Gerbiamoji redaktore Rūta,
Esu įkyrus Bažnyčios narys (Lk 18, 1–8), stebėjau, girdėjau, bendravau ir turiu nuomonę apie Lietuvos Bažnyčios veiklą sovietmečiu. Niekada nemaniau, kad katalikai yra avinų banda, negalinti turėti išsilavinimo, intelekto, savo nuomonės ir kritiško žvilgsnio į visus gyvenimo reiškinius – Bažnyčios taip pat. Visi žinome Kristaus palyginimus apie gerąjį ganytoją ir nuklydusią avį, kuri jam brangesnė už šimtą nepaklydusių. Ir apie pagydytus raupsuotuosius, iš kurių tik vienas atėjo padėkoti – klaidatikis samarietis. Taigi evangelijos moko, kad vertingi ir išganyti bus visi, kurie elgiasi pagal širdį ir sąžinę. Taip parašyta ir didžiajame posusirinkiminiame Katalikų Bažnyčios Katekizme.
Būtent šis istorinės ir žmogiškos sąžinės balsas paskatino mus, visuomeniškai ir pilietiškai nusiteikusius Bažnyčios narius, Atgimimo metais atkurti Lietuvoje katalikų pasauliečių federaciją – ateitininkus, prisiekėme Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje Visa atnaujinti Kristuje. Manau, kad 1989 m. tuometinės Lietuvos Bažnyčios neigiama reakcija į moderniai parengtą, bet federacijos tarybos posėdyje klero konfiskuotą Ateities žurnalą (nesugrąžintą iki šiol) buvo Dievo Apvaizdos globojama. Patyrę šią nesėkmę, netrukus ėmėmės radijo laidos „Kultūra ir religija“, iš kurios išsivystė katalikų radijo Mažosios studijos redakcija, šiemet švenčianti savo veiklos trisdešimtmetį. Jos nenutildė net ir LRT okupacija Sausio 13-ąją (222 dienas laidas rengėme Aklųjų kombinate).
Žvelgiant atgalios, pagrindinis to meto krikščioniškos žurnalistikos tikslas buvo aptarti svarbiuosius krikščioniškos kultūros ir Bažnyčios klausimus, duoti Šv. Rašto tekstų, egzegezės ir teologijos pradmenis, užpildyti krikščionybės istorijos baltąsias dėmes. Siekėme sugrąžinti ir pasidaryti savu 1918–1939 m. laisvos Lietuvos visuomenės, kultūros ir Bažnyčios paveldą, atvirai kalbėti ir vertinti sovietų bei nacių okupacijų tragediją, nepataisomą Lietuvos žydų išnaikinimą, pokario rezistentų didvyrišką kovą, tremtinių kasdienybę, lietuviškos išeivijos pasaulį, taip pat visa tai, kas buvo nutylima ar suniekinta iš antisovietinės kultūros, neprisitaikiusių žmonių. Nuo pat Mažosios studijos pradžios viešai klausėme, kokia brežneviniu sovietmečiu buvo Lietuvos Bažnyčia? Vincento Borisevičiaus, Mečislovo Reinio ir Teofiliaus Matulionio jau nebebuvo. Žinojome sovietmečiu saujelę neprisitaikiusių kunigų – vieną kitą iš jaunimo, kai ką iš grįžusių po Sibiro, Katalikų Bažnyčios Kronikos veiklą, Juozą Zdebskį, Bronių Laurinavičių, Sigitą Tamkevičių, šviesuolius Vaclovą Aliulį, Juozą Tunaitį. Bet tuo metu dar tebevaldė Lietuvos Bažnyčios nomenklatūrinių vyskupų-prisitaikėlių ir valdytojų frontas, į kurių audiencijas kunigas Česlovas Kavaliauskas ateidavo su plyta portfelyje. Ar galėjo būti kitaip? Galėjo. Skaitykite vyskupo Teofiliaus Matulionio susirašinėjimą iš Birštono ir Šeduvos su kitais vyskupais, kurie prašė Teofiliaus eiti į kompromisus, bet šis nesutiko. Būtent sovietmečiu Lietuvos Bažnyčios vyskupijų rūmuose teko matyti riebiausius ungurius, skilandžius, iš sviesto išpjaustytas rožes, brangiausio konjako. Apie lojaliems vyskupams okupacinės valdžios skirtas baltas volgas jau kažkur esu minėjęs. Tokia buvo Lietuvos Bažnyčios hierarchų kasdienybė.
Deja, 30 laisvės metų parodė, kad mūsų kleras ir toliau gyvena uždarai, beveik išrinktųjų kastos sąlygomis, negirdėdami ir neidami į tikrą kontaktą su kultūros, mokslo žmonėmis, žurnalistais, visuomenininkais. Todėl šiame laiške ir noriu kultūriniu aspektu iškelti klausimą, kuris rūpėjo ir už kurį savo gyvybę atidavė palaimintasis Teofilius Matulionis – Ar Lietuvos Bažnyčia girdi Vatikaną ir savojo popiežiaus balsą?
Popiežius Pranciškus prašo dvasininkus išeiti iš savo patogumų ir sau palankių kurijų bei klebonijų, kviečia eiti į gatves, aikštes, mokyklas, koncertus, parodas, nebijoti domėtis, pažinti pasaulio kultūros, mokslo reiškinių, pagaliau nebijoti kritikos ar susipurvinti. Pranciškus primygtinai prašo vyskupų su pasauliečiais bendrauti horizontaliai, be hierarchinės pompos.
Praėjo 30 laisvės metų, beveik visi Lietuvos Bažnyčios vyskupai ir seminarijų vadovai pasikeitė jaunesniais, lyg ir nesovietiškais. Bet atsidarykite Telšių kunigų seminarijos svetainę. Rektorius čia oficialiai vadinamas Jo Magnificencija. Tai yra tikriausias klerikalizmas. O būtent šią ydą popiežius Pranciškus Vilniaus nunciatūroje jėzuitams įvardijo kaip didžiausią šiuolaikinės Bažnyčios iškrypimą (2018-09-23).
Neseniai vieną iš Lietuvos Bažnyčios vadovų pakviečiau surengti viešą konferenciją Ar suprantame Lietuvoje, kas yra popiežiaus smerkiamas klerikalizmas? Klausiu: Ar surengsite. Atsakė: Pasistengsime. Praėjo geri metai, jokių ženklų.
Taip pat kyla klausimas, ar popiežiaus Pranciškaus sprendimas daugiau nebeteikti monsinjoro titulų neturėtų paskatinti dvasininkų atsisakyti su juo siejamų puošmenų. Štai neseniai bendravau su vienu dekanu, apsirėdžiusiu monsinjoriška sutana su raudonais guzikais ir raudona juosta. Klausiu, ar jis girdėjo, kad popiežius Pranciškus suspendavo visą monsinjoro instituciją. Sako: Girdėjau. Klausiu: Kodėl neklausote? Sako: Vyskupas neleidžia. Kai kurie kunigai Lietuvoje ir toliau pasirašinėja monsinjoro, t. y. mano pono, mano viešpaties atgyvenusiu, popiežiaus suspenduotu titulu.
Nuo Vatikano II Susirinkimo visi popiežiai ėjo į pačius artimiausius santykius su modernia kultūra, talentingiausiais jos kūrėjais. Popiežiaus Jono XXIII artimas bičiulis buvo italų skulptorius Giacomo Manzu. Pauliaus VI mėgstamiausias rašytojas buvo Grahamas Greene’as (kurį laiką pačios Bažnyčios draustas). Jonas Paulius II ne tik sąmoningai griovė sovietinę sistemą, bet ir pats buvo poetas, dramaturgas.
Bažnyčios ir kultūros ryšys yra neatsiejamas. Aplankęs svarbiausias Europos bažnyčias, katedras, ten neberasi to religinio kičo ir fabrikinių muliažų, kurių iki šiol pilnos Lietuvos bažnyčios. Ar esame girdėję Lietuvos Vyskupų konferencijos diskusiją šia tema? Ne. Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje apie liturgiją Sacrosanctum Concilium nurodyta, kad kiekvienoje vyskupijoje turi būti įkurtos kompetentingos liturginio meno komisijos. Ar kas nors girdėjo apie jų veiklą ir atliktus darbus, kai Lietuvos bažnyčiose meninį skonį ir autentišką religinį jausmą nuolat gadina šimtai štampuotų šventųjų stovylų?
Lietuvos Bažnyčia galvojo ir tebegalvoja, kad lietuviai menininkai nesugeba kurti religinio meno. Naujausia istorija nutiko su palaimintojo Teofiliaus Matulionio kanoniniu paveikslu, kai Lietuvos Bažnyčia vėl nepasitikėjo Lietuvos meno talentais ir be jokių diskusijų ar konkursų šį užsakymą atidavė Lenkijos bažnytinio dvaro užsakymų vykdytojams. Ar tai garbinga, vatikaniška, teofiliška?
Dar vienas senas, bet iki šiol nepasibaigęs pavyzdys. Yra tokios Marijos Valtortos vizijų knygos, kurias prieš 25 metus kritikavau per radijo Mažąją studiją. Tuomet sukilo dvidešimt Kauno arkivyskupijos kunigų, kad būtų užčiauptas Žukas ir visa Mažoji studija. Kreipiausi į tuometinį popiežiaus nuncijų Justo Mullor Garcia. Kartu su arkivyskupu parašėme laišką į Vatikano Tikėjimo mokslo kongregaciją, prašydami išdėstyti Katalikų Bažnyčios poziciją apie Valtortos precedentą. Po savaitės į nunciatūrą atėjo faksas su kardinolo Josepho Ratzingerio atsakymu. Būsimasis popiežius rašė, kad visas Valtortos paveldas yra pigi beletristika ir kad jeigu tai būtų Bažnyčios indekso laikai, Valtortos rašiniai būtų uždrausti. Šiais žodžio laisvės laikais visas pasekmes dėl šitokių raštų leidimo ir platinimo turi prisiimti vietinės Bažnyčios. Tąsyk iškart paskelbėme per radiją šią oficialią Vatikano poziciją, viskas lyg ir nurimo. Bet štai prieš kurį laiką atvykstu į Kretingos šv. Antano atlaidus. Žiūriu, moterys šventoriuje platina dideles baltas knygas. Klausiu: Kas čia? Sako: Tai naujai išleisti vizionierės Marijos Valtortos raštai. Ar negirdi vyskupai, dekanai, vienuolijų vadovai Vatikano? Ar tai išsilavinimo, bažnytinio klusnumo stoka, gal religinės klausos neturėjimas, jei vidury baltos dienos šventoriuje platinama tai, ką Vatikanas draudžia?
Dar dėl Lietuvos Bažnyčios žmonių saviveiklos. Aną sekmadienį vieno regiono bažnyčioje klebonas per mišias dar prieš palaiminimą išdalijo lapus su Išlaisvinimo malda, liepė parsinešti namo ir ten melstis. Ilgame tekste rašoma, kad ją sukūrė tėvas James Mariakumar SVD. Apie porą šimtų parapijiečių ir svečių, ką tik apšlakstyti ir ėję sakramentų, turėjo paskui kunigą kartoti kažkokias egzortiškas maldas, išsižadant įvairių velnio reiškinių, pavyzdžiui: Atsižadu susirūpinimo dvasios, prisirišimo prie asmenų dvasios, muzikos ir video dvasios, jogos, Dzen meditacijos, reikio, Bacho žiedų esencijos... Po liturgijos klausiau klebono, kas tie „Bacho žiedai“, kurių turiu atsižadėti, bet jis nepaaiškino. Ir tai dar ne viskas. Galiausiai visa bažnyčia turėjo melstis: Viešpatie Jėzau, nuplauk savo brangiausiuoju krauju mano smegenis, nervų sistemą, kraują, kraujagysles, vidaus organus, akis, ausis, nosį, burną, liežuvį ir lyties organus. Kadangi buvo skelbiama, kad ši malda gauta iš oficialaus Lietuvos egzorcisto, paskambinau jam į Ruklą. Sužinojęs, kas jo vardu skelbiama Lietuvos parapijose, kunigas Arnoldas Valkauskas uždraudė tokio blogai išversto ir nesuredaguoto teksto skelbimą ir pasakė, kad tai buvo klaida, apie tai pranešė anam klebonui.
Na, gyvenime ko tik nebūna. Svarbu, kad klaidos būtų ištaisomos. Nuvykstu į tą pačią bažnyčią mišiom kitą sekmadienį, laukiu klebono viešo paaiškinimo, gal atsiprašymo. Bet čia nė žodžiu apie tai nebuvo užsiminta, klebonas nepaprašė (nors turėjo) miestelio žmonių sudeginti krosnyse šitų lapų. Kartais išties atrodo, kad Lietuvos Bažnyčioje veikia kažkokios neišsivysčiusių saviveiklininkų, arogantiškų, nuo Vatikano atskilusių žmonių bendruomenės.
Paskutinius kelerius metus visi katalikai Lietuvoje esame susiję su Teofiliaus Matulionio vardu ir šventa jo asmenybe. Nuostabu, kad beatifikacijos bylą parengė jaunas talentingas kunigas Mindaugas Sabonis. Bet kur jis dabar? Gal susirgo, o gal vyskupams per daug konkurencijos, pavydo, kad iki šiol tiesiog kažkur tyliai užkištas? Humoro nestokojantis popiežius Pranciškus katalikams primena dažniau skaityti Dantės Dieviškąją komediją, kurios Pragare matome daug Bažnyčios asmenų…
2016 m. pabaigoje išgirdę apie būsimą Teofiliaus Matulionio beatifikaciją, kartu su bendraminčiais iš vyskupo giminaičių, taip pat kolekcininkų, fondų ir muziejų archyvų surinkome gausią dokumentinę medžiagą, liudijančią apie Aukštaitijos vyskupo kankinio gyvenimo ir ištikimybės Vatikanui pavyzdį. Sudėjome tai į knygą-albumą, restauravome ir šiemet įkūrėme jo vardo muziejų Teofiliaus gimtajame krašte, Alantos dvare. Į muziejaus atidarymą atvykęs Sankt Peterburgo kunigų seminarijos rektorius Konstantinas Perederijus klausė: Muziejus puikus. Kur Lietuvos vyskupai? Sakau: Kvietimus išsiunčiau visiems, bet neatvyko niekas. Kodėl? Nežinau.
Viename šių metų teofiliškame susitikime Anykščių sakralinio meno centre kunigas Julius Sasnauskas pasakė: Jeigu Bažnyčia nori, kad ja domėtųsi ir gerbtų pasauliečiai, vyskupai ir kunigai patys turi domėtis ir gerbti pasauliečius.
Vilnius, 2019 m. spalio 21 d.
