. […] Juk mums viskas laikoma už bloga, net jei tai būtų tik nekalti dalykai.
[…]
NB. Mūsų laikais visi to tyko ir pasinaudoja kiekviena vargšo kunigo klaida, kad galėtų apšmeižti ir pakenkti.34
Tuojau po šių žodžių Donelaitis Žiniose įrašo „Der Gott der Finsternis“, kuriame įtaigiai kalba apie laisvamanybės plitimą per spaudą („iš leidėjo rankos“). Kažin, ar šiuo atveju turimas omenyje konkretus veikalas – kontekstinė situacija veikiau skatintų manyti, kad Donelaitis čia apskritai rūstauja dėl plintančios bedievystės. Šiaip ar taip, skaitant „Der Gott der Finsternis“ ir „Unschuld sey mein ganzes Leben“ kaip chronologiškai artimus tekstus, tarp jų užsimezga svarbus prasminių ryšių pluoštas. Abu eilėraščiai yra didaktinio pobūdžio poetinės ištarmės, kurių subjektas reflektuoja episteminio lūžio ir vertybių kaitos situaciją kaip gėrio ir blogio kovą: „Unschuld sey mein ganzes Leben“ sutelkiama gėrio vertybinė paradigma (dorumas, altruizmas, išmintis, rimtumas, kantrybė, dievo ir žmonių meilė), o „Der Gott der Finsternis“ įvardija blogio apraiškas – klastą, abejones, bedievystę, netinkamas knygas. Taigi tarp šių tekstų atpažįstamas priešybių santykis, kuriuo Donelaitis dažnai naudojosi ir lietuviškoje savo kūryboje.
Atsižvelgiant į čia suminėtus abiejų eilėraščių panašumus – vienodą atsiradimo laiką, tą patį adresatą, jungiamąjį krikšto metrikų prierašų klodą ir tarpusavio prasminius ryšius – galima teigti, kad „Unschuld sey mein ganzes Leben“ ir „Der Gott der Finsternis“ turėtų būti interpretuojami kaip genetiškai susiję eilėraščiai, poetiniai vienas kito atliepiniai.
IŠVADOS
Vokiškų Donelaičio eilėraščių chronologijos ir kontekstinių ryšių analizė rodo, kad būtina koreguoti nusistovėjusius teiginius dėl šių tekstų atsiradimo aplinkybių ir žanrinės prigimties. Patikslintas „Ihr Schatten schneller Zeit“ parašymo laikas (1769 m. liepos pradžia) ir šio teksto atsiradimo situacija (antrosios Georgo Albrechto Donalicijaus vedybos) leidžia jį laikyti vieninteliu žinomu Donelaičio proginės poezijos pavyzdžiu, o naujame kontekste skaitomo teksto turinys skatina atsisakyti jo kaip paguodos laiško žanrinės apibrėžties ir laikyti jį eiliuotos vestuvių kalbos užrašu. Anakreontinio pobūdžio „Ihr Schatten schneller Zeit“ stovi skyrium ne tik nuo likusių dviejų vokiškų Donelaičio eilėraščių, bet ir nuo visos jo kūrybos, kurioje nerandame nei stilistinių, nei filosofinių šio teksto atliepinių.
„Unschuld sey mein ganzes Leben“ tekstologinė rekonstrukcija parodė, kad šis eilėraštis, atvirkščiai, neturi nieko bendra su progine poezija: nėra pagrindo jo sieti su amtmono Boltzo mirtimi, o Donelaičio pastaba apie šį asmenį yra visiškai su eilėraščiu nesusijęs krikšto metrikų prierašas. Kita vertus, analizė išryškino esmines šio teksto sąsajas su trečiuoju vokišku eilėraščiu – „Der Gott der Finsternis“. Paaiškėjo, kad šie du eilėraščiai priklauso platesniam Donelaičio ištarmių pluoštui, kurio gijos driekiasi per visą vokišką rašytinį Donelaičio paveldą, apimdamos komentarus krikšto metrikų paraštėse, Visokias patikimas žinias mano įpėdiniui ir pastabas dalykinio pobūdžio Donelaičio raštuose. Chronologinė ir teminė šiuose šaltiniuose išbarstytų Donelaičio komentarų analizė leidžia kalbėti apie rašytojo literatūrinį suaktyvėjimą 1773–1775 m. Šiuo laikotarpiu Donelaitis įtaigiai formuluoja specifinę, pietizmo tikybiniams principams artimą, konservatyvią vertybinę laikyseną, visas ištarmes skirdamas įsivaizduojamam adresatui – savo įpėdiniui. Todėl eilėraščiai „Unschuld sey mein ganzes Leben“ ir „Der Gott der Finsternis“ žanrine prasme yra laikytini didaktinės
poezijos atmaina.
1 Išsamią visų šių leidimų ir vertimų apžvalgą bei mokslinį vokiškų Donelaičio eilėraščių leidimą žr. Mikas Vaicekauskas, Daiva Krištopaitienė, Vilma Zubaitienė, „Įvadas: poetiniai tekstai“, in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, t. II: Poetiniai tekstai: „Metų“ eilutės ir žodžių junginiai. „Metų“ fragmentas. „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“. Pasakėčios. Eilėraščiai. Kiti eiliavimai: Dokumentiniai ir kritiniai leidimai, vertimai, sudarė Mikas Vaicekauskas, dokumentinius tekstus parengė Mikas Vaicekauskas, kritinius tekstus parengė Daiva Krištopaitienė ir Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. lxxvii–lxxviii, cxxxiii–cxxxviii, 144–161; toliau tekste – KDR II.
2 [Martynas Liudvikas Rėza], „Vorbericht“, in: Das Jahr in vier Gesaengen, ein laendliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmass ins Deutsche uebertragen von D. Ludwig Jedemin Rhesa, Prof. d. Theol., Koenigsberg: gedruckt in der Koenigl. Hartungschen Hofbuchdrukkerei, 1818, p. XIX–XX; naujausią šio teksto mokslinį leidimą ir visus literatūrinius vertimus į lietuvių kalbą žr. KDR II, p. 144–148.
3 [Martynas Liudvikas Rėza], op. cit., p. XIX–XX.
4 Ibid.
5 Pilnas vardas – Georgas Albrechtas Donalitius (1719–1792).
6 Kristijonas Donelaitis: Bibliografijos rodyklė, sudarė Daiva Narbutienė, Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2015, p. 29, 31.
7 Mikas Vaicekauskas, Daiva Krištopaitienė, Vilma Zubaitienė, op. cit., p. xxxix.
8 Krüger, „Leben und Charakterzeichnung des verstorbenen Amtsrath George Albrecht Donalitius“, in: Annalen des Königreichs Preussen, Herausgegeben von Ludwig von Baczko, t. 2 (3), Königsberg: Bey Friedrich Nicolovius, 1793, p. 1–32.
9 Ibid., p. 8–9.
10 Leonas Gineitis, „K. Donelaičio raštų komentarai“, in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, redakcinė komisija Kostas Korsakas (pirm.), Kostas Doveika, Leonas Gineitis, Jonas Kabelka, Kazys Ulvydas, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1977, p. 390.
11 Alina Kuzborska, „Deutsche Gedichte von Kristijonas Donelaitis“, in: Annaberger Annalen, 2005, Nr. 13, p. 166.
12 Dalia Dilytė, „Filosofinė paguodos eilėraščio gelmė“, in: Dalia Dilytė, Kristijonas Donelaitis ir Antika, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 23.
13 Alina Kuzborska, op. cit., p. 166–167; Alina Kuzborska, „Kristijonas Donelaitis vel Christian Donalitius als deutscher Dichter und Aufklärer“, in: Christiane Schiller, Harald Bichlmeier, Silke Brohm (Hrsg.), Pfarrer – Dichter – Mechanikus: Donelaitis im kulturellen Kontext seiner Zeit, (ser. Schriftenreihe der Gesellschaft für Baltische Studien, t. 4), Hamburg: Baar-Verlag, 2021, p. 108–109.
14 Jürgen Joachimsthaler, „Donelaitis im literarischen Kontext seiner Zeit“, in: Annaberger Annalen, 2014, Nr. 22, p. 13–14.
15 Franz Tetzner, „Die Tolminkemischen Taufregister des Christian Donalitius“, in: Altpreussische Monatsschrift, 1896, t. 33, p. 29.
16 Alina Kuzborska „Kristijonas Donelaitis als literarische Figur in der deutschen Literatur“, in: Annaberger Annalen, 2014, Nr. 22, p. 32.
17 Alina Kuzborska, „Kristijonas Donelaitis vel Christian Donalitius als deutscher Dichter und Aufklärer“, p. 103–107; Alina Kuzborska, „Deutsche Gedichte von Kristijonas Donelaitis“, p. 160–164.
18 Alina Kuzborska, „Deutsche Gedichte von Kristijonas Donelaitis“, p. 164.
19 Leonas Gineitis, op. cit., p. 391.
20 „Kristijono Donelaičio pranešimas Tolminkiemio parapijiečiams dėl atskiros vietos Franzui Boltzui bažnyčioje, 1762–05-30“, in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, t. IV: Tarnybiniai raštai ir dokumentai: Dokumentiniai leidimai ir vertimai, sudarė, dokumentinius tekstus parengė, iš vokiečių kalbos vertė ir įvadą parašė Vaidas Šeferis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 60–61; toliau tekste – KDR IV; Franz Tetzner, „Neue Donalitiana“, in: Altpreussische Monatsschrift, 1899, t. 36, p. 306. Dėl šio rašto datavimo 1762 m. žr. Vaidas Šeferis, „Įvadas“, in: KDR IV, p. lxxix–lxxx.
21 Alphabetisches-Sterbe-Register der Kirche zu Tollmingkehmen de Anno 1753, in: Sächsisches Staatsarchiv Leipzig, Signatur BA106.
22 Franz Tetzner, „Die Tolminkemischen Taufregister des Christian Donalitius“, p. 25–26.
23 Fotojuosta su šios knygos nuotraukomis saugoma Saksonijos valstybiniame archyve Leipcige, šifras B 96. Šį šaltinį išsamiai ištyrė Christiane Schiller, „Christian Donelaitis und seine Zeitgenossen: das Taufbuch von Tollmingkehmen (1725–1754) als (auto-)biographische Quelle“, in: Knygotyra, 2015, t. 64, p. 12–14.
24 Alina Kuzborska, „Deutsche Gedichte von Kristijonas Donelaitis“, p. 160; Alina Kuzborska, „Kristijonas Donelaitis vel Christian Donalitius als deutscher Dichter und Aufklärer“, p. 103; Mikas Vaicekauskas, Daiva Krištopaitienė, Vilma Zubaitienė, op. cit., p. xxxi, xxxix.
25 Franz Tetzner, „Die Tolminkemischen Taufregister des Christian Donalitius“, p. 23, 27.
26 Christian Donalitius, „Amtsbericht des Donalitius“, herausgegeben von Franz Tetzner, in: Unsere Dichter in Wort und Bild, t. 6, herausgegeben von Franz Tetzner, Leipzig: Robert Claußners Verlags-Anstalt, 1896, p. 17–31; Franz Tetzner, „Zum zweihundertjährigen Geburtstag des ostpreussischen Dichters Christian Donalitius“, in: Altpreussische Monatsschrift, 1914, t. 51, p. 178–187, 250–260. Abi publikacijos parengtos iš to paties rankraštinio šaltinio ir yra lygiavertės.
27 Christian Donalitius, „Amtsbericht des Donalitius“, p. 25.
28 Kristijonas Donelaitis, Raštai, t. III: Egodokumentiniai tekstai. Vertimai: Laiškai ir laiškų fragmentai. Visokios patikimos žinios mano įpėdiniui. Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą: Dokumentiniai ir kritiniai leidimai, vertimai, sudarė Mikas Vaicekauskas, dokumentinius tekstus parengė Mikas Vaicekauskas, kritinius tekstus parengė Daiva Krištopaitienė ir Mikas Vaicekauskas, iš vokiečių kalbos vertė Liucija Citavičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 49; toliau tekste – KDR III.
29 Franz Tetzner, „Zum zweihundertjährigen Geburtstag des ostpreussischen Dichters Christian Donalitius“, p. 186.
30 KDR III, p. 65.
31 „Kristijono Donelaičio komentaras prie neišlikusio 1775-07-24 d. Įsruties Teismo rūmų rašto dėl separacijos“, in: KDR IV, p. 92–93; Franz Tetzner, „Christian Donalitius“, in: Altpreussische Monatsschrift, 1897, t. 34, p. 295.
32 Franz Tetzner, „Zum zweihundertjährigen Geburtstag des ostpreussischen Dichters Christian Donalitius“, p. 267; Kostas Doveika, „K. Donelaitis jo asmeninių užrašų ir įvairių oficialių raštų bei dokumentų šviesoje“, in: Literatūra ir kalba, 1965, t. 7, p. 343.
33 Franz Tetzner, „Die Tolminkemischen Taufregister des Christian Donalitius“, p. 28, 30.
34 KDR III, p. 51, 55.
